- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-26
- Bylos Nr.
- 1A-133-487/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41002-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Aloyzas Kruopys, Justas Namavičius
- Nuteistasis
- E. J., H. N., M. K.
- Nukentėjusysis
- A. Z.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas, Audrius Leonavičius, Darius Staškevičius, Aleksandras Palamarčukas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aloyzo Kruopio ir Justo Namavičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. J., M. K. ir H. N. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;
- pagal BK 284 straipsnį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį E. J. būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra, bei dirbti ar būti registruotam užimtumo tarnyboje.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. J. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. bei bausmė, atlikta pagal Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį.
H. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams;
- pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir H. N. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2019 m. spalio 5 d. bei bausmė, atlikta pagal Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį.
M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 178 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams;
- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. K. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies bausmes sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. lapkričio 27 d. iki 2019 m. vasario 26 d.
Iš E. J., H. N., M. K. ir L. J. solidariai priteista 1 032,53 Eur Panevėžio teritorinei ligonių kasai už nukentėjusiojo A. Z. gydymą.
A. Z. naudai iš E. J., H. N., M. K. ir L. J. solidariai priteista 210 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš M. K. A. Z. naudai priteista 2030 Eur turtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu taip pat yra pripažinti kaltais ir nuteisti L. J. ir P. B., tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. E. J., H. N. ir M. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad:
1.1. Jie, veikdami kartu su L. J. bendrininkų grupe, 2018 m. rugpjūčio 25 d. apie 02.39 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje autobusų stotelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini) dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą – rankomis ir kojomis sudavė A. Z. ne mažiau kaip 8 smūgius į įvairias kūno vietas ir tuo padarė A. Z. galvos sumušimą, pasireiškusį trauminės galvos smegenų ligos ūmiu periodu, galvos smegenų sukrėtimu, kaukolės pamato vidurinės daubos lūžiais abipus, kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje smilkininėje srityje, žaizda dešinėje išorinėje klausomojoje landoje, dešinės ausies būgnelio plyšimu, klausos nervo pažeidimu, kraujosruva dešinėje užausio srityje, kas komplikavosi dešinės pusės veidinio nervo paralyžiumi, tokiu būdu sunkiai sutrikdė A. Z. sveikatą, bei M. K. iš A. Z. galinės šortų kišenės ištraukė ir atvirai pagrobė svetimą, A. Z. priklausantį turtą – 30 eurų vertės piniginę „Levis“, ir joje buvusius 2 000 Eur, banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Taip pat E. J., H. N. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad:
2.1. Jie, veikdami kartu su P. B. bendrininkų grupe, 2018 m. lapkričio 6 d. apie 22.49 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje – prie naktinio baro „(duomenys neskelbtini)“, esančios aikštelės, adresu (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų įžūliu elgesiu ir dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų nesilaikymo, bendrais veiksmais sudavė ne mažiau dvylika smūgių kumščiais ir spyrė kojomis V. Z. į įvairias kūno vietas, dėl ko nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. Z. sveikatą, tokiu būdu pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. J. prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nuosprendį pakeisti ir taikyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, panaikinti taikomą kardomąją priemonę – suėmimą.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosprendžio paskelbimo metu teismas jam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pakeitė į suėmimą, suimant apeliantą teismo salėje. Apelianto manymu, teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir taikė pačią griežčiausią bausmę, kuri apribojo E. J. galimybę atlyginti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą. Kartu su apeliaciniu skundu pateikti duomenys sudaro pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti, ir netaikant realaus laisvės atėmimo, t. y. jis charakterizuojamas teigiamai, atlygino nukentėjusiajam priteistą turtinę žalą, yra jauno amžiaus, dirba, todėl, netaikant realaus laisvės atėmimo, galėtų toliau dirbti turimą darbą ir visiškai atlyginti nukentėjusiajam neturtinę žalą.
3.2. Apeliantas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo byloje, nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino liudytojos K. G. parodymų apie jai iš matymo pažįstamą vyriškį, kurį žino, kaip baro klientą, mėgstantį konfliktuoti su kitais baro lankytojais, ir kuris, atėjęs prie baro, jos prašė peilio, dėl ko ji suprato, kad vyriškis sukonfliktavo su bare buvusiais jaunuoliais. Apelianto manymu, būtent jos parodymai ir paties nukentėjusiojo A. Z. nurodytos aplinkybės, kad jis įvykio dieną vartojo alkoholį, užėjęs į barą „(duomenys neskelbtini)“ ir nusipirkęs alaus, prisėdo lauke prie dviejų nepažįstamų vyriškių, matė sėdinčius jaunuolius, vėliau pirkdamas dar vieną bokalą, su vienu iš jų kalbėjosi, vėliau vyriškius nuramino, patvirtina, kad buvo kilęs konfliktas ir kad nukentėjusysis, kaip ir nuteistieji, įvykio metu buvo neblaivus. Tai, apelianto manymu, paneigia teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad nukentėjusysis A. Z. buvo sumuštas be jokios dingsties t. y. aiškiai dėl chuliganiškų paskatų, ypatingai įžūliai, nors nukentėjusysis jokio pavojaus kaltinamiems asmenims nekėlė. Liudytojos K. G. parodymais nustatyta, kad konfliktas kilo anksčiau ir kad dėl to nukentėjusysis prašė peilio. Nors teismas motyvavo, kad nukentėjusysis neigė buvus žodinį konfliktą bei nenurodė, kokiam tikslui prašė peilio, šios aplinkybės tik įrodo, kad būtina dar kartą jas įvertinti. Pašalinus prieštaravimus, bus galima nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes ir tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką.
3.3. Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl nustatyto veiką kvalifikuojančio požymio – chuliganiškų paskatų. Pasak apelianto E. J., bylos duomenys patvirtina, jog konfliktas prasidėjo bare, kur buvo vartojamas alkoholis. Iš L. J. parodymų seka, kad jis (L. J.) nukentėjusįjį vijosi, nes ant jo buvo supykęs dėl užgauliojimų (įžeidimų), pirmas prie nukentėjusiojo pribėgo H. N. ir trenkė ranka pastarajam iš nugaros, po ko nukentėjusysis nukrito; pribėgęs L. J. spyrė nukentėjusiajam į krūtinę, kažkur į pažastį; tada H. N. sudavė 9–10 smūgių nukentėjusiajam į veidą. Nuteistojo H. N. parodymai – jis matė, kaip E. J. vieną kartą spyrė gulinčiam nukentėjusiajam. Apeliantas E. J. nurodė, kad jis pats šio fakto neginčijo, teigė, kad, spyręs nukentėjusiajam, pataikė į ranką, po ko visi atsitraukę grįžo į barą. Šiame kontekste vertintini ir aukščiau minėti liudytojos K. G. parodymai apie vyriškį, kaip mėgstantį konfliktuoti su baro klientais.
3.4. Apeliantas nurodo, kad chuliganiškos paskatos paprastai reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo sužalojimu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo; šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties. Todėl, apelianto manymu, nagrinėjamoje byloje nustačius aplinkybę, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo buvo konfliktas, kuris prasidėjo bare ir vėliau tęsėsi lauke, teismas neturėjo pagrindo daryti išvados dėl jų veiksmus sąlygojusių chuliganiškų paskatų. Nors pirmosios instancijos teismas motyvavo, jog nukentėjusysis, siekdamas išvengti sumušimo, stengėsi nuo nuteistųjų pabėgti, ši aplinkybė būtent ir parodo, kad nukentėjusysis suprato, jog konfliktas toliau tęsiasi ir kad gali įvykti muštynės. Tai, kad konfliktas buvo pavojingas, įrodo tai, kad nukentėjusysis aktyviais veiksmais prašė peilio, kad visi konflikto dalyviai buvo neblaivūs. Todėl, apelianto nuomone, neįvertinus pastarųjų faktų, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo veiksmus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies pagrindais.
3.5. Apeliantas E. J. nesutinka ir su jam paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta, nes nebuvo tinkamai įvertinti jo veiksmai, darant nusikalstamą veiką. Pažymi, kad jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas neteistas, o aplinkybė, kad jis praeityje buvo baustas administracine tvarka už pažeidimus, padarytus jam būnant nepilnamečiu, nesudaro besąlygiško pagrindo atsisakyti taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė ir nevertino, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, niekada nesislapstė, nenaikino ir neslėpė įrodymų baudžiamojoje byloje, proceso metu pripažino esminę bylos aplinkybę, kad jis nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį koja. Todėl teismas turėjo pagrindą pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
3.6. Apelianto nuomone, paskirtos bausmės dydis iš jauno žmogaus atima viltį ir pasmerkia netekti visko. Jis yra charakterizuojamas teigiamai, dirba pagal individualią veiklos vykdymo pažymą, draugauja ir kuria šeimos planus su A. N., labai išgyvena ir nuoširdžiai gailisi dėl įvykio. Jis šiuo metu yra atlyginęs nukentėjusiajam turtinę žalą, o taip pat yra pasiryžęs atlyginti ir neturtinę žalą bei kitas išlaidas, tačiau dėl ypatingai griežtos bausmės ir taikomo suėmimo to padaryti neturi galimybės. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, taikant BK 92 straipsnį – bausmės vykdymą atidedant ir paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti neturtinę žalą. Būtent toks įpareigojimas leistų nukentėjusiajam tikėtis realaus neturtinės žalos atlyginimo.
3.7. Tuo pačiu apeliantas pažymi, kad jis, E. J., nepagrįstai buvo suimtas teismo posėdžio salėje, skelbiant nuosprendį, nes jis, būdamas laisvėje, nebėgo, nesislapstė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo. Jis proceso metu dirbo ir tikėjosi nukentėjusiajam atlyginti likusią neturtinę žalą, kitas išlaidas, bet dėl taikomo suėmimo to padaryti negali, todėl prašo panaikinti taikomą kardomąją priemonę - suėmimą.
4. Apeliaciniame skunde nuteistasis H. N. prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nuosprendį pakeisti: H. N. iš kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, o už nukalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Prašo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. Z., bei Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius jo atžvilgiu atmesti, padarius išvadą, jog H. N. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, neįrodyta.
4.1. Apeliaciniame skunde apeliantas H. N. su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kategoriškai nesutinka, nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo A. Z. atžvilgiu neatliko, jokio jo turto neužvaldė, todėl iš kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą turi būti išteisintas, o už kitą nusikalstamą veiką – viešosios tvarkos pažeidimą jam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.
4.2. Apeliantas pažymi, kad proceso metu jis nuosekliai neigė kaltę dėl A. Z. sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų, veikiant bendrininkų grupe. Aiškino, kad jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, piniginės nematė. Priešingai, išėjęs iš baro su S. J., atėjęs į įvykio vietą, pamatė nukentėjusįjį A. Z. jau gulintį, prie jo stovėjo M. K., L. J. ir E. J.; matė, kaip gulinčiam nukentėjusiajam E. J. vieną kartą spyrė į galvą. Kiti nuteistieji jį apkalbėjo, teigdami, jog tai jis, H. N., pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs ir negali būti laikomi jo kaltę patvirtinančiais, nors nukentėjusysis teismo posėdyje nurodė, jog būtent jis, apeliantas, sudavė jam visą eilę smūgių, svarbu tai, kad įvykio metu A. Z. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, pirminiuose savo parodymuose negalėjo paaiškinti, kuris iš kaltinamųjų į kur sudavė smūgius, įvardindamas apibendrintai –vaikinai, jaunuoliai, kurių amžius buvo 18-20 m., minėjo, kad pirmi smūgiai buvo suduoti, iš nugaros, po ko arčiausiai jo buvęs jaunuolis sudavė smūgį į smakrą. Kadangi H. N. buvo arčiausiai, nukentėjusysis ir pamanė, kad pirmas smūgius sudavė jis.
4.3. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis neatpažino, kas jo atžvilgiu smurtavo, vėliau, susipažinęs su visa bylos medžiaga ir žinodamas kaltinamų asmenų vardus ir pavardes, teisminiame bylos procese jis jau aiškino, jog atpažįsta, kad pirmas jo atžvilgiu smurtinius veiksmus atliko E. J., o šalia pastarojo neva buvo ir H. N., kuris sudavė smūgius rankomis ir kojomis į galvos sritį. Apelianto vertinimu, šie nukentėjusiojo parodymai kelia pagrįstas abejones, kad jis galėjo tiksliai įsidėmėti, kas kada ir kokiu eiliškumu sudavė jam smūgius rankomis ir kojomis. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu jis net negalėjo pasakyti, kuris iš jį užpuolusių asmenų sudavė jam smūgius ranka, kuris spyrė koja. Tokiu būdu teigia, kad prieštaringi paties nukentėjusiojo, kitų nuteistųjų parodymai nepagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti, kaip jo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, patvirtinantys duomenys.
4.4. Apelianto nuomone, nukentėjusiojo A. Z. parodymais, duotais teisminiame bylos nagrinėjime, negalima remtis ir dėl to, kad šis asmuo pats provokavo konfliktą su nuteistaisiais, įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir dėl to ikiteisminio tyrimo metu negalėjo logiškai ir nuosekliai paaiškinti įvykio aplinkybių, o vėlesni jo parodymai, ypač po susipažinimo su bylos medžiaga kelia pagrįstas abejones dėl jų objektyvumo ir teisingumo. Kiti nuteistieji, duodami parodymus apie jį, H. N. ir vienas prieš kitą, tokiu būdu patys siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl kategoriška išvada, jog H. N. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis smurtavo prieš nukentėjusįjį, negalima. Dėl to H. N. šioje kaltinimo dalyje turėtų būti išteisintas.
4.5. Dėl kito kaltinimo H. N. savo kaltę pripažino, todėl pirmosios instancijos teismas H. N. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Tačiau, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo prisipažinimą, paties nukentėjusiojo provokuojančius veiksmus, turėjo pagrindą H. N. skirti švelnesnę laisvės atėmimo arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
4.6. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam paskirta galutine bausme, jos dydžiu. Pasak apelianto, net ir įrodžius jo kaltę, dėl chuliganiškų paskatų bendrininkų grupe tyčia sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo A. Z. sveikatą, jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, išsiskiria iš kitiems nuteistiesiems paskirtų bausmių.
4.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, skiriant bausmę už sunkų nukentėjusiojo A. Z. sveikatos sutrikdymą (nors apelianto įsitikinimu, nėra jokių jo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo patvirtinančių įrodymų), pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Pažymi, kad procese net valstybinis kaltintojas prašė H. N. skirti subendrintą penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. mažesnę už bausmės, numatytos straipsnio sankcijoje, vidurkį. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis ankščiau nebuvo teistas už smurtinius nusikaltimus, yra pagrįstos abejonės dėl jo kaltės, be to ir pats nukentėjusysis A. Z., būdamas neblaivus, elgėsi provokuojamai – konfliktas, kuris pasibaigė jo sumušimu, iš esmės kilo dėl jo paties išprovokuoto žodinio konflikto. Todėl apeliantas mano, kad skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė turėtų būti sušvelninta.
4.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, išteisinus H. N. dėl nusikalstamos veikos – sunkaus nukentėjusiojo A. Z. sveikatos sutrikdymo, jis neturi atlyginti nukentėjusiajam padarytos turtinės ir neturtinės žalos bei Panevėžio teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo gydymo išlaidų dalies. Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų priešingai, nukentėjusiajam A. Z. priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti mažinamas, įvertinus nederamą paties nukentėjusiojo elgesį iki jo sužalojimo, kaip nustatyta bylos duomenimis.
5. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. K. prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti – išteisinti M. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymo. Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinį dėl A. Z. gydymo išlaidų ir nukentėjusiojo ieškinį dėl neturtinės žalos jo atžvilgiu atmesti. Taip pat mažinti kaltinimo apimtį dalyje dėl A. Z. turto pagrobimo iki 70 Eur iš švelninti jam paskirtą bausmę. A. Z. ieškinį dėl 2030 Eur turtinės žalos priteisimo iš jo mažinti iki 70 Eur.
5.1. Apelianto nuomone, teismo nuosprendis neteisėtas, todėl keistinas. Teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl sunkaus nukentėjusiojo A. Z. sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų.
5.2. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nusikaltimas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, nes bylos duomenys patvirtina, kad pats nukentėjusysis bare pradėjo konfliktą, jis kabinėjosi, norėjo muštis. Šią aplinkybę patvirtino net tik su M. K. buvę asmenys, bet ir liudytoja K. G.. Ji parodė, kad nukentėjusysis bare susikivirčijo, prašė duoti jam peilį, grasino visus papjauti. Iš pastarosios parodymų taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis buvo dažnas baro lankytojas ir dažnai pradėdavo konfliktus, du ar tris kartus buvo susimušęs su kitais baro lankytojais. Taigi, iki sunkiai sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą įvyko konfliktas su nukentėjusiuoju. Dėl to teismo išvada, jog nukentėjusysis buvo sumuštas dėl chuliganiškų paskatų, yra nepagrįsta.
5.3. Taip pat, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiojo atžvilgiu kartu su kitais asmenimis vartojo smurtą ir M. K., yra nepagrįsta. Jis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nukentėjusiojo A. Z. atžvilgiu jokio smurto nevartojo. Šią aplinkybę patvirtino ir kiti įvykio vietoje buvę asmenys. Teismas jo kaltę grindė tik paties nukentėjusiojo A. Z. ir liudytojo A. B. parodymais. Apeliantas mano, kad šių asmenų parodymus teismas turėjo vertinti itin atsargiai. A. Z. parodė, kad matė, kaip jį mušė rankomis ir spardė E. J. ir H. N.; po šių veiksmų nukentėjusysis gulėjo ant žemės užsidengęs galvą, teigė, kad į galvą gavo keliolika smūgių iš mažiausiai dviejų asmenų. Kitų gi dviejų asmenų jis nematė ir negali patvirtinti, kad jie irgi jam sudavė smūgius. Todėl, apelianto manymu, nukentėjusiojo parodymai nepatvirtina, kad ir jis, M. K., jo atžvilgiu vartojo smurtą.
5.4. Dėl liudytojo A. B. parodymų apeliantas atkreipia teismo dėmesį į liudytojo parodymų dalyje dėl asmenų, kurie smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, skaičiaus nenuoseklumą. Teisme liudytojas parodė, kad, pažiūrėjęs pro langą, pamatė, jog užpuolikai buvo jau benubėgantys; gal dar kuris ir spyrė – tiksliai įvardinti negalėjo, o taip pat negalėjo tvirtai pasakyti, kad spardė visi. Liudytojas nurodė, jog pro langą žiūrėjo 3-5 sekundes, o po to ėjo pasiimti telefoną ir skambino kviesti pagalbą; skambindamas telefonu, vėl žiūrėjo pro langą, bet tie asmenys jau nueidinėjo. Todėl tokie nekonkretūs liudytojo parodymai nepakankami daryti išvadą, kad ir M. K. spardė nukentėjusįjį. Tuo labiau, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme liudytojas A. B. nedetalizavo, kur kuris iš smurtautojų stovėjo, į kokias kūno vietas sudavė smūgius nukentėjusiajam.
5.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas visiškai neatsižvelgė į byloje esančius duomenis, kad po įvykio atvykę policijos darbuotojai apžiūrėjo tiek jo, tiek kitų vaikinų rankas, rūbus, avalynę. Ant M. K. rankų, rūbų, ar avalynės jokių kraujo pėdsakų nebuvo užfiksuota, todėl jis įvykio vietoje net nebuvo sulaikytas. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat jokių nusikaltimo pėdsakų nebuvo rasta ant jo rūbų ar avalynės. Teigia, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, išvadas grįsdamas tik prielaidomis, todėl šioje dalyje jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Taip pat iš jo negali būti priteisti Panevėžio teritorinės kasos ieškinys dėl A. Z. gydymo ir nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
5.6. Apeliantas sutinka su teismo nuosprendžio dalimi, kurioje nustatyta, kad jis pagrobė A. Z. piniginę su pinigais, tačiau nesutinka su nustatyta pagrobta pinigų suma – 2 000 Eur. Viso proceso metu jis teigė, kad A. Z. piniginėje rado tik 40 Eur, kuriuos pasiėmė, o piniginę išmetė. Teismas, apelianto įsitikinimu, nepagrįstai patikėjo A. Z. parodymais dėl turėto pinigų kiekio. Apeliantas mano, kad nukentėjusiojo veiksmai, einant neblaiviam į barą, turėti su savimi didelę pinigų sumą – 2 000 Eur, yra nelogiški. Niekas iš apklaustų liudytojų negalėjo patvirtinti aplinkybės, kad pas nukentėjusįjį tą vakarą būtų matę tokį kiekį pinigų. Tokiu būdu mano, kad šioje dalyje kaltinimo apimtis turi būti mažinama iki 70 Eur (30 Eur piniginės vertė ir 40 Eur pinigais). Sumažinus kaltinimo apimtį, pasak apelianto, jam turėtų būti švelninama ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskirta bausmė.
5.7. Taip pat, anot apelianto, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, motyvuojant skiriama griežta laisvės atėmimo bausme, teistumu, nepagrįstai jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Teismas, anot apelianto, visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo suimtas, tačiau vėliau jam taikoma kardomoji priemonė buvo pakeista į namų areštą, kurio sąlygų laikėsi. Per laiko tarpą, praėjusį nuo įvykio iki teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, jis naujų nusikalstamų veikų, taip pat ir kitokių teisės pažeidimų nepadarė. Todėl teismo išvada, kad jis, būdamas laisvėje, darys naujas nusikalstamas veikas, visiškai nepagrįsta. Jis taip pat neketina slėptis nuo bausmės atlikimo – turi pastovią gyvenamąją vietą. Be šių aplinkybių pažymi ir tai, kad po teismo nuosprendžio paskelbimo ir jo suėmimo teismo salėje, 2019 m. lapkričio 24 d. mirė jo mama. Būdamas laisvėje, jis gyveno kartu su ja ir broliais L. M. gim. (duomenys neskelbtini) ir N. M., gim. (duomenys neskelbtini), bei seserimi T. M., gim. (duomenys neskelbtini). Kadangi mama buvo ligota, jis jai padėjo prižiūrėti savo mažamečius brolius ir seserį. Dėl to netgi buvo priverstas išeiti iš darbo. Paskyrus jam kardomąją priemonę – suėmimą, nebėra kam jais rūpintis. Remiantis nurodytoms aplinkybėms, apeliantas prašo jam paskirtą kardomąją priemonę- suėmimą panaikinti.
6. Teismo posėdyje nuteistieji E. J., M. K. ir H. N., jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiojo A. Z. atstovas prašė nuteistųjų skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistųjų E. J., M. K. ir H. N. apeliaciniai skundai atmetami.
7. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi teismas yra saistomas apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo.
8. Apeliaciniuose skunduose apeliantai nesutinka su jų nuteisimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Atitinkamai E. J. kritikuoja veikos kvalifikuojančio požymio – chuliganiškų paskatų nustatymą, o M. K. ir H. N. apskritai neigia padarę šią nusikalstamą veiką. Be to, nuteistasis M. K. nesutinka ir su nustatyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, aplinkybe – pagrobto turto verte, prašydamas ją mažinti, o sumažinus – švelninti už šią veiką paskirtą bausmę. Nuteistieji E. J. ir H. N. taip pat skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jiems skirtų bausmių, teigdami, kad jos jiems buvo netinkamai individualizuotos. Nuteistojo H. N. keliamas ir nukentėjusiajam A. Z. priteistos neturtinės žalos dydžio klausimas. Tokiu būdu, teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, nustatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistųjų E. J., M. K. ir H. N. atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose. Be to, įvertinus, jog dalis apeliacinių skundų argumentų yra panašūs, atsižvelgus ir į nuosprendyje nustatytą aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, nuteistieji padarė, veikdami bendrininkų grupe, dalis įrodymų nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti kartu, todėl ir dėl atskirų pasikartojančių nuteistųjų skundų argumentų teisėjų kolegija pasisakys bendrai.
Dėl nuteistųjų skundų argumentų susijusių su BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymu
9. Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio, juose dėstomų argumentų matyti, kad juose ginčijamas atskirų faktinių aplinkybių nustatymas ir įrodymų vertinimas. Nuteistasis E. J., ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nurodo, kad teismas neteisingai vertino kilusią situaciją, dėl ko nepagrįstai nustatė veiką kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas, tokiu būdu netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistieji M. K. ir H. N. atitinkamai neigė vartoję smurtą prieš nukentėjusįjį A. Z., nesutikdami su byloje atliktu įrodymų vertinimu, nulėmusiu neteisingą faktinių aplinkybių nustatymą, o tuo pačiu ir netinkamą baudžiamojo įstatymų normų taikymą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę suinteresuoto bylos baigtimi asmens – nukentėjusiojo A. Z. parodymams, nevertino kitų, pasak jų, svarbių duomenų ar juos vertino netinkamai, dėl ko buvo padarytos neteisingos išvados bei jų atžvilgiu priimtas nepagrįstas ir neteisėtas procesinis sprendimas. Tokiu būdu nurodoma, kad tiek M. K., tiek H. N. iš šios veikos turi būti išteisinti. Šie skundų argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
10. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atlikusi byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų analizę, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės, padarytų veiksmų, jų apimties ir šių jų veiksmų kvalifikacijos yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Priešingai nei aiškinama apeliantų, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui, įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas dėl kiekvieno iš nuteistųjų padarytų veiksmų ir šių padarytos nusikalstamos veikos įrodytumo. Baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių, atskleidžiančių apeliantų kaltę. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šias aplinkybes ir motyvuotas išvadas pagrindė įrodymais, kurių turinys papildo vienas kitą. Skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo konstatuoti BK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo. Nėra pagrindo konstatuoti, kad teismo procesinis sprendimas grindžiamas netinkamais įrodymais ir nepakankamais motyvais, yra prieštaringas, nenuoseklus ar neaiškus. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose prašant padaryti atitinkamas (priešingas) išvadas, įrodymai yra vertinami atsietai, tik sau naudinga linkme, išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikiant kiekvieno iš apeliantų (nuteistųjų) parodymams, kaip vieninteliams teisingiems ir patikimiems įrodymams byloje, bei nepagrįstai ginčijant kitų įrodymų patikimumą. Pateiktos interpretacijos dėl netinkamo byloje esančių parodymų vertinimo, nuosprendyje išdėstytų išvadų pagrįstumo, teisėjų kolegijos vertinimu, neparemtos konkrečiais argumentais, o yra tik nuteistųjų pozicija, grįsta jų versijų neatitinkančio įrodymų vertinimo kritika.
11. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. Z. 2018 m. rugpjūčio 25 d. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (specialisto išvada Nr. G 11897/2018 (05) (t. 2, b. l. 139–140). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir būdu, veikdami bendrininkų grupe su kitu byloje pripažintu kaltu asmeniu, nusikalstamą veiką padarė E. J., M. K. bei H. N.. Nuteistieji M. K. ir H. N. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kuriuo pagrindu jie buvo pripažinti kaltais pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Pateikdami savą atskirų byloje surinktų įrodymų vertinimą, teigia, jog buvo padarytos faktinių aplinkybių neatitinkančios išvados.
12. Nuteistieji, t. y. tiek M. K., tiek H. N. neneigia, buvę įvykio vietoje, kuomet prieš nukentėjusįjį A. Z. buvo pavartotas fizinis smurtas. Nuteistojo M. K. parodymuose užfiksuota, kad jis kartu su draugais bėgo nukentėjusiajam iš paskos; pastarąjį pirmas pasivijo H. N., kuris A. Z. ranka trenkė į veidą, po ko nukentėjusysis griuvo; tuomet L. J. (asmuo kurio atžvilgiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra skundžiamas) kartą nukentėjusiajam spyrė į krūtinę, po ko spyrė ir E. J.; visos situacijos nematė, nes buvo nugriuvęs. Tvirtino, jog, būdamas prie nukentėjusiojo, pats jokio smurto nenaudojo (t. 9, b. l. 104–105). Nuteistasis H. N. taip pat tvirtino nukentėjusiojo nemušęs; parodė, kad, būnant bare, nukentėjusysis pradėjo konfliktą, pasakė, kad grįžęs iš tualeto, jį (H. N.) sumuš, tačiau sugrįžęs atsiprašė ir viskas buvo gerai, jokio susikibimo nebuvo; matė, kad nukentėjusysis su dar dviem asmenimis nusivijo M. pravarde „(duomenys neskelbtini)“, kuris kartu su jais vakarojo; dėl to išbėgus M. K. su L. J., išbėgo ir jis su S. J.; matė, kad gatvėje L. J. link stovinčio nukentėjusiojo papurškė dujomis, tačiau nepataikė; nukentėjusiajam pradėjus bėgti, jį vijosi M. K., L. J. ir E. J., jis (H. N.) bėgo iš paskos. Kas pirmas pasivijo nukentėjusįjį – nematė. Kai jis pribėgo, nukentėjusysis A. Z. jau gulėjo. Prie šio stovėjo M. K., L. J. ir E. J.. Matė, kaip gulinčiam A. Z. E. J. spyrė į galvą (t. 9, b. l. 141–142).
13. Taigi, nuteistieji M. K. ir H. N. pripažinę faktinę aplinkybę – buvimą įvykio vietoje, kiekvienas iš esmės neigė patys vartoję smurtą prieš A. Z., t. y. neigia dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, atitinkamai nurodydami, jog smurtą vartojo kiti: M. K. nurodė, kad pirmas A. Z. trenkė H. N., po to L. J. ir Jurgilas; M. K. matė, kaip nukentėjusiajam vieną kartą spyrė E. J.. Vis tik, vertinant šiuos nuteistųjų parodymus, pažymėtina, kad teismas išvadas dėl byloje esančių duomenų vertinimo daro ne tik pagal kaltinamų asmenų duotų parodymų turinį, jų logiškumą, nuoseklumą ir kt., bet ir sulyginęs juos su duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamo asmens parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis, kurie vienu ar kitu aspektu patvirtina arba paneigia nurodomas faktines aplinkybes. Nors nuteistieji M. K. ir H. N. nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jų teiginius, kad prieš nukentėjusįjį smurto nevartojo, nusikalstamos veikos nepadarė, paneigia byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytos kitos viena kitą papildančios faktinės aplinkybės, leidusios padaryti atitinkamas išvadas dėl tokių nuteistųjų duotų parodymų patikimumo, t. y. su kuriomis nesutikti pagrindo nėra. Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų vertinimas, jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo prerogatyva, t. y. bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų byloje įrodinėtinų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nuteistųjų M. K. ir H. N. versijas dėl jų pačių veiksmų nusikalstamos veikos padaryme ir jas motyvuotai atmetė. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aprašyti visi baudžiamojoje byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, pateiktas jų teisinis vertinimas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų kaltės, sunkiai sutrikdžius A. Z. sveikatą, o teikiamas pozicijas leidžia vertinti kaip pasirinktą gynybinę versiją.
14. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad kritikuojamas atskirų įrodymų, kaip patvirtinančių nuteistųjų M. K. ir H. N. kaltę, vertinimas. Antai, nesutinkama su nukentėjusiojo A. Z. bylos proceso metu duotų parodymų vertinimu, juos laikant nenuosekliais dėl užpuolime dalyvavusių asmenų, jų skaičiaus, smurto pobūdžio, tuo pačiu pastebint, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, po jam suduoto smūgio buvo pargriuvęs, galvą dengėsi rankomis. Tokiu būdu argumentuojama, kad nukentėjusiojo parodymai bylos proceso metu buvo prieštaringi ir dėl to negali būti vertinami kaip M. K. ir H. N. kaltės įrodymas. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.
15. Pagal bendrąją taisyklę kiekvienoje byloje esančius duomenis vertina teismas, kuris daro išvadą dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų, jų patikimumo, vertindamas jų gavimo šaltinį, gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą, jų atitiktį kitiems byloje esančiais įrodymams, gautiems iš skirtingų šaltinių. Be to, vertinamos ne atskiros apklausų metu nurodytos aplinkybės (kaip akcentuojama šiuo atveju), o jų visuma.
16. Iš nukentėjusiojo A. Z. parodymų pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad „(duomenys neskelbtini)“ bare jis buvo prisėdęs prie dviejų nepažįstamų jam vyriškių. Prie kito stalo matė sėdinčius jaunuolius. Su vienu iš jų, pirkdamas alų prie baro, kalbėjosi. Tarp vyriškių ir šių jaunuolių buvo kilęs konfliktas, tačiau jis vyriškius nuramino. Kažkam nurodžius, jog atvyksta policija, vyrai ir jaunuoliai išėjo. Netrukus po to išėjo iš baro ir jis. Eidamas pamatė tuos pačius jaunuolius. Išgirdęs, kaip vienas jų pasakė „žiūrėk, tas eina, padarom jį“, nukentėjusysis pradėjo bėgti. Netoli sustojimo pajuto smūgį į galvą iš nugaros, po kurio parkrito. Atsisukęs, matė E. J., o prie pastarojo H. N.. Suklupusiam nukentėjusiajam E. J. ranka smūgiavo į smakrą, po ko nemažai smūgių į galvą. Po to smūgius rankomis ir kojomis į galvą sudavė H. N.. Tą laiką jis buvo rankomis užsidengęs galvą, tačiau girdėjo pribėgant likusius jaunuolius. Jam toliau buvo suduodami smūgiai, nors kas juos sudavė – nebematė, tačiau, pasak nukentėjusiojo, visi, pribėgę prie jo, sudavė smūgius (t. 9, b. l. 106–107).
17. Vertinant nukentėjusiojo parodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad viso bylos proceso metu –tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme priešingai nei nurodoma, esminėse aplinkybėse nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs ir iš esmės vienodi. Antai, aplinkybė, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo sumuštas daugiau nei dviejų asmenų, buvo užfiksuota ir protokole-pareiškime netrukus po įvykio. Šias aplinkybes A. Z. nurodė ir visų jo ikiteisminiame tyrime atliktų apklausų metu, kartu tvirtindamas, kad apie tai, jog prieš jį smurtą vartojo visi jį vijęsi vaikinai, supratęs iš smūgių išsidėstymo ir jų garsų (t. 1, b. l. 17, 45–46,49–53, 63–64, 78–79). Iš 2018 m. rugsėjo 13 d. nukentėjusiojo apklausos protokolo matyti, kad, praėjus gan trumpam laiko tarpui po įvykio, jis apibūdino (nurodydamas išvaizdos požymius) du jį užpuolusius asmenis (E. J. ir H. N.), atpažino juos ir iš pateiktų fotonuotraukų (t. 1, b. l. 49–51, 58–62). Ši aplinkybė paneigia nuteistojo H. N. skundo argumentą, kad nukentėjusysis jį sumušusius asmenis atpažino tik teisminio bylos proceso metu, jau būdamas susipažinęs su visa bylos medžiaga. Atmestini, kaip paneigti byloje surinktais įrodymais, ir nuteistųjų argumentai, susiję su nukentėjusiojo pirminiais parodymais, kuriuose, nuteistųjų teigimu, nukentėjusysis negalėjo detalizuoti, kas ir į kur sudavė smūgius įvykio metu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, netrukus po įvykio 2018 m. rugpjūčio 25 d. iš nukentėjusiojo buvo paimtas pareiškimas, taip pat atlikta pirminė nukentėjusiojo apklausa. Iš to seka, kad tą pačią dieną priėmus pareiškimą ir pradėjus tyrimą, A. Z. apklausa buvo atlikta, siekiant užfiksuoti pirminius duomenis. Tuo tarpu vėliau vykusių papildomų apklausų ir kitų procesinių tyrimo veiksmų atlikimo metu aplinkybės dėl įvykio buvo tikslinamos ir detalizuojamos. Dėl nurodytų priežasčių vien nukentėjusiųjų parodymų apimtimi nėra jokio pagrindo grįsti abejones dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Nors, kaip nustatyta, užpuolimo metu nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nebuvo gauta duomenų, jog tai jam sutrukdė įsiminti ir atpasakoti įvykio aplinkybes. Būtina įvertinti ir įvykio situaciją – kaip nustatyta, nukentėjusysis nesitikėjo būti užpultas, prieš jį vykdytas smurtas buvo gana intensyvus (A. Z. nukritus po pirmų jam suduotų smūgių į galvos sritį, buvo tęsiami intensyvūs smurtiniai veiksmai, rankomis ir kojomis suduodant į galvos sritį ir kitas kūno vietas), A. Z. patyrė šoką, susijaudino, išsigando, dėl to jo veiksmai, siekiant kiek įmanoma apsaugoti save, vieną iš pažeidžiamų kūno dalių – galvos sritį, ją užsidengiant rankomis, o ne fiksuojant kitų asmenų veiksmus savo atžvilgiu, yra gyvenimiški ir suprantami. Prieš nukentėjusįjį vykdyto smurto intensyvumą patvirtina ir jam padarytų sužalojimų pobūdis. Todėl vien tai, kad nukentėjusysis negalėjo apibūdinti visų jį užpuolusių asmenų, kartu detalizuojant kiekvieno iš jų konkrečius veiksmus, nesudaro pakankamo pagrindo vertinti jo parodymus kaip prieštaringus ar nenuoseklius. Nukentėjusysis visuose savo parodymuose vienodai nurodė apie jo užpuolimo konkrečioje vietoje situaciją, dalyvavusius asmenis, jam suduotus smūgius ir kitas aplinkybes. A. Z. parodymai nebuvo paneigti. Be to, sprendžiant dėl nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių apie fizinį smurtą prieš jį vartojusių asmenų skaičių, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad įvykio vietoje buvo ir nusikalstamą veiką įvykdė keturi asmenys. Šią faktinę aplinkybę patvirtino tiek liudytojas A. B., tiek ir patys nuteistieji (E. J., L. J., M. K. ir H. N.). Kaip minėta, nuteistieji M. K. ir H. N. neneigė buvę įvykio vietoje, tik nurodė, kad prieš A. Z. nesmurtavo.
18. Nors apeliaciniuose skunduose akcentuojamas nukentėjusiojo A. Z. parodymų prieštaringumas, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundų argumentais. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kaip pirmosios instancijos teismas vertino nukentėjusiojo parodymus, išdėstė, kuriomis nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis jis rėmėsi, darydamas išvadas. Abejonių, kad A. Z. parodymai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra patikimi ir teismas, nustatinėdamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jais rėmėsi pagrįstai, nėra. Jo parodymai įrodymu, kaip pirminiu ir tiesioginiu įrodymų šaltiniu, pripažinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu nukentėjusiojo parodymų vertinimu. Nukentėjusiojo A. Z. bylos proceso metu duoti parodymai yra reikšminga įrodinėjimo priemonė, aiškinantis veikos, padarytos 2018 m. rugpjūčio 25 d., aplinkybes, o tuo pačiu ir asmenų, dalyvavusių nusikaltimo padaryme, nustatymui.
19. Išvadas dėl M. K. ir H. N. kaltės, be nukentėjusiojo A. Z. parodymų, teismas grindė ir kitų faktinių duomenų, sutampančių tarpusavyje dėl esminių aplinkybių analize. Byloje aplinkybė, kad prieš nukentėjusįjį A. Z. fizinį smurtą naudojo tiek H. N., tiek A. K., nustatyta ir iš kitų, t. y. įvykyje dalyvavusių ar jį stebėjusį asmenų parodymų.
20. Nuteistųjų L. J. ir M. K. parodymais, pirmas prie nukentėjusiojo pribėgęs H. N. trenkė jam ranka, po ko A. Z. krito. Be šių aplinkybių, nuteistasis L. J. taip pat parodė, kad H. N. nukentėjusiajam sudavė keletą smūgių koja į galvos sritį. Tai, kad nukentėjusysis A. Z. krito nuo H. N. suduoto smūgio, parodė ir nuteistasis E. J.. Taigi, tokiais nuteistųjų parodymais ne tik buvo patvirtinti nukentėjusiojo parodymai, bet kartu neginčytinai nustatyta aplinkybė, kad fizinį smurtą prieš A. Z. vartojo ir nuteistasis H. N.. Nors H. N. apeliaciniame skunde teigia, kad tokiais parodymais prieš jį E. J., L. J. ir M. K. siekia palengvinti savo teisinę padėtį, negauta jokių duomenų, kad minėti asmenys būtų suinteresuoti neteisingai apkaltinti H. N., jie kartu davė parodymus ir apie savo priešingus teisei veiksmus, todėl nenustatyta pagrindų nesivadovauti tokia jų parodymų dalimi. Bylos duomenys patvirtina, kad teisminio proceso metu buvo atlikta išsami nuteistųjų apklausa, detaliai aiškintasi nusikalstamos veikos aplinkybės, bei išanalizavus jų duotų parodymų turinį byloje surinktų duomenų visumos kontekste, nebuvo pagrindo abejoti tokiais E. J., L. J. ir M. K. parodymais. Byloje nebuvo nustatytas ir galimas motyvas, dėl ko pastarieji būtų turėję pagrindą taip apkalbėti H. N.. Išskyrus deklaratyvius teiginius, tokių aplinkybių nenurodė ir pats nuteistasis H. N.. Todėl minėtų nuteistųjų parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinami kaip įrodymai, kurie sutapo ir su kitais byloje esančiais, pirmiau aptartais duomenimis bei kurie patvirtino apelianto nuteistojo H. N. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.
21. Kaip minėta, byloje buvo objektyviai nustatyta, jog įvykio vietoje be nukentėjusiojo A. Z. buvo keturi asmenys, tarp kurių buvo ir M. K.. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu kiti nuteistieji – E. J., L. J., H. N. nenurodė, kad smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo ir M. K., byloje nustatytos faktinės aplinkybės duoda pagrindą daryti priešingas išvadas. Iš nukentėjusiojo parodymų seka, kad netrukus po H. N. ir E. J. jam suduotų smūgių, jis ne tik girdėjo pribėgančius kitus asmenis, bet ir iš smūgių sudavimo vietų jautė, jog jie visi, t. y. ne tik H. N. ir E. J., gulinčiam nukentėjusiajam sudavė smūgius. Tokie nukentėjusiojo A. Z. parodymai patvirtinti ir liudytojo A. B. parodymais, kai jis, apklaustas teisminio bylos proceso metu, nurodė matęs, jog gulintis nukentėjusysis buvo mušamas keturių asmenų (t. 9, b. l. 144–145).
Žemesnės instancijos teismas
22. Nuteistojo M. K. argumentas, kad liudytojas A. B. negalėjo detalizuoti stebėtos įvykio situacijos, t. y. nebuvo visiškai įsitikinęs dėl asmenų, smurtavusių prieš nukentėjusįjį, skaičiaus, negalėjo pasakyti, kur kas įvykio metu stovėjo, kas, kokius ir kur smūgius sudavė nukentėjusiajam, dėl to M. K. kaltė negalėjo būti grindžiama minėto liudytojo parodymais, atmestinas, kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad M. K. teisingais ir patikimais laiko tik dalį liudytojo A. B. parodymų. Tačiau toks liudytojų parodymų vertinimas, selektyviai atrenkant naudingas aplinkybes ir nutylint nenaudingas, prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas įvertino visumą jo minėto liudytojo parodymuose nurodytų aplinkybių. Liudytojas A. B. vienareikšmiškai parodė, kad, būdamas namuose, pro langą matė autobusų stotelėje gulintį žmogų, kurį spardė keturi asmenys. Nors liudytojas, teismo posėdyje atsakydamas į konkrečius gynėjų užduotus klausimus, negalėjo šių parodymų detalizuoti, nėra pagrindo šiuos parodymus paneigti. Parodymų turinys, išsamumas gali būti nulemtas tiek asmens atminties, apklausos ypatumų (klausimų struktūros, formulavimo), tiek situacijos – staigus, netikėtas įvykis, užtrukęs trumpą laiko tarpą. Liudytojas teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad matė, kaip nukentėjusysis A. Z. buvo mušamas keturių asmenų, o po akimirkos sugrįžęs su telefonu kviesti pagalbą, asmenis jau matė benubėgančius nuo nukentėjusiojo. Liudytojas patvirtino, kad šie parodymai yra teisingi, nes tuo metu įvykio aplinkybes jis atsiminė geriau. Minėtus liudytojo parodymus patvirtina 2018 m. rugsėjo 19 d. apžiūros protokolas, kuriuo ištirtas 2018 m. rugpjūčio 25 d. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą įrašas, jame užfiksuota, kad pranešėjas kvietė pagalbą, pamatęs, kaip keturi asmenys stotelėje muša vyrą (t. 2, b. l. 21–23, 24). Be to, liudytojo parodymai atitiko ir E. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad A. Z. buvo spardomas ir M. K. (kaip įvardino pravarde - „(duomenys neskelbtini)“) (t. 6, b. l. 23–24; 40–41). Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti šia liudytojo A. B. parodymų dalimi. Nors liudytojas ir negalėjo detalizuoti, kas, kur ir kokius smūgius sudavė nukentėjusiajam, ši aplinkybė nepaneigia teismo išvadų ir M. K. atsakomybės nešalina. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojo A. B. parodymų turinys rodo, kad jis, kaip pašalinis ir atsitiktinis įvykio stebėtojas, matė tik dalį įvykio, be to jį stebėjo trumpais etapais, pagrindinį dėmesį kreipiant tik į esamos situacijos faktą, kad gulintis asmuo buvo mušamas keturių asmenų, bei siekiant iškviesti mušamam asmeniui pagalbą. Akivaizdu, kad liudytojo stebėta situacija buvo jam staigi, netikėta, sukėlusi emocijas, be to, trumpalaikė, todėl natūralu, kad jo dėmesys buvo koncentruotas į patį smurto prieš nukentėjusįjį faktą ir pagalbą jam, o ne į konkrečius įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmus.
23. Visų šių išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija M. K. skundo argumentus dėl liudytojo A. B. parodymų vertinimo laiko nepagrįstais ir atmeta. Liudytojas pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai apklaustas, o jo parodymai apie stebėtą ir papasakotą situaciją abejonių nekelia. Duomenų, kad liudytojas būtų buvęs suinteresuotas iškraipyti jam žinomas faktines aplinkybes, nenustatyta, jis suinteresuotumo ar motyvo apkalbėti nuteistuosius neturėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo A. B. parodymais vadovavosi, atmesdamas nuteistojo M. K. poziciją, jog fizinio smurto prieš nukentėjusįjį jis nenaudojo.
Žemesnės instancijos teismas
24. Teismo išvadų dėl M. K. kaltės, smurtavus prieš A. Z., nepaneigia ir skunde nurodytas faktas, kad, po įvykio pareigūnams apžiūrėjus asmenis, nei ant M. K. rankų, nei ant drabužių ar avalynės nebuvo rasta jokių nusikaltimo, kraujo pėdsakų. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad ant asmenų rankų, drabužių ar avalynės pėdsakai ne visada išlieka, be to jie gali nebūti matomi bei pastebėti pirminės apžiūros metu. Bylos duomenys patvirtina, kad po įvykio policijos pareigūnų buvo sulaikyti tik asmenys su vizualiai matomais nusikaltimo pėdsakais, kai tuo tarpu nuteistasis M. K. buvo sulaikytas vėliau, tyrimo veiksmais gavus duomenų apie įvykyje dalyvavusius asmenis. Tokiu būdu, pėdsakų nesuradimas pirminės apžiūros metu nepaneigia fakto, kad būtent M. K. dalyvavo nusikaltimo padaryme, esant visumai kitų tinkamų bei pakankamų įrodymų byloje, kurie jau buvo aptarti nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teisėtai gautų, ištirtų ir patikrintų kitų įrodymų, išvardintų skundžiamame nuosprendyje, visumos pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl H. N. ir M. K. kaltės, sunkiai sužalojus A. Z.. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs H. N. ir M. K. padarytų veiksmų įrodytumą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Nors abu nuteistieji neigė naudoję smurtą prieš A. Z., pripažindami tik atskiras faktines įvykio aplinkybes (bėgimą paskui nukentėjusįjį, buvimą įvykio vietoje), byloje esančių duomenų visumos pagrindu nustatytomis aplinkybėmis tokie jų parodymai paneigti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šių nuteistųjų prisidėjimas prie nukentėjusiojo sumušimo byloje neįrodytas, kaip nurodo apeliantai, todėl teisinio pagrindo keisti skundžiamą nuosprendyje šioje dalyje nėra.
26. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nesutinka su teismo išvada dėl nustatyto nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kvalifikuojančio požymio – chuliganiškų paskatų. Pasak apeliantų, teismas netinkamai įvertino liudytojos K. G. parodymus apie nukentėjusiojo A. Z. veiksmus, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl kilusios situacijos vertinimo. Teisėjų kolegija su šiais argumentais sutikti neturi pagrindo.
27. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas dėl chuliganiškų paskatų sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybe ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2013, Nr. 2K-383-895/2015, 2K-363-689/2017). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo sužalojimu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar akivaizdžiai neadekvačiai priežasčiai.
28. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išvadą dėl chuliganiškų paskatų nuteistųjų veiksmuose buvimo grindė įvykio situacija, kai viešoje vietoje, autobusų stotelėje, bendrais veiksmais nuteistieji panaudojo fizinį smurtą prieš A. Z. (suduodami rankomis ir kojomis nemažiau aštuonių smūgių į įvairias kūno vietas), tuo padarydami sunkų jo sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, sužalojant nukentėjusįjį, apeliantai nuteistieji E. J., H. N. ir M. K. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, paniekino elementarias visuomenės moralės bei elgesio normas, siekdami priešpastatyti save, viešoje vietoje ir pašalinių akivaizdoje, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį – tariamą konfliktą, įžeidimą, įvykusį prieš tai bare „(duomenys neskelbtini)“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, pagrįstos bylos įrodymų visuma, kvalifikuotos teisingai ir susiformavusiai teismų praktikai neprieštarauja.
29. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju apie kaltininko santykį su veika sprendžiama ne tik pagal jo parodymus, pateiktus vertinimus, bet ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Taigi, sprendžiant, ar BK 135 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika padaryta, veikiant dėl chuliganiškų paskatų, svarbu įvertinti visą įvykio eigą, nuteistųjų ir nukentėjusiojo elgesį įvykio metu.
30. Baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais buvo nustatyta, kad prieš įvykį (nukentėjusiojo sumušimą autobusų stotelėje), nuteistieji ir A. Z. buvo bare „(duomenys neskelbtini)“, kur visi vartojo alkoholį. Nuteistųjų aiškinimu, bare konfliktas įvyko tarp dviejų vyrų, su kuriais bendravo nukentėjusysis A. Z., ir jų kompanijoje buvusio asmens. Pasak nuteistųjų, minėtiems vyrams nusivijus vieną iš draugų, o A. Z. išėjus iš paskos, nuteistieji išėjo jiems įkandin ir, bėgdami vienas paskui kitą, ėmė vytis nukentėjusįjį. Pasak nuteistojo L. J., jis ant nukentėjusiojo pyko dėl to, kad šis pavadino juos vaikais (įvardindamas „malalietkomis“). Pasivijus, nukentėjusiajam sudavė smūgius. Vienintelio H. N. aiškinimu teisme, bare nukentėjusysis A. Z., eidamas į tualetą, pagrasino jį sumušiąs; taip pat nuteistasis parodė, kad po kurio laiko, sugrįžęs iš tualeto, A. Z. jo atsiprašė ir susidariusi situacija buvo išspręsta, nuteistasis pažymėjo, kad bare jokio susikibimo nebuvo. Aplinkybę, kad minėtame bare tarp nuteistųjų kompanijos ir kitų dviejų vyrų, prie kurių buvo prisėdęs A. Z., buvo kilęs konfliktas, parodė ir nukentėjusysis. Jis nurodė, kad minėtus vyriškius nuramino, o šiems išėjus iš baro, išėjo ir jis; eidamas gatve, pamatė tų pačių jaunuolių kompaniją, išgirdo, kaip vienas jų pasiūlė jį „padaryti“, todėl pasileido bėgti; netoli viešojo transporto sustojimo stotelės pajuto smūgį į galvą iš nugaros; jam suklupus, buvo suduotas dar vienas smūgis į smakrą, po ko, nukritus ant žemės, jam buvo suduodami smūgiai rankomis ir kojomis į galvą, kurią jis stengėsi dengtis rankomis.
31. Byloje nustatyta, kad nuteistieji ir nukentėjusysis buvo viename bare, kur konfliktas buvo kilęs tarp nuteistųjų kompanijos ir kitų dviejų asmenų. Nukentėjusįjį su šiais dviem asmenimis siejo tik tai, kad tą vakarą jis buvo prisėdęs prie pastarųjų stalo ir su jais bendravo. Nukentėjusiojo A. Z. ir H. N. tarpusavio nesutarimas buvo išspręstas ir, A. Z. atsiprašius, baigėsi. Tokiu būdu, šios nustatytos aplinkybės patvirtina, jog tiesiogiai tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo jokio aiškaus asmeninio konflikto nebuvo, tokiu nelaikytinas ir trumpalaikis, pasibaigęs atsiprašymu nuteistojo H. N. apsižodžiavimas su nukentėjusiuoju A. Z.. Per laiko tarpą, kurį asmenys praleido viename bare, jokie asmeniniai santykiai tarp iki tol nepažįstamų asmenų objektyviai taip pat negalėjo susiklostyti. Dėl to nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad tarp minėtų asmenų buvo kilęs konfliktas, kurio tąsa galėjo būti nuteistųjų, kaip jie tvirtina apeliaciniuose skunduose, veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu. Be to, nustatyta ir tai, kad nukentėjusysis buvo sumuštas gana nemažu atstumu nuo baro, kad įvykio vietoje jis jokios grėsmės nuteistiesiems nekėlė, priešingai, bandė nuo jį besivejančių asmenų pabėgti, siekdamas išvengti užpuolimo ar bent kuo greičiau atsidurti saugesnėje vietoje. Net ir aplinkybė (kaip nurodė nuteistasis L. J.), kad nuteistieji nukentėjusiojo galimai buvo pavadinti vaikais, „malalietkomis“, rodo, kad tokie A. Z. veiksmai gali būti pripažinti tik mažareikšme dingstimi, kuria pasinaudodami nuteistieji pasitelkė visiškai neadekvatų reagavimo būdą. Nuteistųjų atsakas buvo neadekvatus ir neatitinkantis nustatytos įvykio eigos, kai iš esmės dėl mažareikšmės dingsties, o faktiškai – jos nesant, prisivijus bandantį pabėgti A. Z., viešoje vietoje – gatvėje, prie viešojo transporto stotelės, aplinkinių akivaizdoje, suduodant nesipriešinančiam nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą ir tokiu būdu sunkiai sutrikdant nukentėjusiojo A. Z. sveikatą. Teisėjų kolegijos vertinimu, fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje, esant nurodytoms aplinkybėms, vertinamas kaip chuliganiškas, ypatingai įžūlus, akivaizdus nepagarbos aplinkiniams demonstravimas, priešpastatant savo menkaverčius interesus visuotinai priimtinomis elgesio viešoje vietoje taisyklėms, nepaisant elementarių moralės ir elgesio normų. Pastaraisiais nuteistųjų veiksmais, buvo aiškiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, įvykis iš buto buvo stebimas pašalinio asmens – liudytojo A. B., kuris paskambino bendruoju pagalbos telefonu, šį įvykį taip pat galėjo matyti ir kiti asmenys, buvę netolimoje aplinkoje – gyvenamuosiuose namuose, pravažiuojančiuose automobiliuose ar pan. Jokių aplinkybių, kurios leistų paneigti chuliganiškų paskatų buvimą nuteistųjų veikoje nenustatyta.
32. Nuteistųjų E. J. ir M. K. apeliaciniuose skunduose taip pat nurodomi argumentai dėl nepakankamo liudytojos K. G. parodymų vertinimo, kurie apeliantų vertinimu patvirtina, kad pats nukentėjusysis A. Z. išprovokavo nuteistųjų veiksmus. Apeliantų akcentuojama šios liudytojos duotų parodymų dalis, jog įvykio dieną prie baro atėjęs neblaivus vyriškis prašė peilio, iš ko ji supratusi, kad šis sukonfliktavo su jaunuoliais; kad pastarąjį žino, kaip konfliktus mėgstantį asmenį; jog jis atėjęs į barą prisėda prie kitų asmenų ir konfliktuoja. Tokiu būdu teigiama, kad nukentėjusiojo sužalojimas buvo bare kilusio konflikto pasekmė. Pasisakant dėl šių argumentų, pastebėtina, kad apeliaciniuose skunduose apeliantų akcentuojamų šių aplinkybių vertinimas skiriasi nuo jų parodymų bylos teisminio nagrinėjimo metu. Jau minėta, jog pačių nuteistųjų parodymais, konfliktas bare iš esmės buvo kilęs tarp kitų asmenų, o H. N. ir A. Z. apsižodžiavimas, išspręstas dar iki nukentėjusiojo išėjimo iš baro ir užpuolimo viešojoje vietoje. Nukentėjusysis taip pat nenurodė apie kokius nors jo paties nesutarimus su nuteistaisiais bare, išskyrus aplinkybę, kad jis ramino su nuteistaisiais sukonfliktavusius vyriškius. Iš apeliantų akcentuojamų liudytojos K. G. parodymų teisme sektų, kad jos apibūdintas asmuo yra nukentėjusysis A. Z., tačiau, įvertinus visą įvykio eigą, o ne vien tik atskirus fragmentus, nėra pagrindo prieiti prie išvados, kad nuteistųjų veiksmuose chuliganiškos paskatos buvo konstatuotos nepagrįstai. Šiuo aspektu įvertintina, kad pati liudytoja, būdama bare, jokio konflikto nematė, o tai, kad kažkas neva įvyko, pateikė tik kaip savo subjektyvų vertinimą, atsižvelgusi į prie baro priėjusio neblaivaus vyriškio prašymą. Nepaisant to, liudytoja nenurodė, jog, atsisakius duoti peilį, asmuo būtų buvęs nusiteikęs priešiškai, dėl to įpykęs, kėlęs sumaištį ir pan. Priešingai, išskyrus pastarąją aplinkybę, ar tai, kad jos apibūdintas asmuo, būdamas bare, mėgdavo konfliktuoti, ji daugiau nieko apie aptariamą įvykio situaciją parodyti negalėjo. Todėl nuteistojo M. K. skundo teiginių, kad bare buvo konfliktas ir jį pradėjo nukentėjusysis, liudytojos K. G. parodymai nepatvirtina. Tokios aplinkybės nuteistasis M. K. nenurodė ir pats, apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Be to, iš po įvykio užfiksuotų liudytojos K. G. parodymų (t. 1, b. l. 98) matyti ir tai, kad jos apibūdintas asmuo nebuvo vienintelis, kuris prašė peilio bare tuo metu. Kita vertus, net ir pagal apeliantų aiškinimus apie bare kilusį konfliktą su nukentėjusiuoju, jam išsakius įžeidžiamus žodžius nuteistųjų atžvilgiu (kaip nurodė nuteistasis L. J.), iš kitų nuteistųjų parodymų seka, kad jis buvo jau pasibaigęs bare. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes net ir tokio pobūdžio veiksmai yra menkavertis, nereikšmingas pretekstas toliau sekusiems nuteistųjų veiksmams, kai jie viešojoje vietoje sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, sukeldami fizinio smurto veiksmais jam sunkias pasekmes. Remiantis išdėstytu, nėra pagrindo prieiti prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai nustatė ir motyvavo nuteistųjų veiką kvalifikuojantį požymį - chuliganiškas paskatas.
33. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo A. Z. sveikata buvo sunkiai sutrikdyta dėl chuliganiškų paskatų ir nuteistųjų E. J., H. N. ir M. K. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Dėl M. K. pagrobtos iš A. Z. pinigų sumos
34. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. K. neginčija fakto, kad pagrobė nukentėjusiojo A. Z. piniginę. Tačiau jis nesutinka su jam inkriminuota pagrobtų pinigų suma, teigdamas, kad pagrobtoje piniginėje buvo tik 40 Eur, o ne 2 000 Eur, kaip buvo nurodęs nukentėjusysis. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai patikėjo nukentėjusiojo parodymais dėl įvykio vakarą turėto pinigų kiekio, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pakanka objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog M. K. pagrobtoje piniginėje, kuri priklausė nukentėjusiajam A. Z. buvo ne mažiau, kaip 2 000 Eur.
35. Nukentėjusysis A. Z. 2018 m. rugpjūčio 25 d. protokole-pareiškime nurodė, jog 2018 m. rugpjūčio 25 d. apie 3.00 val. gatvėje buvo užpultas nepažįstamų jaunuolių ir sumuštas. Taip pat nurodė, kad šio įvykio metu iš jo buvo pavogta piniginė su dokumentais ir joje buvusiais 2 000 Eur. Padarytą turtinę žalą įvertino 2 030 Eur (t. 1, b. l. 17). Tokias pačias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir 2018 m. rugpjūčio 25 d. atliktos pirminės jo apklausos metu, patikslindamas, jog piniginėje, kurią įvertino 30 Eur, grynųjų pinigų – 2 000 Eur sumą turėjo kupiūromis po 100 ir 50 Eur (t. 1, b. l. 45–46). Vėliau, detaliau aiškinantis dėl pagrobto turto, nukentėjusysis parodė, kad įvykio vakarą turėjo tokią pinigų sumą, nes 2 000 Eur norėjo prisidėti prie tėvo laidotuvių išlaidų, tačiau mama nesutiko ir dėl to tokią sumą turėjo piniginėje (t. 1 b. l. 49–52, 78–79). Dėl pagrobtų pinigų sumos savo parodymus nukentėjusysis A. Z. patvirtino ir bylos teisminio proceso metu, be pirminių parodymų metu nurodytų aplinkybių parodydamas ir tai, kad gana dažnai nešiojasi dideles pinigų sumas, nes užsiima individualia veikla ir nuolat grynais pinigais perka detales; kad prieš pat įvykį draugas prašė tuos pinigus palikti pas jį, tačiau jis nesutiko (t. 9, b. l. 107). Šią sumą nukentėjusysis taip pat nurodė, ir bylą nagrinėjant teisme reikšdamas civilinį ieškinį (t. 9, b. l. 88–90). Viso bylos proceso metu nukentėjusysis davė detalius ir nuoseklius parodymus apie įvykio vakarą turėtą ir iš jo pagrobtą pinigų sumą. Duomenų, kad nukentėjusysis būtų buvęs suinteresuotas iškraipyti nurodomas faktines aplinkybes, nenustatyta. Tokių duomenų apeliacinės instancijos teismui nenurodė ir apeliantas. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymai yra viena iš įrodymų rūšių. Neabejotina, kad nukentėjusysis turi procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi, turi teisėtą interesą, kad kaltininkas būtų nuteistas ir nukentėjusiajam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala. Todėl vertinant jo parodymus patikimumo aspektu, būtina juos vertinti neatsietai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo A. Z. parodymais dėl iš jo pagrobtos pinigų sumos. Kaip minėta, nukentėjusysis viso bylos proceso metu davė nuoseklius parodymus, be to, jo nurodytos aplinkybės vienu ar kitu aspektu buvo patvirtintos ir kitais byloje nustatytais duomenimis, gautais iš skirtingų įrodymų šaltinių, t. y. jo parodymai nebuvo vieninteliai, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi, darydamas išvadas.
36. Byloje, be paties nukentėjusiojo parodymų, svarų teismo vidinį įsitikinimą formuojantį veiksnį sudaro ir apklaustų liudytojų A. J., R. B., S. G., T. P. ir K. G. parodymais nustatytos aplinkybės. Antai, A. J. parodymais buvo nustatyta, kad įvykio išvakarėse A. Z. buvo užėjęs pas jį į svečius. Piniginę A. Z. buvo pasidėjęs ant komodos, todėl matė, kad ši buvo išsipūtusi, joje buvo nemažai, apie 10–15 kupiūrų. Liudytojas parodė, kad A. Z. visuomet turėdavo pinigų, nes remontuodavo automobilius (t. 9, b. l. 146). Aplinkybę, kad A. Z. turėdavo, nešiodavosi dideles pinigų sumas, paliudijo ir R. B., S. G. ir T. P.. Liudytojų S. G. ir T. P. parodymais taip pat nustatyta, kad po įvykio nukentėjusysis buvo sakęs, kad iš jo užpuolimo metu buvo pavogta ne mažiau kaip 2 000 Eur (t. 9, b. l. 146–147, 175). Iš liudytojos K. G. parodymų taip pat matyti, kad po įvykio į barą „(duomenys neskelbtini)“ atėjęs vyras skundėsi, kad iš jo pavogė kelis tūkstančius eurų (t. 9, b. l. 143). Taigi liudytojų nurodytos aplinkybės atitinka nukentėjusiojo teiginius, kad nešiotis dideles pinigų sumas A. Z. nebuvo neįprasta situacija, o, parodydamas apie iš jo pavogtus grynuosius pinigus, nurodydavo ne mažesnę kaip 2 000 Eur sumą. Liudytojų R. B. ir T. P. parodymais byloje taip pat buvo patvirtintas faktas ir apie vykusias nukentėjusiojo tėvo laidotuves. Pastebėtina, jog baudžiamajame procese asmens kaltė gali būti įrodinėjama ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, šie įrodymai kaip ir kiti įrodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant padaryto aptariamo nusikaltimo faktines, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl nukentėjusiojo parodymų apie pavogtą pinigų sumą patikimumo, neturėjo pagrindo nesiremti tokiais liudytojų parodymais. Duomenų, kad liudytojams būtų buvusi padaryta neteisėta įtaka ar kad jie būtų turėję tikslą duoti neteisingus parodymus, taip pat nebuvo nustatyta.
37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad išdėstytų aplinkybių, kurios buvo nustatytos duomenimis, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintais įrodymais, visuma leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis A. Z. realiai galėjo turėti ir įvykio vakarą turėjo su savimi piniginėje jo nurodomą pinigų sumą, kuri kartu su pinigais iš jo buvo pagrobta M. K. po nuteistųjų pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį. Todėl mažinti nuteistajam M. K. inkriminuotos veikos, nustatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, apimtį, nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nukentėjusysis A. Z., jo užpuolimo viešojoje vietoje metu turėjo su savimi ne mažiau kaip 2 000 Eur, nepaneigia. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reikėtų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi.
38. Nesant teisinio pagrindo M. K. mažinti kaltinimo apimtį pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo peržiūrėti nuteistajam už šią nusikalstamą veiką paskirtą bausmę. Skirdamas bausmę M. K., pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į nuteistojo padarytų veikų pavojingumą, pobūdį, padarytą žalą, kuri nėra atlyginta, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis (taikytas ankstesnes nuobaudas už administracinius teisės pažeidimus, neišnykusį teistumą, tai, kad veiką padarė ankstesnės bausmės vykdymo atidėjimo metu, tuo pačiu įvertinant, kad ankstesniais nuosprendžiais skirtos švelnesnės bausmės įtakos nuteistajam nepadarė), į nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Šią veiką M. K. padarė, darydamas kitą, savo pobūdžiu sunkesnį, nusikaltimą. Taigi, įvertinus visas šias aplinkybes, pagrįstai nuspręsta, jog už šią veiką nuteistajam skirtina laisvės atėmimo bausmė, savo trukme artima sankcijos nustatytam vidurkiui. Darytina išvada, kad nuteistajam paskirta bausmė nei savo rūšimi nei dydžiu nelaikytina aiškiai per griežta. Nors nuteistasis neskundžia nuosprendžio dalies dėl jam skirtos bausmės pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, atsižvelgus į pirmiau išdėstytų argumentų turinį, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ir už šią veiką nuteistajam M. K. buvo paskirta tinkama bausmė. Taigi, nuteistajam M. K. paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas, o taip pat ir galutinė subendrinta bausmė yra teisingos, atitinkančios BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgus į byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą.
Dėl nuteistiesiems E. J. ir H. N. paskirtų bausmių
39. Nuteistųjų E. J. ir H. N. apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas jiems paskirtų bausmių individualizavimo klausimas. Nuteistųjų vertinimu, byloje nebuvo įvertintos visos bausmės individualizavimo reikšmingos aplinkybės, dėl ko buvo paskirtos aiškiai per griežtos bausmės. E. J. teigimu, teismas neatsižvelgė į jo amžių, į tai, kad jis nesislapstė nuo tyrimo ir įrodymų baudžiamojoje byloje nenaikino. Teigė, kad pripažino esmines faktines aplinkybes ir tai turėjo būti teismo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pasak apelianto, įvertinus jį teigiamai charakterizuojančius duomenis, tai, kad yra atlyginęs nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, pasiryžęs atlyginti neturtinę žalą, bausmės tikslai jam gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. atidėjus jos vykdymą. Savo ruožtu H. N. atkreipia dėmesį į tai, kad, kad jam paskirta bausmė savo griežtumu išsiskiria iš kitiems nuteistiesiems paskirtų bausmių, viršija net valstybinio kaltintojo byloje pasiūlytą bausmę, teigia, kad šiuo aspektu turėjo būti įvertintas paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos prašoma apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų pagrindu sumažinti nuteistiesiems paskirtas bausmes.
40. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tokius argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės skyrimo nuteistiesiems E. J. ir H. N. motyvais.
41. Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pažymima, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K-477-746/2015 ir kt.). Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia tai, kad, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.
42. Baudžiamojoje byloje minėtų įstatymo nuostatų pažeidimų nenustatyta. Teisėjų kolegija sprendžia, jog negalima prieiti prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistiesiems E. J. ir H. N. bausmes, būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo yra teisėta ir pagrįsta. Teisinio pagrindo keisti nuteistiesiems paskirtas bausmes, švelninant jas, nėra. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, paskyrė įstatymo sankcijose numatytas bausmės rūšis. Už labai sunkaus (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir nesunkaus (BK 284 straipsnis) nusikaltimų padarymą, atitinkamai E. J. paskirtos laisvės atėmimo ir laisvės apribojimo bausmės, kurių dydis parinktas mažesnis nei sankcijose numatytas bausmių vidurkis, o H. N. – laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis už labai sunkų nusikaltimą parinktas didesnis nei sankcijos vidurkis, o už nesunkų nusikaltimą – artimas sankcijos vidurkiui.
43. Nustatant bausmių rūšis, jų trukmę, atsižvelgta į nuteistųjų padarytų nusikaltimų pavojingumą, tyčinį jų pobūdį, padarytą žalą, kiekvieno iš jų veiksmus, vaidmenį. Įvertinti ir jų asmenybes charakterizuojantys duomenys. Pagal bylos medžiagą E. J. praeityje buvo keletą kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas, tačiau šios bylos nagrinėjimo metu jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis už veikas, kurias jis padarė iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo šioje byloje. H. N. buvo anksčiau keletą kartų baustas administracinėmis nuobaudomis; buvo teistas keturis kartus, naujas nusikalstamas veikas padarė, teistumui neišnykus, praėjus tik keliems mėnesiams po paleidimo iš pataisos namų, kur atliko realią laisvės atėmimo bausmę už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas; šios bylos nagrinėjimo metu jo atžvilgiu buvo priimtas kitas apkaltinamasis nuosprendis ir paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Šios nustatytos aplinkybės rodo neigiamą nuteistojo H. N. požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir leidžia spręsti apie susiformavusias jo paties vertybines orientacijas, o būtent, kad jis yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus, tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų ir paskirtų bausmių nedaro, savo poelgių neanalizuoja, o jo daromos veikos tik sunkėja.
44. Skundžiamame nuosprendyje įvertinta ir tai, kad E. J. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo ir jam taikytos kardomosios priemonės – suėmimo dirbo, duomenų apie asmens įrašymą į psichiatrinę ar priklausomybės ligų įskaitą nebuvo gauta. H. N. – iki jo sulaikymo nedirbo, buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, registruotas nuo 2007 m. birželio 6 d. (duomenys neskelbtini), diagnozavus hiperkinezinį elgesio sutrikimą (pagal specialisto išvadą nustatyta, kad atlikti H. N. teismo psichiatrijos ekspertizę nėra tikslinga), į priklausomybės ligų įskaitoje neregistruotas.
45. Skiriant nuteistiesiems E. J., H. N. bausmes, taip pat atsižvelgta į jų atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Nuteistųjų E. J. ir H. N. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė, veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bei būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog byloje nuteistųjų atsakomybę dėl A. Z. sumušimo (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas) lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje – atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistieji pripažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo daryti išvadą, kad pastarosios aplinkybės būtų nustatytos neteisingai. Nors nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde nurodė, kad dėl A. Z. sumušimo jis kaltę pripažino, gailėjosi, o H. N. – kad šios nusikalstamos veikos padarymą lėmė paties nukentėjusiojo A. Z. provokuojantys veiksmai, kas, pasak jų, turi būti pripažinta jų atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, sutikti su šiais argumentais nėra teisinio pagrindo. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad teisminio bylos proceso metu E. J., pripažindamas kaltę dėl A. Z. sumušimo, nurodė šiam sudavęs tik vieną smūgį, tačiau byloje nustatytos ir aukščiau aptartos faktinės aplinkybės leido padaryti kitokias išvadas dėl paties E. J. veiksmų ir jų apimties. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo E. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Bylos duomenys rodo, kad E. J., duodamas parodymus teisme dėl savo paties veiksmų nukentėjusiojo A. Z. atžvilgiu, nebuvo nuoširdus ir linkęs atskleisti visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, todėl teisminio bylos nagrinėjimo metu jo pozicija, kad jis kaltę pripažino, gailėjosi, buvo pripažinta formalia ir pagrįstai nepripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, palyginus nusikalstama veika padarytos žalos dydį ir nuteistojo atlygintą jo dalį, kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti ir E. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo atlygintos žalos suma sudaro tik nedidelę dalį nukentėjusiajam padarytos žalos. Vertinant nuteistojo H. N. teiginius dėl neva buvusio paties nukentėjusiojo A. Z. elgesio nuteistajam skirtinos bausmės aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti paties nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Teisėjų kolegijos nutarties p. 26-33 pasisakyta dėl nuteistųjų veiką kvalifikuojančio požymio – chuliganiškų paskatų nustatymo teisingumo, tuo pačiu išanalizuojant nukentėjusiojo veiksmus įvykio metu. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti H. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
46. Įvertinus tiek pirmosios instancijos teismo, tiek šiame procesiniame sprendime nurodytų aplinkybių visumą, nėra pagrindo teigti, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems buvo skirtos neteisingos, savo dydžiu neproporcingos, neatitinkančios padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio ir pavojingumo laipsnio bausmės. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistiesiems bausmių skyrimo klausimą, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste. Atsižvelgus į padarytų nusikaltimų pobūdį ir padarymo aplinkybes, nuteistiesiems paskirtos bausmės subendrintos, taikant nuteistiesiems palankesnį bausmių bendrinimo būdą – apėmimą (griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę). Taip pat skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės nuteistiesiems palankesniu bausmių bendrinimo būdu buvo subendrintos ir su ankstesniais nuosprendžiais jiems paskirtomis bausmėmis.
47. Nuteistojo E. J. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kaip pagrindas mažinti jam paskirtas bausmes – jaunas amžius, teigiama charakteristika, užimtumas, šeiminiai ryšiai, yra reikšmingos, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuotos ir įvertintos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pakartotinai jas vertinti, kaip pagrindą spręsti dėl paskirtųjų bausmės neteisingumo. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir paskyrė pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas bei kaltininko įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą atitinkančias bausmes.
48. Apelianto H. N. apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad jam paskirtos bausmės yra neteisingos, nes savo griežtumu išsiskiria iš kitiems nuteistiesiems skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių bei yra net griežtesnės, nei baigiamųjų kalbų metu prašė skirti valstybinis kaltintojas. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, bausmė už padarytą nusikalstamą veiką asmeniui yra skiriama individualiai, atsižvelgus į byloje nustatytas konkrečias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisinga bausme už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingiems asmenims gali būti pripažįstama visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies bausmė. Nagrinėjamu atveju matyti, kad bausmės (jų rūšis ir trukmė) nuteistajam H. N. buvo parinktos ir nustatytos, remiantis skirtingais pagrindais, kuriuos lėmė skirtingos individualiai nustatytos aplinkybės. Taigi teismas atsižvelgė į kaltininko veiksmus, darant nusikalstamas veikas, ir jų apimtį, asmenybę apibūdinančius duomenis, kitas svarbias aplinkybes. Valstybinio kaltintojo pasiūlymas dėl kaltinamajam skirtinos bausmės teismo nesaisto ir neapriboja jo teisės ir pareigos paskirti tokią bausmę, kuri konkrečioje byloje labiausiai atitiktų bausmės paskirtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistajam skirtinų bausmių, tinkamai nustatė pusiausvyrą tarp tikslo kaltininką nubausti ir kitų bausmės paskirčių, taip pat ir jos paskirties užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą atitinkančias bausmes.
49. Remiantis išdėstytu, priešingai nei nurodoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, tiek E. J., tiek H. N. bausmės paskirtos, nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, jų rūšis ir dydis atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Byloje buvo tinkamai atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistuosius charakterizuojančius duomenis ir kitų svarbių aplinkybių visumą. Aplinkybių ar įstatyme numatytų sąlygų, pagrindžiančių galimybę taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šiuo atveju taip pat nenustatyta. Nuteistiesiems paskirtos teisingos ir bausmės paskirtį atitinkančios bausmės. Jiems taikomas baudžiamasis poveikis yra adekvatus ir proporcingas įvykdytoms nusikalstamoms veikoms, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus. Su apeliacinių skundų argumentais dėl netinkamo bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos įvertinimo sutikti nėra pagrindo.
50. Nuteistojo E. J. apeliaciniame skunde buvo prašoma taikyti jam BK 92 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones. Pažymėtina, kad bausmių vykdymo atidėjimas pagal BK 92 straipsnį yra taikomas asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję 18 metų. Tuo tarpu asmenims, kurie nusikalstamas veikas padarė būdami pilnamečiai, yra taikomos BK 75 straipsnio nuostatos. Nuteistojo E. J. atžvilgiu taikyti BK 92 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo, kadangi nusikalstamos veikos padarymo dieną jis buvo pilnametis. Duomenų, kad E. J. nusikalstamos veikos padarymo metu pagal savo socialinę brandą būtų prilygintas nepilnamečiui asmeniui, taip pat nėra. Sprendžiant dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti šią baudžiamojo įstatymo normą nuteistajam E. J.. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją bausmės vykdymas gali būti atidėtas asmenims, nuteistiems ne daugiau šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus. Taigi, atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, bausmės vykdymo atidėjimas nebuvo galimas sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimo padarymo atveju. Skundžiamu nuosprendžiu E. J. nuteistas už tyčinį nesunkų nusikaltimą ir tyčinį labai sunkų nusikaltimą, todėl BK 75 straipsnio taikymas jam negalimas.
51. Esant nurodytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK bendrojoje dalyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės buvo pritaikytos tinkamai. Skundžiamame nuosprendyje sprendimas parinkti atitinkamą bausmės rūšį ir paskirti jos dydį yra išsamiai motyvuotas. Keisti pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtas bausmes dėl kokių nors nustatytų naujų ar neįvertintų aplinkybių pagrindo nėra. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina išvadą, kad bausmės tikslai E. J. ir H. N. gali būti pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik nuteistiesiems atliekant jiems paskirtas bausmes.
Dėl nukentėjusiajam A. Z. priteistos neturtinės žalos dydžio
52. Nuteistojo H. N. apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Prašant jį sumažinti, motyvuojama paties A. Z. nederamu elgesiu iki jo sužalojimo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.
53. Vertinant šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Savo ruožtu teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje suformuluota samprata, žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.
54. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį nusikalstama veika nukentėjusiajam A. Z. padarytai neturtinei žalai atlyginti, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą.
55. Byloje nukentėjusysis A. Z. pareiškė 15 000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, padarytą veiką ir jos pasekmes, sprendė, kad nukentėjusiojo patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, praradimams ir kitokiems neturtinių vertybių pažeidimams atlyginti teisinga, sąžininga ir protinga suma bus priteisiama visa prašoma 15 000 Eur suma. Toks teismo sprendimas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisėtas ir pagrįstas bei nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje apeliaciniame skunde nurodytu argumentu. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas – kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Antai, asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pažymėtina, kad absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimu nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių ar tokių sužalojimų pobūdžiu, kad iš karto jų pasekmės nepašalinamos ar iš viso nebepašalinamos, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.
56. Aplinkybės, tiek susijusios su nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžiu, lokalizacija, sunkumu, tiek patvirtinančios pasekmes, kurias nuteistųjų tyčiniai veiksmai A. Z. sukėlė, yra nustatytos baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais ir pirmosios instancijos teismo motyvuotai įvertintos. Dėl nuteistųjų veiksmų nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą – galvos sumušimą, pasireiškusį trauminės galvos smegenų ligos ūmiu periodu, galvos smegenų sukrėtimu, kaukolės pamato vidurinės daubos lūžiais abipus, kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje smilkininėje srityje, žaizda dešinėje išorinėje klausomojoje landoje, dešinės ausies būgnelio plyšimu, klausos nervo pažeidimu, kraujosruva dešinėje užausio srityje, kas komplikavosi dešinės pusės veidinio nervo paralyžiumi. Taigi, patirtas sunkus kūno sužalojimas jam sukėlė sunkias, ilgalaikes, o tuo pačiu ir neatstatomas pasekmes. Nukentėjusysis ilgą laiką buvo gydomas. Nėra abejonės, kad dėl tokių nuteistųjų smurtinių veiksmų ir dėl to kilusių pasekmių A. Z. patyrė įvairius nepatogumus, susijusius su gydymu bei reabilitacija, skausmą, tai turėjo įtakos jo psichologinei būklei, t. y. dvasiniams išgyvenimams, psichologiniam diskomfortui. Paties nukentėjusiojo A. Z. parodymais, jo patirtas sunkus kūno sužalojimas jam sukėlė sunkias, ilgalaikes pasekmes (baimę, nemigą, uždarumą, dirglumą), kurios trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą, kaip iki patirto sužalojimo, ir kurios vis dar yra tebejaučiamos. Tai rodo, kad patirta žala išties sukėlė daugiau nei vidutinius neigiamus padarinius. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad nusikaltimas sukėlęs nukentėjusiajam sunkius padarinius buvo padarytas veikiant tyčia, suduodant ne mažiau, kaip 8 smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, kurių dalis buvo nukreipta į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą – galvą. Taigi, A. Z. neabejotinai buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta.
57. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo sutikti su apelianto H. N. skundo argumentu, kad neturtinės žalos dydis nukentėjusiajam A. Z. turėtų būti mažinamas, įvertinus jo paties nederamą elgesį iki jo sužalojimo. Pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes matyti, kad susidariusi situacija bare tarp nukentėjusiojo A. Z. ir H. N. bei kitų nuteistųjų, nebuvo tokia reikšminga (pasak paties apelianto, kilęs tarpusavio nesutarimas buvo išspręstas ir dėl to viskas buvo gerai). Todėl vėlesni nuteistųjų veiksmai, pastebėjus nukentėjusįjį viešojoje vietoje, tuo pačiu siejant jį su kitais bare konfliktavusiais asmenimis, buvo mažareikšmė dingstis, kurią pasinaudodami nuteistieji pasitelkė neadekvatų reagavimo būdą, kas turėjo reikšmės ir kilusioms pasekmėms. Taigi, teigti, jog žala A. Z. atsirado neva dėl jo paties veiksmų, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šioje nustatytas faktines aplinkybes, negalima. Būtent nuteistųjų veiksmais, nukentėjusiajam A. Z. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko jis ilgą laiką buvo gydomas gydymo įstaigoje, kentė skausmus, patyrė nepatogumus, moralines kančias, kurias jaučia iki dabar.
58. Įvertinus visų šių išdėstytų aplinkybių visumą, kad neturtinės žalos atlyginimas atlieka kompensuojamąją funkciją dėl patirtų skriaudų, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajam A. Z. skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis yra tinkamas ir visiškai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė į nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastą, liekamuosius traumos reiškinius, paties nukentėjusiojo veiksmus ir kitas pasekmes. Skundžiamu nuosprendžiu išlaikyta teisinga nukentėjusiojo ir kaltininkų skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą, tuo nenukrypstant ir nuo susiformavusios teismų praktikos neturtinės žalos atlyginimo klausimais. Todėl pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimą sumažinti neturtinės žalos dydį nėra.
Dėl kardomųjų priemonių taikymo
59. Nuteistųjų E. J. ir M. K. apeliaciniuose skunduose nesutinkama ir su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria buvo nuspręsta paskirti kardomąją priemonę – suėmimą. E. J. nurodo, kad, būdamas nesuimtas, nebėgo, nesislapstė, dirbo ir tikėjosi nukentėjusiajam atlyginti žalą, kitas išlaidas. M. K. nuomone, teismas skirdamas šią priemonę visiškai neatsižvelgė į tai, kad jam taikytos švelnesnės kardomosios priemonės laikėsi, sąlygų nepažeidė, per visą šį laiką naujų nusikaltimų ar teisės pažeidimų nepadarė, tuo pačiu pažymint, kad netrukus po nuosprendžio paskelbimo mirė jo mama, todėl nebeliko kam rūpintis dviem mažamečiais broliais ir seserimi. Pasak apeliantų, jokio pagrindo skirti suėmimą nebuvo.
60. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendė E. J. ir M. K. iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirti kardomąją priemonę suėmimą. Tokią išvadą teismas darė, atsižvelgęs į nuteistuosius charakterizuojančius duomenis, skiriamas bausmes, jų trukmę, vertindamas, kad jie, būdami nesuimti, gali slėptis nuo bausmės atlikimo, taip pat daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, neprieštaraujantis proporcingumo bei teisėtumo principams. Šiuo atveju, vien teigiamus socialinius ir šeimyninius ryšius apibūdinančios aplinkybės, jas vertinant šios bylos aplinkybių visete, o taip pat aplinkybė, kad nuteistieji proceso metu nepažeidė jiems taikomų švelnesnių kardomųjų priemonių sąlygų, nesudaro pagrindo išvadai, kad BPK 119 straipsnyje įtvirtintas tikslas – užtikrinti nuosprendžio įvykdymą – galėjo būti pasiektas švelnesnėmis priemonėmis.
61. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad Panevėžio apygardos teismas, paskirdamas E. J. ir M. K. iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomąją priemonę – suėmimą, BPK 119, 121, 122 straipsnių reikalavimų nepažeidė.
62. Esant nurodytų aplinkybių visumai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistųjų E. J., M. K. ir H. N. apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais, pagrindo nėra.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų E. J., M. K. ir H. N. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio atmesti.