- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-24
- Bylos Nr.
- eI-4865-809/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02994-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 29 972 Eur neturtinei žalai atlyginti (el. b. l. 1–10).
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. kovo 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 147, 138, 129, 154, 332, 137 su dar vienu asmeniu ir tokiu būdu nebuvo užtikrintas minimalus kamerų plotas. Paaiškino, kad vieną valandą per parą galėjo pasivaikščioti lauke. Kamerų sienos ir lubos buvo pasidengusios pelėsiu, dažai atsilupę, buvo grybo požymių. Taip pat į kameras patekdavo graužikai. Pareiškėjas pareigūnams pranešė apie pastebėtus graužikus kamerose, bet pareigūnai į tai nereagavo, nebuvo pradėti jokie jų stebėjimo ir naikinimo darbai. Pareiškėjas dėl to jautėsi nesaugiai ir beviltiškai, nes ne tik jautė emocinį pasišlykštėjimą žiurkėmis, bet ir jautė realią grėsmę būti apkandžiotu ar apkrėstu graužikų platinamomis ligomis. Kamerose taip pat nebuvo pakankamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo. Naktinis apšvietimas nebuvo pritaikytas, todėl negalėjo užmigti. Natūralų apšvietimą ribojo ant langų įrengtos grotos ir tinklas. Kamerose buvo po dvi LED lemputes, kurios buvo 10W galios. Pareiškėjas rašytiniu prašymu kreipėsi į pareigūnus, prašydamas įrengti papildomą lemputę, tačiau toks jo prašymas buvo atmestas. Dienos apšviertimas buvo nepakankamas, o naktinis apšvietimas intensyvus, todėl negalėjo skaityti savaitraščių, knygų ar kitų leidinių. Kamerose nebuvo užtikrinama temperatūra. Taip pat kamerose nebuvo įrengta vėdinimo sistema, o vėdinimas vyko per atidarytą langą. Paaiškino, kad kamerose nebuvo užtikrinta santykinė oro drėgmė, o ypač kameroje Nr. 137, kuri ribojosi su dušų patalpa. Pareiškėjas teikė pareigūnams rašytinį prašymą dėl drėgmės išmatavimo, tačiau prašymas buvo atmestas, nurodant, kad pareigūnai neturi tinkamų techninių priemonių tokiems matavimams atlikti. Pažymėjo, kad tik kamera Nr. 137 tiesioginę ventiliacinę sąsaja su lauku, o kitose kamerose nebuvo sąsajų su lauku, todėl į kameras nepatekdavo grynas oras. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema. Nurodė, kad duše ne kartą turėjo praustis po šaltu vandeniu, o kartais pareigūnai nenorėdavo vesti pareiškėjo į dušą, todėl sakydavo, kad nėra karšto vandens. Pareiškėjui nebuvo leidžiama naudotis skalbyklos patalpomis. Švari patalynė ir rankšluosčiai būdavo duodami retai, o norint išskalbti rūbus ar asmeninę patalynę, reikėdavo mokėti iš savo asmeninių lėšų. Pareiškėjo artimieji švarius skalbinius galėdavo pareiškėjui perduoti tik kas 12 savaičių. Pažymėjo, kad kamerose galima laikyti tik 25 kg bendro daiktų svorio vienam asmeniui, todėl artimieji negalėdavo perduoti tiek rankšluosčių ir patalynės komplektų, kad jų pakaktų iki kito susitikimo. Taip pat pažymėjo, kad dėl kai kurių kamerų drėgmės reikėjo keisti net čiužinį, o tai rodo, kad patalynę reikėdavo keisti dažnai, o tam nebuvo realių galimybių. Pareiškėjui nebuvo užtikrintos galimybės tinkamai judėti dėl per mažo ploto kiemelyje ir dėl tokio mažo judrumo jis patyrė dar didesnę kančią. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo itin netvarkingi, pasivaikščiojimo danga buvo tam visiškai nepritaikyta, o žiemos laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo tinkamai valomi, jog būtų sudarytos galimybės pasivaikščioti. Esant lietingam laikotarpiui pareiškėjas negalėdavo tinkamai pasivaikščioti, kadangi nebuvo tinkamos apsaugos nuo lietaus. Pareiškėjas taip pat turėjo itin ribotas galimybes užsiimti sportine veikla. Tik vieną valandą per savaitę buvo leidžiama pasinaudoti sporto sale (laikas salėje 45 min) ar stalo tenisu (laikas stalo tenisui 45 min). Sporto salėje buvo tik du treniruokliai, todėl dėl didelio kalinčiųjų skaičiaus dažnai nebūdavo realios galimybės pasportuoti. Kamerose buvo įrengtas aliarmo pavojaus mygtukas, tačiau dažniausiai neveikdavo. Pareigūnai specialiai išjungdavo aliarmo mygtuko veikimą, o budėjimo valandomis tik keletą kartų per parą tikrindavo tvarką kamerose. Bendrai duodamas maistas nuolat buvo prastos kokybės, daržovės dažniausiai buvo prarūgusios ar sugedusios, kiti produktai tai pat nekokybiški ir antrarūšiai, t.y. iš esmės maistas buvo netinkamas valgyti. Asmeniškai užsakomas (perkamas) maistas taip pat būdavo pateikiamas prastos kokybės (dažniausiai sugedę vaisiai ir daržovės). Tai pat per savaitę buvo leidžiama suvalgyti tik iki 2 kg vaisių ir daržovių nepaisant to, kad pareiškėjas tai pirkdavo iš savo lėšų (naudojantis Lukiškių TI-K parduotuvės paslaugomis), kas neužtikrino pilnavertės pareiškėjo mitybos. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, ne kartą kreipėsi į atsakingus pareigūnus dėl gyvenimo sąlygų tiek raštu, tiek žodžiu, tačiau pareigūnai pareiškėją ignoruodavo ir nesiteikdavo jam atsakyti arba tiesiog atmesdavo prašymus. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, tačiau jam nebuvo atsakyta, nors su kitais Lukiškių TI-K kalinčiaisiais asmenimis pareigūnai elgdavosi pagarbiau ir maloniau, patenkindavo jų prašymus arba paaiškindavo, kodėl negali patenkinti. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, dvasines kančias ir sunkius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (el. b. l. 32–41).
Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. spalio 17 d. ir nuo 2018 m. spalio 23 d. iki 2019 m. kovo 20 d. Pateikė duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotus, numerius, laikomų asmenų skaičių, įskaitant patį pareiškėją. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys (išskyrus Nr. 104-125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareiga). Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125 kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Per mėnesį išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcinuotos sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius. Pažymėjo, kad į Lukiškių TI-K gyvenamąsias kameras indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonės išduodamos du kartus per mėnesį, t. y. mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Tačiau gavus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, kad gyvenamosiose kamerose trūksta indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonių, trūkstamos priemonės nedelsiant atnešamos.
Lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), taburetės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kameros yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka daryti pakartotinį remontą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose lango angoje grotos buvo įrengtos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidė. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose yra įrengtos pertvaros.
Lukiškių TI-K buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas). Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Naudojimasis tokia paslauga – yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis. Pagal minėtą tvarkos aprašą, suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga užpildo prašymą. Planuodamas paslaugą jis turi atsižvelgti į jo esamą asmeninėje sąskaitoje pinigų sumą bei planuojamus maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimus. Pažymėjo, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo organizuojama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius (iki 2019 m. vasario 1 d. – Socialinės reabilitacijos skyrius) vykdo įvairias programas ir priemones: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programą; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterinio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčių dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Vyksta užsiėmimai „Biblijosvalanda“, Šv. Mišios, koncertai, renginiai. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Pažymėtina, jog įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės dalyvauti individualiose pataisos programose, individualiuose konsultacijose kurias veda Resocializacijos psichologai, lankytis fizinės reabilitacijos ir poilsio kambariuose. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose.
Lukiškių TI-K savarankiškai nesudaro valgiaraščių nuteistiesiems ir (arba) suimtiesiems. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui yra nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Išduoti pagamintą maistą leidžia kalėjimo direktoriaus budintysis padėjėjas, vadovaudamasis maisto kokybės patikrinimo rezultatais. Pagamintą maistą tikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos specialistas juslinio patikrinimo būdu. Patikrinimo rezultatai įrašomi į Nuteistųjų ir suimtųjų virtuvės maisto kokybės patikrinimų apskaitos žurnalą. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalėjimo direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą yra draudžiama. Maisto svoris bei kokybė pasirinktinai yra patikrinami atsakingų asmenų. Maistas yra gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų. Pagamintas maistas dalinamas atitinkamos talpos samčiais, kurių tūris atitinka reikalingą svorį. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos. Atsakingi Lukiškių TI-K asmenys pasirinktinai tikrina maisto davinio svorį bei kokybę. Pagamintas maistas yra išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Maistas, skirtas dalinimui, yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose. Termosai, kuriose yra laikomas paruoštas maistas, yra atidaromi tik tada, kai yra dalinamas maistas nuteistiesiems ir suimtiesiems, todėl maistas visada yra paduodamas šiltas. Maisto dalintojams (nuteistiesiems, paliktiems Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus) išduodamos baltos kepurės ir striukės, ir tai griežtai kontroliuojama. Visų masto dalintojų sveikatos būklė yra patikrinta. Visi maisto dalintojai yra sveiki, privalo pastoviai rūpintis asmens higiena, rankos turi būti visada švarios, išplautos.
Nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Pasivaikščiojimas gryname ore, yra nuteistųjų teisė bet ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 kv. m. iki 23,14 kv. m. II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 kv. m. iki 37,40 kv. m. III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 kv. m. iki 31,05 kv. m. Lukiškių TI-K pastatuose gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nebuvo naudojami.
Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Europos Žmogaus Teisių sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos Pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. spalio 17 d. ir nuo 2018 m. spalio 23 d. iki 2019 m. kovo 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 5 d.) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 ,, Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. spalio 17 d. ir nuo 2018 m. spalio 23 d. iki 2019 m. kovo 20 d. buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,42 kv. m. ploto kameroje Nr. 123 (1 asm.); 8,02 kv. m. ploto kameroje Nr. 148 (2 asm.); 7,44 kv. m. ploto kameroje Nr. 138 (1–2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 129 (2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 154 (2 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 117 (1 asm.); 7,43 kv. m. ploto kameroje Nr. 332 (1 asm.); 7,75 kv. m. ploto kameroje Nr. 137 (1–2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 158 (1–2 asm.). Kameroje įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. (el. b. l. 32–41).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,72 kv. m. iki 7,94 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,44 kv. m. iki 7,38 kv. m. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.
Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas. Taip pat nebuvo įrengta atskira ventiliacija.
Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. Pranešime ,,Dėl E. V. skundo“ nurodyta, kad gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas, asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymėjo, jog pareigūnas, stebėdamas suimtuosius bei nuteistuosius per langelį, įrengtą kameros ar dušinės duryse, nepažeidžia jokių teisės normų. Toks suimtųjų bei nuteistųjų stebėjimas yra vykdomas siekiant užtikrinti jų pačių saugumą (el. b. l. 59–62).
Žemesnės instancijos teismas
Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais 2018 m. gegužės 2 d., nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2018 m. birželio 21 d., nuo 2018 m. spalio 23 d. iki 2018 m. spalio 24 d., nuo 2018 m. lapkričio 17 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d., 2018 m. gruodžio 14 d., 2019 m. sausio 24 d., 2019 m. kovo 1 d., iš viso 14 parų, kameroje buvo laikomas vienas. Laikotarpiais nuo 2018 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. birželio 19 d., nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. spalio 16 d., nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2018 m. lapkričio 16 d., nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d., nuo 2018 m. gruodžio 15 d. iki 2019 m. sausio 23 d., nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. vasario 28 d., nuo 2019 m. kovo 2 d. iki 2019 m. kovo 19 d., 2019 m. kovo 20 d. pusę paros, iš viso 302,5 parų buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kameroje (el. b. l. 32–41). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjui 302,5 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Vadovaujantis Vilniaus PN pateiktu paaiškinimu, nustatyta, kad kameros ir sanitarinis mazgas vėdinami per langą, o kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (el. b. l. 59–62). Pažymėtina, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) 2018 m. rugpjūčio 16 d. Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-5398 nurodyta, jog viena iš tikrintų kamerų buvo Nr. 117, kurioje pareiškėjas buvo laikomas2018 m. spalio 23 d., bei patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameros vėdinamos per atidaromus langus ir tai atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkto reikalavimą (el. b. l. 43–45). NVSC 2018 m. spalio 15 d. Patikrinimo akte Nr. (10-12) 15.4.8 PA-6852 nurodyta, jog taip pat buvo tikrinta kamera Nr. 158, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2019 m. kovo 20 d., bei nustatyta, jog šioje kameroje sudaryta galimybė vėdinti per langą. Kadangi sanitarinis mazgas yra įrengtas gyvenamojoje patalpoje, vėdinimas užtikrinamas per atidaromą kameros langą (el. b. l. 55–56). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad galiojantys teisės aktai nenustato atsakovės atstovui pareigos pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Taip pat byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Kadangi šiuo atveju Vilniaus PN veiksmai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų sienos ir lubos buvo pasidengusios pelėsiu, dažai atsilupę, buvo graužikų. Taip pat nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, temperatūra, oro drėgmė, kamerose nebuvo įrengta ventiliacija, išskyrus kamerą Nr. 137.
Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).
Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).
Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas ir gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kamerose Nr. 147, 138, 129, 154, 332, 137 (el. b. l. 1–10). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 117, 123, 129, 137, 138, 148, 154, 158 (el. b. l. 32–41). Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Vilniaus PN kamerose nuolat atliekami patikrinimai dėl jų atitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams (el. b. l. 43–58).
NVSC 2018 m. balandžio 24 d. Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-2188 nustatyta, kad kameroje Nr. 137, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. vasario 21 d., ant sienų ir lubų buvo vizualiai matomų pelėsių požymių (el. b. l. 51–52). NVSC 2018 m. birželio 7 d. Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-3534 pakartotinio patikrinimo metu kameroje Nr. 137 pažeidimų nenustatyta (el. b. l. 53–54). Šiuo atveju pažeidimas nustatytas ir pašalintas laikotarpiu, kai pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas.
Nagrinėjamu atveju nenustatyti pelėsio požymiai, atsilupusių dažų ant sienų, ar graužikų buvimo požymiai. Taip pat nenustatyta netinkamo apšvietimo, temperatūros, santykinės oro drėgmės, ar netinkamos ventiliacijos pažeidimų. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Be to, nors pareiškėjas teigia, jog kamerose buvo po dvi 10 W galingumo lemputes, tačiau vadovaujantis Vilniaus PN pateiktais duomenimis nustatyta, jog kamerose buvo montuojamos 25 W galingumo naktinės lemputės (el. b. l. 59–62). Šiuo atveju teismas neturi pagrindo abejoti dėl tinkamo apšvietimo užtikrinimo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Akcentuotina, jog pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai buvo naikinami. Vilniaus PN buvo sudarę paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą, turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (el. b. l. 59–62). Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl graužikų buvimo kamerose yra abstraktaus pobūdžio, paremti vien subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad paslaugų teikėjai užtikrino tinkamų patalpų dezinfekavimą ir vykdė graužikų naikinimo darbus. Pažymėtina, jog Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės (el. b. l. 32–41). Byloje esantys duomenys ir paties pareiškėjo skundas patvirtina, jog kameros vėdinamos per langą, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Kadangi atsakovės atstovo veiksmai atitinka galiojančius teisės aktų reikalavimus, t. y. Vilniaus PN neturi pareigos kamerose įrengti atskirą ventiliacijos sistemą, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini.
Nors pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su 2019 m. vasario 4 d. prašymu, kuriame prašė išmatuoti oro drėgnumą ir temperatūrą,bei 2019 m. kovo 6 d. skundu, kuriame nurodė, kad kameroje reikalinga antra lemputė (el. b. l. 71, 73), tačiau pareiškėjui 2019 m. vasario 12 d. Lukiškių TI-K raštu Nr. 96-516 ir 2019 m. balandžio 5 d. Lukiškių TI-K raštu Nr. 96-1355 buvo pateikti atsakymai (el. b. l. 70, 72). Pareiškėjas šių atsakymų Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neskundė, į NVSC dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų taip pat nesikreipė. Šiuo atveju byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad apšvietimą ribojo ant langų įrengtos grotos ir tinklas.
Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pažymėtina, jog Vilniaus PN nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose lango angoje grotos buvo įrengtos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (el. b. l. 32–41). Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nenustatyti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad duše ne kartą turėjo praustis po šaltu vandeniu. Taip pat pareigūnai ne visuomet vesdavo į dušą, teigdami, kad nėra šilto vandens.
Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.
Pažymėtina, kad dėl neišvedimo į dušą ar šalto vandens dušinėse patalpose pareiškėjas į įstaigos administraciją ar kitas institucijas nesikreipė, skunde teismui nedetalizavo, kurios konkrečiai dušo patalpos galimai neatitiko reikalavimų. Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidė. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose yra įrengtos pertvaros (el. b. l. 32–41). Be to, Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. Pranešime ,,Dėl E. V. skundo” nurodyta, kad į dušo, skalbyklos, kirpyklos bei pasimatymo patalpas, karšto vandens tiekimas buvo užtikrinamas visada (el. b. l. 59–62). Duomenų, jog dušo patalpose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, ar, kad pareigūnai nesuteikė teisės pareiškėjui pasinaudoti kartą per savaitę dušu, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus PN neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo leidžiama naudotis skalbyklos patalpomis, o švari patalynė ir rankšluosčiai būdavo duodami retai. Taip pat už skalbimo paslaugas turėjo mokėti iš savo asmeninių lėšų. Artimieji skalbinius galėjo perduoti kas 12 savaičių, o kamerose galėjo laikyti iki 25 kg bendro daiktų svorio, todėl artimieji negalėdavo perduoti tiek rankšluosčių ir patalynės komplektų, kad jų pakaktų iki kito susitikimo.
Lietuvos higienos normos 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigoje buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Tvarkos aprašu. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Naudojimasis tokia paslauga – yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis. Pagal minėtą tvarkos aprašą, suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga užpildo prašymą. Planuodamas paslaugą jis turi atsižvelgti į jo esamą asmeninėje sąskaitoje pinigų sumą bei planuojamus maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimus. Pažymėjo, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi (el. b. l. 32–41).
Iš byloje pateikto Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. Pranešimo ,,Dėl E. V. skundo” matyti, kad valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Asmeniniai skalbiniai suimtųjų ir nuteistųjų į skalbyklą buvo priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 ,,Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis, apmokėti skalbimo paslaugą. Neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr.1-151 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 ,,Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“. Atvykusiems į įstaigą suimtiesiems bei nuteistiesiems buvo išduodama patalynė ir rankšluosčiai švarūs ir tvarkingi, o minkštas inventorius (t. y. pagalvės, čiužiniai ir antklodės) – švarus, tvarkingas ir išdezinfekuotas įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje (el. b. l. 59–62).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo argumentai, jog Vilniaus PN nebuvo sudaryta galimybė naudotis skalbyklos patalpomis, o švari patalynė ir rankšluosčiai buvo duodami retai, vertintini kritiškai, kadangi Vilniaus PN buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti šia paslauga, o išskalbti drabužiai iš skalbyklos buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Teismo vertinimu, skalbimo paslauga pareiškėjui buvo užtikrinama, o patalynė ir rankšluosčiai skalbiami kartą per savaitę bei grąžinami jau sausi, todėl nelaikytina, jog skalbimo paslauga buvo užtikrinama retai. Nors pareiškėjas teigia, jog turėjo iš savo asmeninių lėšų mokėti už skalbimo paslaugas, tačiau kartą per savaitę ši paslauga buvo teikiama nemokamai, taip pat buvo sudaryta galimybė naudotis skalbimo paslauga apmokėjus iš savo asmeninių lėšų. Be to, pareiškėjo argumentai, jog artimieji negalėjo pakankamai perduoti rankšluosčių ir patalynės komplektų, paremti vien subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta jokiais byloje esančiais įrodymais. Pats pareiškėjas skunde nurodo, kad patalynė ir rankšluosčiai buvo suteikiami, tačiau ginčija aplinkybę, jog jų nepakako. Vien tai, jog pareiškėjui suteiktos patalynės ar rankšluousčių nepakako, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Atsižvelgiant į tai, abejoti atsakovės atstovo nurodomomis aplinkybėmis teismas neturi teisinio pagrindo, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad vieną valandą per parą galėjo pasivaikščioti lauke.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas. BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas. BVK 103 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pats pareiškėjas skunde nurodo, kad jam buvo suteikiama teisė vieną valandą pasivaikščioti lauke. Pažymėtina, jog pasivaikščiojimas kiemelyje yra suimtųjų ir nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl BVK nuostatų užtikrinimo, taip pat tuo, jog pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti vieną valandą, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Vilniaus PN pareigūnai to neleido, byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms teismas vertina, kad atsakovės atstovo neteisėti veiksmai dėl pasivaikščiojimų gryname ore nenustatyti.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Taip pat pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, danga nepritaikyta, o žiemos metu nebuvo tinkamai valomi, esant lietingam laikotarpiui, nebuvo įrengta apsauga nuo lietaus.
Eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti.
Eksploatavimo taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.
Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. Pranešime ,,Dėl E. V. skundo” nurodyta, kad visuose Lukiškių TI-K esančiuose kiemeliuose buvo įrengti stogeliai, apsaugantys nuo atmosferos kritulių bei atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Kiemeliuose buvo įrengti skersiniai, tam kad suimtieji bei nuteistieji pasivaikščiojimo metu turėtų galimybę mankštintis. Pasivaikščiojimo kiemeliai būdavo reguliariai valomi, tačiau pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai patys suimtieji, nuteistieji netausodavo arba net tyčia gadindavo valstybės turtą. Pastebėjus defektus buvo stengiamasi operatyviai juos pašalinti. Pasivaikščiojimo kiemelius, kaip ir gyvenamąsias patalpas, suimtieji bei nuteistieji turėjo valyti patys (el. b. l. 59–62).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus dėl aplinkybių, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, danga nepritaikyta, jie nebuvo tinkamai valomi, ar, kad juose nebuvo įrengta apsauga nuo lietaus. Pažymėtina, jog pasivaikščiojimas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, o įstaigoje laikomiems asmenims buvo suteikiamas skirtingas pasivaikščiojimui skirtas laikas, todėl teismas daro išvadą, kad vienu metu nebuvo vedami pasivaikščioti visi įstaigoje laikomi asmenys. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo išdėstyti I, II ir III korpusuose (el. b. l. 32–41), todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Kaip nurodė atsakovės atstovas pasivaikščiojimo kiemelius turėjo valyti patys įstaigoje laikomi asmenys (el. b. l. 59–62). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo reguliariai valomi ar, kad įrengti vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 21–22 punktais. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai nėra tvarkomi ar yra netvarkingi, taip pat nenustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemelių danga būtų netinkama, ar, kad juose nebūtų įrengti stogeliai, skirti suimtiesiems ir nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Taigi, Vilniaus PN administracija šiuo aspektu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų; dar daugiau, be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl, esą, netvarkomų ar tinkamai neįrengtų pasivaikščiojimo kiemelių.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad vieną valandą per savaitę galėjo pasinaudoti sporto sale ar stalo tenisu, o sporto salėje buvo du treniruokliai, todėl dažnai nebuvo galimybės pasportuoti.
Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo organizuojama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčių dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės dalyvauti individualiose pataisos programose, individualiuose konsultacijose kurias veda Resocializacijos psichologai, lankytis fizinės reabilitacijos ir poilsio kambariuose. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose (el. b. l. 32–41).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1-212 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į mankštos kambarį Lukiškių TI-K tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punktą, suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo grafiką (toliau – ir Grafikas), patvirtintą Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu. Pagal Aprašo 5 punktą, Lukiškių TI-K SRS būrio viršininkas darbo dienomis iki 9.00 val., savo kuruojamose kamerose, atsižvelgdamas į Grafiką, Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į mankštos kambarį apskaitos žurnale (toliau – ir Žurnalas) užregistruoja suimtuosius ir nuteistuosius, pateikusius prašymus žodžiu dėl apsilankymo mankštos kambaryje. Pagal Aprašo 9 punktą, suimtųjų ir nuteistųjų išvedimas į mankštos kambarį gali būti neorganizuojamas tik esant svarbioms priežastims. Pagal Aprašo 10 punktą, suimtųjų ir nuteistųjų, kurie pageidavo atlikti mankštą mankštos kambaryje, tačiau Aprašo 9 punkte nurodytu atveju nebuvo išvesti išvedimas į mankštos kambarį organizuojamas pagal Grafiką (el. b. l. 63–69).
Vertinant šią aplinkybę, taip pat būtina pažymėti, kad LVAT laikosi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr. pvz. LVAT 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2814-520/2016). Nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėjui buvo suteikiama galimybė pasinaudoti tiek mankštos kambariu, tiek kitomis užimtumo programomis, kurios vykdomos įstaigoje. Vilniaus PN išvedimas į mankštos kambarį buvo organizuojamas pagal Aprašą, o mankštai skirtas laikas organizuojamas pagal Grafiką (Aprašo 4 punktas). Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo vedamas į mankštos kambarį. Pareiškėjo teigimu, jam nepakako laiko pasinaudoti mankštos kambariu, o treniruoklių nebuvo pakankamai. Teismas pažymi, jog byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas norėjo pasinaudoti mankštos kambariu, o atsakovės atstovas nesuteikė pareiškėjui tokios galimybės. Pareiškėjo teigimu, sporto salėje buvo du treniruokliai, todėl negalėjo sportuoti, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nenurodė nei kokių treniruoklių jam nepakako, nei ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją. Tokių duomenų byloje taip pat nenustatyta. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad aliarmo pavojaus mygtukas dažniausiai neveikdavo, o pareigūnai išjungdavo šio mygtuko veikimą. Taip pat pareigūnai tik kelis kartus per parą tikrindavo tvarką kamerose.
Eksploatavimo taisyklių 14.4 papunktis nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema inter alia (lot. be kita ko) aliarminis iškvietimas.
Atsakovės atstovas nurodė, kad 2016–2017 m. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose, tačiau dėl suimtųjų ir nuteistųjų pastovaus aliarminių mygtukų gadinimo, pasitaikydavo trumpalaikių gedimų, kurie buvo nedelsiant šalinami (el. b. l. 59–62).
Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo sistema, jam sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų ar pareigūnų kontrolės kamerose kreipėsi su prašymais, pareiškimais ar skundais į įstaigos administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Vilniaus PN, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ar, kad pareigūnai nepakankamai dažnai tikrino kameras, vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudarantys pagrindo pripažinti, kad dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad maistas buvo prastos kokybės, produktai sugedę, o perkamas maistas buvo prastos kokybės. Per savaitę buvo leidžiama suvalgyti iki 2 kg vaisių ir daržovių nepaisant to, kad pareiškėjas juos pirkdavo iš savo lėšų.
BVK 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K savarankiškai nesudaro valgiaraščių nuteistiesiems ir (arba) suimtiesiems. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui yra nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Išduoti pagamintą maistą leidžia kalėjimo direktoriaus budintysis padėjėjas, vadovaudamasis maisto kokybės patikrinimo rezultatais. Pagamintą maistą tikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos specialistas juslinio patikrinimo būdu. Patikrinimo rezultatai įrašomi į Nuteistųjų ir suimtųjų virtuvės maisto kokybės patikrinimų apskaitos žurnalą. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalėjimo direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą yra draudžiama. Maisto svoris bei kokybė pasirinktinai yra patikrinami atsakingų asmenų. Maistas yra gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų. Pagamintas maistas dalinamas atitinkamos talpos samčiais, kurių tūris atitinka reikalingą svorį. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos. Atsakingi Lukiškių TI-K asmenys pasirinktinai tikrina maisto davinio svorį bei kokybę. Pagamintas maistas yra išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Maistas, skirtas dalinimui, yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose. Termosai, kuriose yra laikomas paruoštas maistas, yra atidaromi tik tada, kai yra dalinamas maistas nuteistiesiems ir suimtiesiems, todėl maistas visada yra paduodamas šiltas. Maisto dalintojams (nuteistiesiems, paliktiems Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus) išduodamos baltos kepurės ir striukės, ir tai griežtai kontroliuojama. Visų masto dalintojų sveikatos būklė yra patikrinta. Visi maisto dalintojai yra sveiki, privalo pastoviai rūpintis asmens higiena, rankos turi būti visada švarios, išplautos (el. b. l. 32–41). Maistas suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo gaminamas laikantis visų galiojančių teisės aktų reikalavimų ir pagal kiekvienam patiekalui atitinkamą maisto gaminimo technologiją. Maitinimo organizavimo administratorės kasdien iš sandėlio į virtuvę išduodavo visas reikalingas žaliavas bei tikrindavo gamybos procesą. Suimtiesiems bei nuteistiesiems maitinimo paslaugas teikė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Maisto produktai į virtuvę buvo vežami tris kartus per savaitę, todėl maistas visada buvo šviežias ir taip buvo užtikrinamas pakankamas jo kiekis (el. b. l. 59–62).
Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teigdamas, kad maistas buvo prastos kokybės, o produkdai sugedę, nenurodė, koks būtent maistas ir / ar produktai buvo netinkami vartojimui, kada pareiškėjui buvo tiekiamas maitinimas buvo netinkamas ir ar dėl nurodomų pažeidimų kreipėsi į įstaigos administraciją. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu realiai tiekiamo maitinimo energetinė vertė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Be to, nustatyta, kad tiekiamas maistas buvo vežamas tris kartus per savaitę, o pagamintas maistas tikrinamas Sveikatos priežiūros tarnybos specialisto, todėl šiuo aspektu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintas Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir TIVTT), suimtiesiems leidžiama įsigyti ir turėti vaisių ir daržovių ne daugiau kaip 2 kg. Šiuo atveju TIVTT nustato pareigą įsigyti ir turėti vaisių ir daržovių iki 2 kg, o atsakovės atstovas šią pareigą įgyvendino, tai skunde nurodė ir pats pareiškėjas. Kadangi atsakovės atstovas tinkamai įgyvendino TIVTT nustatytą pareigą, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjo skunde nurodomais motyvais.
Pareiškėjas skunde teigė, jog ne kartą kreipėsi į pareigūnus dėl gyvenimo sąlygų tiek raštu, tiek žodžiu, tačiau pareigūnai pareiškėją ignoruodavo ir nesiteikdavo jam atsakyti arba tiesiog atmesdavo prašymus, nors su kitais laikomais asmenimis elgdavosi mandagiau.
Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat TIVTT reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų (el. b. l. 32–41). Taip pat pareigūnai laikosi abipusės pagarbos principo (el. b. l. 59–62).
Nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 4 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl oro drėgnumo ir temperatūros nustatymo kameroje Nr. 137 (el. b. l. 71). Lukiškių TI-K 2019 m. vasario 12 d. raštu Nr. 96-516 informavo pareiškėją, kad atlikti oro drėgmės ir temperatūros matavimus įstaigos administracija neturi tam sertifikuotų aparatų, todėl pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas (el. b. l. 70). Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių 2019 m. kovo 6 d. skundu, kuriame nurodė, jog kameroje trūksta vienos lemputės (el. b. l. 73). Lukiškių TI-K 2019 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 96-1355 informavo pareiškėją, kad Vilniaus PN įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių reikalavimus, o laikomi asmenys dažnai niokoja kamerose esančius baldus ir įrangą. Sugadinta ir neveikianti įranga ir baldai tvarkomi arba keičiami (el. b. l. 72). Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 19 d. skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl to, jog buvo užregistruotas pas gydytoją 2018 m. rugsėjo 4 d., tačiau nebuvo nuvestas pas gydytoją (el. b. l. 76). Lukiškių TI-K 2018 m. spalio 4 d. raštu Nr. 96-9687 informavo pareiškėją, kad 2018 m. rugsėjo 27 d. buvo apžiūrėtas vidaus ligų gydytojo, o gydymui pasirti medikamentai, paskirtos tolimesnės konsultacijos (el. b. l. 75). Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 8 d. skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl to, jog negali paskambinti advokatui (el. b. l. 78). Taip pat pareiškėjas 2018 m. lapkričio 15 d. nurodė, jog raštiško atsakymo nereikia (el. b. l. 79). Lukiškių TI-K 2018 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 96-4259 informavo pareiškėją, jog pareiškėjo 2018 m. lapkričio 8 d. skundo nagrinėjimo procedūra nutraukiama, kadangi pats pareiškėjas prašė skundo nenagrinėti (el. b. l. 77).
Įvertinus Vilniaus PN pateiktą paaiškinimą bei pareiškėjo pateiktų skundų / prašymų turinį ir Lukiškių TI-K pateiktus atsakymus į juos, teismas daro išvadą, jog pareiškėjui buvo pateikiami išsamūs atsakymai į skundus / prašymus. Pažymėtina, jog Lukiškių TI-K pateiktų atsakymų pareiškėjas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neginčijo, su jais sutiko. Tokių duomenų, jog pareiškėjui nebuvo pateikti atsakymai į prašymus ir (ar) skundus, nėra. Nenustačius atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo, negalimas ir pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas.
Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose diskriminacija pačia bendriausia šio žodžio prasme reiškia teisių sumažinimą arba atėmimą tam tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių. Asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, o diskriminacija dažniausiai suprantama, kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Asmenų lygybės principas yra konstitucinės žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai garantija. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas. Asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, o diskriminacija dažniausiai suprantama, kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 17/97).
Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, tai yra esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones pagal jų statusą.
Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjas yra asmuo turintis specifinį teisinį statusą, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skirtingai vertinamas su kitais įstaigoje laikomais asmenimis. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjui buvo pateikiami atsakymai į skundus ir (ar) prašymus, taip pat nesant duomenų, jog pareiškėjas buvo skirtingai vertinamas su kitais įstaigoje laikomais asmenimis, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 29 972 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu, nepatogumais, dvasinėmis kančiomis ir sunkiais išgyvenimais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).
Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 305 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistina 305 Eur suma.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme elektroninių ryšių priemonėmis (per „Liteko“ Elektroninių paslaugų posistemę) 2019 m. spalio 21 d. gautas pareiškėjo atstovo advokato skundas dėl atstovavimo ir kitų procesinių išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. eI-4865-809/2019, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės atstovo pareiškėjo patirtas išlaidas, t. y. 907,50 eurus. Nurodė, kad pareiškėjas už teisines paslaugas sumokėjo 750 eurų ir PVM – viso 907,50 Eur šalių bendru susitarimu sutartu laiku, pagal Advokatų kontoros pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.
Pareiškėjos atstovo advokato pateikti duomenys patvirtina, kad pagal 2019 m. spalio 15 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. WINT1910-20 skundo dėl kalinimo sąlygų apygardos administraciniam teismui parengimas įkainotas 750 Eur suma, o su PVM – 907,50 Eur. Į bylą pateiktas 2019 m. spalio 18 d. AB ,,Swedbank” mokėjimo nurodymas patvirtina, jog pareiškėjas advokatų profesinei bendrijai (duomenys neskelbtini) sumokėjo 907,50 Eur sumą.
Teismas nagrinėjamos bylos atveju akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Teismas pastebi, kad pareiškėjas skundu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 29 972 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau teismas pareiškėjo skundą tenkina iš dalies ir priteisia pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 305 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šiuo atveju pareiškėjo skundas nebuvo patenkintas visa apimtimi, todėl pareiškėjas turi teisę iš atsakovės atstovo gauti 50 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama toliau apskaičiuojant pareiškėjui už patirtas bylinėjimosi išlaidas priteistinas sumas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalaus koeficiento dydis yra 2,5.
Pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2019 m. rugpjūčio 20 d. Skundo teismui pateikimo dieną galiojo 2019 m. I ketvirčio Lietuvos statistikos departamento paskelbtas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 1 262,70 Eur. Maksimali suma už skundo parengimą teismui yra 3 156,75 Eur. Šiuo atveju pareiškėjo prašoma priteisti 907,50 Eur suma už skundo dėl kalinimo sąlygų teismui parengimą neviršija maksimalios priteistinos sumos. Kadangi pareiškėjas turi teisę iš atsakovės atstovo gauti 50 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl pareiškėjo prašoma priteisti 907,50 Eur suma proporcingai mažintina ir pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 453,75 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 305 Eur (tris šimus penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui E. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 453,75 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt tris eurus ir 75 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.