Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. I. gynėjo advokato Justino Stausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. ir nubaustas dvidešimties parų areštu.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

D. I. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 18 d. apie 17.30 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą užvaldyti nukentėjusiosios M. S. turtą, atimdamas galimybę priešintis, t. y. dviračiu užstodamas nukentėjusiajai kelią, neleisdamas jai praeiti ir panaudodamas fizinį smurtą – dviračio ratu važiuodamas per M. S. kojas ir rankomis spausdamas jos krūtis, pagrobė 269 litų vertės nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas J. Stauskas prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti – D. I. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 str. 1 d. į BK 178 str. 2 d. ir taikant BK 93 str. atleisti D. I. nuo baudžiamosios atsakomybės, o nesant tokios galimybės, skirti jam bausmę, susijusią su laisvės apribojimu. Gynėjas teigia, kad apylinkės teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jis skunde pateikia savą faktinių bylos duomenų vertinimą ir teigia, kad D. I. ir nukentėjusioji buvo pažįstami, anksčiau jie draugavo, todėl jų susitikimas įvykio dieną nebuvo susitikimas nepažįstamų asmenų, kurių vienas turėjo tikslą užvaldyti svetimą turtą. Liudytojų parodymai yra prieštaringi, iš dalies prieštaraujantys nukentėjusiosios parodymams. Pasak gynėjo, nebuvo įrodyta, kad D. I. panaudojo fizinį smurtą prieš M. S., nes nėra jokios pažymos ar specialisto išvados apie M. S. kūno sužalojimus. Atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gynėjas mano, jog įrodyta, kad D. I. atvirai užvaldė nukentėjusios M. S. mobilųjį telefoną, todėl šie jo veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti iš BK 180 str. 1 d. į BK 178 str. 2 d. Taip pat gynėjas teigia, kad D. I. nebuvo teistas, prisipažino prieš nukentėjusios valią užvaldęs jos turtą, jis yra nepilnametis, gyvena darnioje šeimoje kartu su rūpestingais tėvais, mokosi vidurinės mokyklos 9 – oje klasėje, todėl apylinkės teismo paskirta arešto bausmė neigiamai atsilieps jo mokslui. Apylinkės teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir net neaptarė galimybės, taikant BK 93 str., atleisti D. I. nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teismo posėdyje nuteitasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusiosios ir prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl įrodymų ir veikos kvalifikavimo

Gynėjas, neginčydamas paties nukentėjusiosios mobilaus telefono pagrobimo fakto, savo skunde iš esmės nesutinka tik su šią veiką kvalifikuojančiomis aplinkybėmis – kad turtas buvo pagrobtas panaudojus fizinį smurtą ir kitaip atėmus nukentėjusiajai galimybę priešintis.

BK 178 ir 180 straipsniuose įtvirtinta atsakomybė už svetimo turto pagrobimą. Svetimas turtas suprantamas kaip daiktai, turintys vertę bei atitinkamus fizinius parametrus, kurie jų pagrobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Šių daiktų pagrobimas yra tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas jų užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę disponuoti jam priklausančiu turtu. BK 178 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, atvirai pagrobusiam svetimą turtą, o BK 180 str. 1 d. įtvirtinta atsakomybė už kitokią nusikalstamą veiką, kuria pagrobiamas svetimas turtas – plėšimą. Vagystė yra laikoma atvira, kai kaltininkas veikia viešai, esant pagrobiamo turto savininkui ir (ar) kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą, t. y. įžūliai. Atvirosios vagystės metu kaltininkas žino, kad minėti asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau ignoruoja šią aplinkybę. Tuo tarpu plėšimas padaromas tada, kai asmuo svetimą turtą neteisėtai užvaldo panaudodamas fizinį smurtą, grasindamas tuoj pat jį panaudoti (panaudodamas psichinį smurtą) arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Kaip matyti, tiek atvirosios vagystės, tiek ir plėšimo metu kaltininkas veikia atvirai, matant nukentėjusiam asmeniui ir šiam suprantant, kad kaltininkas pagrobia iš jo turtą. Tačiau esminis požymis, skiriantis šias dvi nusikalstamas veikas, yra atėmimas iš nukentėjusiojo jo galimybės pasipriešinti kaltininkui: atvirosios vagystės atveju kaltininkas, grobdamas turtą, nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei kitaip atima nukentėjusiam asmeniui galimybę priešintis, o plėšimo atveju atlieka nors vieną iš išvardytų alternatyvių veiksmų. Pagal formuojamą teismų praktiką tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti prieš nukentėjusįjį panaudoja fizinį smurtą ir šis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o priemonė turtui pagrobti, jo veiksmai kvalifikuojami kaip plėšimas. Fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kitoks galimybės priešintis atėmimas yra tada, kai nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti kaltininkas nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, tačiau savo veiksmais atima galimybę nukentėjusiajam pasipriešinti ir ginti nuosavybę nuo pagrobimo.

Šioje byloje pakanka įrodymų tvirtinti, kad D. I. nukentėjusiosios mobilų telefoną pagrobė plėšimo būdu, t.y. panaudojęs prieš ją fizinį smurtą ir atėmęs jai galimybę pasipriešinti. Nukentėjusioji M. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu D. I. užstojo jai kelią savo dviračiu, neleido jai apeiti jo ir reikalavo atiduoti jam mobiliojo ryšio telefoną. Jai atsisakius duoti mobiliojo ryšio telefoną, jis ėmė jai dviračiu važinėti per kojas, o pastatęs dviratį ir priėjęs prie jos, dar kartą pareikalavo perduoti jam mobiliojo ryšio telefoną. Šįkart nukentėjusiajai atsisakius įvykdyti jo reikalavimą, D. I. ėmė gnaibyti (spausti) ir draskyti jai krūtinę, o jai norint apsiginti nuo D. I. veiksmų, pastarasis išplėšė iš rankų mobiliojo ryšio telefoną. Dėl D. I. veiksmų jai buvo likę žymės ant krūtinės ir skaudėjo koją, per kurią D. I. važinėjo dviračiu, tačiau dėl to pas medikus nesikreipė (15-17, 19-22 b.l.). Šiuos savo parodymus nukentėjusioji pilnai patvirtino ir apylinkės teisme, kur be to ji kategoriškai užtikrino, jog telefono gera valia nuteistajam ji neketino duoti ir nebūtų atidavusi. Tai, kad D. I. užstojo M. S. kelią dviračiu ir neleido praeiti, kad jis važinėjo M. S. dviračiu per kojas, kad įsakmiu balso tonu reikalavo pastarosios atiduoti jam mobiliojo ryšio telefoną, kad D. I. stipriai ir grubiai atėmė iš M. S. telefoną, po ko M. S. krūtinės srityje matėsi įdrėskimai, patvirtino įvykio vietoje buvusi liudytoja K. P. (27-28 b.l.). Papildomai apklaustos apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji M. S. ir liudytoja K. P. taip pat patvirtino savo parodymus. Nukentėjusioji papildomai patikslino, kad pirmą kartą jos mobilaus telefono D. I. pareikalavo dar ant pėsčiųjų tilto per Nevėžio upę, tačiau ji jo nedavė. Po to, antrą kartą savo reikalavimą jis pakartojo aikštėje prie (duomenys neskelbtini) namo, t.y. praėjus apie 100 – 150 metrų. Nuteistasis reikalaudamas jos telefono, dviračiu užtvėrė jai kelią ir neleido jai praeiti, dviratį stumdydamas pirmyn atgal, taip kelis kartus užvažiavo jai ant kojos. Patį telefoną jis jėga išplėšė nukentėjusiajai iš rankų, kuomet ji telefoną buvo prispaudusi prie krūtinės, taip ją apdraskydamas. Apie tai, kad iš dukros buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas, kad tądien po įvykio ant dukters krūtinės matėsi įdrėskimai ir buvo ištinusi koja, patvirtino ir nukentėjusioji D. S. (8-10 b.l.) bei liudytojas T. S. (26 b.l.). Visi šie duomenys iš esmės sutampa ir nėra prieštaringi, kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde, todėl jais abejoti nėra jokio pagrindo.

Iš tiesų, ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusioji M. S. nebuvo apžiūrėta teismo medicinos specialisto ir jai padaryti sužalojimai nebuvo užfiksuoti. Tačiau, tai nereiškia, kad nukentėjusioji įvykio metu negalėjo būti sužalota ar jai nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Jau minėta, kad nubrozdinimus bei patinusią koją matė tiek kartu buvusi draugė, tiek jos tėvai. Kita vertus, nukentėjusioji D. S. apeliacinės instancijos teisme parodė, jog tyrėjams ji sakė apie dukters sužalojimus, bet į tai nebuvo sureaguota. Su tuo galima iš dalies sutikti, nes kaip matyti iš pirminių bylos duomenų, pareiškime apie įvykį (3 b.l.) bei pirmose nukentėjusiųjų apklausose įvykio aplinkybės išdėstytos pakankamai glaustai.

Vertinant aukščiau paminėtų proceso dalyvių parodymus pažymėtina, kad iki įvykio nukentėjusioji M. S. iš tiesų pažinojo nuteistąjį, su juo bendravo, o nukentėjusioji D. S. ir liudytojai K. P. bei T. S. D. I. nepažinojo. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde gynėjas nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų duomenų, kad minėti proceso dalyviai iki įvykio būtų buvę susipykę su D. I. ir būtų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį ir tyčia kaltinti jį šio nusikaltimo padarymu.

Kita vertus, negalima nekreipti dėmesio į paties nuteistojo parodymus, apie kuriuos jo gynėjas skunde neužsiminė. Iš jų matyti, kad pirmosios ir vėlesnės apklausų metu D. I. iš viso neigė naudojęs bet kokį fizinį smurtą prieš M. S.. O jau teisiamojo posėdžio metu jis parodymus šiuo aspektu pakeitė – jis teigė, kad galėjo atsiremti į M. S. krūtinę ir dviračiu pervažiuoti jos kojas, tačiau tai jis padaryti galėjo tik netyčia. Pirmosios apklausos metu nuteistasis teigė, kad paėmęs iš M. S. telefoną jis parsinešė jį į namus, o vėliau parodė, kad iš pradžių jis apvažiavo Skaistakalnio parką ir tik po to, kai grįžęs į įvykio vietą M. S. neberado, minėtą telefoną parsinešė į namus (48, 52, 110 b.l.). Nėra visiškai nuoseklūs ir liudytojo V. L. parodymai. Jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio metu buvo apie 2 – 3 metrų atstumu nuo D. I., o teisme jis tvirtino, kad stovėjo apie 5 – 10 metrų atstumu nuo nuteistojo. Ikiteisminio tyrimo metu V. L. parodė, kad po to, kai D. I. paėmė iš M. S. mobiliojo ryšio telefoną, jiedu važinėjosi po miestą, tuo tarpu teisme jis tvirtino, kad jiedu važinėjo Senvagėje ir aplink ligoninę (29-30, 113 b.l.). Minėta, kad nuteistasis davė parodymus, kad jiedu važinėjosi visiškai kitoje vietoje – Skaistakalnio parke. D. I. taip pat teigė, jog jis ieškojo M. S. per savo pažįstamus, nes norėjo jai grąžinti telefoną. Tačiau, ir šie jo parodymai paneigti – nukentėjusioji D. S. parodė, jog kitą dieną po įvykio D. I., pamatęs jos dukrą autobuse, vietoje to, kad bandytų su ja bendrauti, įliptų į tą patį autobusą ir susitartų dėl telefono grąžinimo, nusisuko nuo jos (111 b.l.). Faktinių bylos aplinkybių neatitinka ir D. I. parodymai, kad nukentėjusiosios telefonas jam nebuvo reikalingas, šį telefoną jis paėmė tik norėdamas pamokyti M. S.. Iš nukentėjusiosios M. S. parodymų, o taip pat ir iš duomenų apie judriojo ryšio IMEI kontrolę matyti, kad nuteistasis kitą dieną po įvykio į telefoną įsidėjo savo SIM kortelę ir naudojosi juo iki dienos prieš telefono pateikimą policijos pareigūnams. Be to, grąžinus telefoną M. S. ji pastebėjo, kad telefone buvo ne jos nuotraukos ir žinutės, o jos dainos ir žaidimai buvo ištrinti (39-41, 112 b.l.). Tai iš esmės patvirtina, kad telefoną D. I. iš M. S. pagrobė norėdamas ne pamokyti ją, o siekdamas jį pasisavinti ir naudotis, t. y. savanaudiškais tikslais.

Akivaizdu, kad nuteistojo D. I. ir liudytojo V. L. parodymai nėra nuoseklūs, jie prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir daugumai byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdžio metu patikrintų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas juos vertina kaip nuteistojo pasirinktą gynybinę poziciją ir jo bei liudytojo V. L. norą palengvinti teisinę nuteistojo padėtį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos įvertino kritiškai ir jais nesirėmė vertindamas byloje esančius įrodymus bei motyvuodamas nusikalstamos veikos kvalifikavimą.

Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas pilnai sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistasis D. I., turėdamas tikslą užvaldyti nukentėjusiosios M. S. turtą, atėmęs jai galimybę priešintis ir panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną ir padarė ne atvirąją vagystę, o plėšimą, t.y. nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d. Gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad D. I. ir nukentėjusioji buvo pažįstami, anksčiau jie draugavo ir jų susitikimas įvykio dieną nebuvo susitikimas nepažįstamų asmenų, kad nėra jokios pažymos ar specialisto išvados apie M. S. kūno sužalojimus, nagrinėjamu atveju veikos kvalifikavimui neturi jokios įtakos.

Dėl BK 93 str. taikymo

Nuteistojo gynėjas iš dalies pagrįstai savo skunde akcentuoja, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje neaptarė BK 93 str. numatytos galimybės atleisti nepilnametį nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.

BK 93 str. 1 d. nustatyta, kad nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą; 2) pripažintas ribotai pakaltinamu; 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje išdėstytos būtinosios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos yra alternatyvios, todėl esant nors vienai iš jų, teismas gali spręsti nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Svarbu ir tai, kad BK 93 str. nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. I. padarė apysunkį nusikaltimą. Prieš apylinkės teismo teisiamąjį posėdį jis atsiprašė abiejų nukentėjusiųjų, teisiamojo posėdžio metu pakartotinai atsiprašė nukentėjusiosios M. S. – tai užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole. Dar kartą nuteistasis abiejų nukentėjusiųjų atsiprašė ir apeliacinės instancijos teisme. Nors nukentėjusioji D. S. apylinkės teisme ir suabejojo, kad nuteistojo atsiprašymas nebuvo nuoširdus, tačiau tai tėra jos subjektyvi asmeninė nuomonė. Įstatymas atsiprašymo formos detaliai nereglamentuoja, todėl kaltininko atsiprašymas nukentėjusiųjų žodžiu teismo posėdyje pilnai atitinka jam keliamus reikalavimus.

Pagrobtas telefonas nukentėjusiajai grąžintas, dėl jo jokių turtinių pretenzijų nukentėjusiosios D. I. neišsakė. Pabrėžtina ir tai, kad D. I. grąžino ne tik patį telefono aparatą, tačiau ir kartu pagrobtą SIM kortelę, todėl akivaizdu, kad realios žalos nukentėjusioji nepatyrė. BK 93 str. 1 d. 1 p. prasme kaltininkas visiškai ar iš dalies turi atlyginti ar pašalinti tik turtinę žalą, o tai reiškia, kad neatlyginta neturtinė žala nėra kliūtis taikyti šią įstatymo nuostatą.

D. I. nusikalto būdamas nepilnamečiu (sulaukęs vos 15 metų) ir padarė tai pirmą kartą, mokosi, ir nors mokykloje charakterizuojamas tik patenkinamai, tačiau nėra baustas jokiomis administracinėmis nuobaudomis, neįtrauktas į nepilnamečių profilaktinę įskaitą, yra pakankamai prižiūrimas tėvų, kurie, kaip matyti iš bylos duomenų, kontroliuoja ir dar įtakoja jo elgesį. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas jo klasės vadovas A. P. parodė, kad D. I. nėra pats ramiausias mokinys, dažnai įsiveliantis į įvairias situacijas, tačiau patvirtino, kad didesnių problemų su juo mokykloje nėra, po įvykio jo elgesys keičiasi į gerąją pusę. Šie pakankamai pozityvūs duomenys apie nuteistąjį rodo, kad jis nėra vienareikšmiai neigiama asmenybė, kaip kad tai pripažino pirmos instancijos teismas, kad šis įvykis nuteistajam, kurio asmenybė dar formuojasi, bus paskata padaryti išvadas dėl savo elgesio ir ateityje laikytis įstatymų reikalavimų. Todėl, kolegijos nuomone, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas taikyti BK 93 str. 1 d. 1 p. nuostatas ir D. I. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, skiriant jam vieną iš BK 82 str. numatytų auklėjamojo poveikio priemonių. Įvertinus tai, kad padarytas apysunkis nusikaltimas, jam parenkama griežtesnė priemonė – elgesio apribojimas 8 mėnesiams, šiuo laikotarpiu įpareigojant jį būti namuose nuo 22 iki 7 val. bei tęsti mokslą.

Tokiu būdu skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir ši baudžiamoji byla nutraukiama (BPK 327 str. 2 p.).

Dėl civilinio ieškinio

Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas pirmos instancijos teismo priteistas 500 litų civilinis ieškinys nukentėjusiosios M. S. patirtai neturtinei žalai atlyginti. Todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jo pagrįstumo ir dydžio nepasisako.

Tačiau, kolegija keičia skundžiamą teismo nuosprendį dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio (BPK 328 str. 4 p.) – kolegija ištaiso apylinkės teismo padarytą klaidą, nes pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ieškinį neturtinei žalai atlyginti visiškai nepagrįstai priteisė asmeniui, kuriam ši žala nebuvo padaryta, t.y. nukentėjusiosios M. S. įstatyminei atstovei D. S., nors byloje esančiame ieškinyje (105 – 106 b.l.) buvo prašoma šią žalą priteisti ją patyrusiai M. S..

Dėl proceso išlaidų

Pagal BPK 105 str. 5 d., kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

D. I. yra nepilnametis, gyvena su tėvais, ir byloje nėra duomenų, kad jis turėtų savarankišką turtą, uždarbį ar kitokias asmenines lėšas, todėl akivaizdu, kad jis neišgalės apmokėti 320 litų proceso išlaidų, kurias apylinkės teismas priteisė iš jo advokato, suteikusio nukentėjusiems antrinę teisinę pagalbą, paslaugoms apmokėti. Proceso išlaidos negali būti išieškomos iš nepilnamečio įstatyminių atstovų, todėl jos šiuo atveju turi būti apmokėtos iš valstybės lėšų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 1 p., 330 str., teismas

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendį panaikinti.

D. I., padariusį nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d., pritaikius BK 93 str. 1 d. 1 p., nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ir šią baudžiamąją bylą nutraukti.

Pagal BK 93 str. 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., skirti jam 8 (aštuoniems) mėnesiams auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą, šiuo laikotarpiu įpareigojant jį būti namuose nuo 22 iki 7 val. bei tęsti mokslą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Priteisti M. S. neturtinei žalai atlyginti iš D. I. 500 litų, o jam neturint savarankiškų pajamų ar turto – subsidiariai iš D. I. ir V. I. po 250 litų.