Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-174-159/2010

2010 m. kovo 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Savinijaus Katausko, Broniaus Valiaus, sekretoriaujant Antanui Leikui, dalyvaujant ieškovės V. P. atstovei advokatei Alisai Kostiuk, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1285-740/2009 pagal ieškovės V. P. patikslintą ieškinį atsakovams K. B., P. P., O. B. P., A. S., AB DnB NORD bankui, trečiasis asmuo Klaipėdos miesto 8-ojo notarų biuro notarė B. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir hipotekos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2005 m. sausio 17 d. Klaipėdos miesto 8-ajame notarų biure ieškovė V. P. pasirašė įgaliojimą, kuriuo, pagal įgaliojimo tekstą, įgaliojo atsakovę K. B. ieškovės vardu atlikti veiksmus, susijusius su paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu, buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimu ir buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimu. Pasirašydama įgaliojimą, ieškovė buvo suklaidinta atsakovės K. B. – manė, kad įgalioja atsakovę tvarkyti tik su paveldėjimo teisės liudijimu susijusius klausimus, buto, esančio (duomenys neskelbtini), parduoti neketino. Įgaliojimą pasirašė dėl to, kad nebuvo sutvarkyti paveldėjimo dokumentai į ieškovės vyro J. P., mirusio (duomenys neskelbtini), buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Įgaliojimo tekstas ieškovei buvo nesuprantamas ir jo esmės ji neįsidėmėjo. Teigia, kad K. B. prieš ją panaudojo apgaulę, surašytas įgaliojimas, neatitiko ieškovės valios, prieštaravo jos interesams. Gavusi iš Klaipėdos AVMI pranešimą dėl pajamų deklaravimo, sužinojo, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), jai nebepriklauso, nes 2005 m. sausio 24 d. atsakovė K. B. jį pardavė savo seneliui P. P., 2006 m. lapkričio 10 d. P. P. ir O. B. P. padovanojo butą dukrai A. S., o ji 2007 m. sausio 24 d. butą pardavė savo dukrai atsakovei K. B. Už 2005 m. sausio 24 d. sandoriu parduotą butą ieškovė pinigų negavo, 38 000 Lt sumą gavo atsakovė K. B.

Butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), 2005 sausio 24 d. nupirktas ieškovės vardu jai nežinant, sandorį sudarė K. B., kuri 2005 m. balandžio 5 d. taip pat ieškovei nežinant šį butą perdavė savo tėvui V. S., kuris jį 2005 m. balandžio 12 d. pardavė L. J.

Visi sandoriai buvo sudaryti dėl akių (tariami sandoriai), neketinant sukurti teisinių pasekmių, nurodytų sandoriuose, nes ginčo butas adresu (duomenys neskelbtini), liko ieškovės valdyme, niekada nebuvo perduotas nė vienam iš atsakovų, už butą pinigai sumokėti nebuvo, nepasirašyti buto priėmimo–perdavimo aktai.

Šalių paaiškinimais, bylos rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad ieškovė turėjo tikslą ir motyvą parduoti savo butą (duomenys neskelbtini), ir pirkti mažesnį butą, taip gauti kainos skirtumą ir galimai sutaupyti išlaidoms už komunalinius patarnavimus. Ieškovė sąmoningai savo tikslui pasiekti pasinaudojo atsakovės turima informacija nekilnojamojo turto srityje ir sąmoningai, suprasdama savo veiksmus ir juos valdydama, išdavė atsakovei ginčo įgaliojimą vykdyti jos pavedimus. Teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad 2005 m. sausio 17 d. įgaliojimas išduotas dėl apgaulės, todėl, teismo nuomone, šiuo pagrindu sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra galimas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str. 2 d.). Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi tikrinti tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, todėl apeliacijos ribas šiuo atveju sudaro tik tų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalių patikrinimas, kurias ginčija atsakovė – t. y. dėl 2005 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento pagrįstumo, restitucijos taikymo ginčo buto perleidimo sandoriuose taikymo teismui pripažinus, kad šie sandoriai buvo sudaryti tik dėl akių, ir piniginės restitucijos netaikymo ieškovės V. P. atžvilgiu.

Dėl 2005 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento pagrįstumo

Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog 2005 m. sausio 17 d. įgaliojimas buvo išduotas dėl apgaulės, ir konstatavo, kad CK 1.91 straipsnio pagrindu šio sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra galimas. CK 2.134 straipsnyje nurodoma, kad atstovas atstovaujamojo vardu (šiuo atveju atsakovė ieškovės vardu) negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimais giminaičiais. Tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Iš ieškovės V. P. pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovė reiškia tokį reikalavimą. CK 3.135 str. numato, jog artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrosios linijos imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys).

Atstovavimo teisiniai santykiai yra fiduciarinio pobūdžio ir šių teisinių santykių reglamentavimo pagrindinis tikslas – apsaugoti atstovaujamojo interesus. Ginčijamo 2005 m. sausio 24 d. sandorio šalys – atsakovė K. B. ir jos senelis P. P., yra artimieji giminaičiai CK 3.135 straipsnio prasme, todėl jų sudarytas sandoris atstovaujamosios V. P. reikalavimu pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas negaliojančiu pagal CK 2.134 straipsnio 1 dalį. Pripažintina, kad ginčijamo sandorio sudarymas pažeidė ieškovės, kaip atstovaujamosios, interesus ir sukėlė interesų konfliktą, todėl jo negalima laikyti teisėtu, nes jis prieštarauja CK 2.134, 2.135 straipsnių nuostatoms.

Nors 2005 m. sausio 17 d. įgaliojimu ieškovė įgaliojo atsakovę K. B. parduoti ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), už kainą ir sąlygas savo nuožiūra (t. 1, b. l. 13), tačiau ir tokį ieškovės išduotą įgaliojimą atsakovė K. B. privalėjo vykdyti tik ieškovės, t. y. įgaliotojos, interesais, nepažeisdama įstatyme nustatytų atstovo teisių ribų, nepiktnaudžiauti ieškovės pasitikėjimu ir nesinaudoti šiuo įgaliojimu kitais, negu nurodyta, tikslais. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pagal ieškovės išduotą įgaliojimą atliktų veiksmų rezultatas – ginčo pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovė K. B. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), savo artimajam giminaičiui (seneliui) K. P. už 38 000 Lt sumą (t. 1, b. l. 24–26), sudarymas – negali būti vertinamas kaip nurodytus įgaliojimo įvykdymo principus atitinkančio veiksmų pagal įgaliojimą atlikimo rezultatas. Iš kitų teismo pripažintų negaliojančiais sandorių – 2006 m. lapkričio 10 d. dovanojimo sutarties, sudarytos P. P., O. B. P. ir A. S. bei 2007 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos A. S. ir K. B., matyti, kad atsakovė K. B. veikė savo, o ne įgaliotojos interesais.

Apeliantė nurodo, kad buvo pažeistos CK 2.136 straipsnio 1–2 dalių nuostatos, įtvirtinančios sandorio, sudaryto kito asmens vardu neturint teisės arba viršijant suteiktas teises, pasekmes. Atstovaujamoji V. P. nepatvirtino 2005 m. sausio 24 d. ginčo sandorio CK 2.133 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka ir terminais, todėl šis sandoris nėra ieškovei privalomas. Aplinkybė, kad ieškovė neginčijo buto, esančio (duomenys neskelbtini) įsigijimo bei pardavimo sandorių, sudarytų jos kito – 2005 m. balandžio 4 d. įgaliojimo pagrindu, analizuojamu atveju nėra svarbi, nes reikalauti pripažinti negaliojančiais sandorius, pažeidžiančius CK 2.134 straipsnio nuostatas, yra ieškovės (atstovaujamosios) teisė, bet ne pareiga. Konstatuotina, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandoriai nesukelia teisinių pasekmių nagrinėjamam ginčui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įgaliojimą atsakovė, sudarydama ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, įvykdė iškreipdama ieškovės, kaip įgaliotojos, tikrąją valią, pažeisdama CK 2.134 straipsnyje nustatytas atstovo teisių ribas ir veikdama priešingai jos interesams, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties neteisėtumą.

Dėl restitucijos taikymo

Apeliantės manymu teismui konstatavus, kad 2005 m. sausio 24 d., 2006 m. lapkričio 10 d. ir 2007 m. sausio 24 d. buto perleidimo sandoriai buvo sudaryti tik dėl akių, t. y. neketinant sukurti teisinių pasekmių, restitucijos taikymas yra negalimas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad 2005 m. sausio 24 d. buto perleidimo sandorį teismas pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento CK 1.92 straipsnio pagrindu (asmens atstovui viršijus įstatyme nustatytus atstovo įgaliojimus ir atstovaujamajam nepatvirtinus ginčo sandorio), o ne kaip sudarytą dėl akių, kaip nurodo apeliantė. 2006 m. lapkričio 10 d. ir 2007 m. sausio 24 d. buto perleidimo sandorius pirmosios instancijos teismas pripažino sudarytais dėl akių ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento CK 1.86 straipsnio pagrindu (tariamojo sandorio negaliojimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tariamieji sandoriai yra tuomet, kai sutarties šalys nori sudaryti tik išorinę teisinio santykio tarp jų atsiradimo regimybę, tačiau faktiškai nesiekia ir nenori sukurti viena kitai sandoryje numatytų teisių ir pareigų, ir jie negalioja dėl sandorio šalių valios išraiškos ydingumo, kadangi tokiame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrosios sandorio šalių valios; asmens valia išoriškai klaidingai išreiškiama siekiant tam tikrų teisinių tikslų santykiuose su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005). Restitucija yra bendras sandorių negaliojimo padarinys, kuriuo siekiama atkurti tą šalių padėtį, kurioje jos buvo iki sandorio sudarymo. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis tą turtą gavo, pripažintas negaliojančiu ab initio (CK 6.145 str. 1 d.).

Pripažinus sandorius negaliojančiais CK 1.86 ir 1.92 straipsnių pagrindais, abiem atvejais galimas restitucijos taikymas. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nusprendęs ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, pagrįstai nutarė, kad kiekviena sandorio šalis turi grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorius (CK 1.80 str. 2 d.).

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog atsakovė K. B. pripažino sulaikiusi ieškovei priklausančius 27 000 Lt, tačiau piniginės restitucijos V. P. atžvilgiu netaikė. Iš nurodyto teismo teiginio išeitų, kad teismas rėmėsi atsakovės K. B. paaiškinimu dėl nurodytos sumos sulaikymo. Restitucijos V. P. atžvilgiu netaikė, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kokių nors piniginių sumų išmokėjimą ieškovei.

Esant šiems įrodymas bei aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, nepažeidė, iki galo ir visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.