Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) laisvės atėmimo bausme 4 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo D. K. priteista 5193 litai Valstybinei ligonių kasai už A. K. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 18 d. apie 22 val., bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su broliu A. K. metu tyčia jam dūrė peiliu ir padarė pjautinę kairės plaštakos delno žaizdą, taip nežymiai sutrikdydamas savo brolio A. K. sveikatą, taip pat dūrė peiliu ir padarė pjautinį kiaurinį pilvo sužalojimą, taip sunkiai sutrikdydamas savo brolio A. K. sveikatą,

Nuteistasis neneigia peiliu sužalojęs savo brolį, nurodo, kad pirmosios instancijos teisme pripažino, kad sunkiai sutrikdė savo brolio sveikatą , tačiau nesutinka, kad šiuos veiksmus jis atliko tyčia. Apeliantas nurodo, kad nenorėjo kilusių pasekmių ir paaiškina, kad, kai nukentėjusysis sudavė jam smūgį į nosį, jis (nuteistasis) paėmė nuo stalo po ranka pasitaikiusį daiktą. Supratęs, ką padarė nukentėjusiajam, D. K. teigia, kad iš įvykio vietos nepasišalino, išbėgęs į kiemą pasitiko policijos pareigūnus ir medicinos darbuotojus, atvykusiai policijos pareigūnei pasakė, kad netyčia sužalojo brolį, padėjo nunešti brolį į greitosios pagalbos automobilį, policijos pareigūnams atidavė nusikaltimo įrankį – peilį. Nuteistasis nurodo, kad nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis suprato, kad jis pats išprovokavo tokius D. K. veiksmus ir nuteistajam atleido.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis serga cukralige, vartoja vaistus, išgyti negali, todėl paskirta laisvės atėmimo bausmė gali turėti neigiamos įtakos jo sveikatai. Nuteistasis teigia manantis, kad dėl jo gali būti pritaikytos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatos ir paskirta švelnesnė bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia, kad konflikto metu peiliu sužalojo brolį, sunkiai sutrikdydamas jam sveikatą, tačiau teigia, jog tai padarė netyčia. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis be kita ko savo veiksmus taip pat įvardijo kaip netyčinius, teigdamas, jog „specialiai peilio neėmiau ir nedūriau. Jei taip ir padariau, tai galėjo būti netyčia“. Visų pirma, neįsivaizduojama yra situacija, kai peilis yra paimamas netyčia ar veiksmas juo duriant atliekamas netyčia. Iš pirmosios instancijos teisme duotų nuteistojo parodymų matyti, kad peilis, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, priklausė jam (D. K.) (b. l. 21, t. 2), įvykio metu šiuo peiliu buvo pjaustomas maistas, peilis buvo padėtas ant stalo (b. l. 31, t. 2). Todėl nuteistasis, konflikto metu nuo stalo griebė ne „po ranka pasitaikiusį daiktą“, kaip tai nurodyta apeliaciniame skunde, o peilį, kurį matė ir naudojo prieš prasidedant konfliktui, vartojant alkoholinius gėrimus. Išvadą, kad D. K. suprato, jog nuo stalo pagriebė būtent peilį, patvirtina ir tai, kad įvykio metu panaudotas peilis bendrais bruožais nesiskiria nuo kitų buityje ir kitur naudojamų peilių – jis turi geležtę, rankeną (b. l. 26-28, t. 1). Tokį daiktą į rankas paėmęs pilnametis normalaus protinio išsivystymo žmogus pagal daikto formą negali nesuprasti, kad rankose jis laiko peilį, o juo smūgiuodamas – kad gali sužaloti kitą asmenį, į kurį peilis yra nukreiptas. Tokio pobūdžio supratimą neabejotinai turėjo ir nuteistasis, kuris iki byloje nagrinėjamos situacijos dalyvavo įvykyje, kurio metu peiliu buvo sužalotas žmogus, padarant jam sunkų sveikatos sutrikdymą (b. l. 122, t. 1). Aptarti duomenys patvirtina, kad konflikto metu D. K. suduodamas smūgį peiliu broliui suvokė, kad elgiasi pavojingai, tačiau galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (įvairaus sunkumo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams, jo mirčiai) numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo, t. y. kaip nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, jis veikė neapibrėžta tyčia.

Už Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą kaltininkui gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 12 metų. Skirdamas bausmę už D. K. padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad nuteistasis ankščiau ne kartą buvo auklėtas įvairiomis priemonėmis: buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, paskiriant jam auklėjamojo pobūdžio priemonę – laisvės apribojimą, įpareigojant būti namuose bei tęsti mokslus (b. l. 114-116, t. 1); taip pat buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant ir paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – įspėjimą ir elgesio apribojimą - įpareigojimą būti namuose (b. l. 117-118, t. 1). Be to, atsižvelgta ir į apeliaciniame skunde nurodytą D. K. sveikatos būklę, jį apibūdinančius duomenis – jis serga cukriniu diabetu, jam taikoma insulino terapija, nustatytas 50 procentų darbingumo netekimas (b. l. 160-161, t. 1; b. l. 19, t. 2), darbe jis charakterizuojamas teigiamai (b. l. 18, t. 2). Kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo A. K. elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta, kad nusikalstamą veiką, D. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.

Norint pripažinti Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui, bylos aplinkybių pripažinimas, duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus. Be to, parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu parašytame paaiškinime D. K. nurodė, kad konflikto metu rankoje turimu peiliu dūrė nukentėjusiajam į pilvą (b. l. 148, t. 1). Apklausiamas tyrėjos, D. K. parodė, kad ranką A. K. susižalojo į sudužusių butelių šukes, o kaip jam buvo sužalotas pilvas – nuteistasis negalėjo parodyti (b. l. 151-152, t. 1). Kitos apklausos metu nuteistasis taip pat negalėjo parodyti, kaip buvo sužalotas A. K., teikdamas, kad jis brolio tikrai peiliu nežalojo (b. l. 187-158, t. 1). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis vienu atveju teigė, kad broliui peiliu nedūrė (b. l. 21, t. 2), kitu atveju, kad broliui dūrė netyčia (b. l. 31, t. 2). Taigi iš D. K. duotų parodymų turinio negalima daryti išvados, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra pagrindo teigti, kad D. K. nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltininkas nedavė išsamių parodymų, savo kaltę neigė. Pirmosios instancijos teisme D. K. teigė, jog gailisi dėl įvykio, tačiau toks gailėjimasis, vertinant jį aukščiau nurodytų aplinkybių visumoje yra deklaratyvus ir nelaikytinas nuoširdžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama sankcijos ribose. Švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę, kaip to prašo nuteistasis, skirti galima tik taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį arba 54 straipsnio 3 dalį, tačiau šių normų taikymui D. K. nėra įstatyme reikalaujamų sąlygų.

Asmeniui, kaltam padarius nusikalstamą veiką, skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti nustatytos Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos. Skundžiamajame nuosprendyje nėra nustatyta, kad D. K. pats savo noru atvyko ir pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, padėjo ikiteisminiam tyrimui išaiškinti nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis). Nesant bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, D. K. netaikytina ir minėto straipsnio 2 dalis, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios teisės normos taikymo sąlyga. To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatytos bausmės, paskyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant. Taigi, nei viena Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio dalis, suteikianti galimybę kaltininkui skirti švelnesnę už įstatymo numatytą minimalią bausmę, D. K. netaikytina.

Apeliantui paskirta bausmė neprieštarauja ir teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių išimtinių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nėra. Apelianto argumentai, susiję su jo sveikatos būkle bei nukentėjusiojo elgesiu įvykio metu neduoda pagrindo taikyti nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį. Skirdamas bausmę, minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino ir į jas atsižvelgė. Pažymėtina tai, kad reikalinga medicininė priežiūra nuteistajam galės būti suteikta ir laisvės atėmimo vietoje.

Vertinant nuteistajam paskirtą bausmę Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, nėra pagrindo laikyti, kad paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra artima minimaliai bausmei, numatytai Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalyje, yra per griežta. Ši laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimui aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui. Todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.