Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Skundas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-9-992/2016

2016 m. birželio 7 d.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi R. V., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės A. Š. 2015-02-24 priimto nutarimo Nr. 10N-26334075-15, kuriuo R. V. paskirta 35 Eur bauda, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės A. Š. 2015-02-24 priimtu nutarimu Nr. 10N-26334075-15 už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą skirta 35 eurų bauda. Nuobauda skirta už tai, kad 2015-01-30, 7.15 val., Kalvarijų-Didlaukio g., Vilniuje, vairuodama automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) elgėsi neatsargiai, nesilaikė atstumo, nesugebėjo automobilio sustabdyti, atsitrenkė į priekyje sustojusį automobilį VW POLO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu sugadino abu automobilius.

R. V. teismo posėdžio metu skundą palaikė, paaiškino, kad 2015-01-30, apie 7.00 val., ryto važiavo į darbą. Buvo tamsu. Važiavo Kalvarijų gatve, link centro, antra eismo juosta. Leisdamasi nuo kalno ji matė, kad jos eismo juosta yra laisva, trečioje eismo juostoje buvo automobilių. Artėjant prie dviejų eismo juostų sankryžos, likus 20 metrų, pastebėjo pradėjusį mirksėti žalią šviesoforo signalą. Jos eismo juosta buvo laisva, todėl nusprendė važiuoti mirksint žaliam šviesoforo signalui, kadangi šviesoforo signalas mirksi apie 3,5 sekundes, todėl pamanė, kad tikrai spės pravažiuoti. Greičio nedidino. Trečioje eismo juostoje stovėjo keli automobiliai. Tuo pačiu metu pradėjo rikiuotis ir nukentėjusysis, ji matė persirikiavimo manevrą, ji dar bandė stabdyti savo vairuojamą automobilį. Atstumas buvo apie 10 metrų. Esant tokios aplinkybėms, ji neturėjo galimybės sustoti, ir atsitrenkė į kito automobilio galinę dešinę dalį, smūgis buvo stiprus, automobilis pavažiavo 4 metrus į priekį. Jos automobilio buvo apgadinta kairioji vairuotojo pusė. Nukentėjusysis atliko staigų manevrą, nesilaikydamas KET reikalavimų. Nepamena, ar rikiuodamasis nukentėjusysis rodė posūkio signalą. Jos manymu, nukentėjusysis turėjo įvertinti, ar manevravimas yra saugus. Nukentėjusysis persirikiavo ne 20-30 metrų, o pavažiavo tik tiek, kad užtektų ištiesinti automobilio korpusą. Objektyviai atstumas buvo trumpesnis, nei būtinas, kad ji spėtų automobilį sustabdyti. Šioje situacijoje ji negalėjo nieko padaryti, kad būtų išvengta susidūrimo. Sustojusio automobilio ji nematė, nes jį buvo užstoję kiti automobiliai. Po eismo įvykio automobilių nejudino. Eismo įvykio vietos schemą pareigūnai nubraižė gatvėje, išmatavo ir tik tada buvo patraukti automobiliai.

Nukentėjusysis G. L. teismo posėdžio metu paaiškino, kad sausio 30 dieną važiavo Kalvarijų gatve. Buvo mašinų srautas. Matomumas buvo geras. Buvo pakankamai šviesu. Važiuodamas žiūrėjo į veidrodėlius. Nuo kalno važiavo trečia eismo juosta, apie 10-15 km/h greičiu. Važiuodamas nuo kalno stebėjo, kad už jo, ketvirtoje eismo juostoje, yra automobilis. Pastebėjęs automobilį su įjungtu avariniu signalu, sustojo apie 15-20 metrų atstumu nuo sustojusio automobilio. R. V. automobilį pamatė judėdamas 20 km/h greičiu, mašinoms išsirikiuojant iš trečios eismo juostos. Įvertinęs, kad prieš R. V. automobilį atstumas yra didelis, t.y., apie 20-30 metrų, rodydamas posūkį, persirikiavo iš vienos eismo juostos į kitą. Automobilis, kuris persirikiavo priešais jo automobilį, nuvažiavo mirksint žaliam šviesoforo signalui, o jis liko stovėti. Sustojęs pajuto smūgį. Jo automobiliui buvo padaryti galinio bamperio, dangčio, posparnio apgadinimai, neatsidarinėjo galinis dangtis. Įskilęs žibintas.

Liudytoja A. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji dirba Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato VTV Administracinės veiklos skyriuje. Šį konkretų atvejį kažkiek pamena, tačiau konkrečių aplinkybių neprisimena. Priimant nutarimą, stengiamasi įrašyti svarbias aplinkybes ir sau, ir asmeniui, tai, kas surašyta, ir yra argumentai, kodėl priimtas toks sprendimas. Atsimena schemą, kur eismo juostoje stovi du automobiliai vienas paskui kitą, atsimena traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens iškeltą versiją, kad buvo sugedęs automobilis. Kadangi šis automobilis schemoje nebuvo pavaizduotas, nėra galima pasakyti, ar buvo tokia kliūtis, kurią staigiai nukentėjusiam reikėjo apvažiuoti. Nėra aišku, kur sugedęs automobilis stovėjo, negalima vertinti, kur buvo konkreti persirikiavimo vieta. Jeigu būtų pažymėtas sugedęs automobilis ir būtų galima spręsti, kur buvo rikiavimosi manevras, gal būtų galima daryti išvadas. Nėra aišku, kada nukentėjusysis pradėjo manevrą, bet kelių eismo taisyklės įpareigoja vairuotoją laikytis saugaus greičio, kad būtų įmanoma sustabdyti automobilį. Buvo įvertinti nukentėjusiojo paaiškinimai, kuriais netikėti ji neturėjo jokio pagrindo, įvertinta automobilių padėtis po eismo įvykio ir padarytos išvados, kurios atsispindi priimtame nutarime. Iš schemos matosi, kur sustojo nukentėjusysis po eismo įvykio. Kaip automobiliai stovėjo prieš eismo įvykį, nustatyti neįmanoma. Pareigūnai važiuoja po eismo įvykio. Kad automobilis buvo ištiesinęs korpusą, buvo užfiksuota pagal priekinių ir galinių ratų padėtį. Atlikus manevrą automobilis pilnai užėmė savo eismo juostą tiesiai, kadangi smūgis buvo į galinę automobilio dalį. Tikėtina, kad automobilis po smūgio pariedėjo. Jei vairas pasuktas, automobilis pariedėtų kreivai. Nemano, kad valiniu vairuotojo veiksmu būtų išsuktas vairas. Šiuo atveju, jeigu automobilis būtų pakrypęs, išvados būtų galimai kitokios. Pažeidėja minėjo, kad norėjo pravažiuoti sankryžą. Tokiu atveju vairuotojas spaudžia akseleratorių, kad pravažiuoti. Dažnas atvejis, kad priekyje stovinčio automobilio vairuotojas nusprendžia nevažiuoti, tuo tarpu gale stovinčio automobilio vairuotojas turi stabdyti ir atsitrenkia į priekinį automobilį. Nagrinėjimo metu visada surašomi protokolai, dažnai kyla ginčai, bet dažniausiai vadovaujamais tarnybiniais pranešimais.

Ekspertas V. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, kad savo pateiktą išvadą palaiko. Atsakydamas į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens klausimus, paaiškino, kad tokios sąvokos, kaip paprasta ar sudėtinga vairuotojo reakcija, ekspertinėje praktikoje nėra ir jam tokia sąvoka teorijoje nėra žinoma. Įvertinus kelio eismo situaciją, kuri pagal parodymus buvo susidariusi prieš eismo įvykį, pagal tai atliekant tyrimą priimamas vairuotojo reakcijos laikas 0.6 sekundės. Buvo susidariusi labai aiški situacija ir R. V. važiuojamojoje eismo juostoje atsirado kliūtis. Baigus degti draudžiamajam signalui ir užsidegus geltonam šviesoforo signalui, buvo aišku, kad reikia lėtinti greitį. Nukentėjusysis betarpiškai persirikiavo į R. V. eismo juostą ir toje situacijoje, kai jis pradėjo tą manevrą daryti, R. V. privalėjo lėtinti greitį. Kai yra mašinų srautas situacija klostosi greitai, ir vairuotojas neturi kelių pasirinkimo variantų. Atsiradus kliūčiai vairuotojas privalo lėtinti važiavimo greitį arba sustabdyti. Jeigu sulėtinus greitį matosi, kad yra galimybė apvažiuoti, tai apvažiuojama. 0.6 sekundės reakcijos laikas ne iš anksto, reakcijos laikas imamas tada, reaguojama, kai persirikiuojančio automobilio vairuotojas jau sudaro kliūtį, įvažiuoja į eismo juostą. Nuo 0.08 sekundės, tai dažniausia naudojama dalyvaujant eisme miesto sąlygomis, o 1.2 sekundės, užmiestyje, kai kelio eismo situacija, kurioje nėra jokių požymių, kad galės atsirasti kliūtis ir vairuotojas turės imtis tam tikrų veiksmų. Šiuo atveju paimta ne 0,8 sekundės todėl, kad situacija buvo aiški, kad reikia lėtinti greitį ir stabdyti, kito pasirinkimo nebuvo. Ir nors vairuotoja stabdė, tačiau techniniu požiūriu stabdyti buvo pradėta per vėlai. Reakcijos laikui įtakos taip pat turi paros laikas. Tamsiu paros metu sunkiau pastebėti kliūtį. Jei gatvė apšviesta nėra labai didelio skirtumo ar tamsus paros metas, ar šviesus. Nediferencijuojama, kur apšviestos gatvės. Galima kalbėti apie neapšviestą, sunkiai pastebimą kliūtį, bet transporto priemonė važiuoja su įjungtais žibintais. Nustatant vairuotojo pasirinktą distanciją į priekį judančios kliūties ir vairuotojo pasirinktą greitį, kelio matomumo atstumą konkrečiose kelio sąlygose, yra 0.4 sekundės. Jeigu 0.8 sekundės ar didesnis, tai vairuotoja neturėtų galimybės sustabdyti jos nurodytomis aplinkybėmis transporto priemonę iki kliūties. Šioje situacijoje turi reikšmės 0.2 sekundės. Jeigu eismo įvykio schemoje būtų pažymėtas sugedęs automobilis, G. L. sudaręs kliūtį, būtų tiksliau galima sumodeliuoti persirikiavimo manevrą, dėl kurio VW Polo vairuotojas buvo priverstas persirikiuoti į kitą juostą, tada tiksliau būtų galima nustatyti, kur pradėtas manevras, kur persirikiavo ir kur įvyko susidūrimas. Sugedęs automobilis turėjo stovėti visai netoli STOP linijos. Bet jeigu stovėjo toliau nuo STOP linijos, tai tas manevras turėtų atrodyti kitaip. Jeigu automobilis stovėtų toliau STOP linijos, tai, jo (eksperto) nuomone, tas manevras tęstųsi ilgesnį laiko tarpą iki atsitrenkimo. Vairuotojas persirikiavęs sustojo ir stovėjo nuo 5 iki 10 sekundžių. Šiuo atveju modeliuota buvo priimant nurodytus greičius ir nustatyta minimali manevro trajektorija, kai vairuotojas, važiuodamas tokiu greičiu, gali persirikiuoti ir sustoti toje vietoje, kur automobilis turėjo atsitrenkti į VW. Jeigu susidūrimas įvyksta praėjus vienai sekundei, išvada susidaro visai kitokia. Remiantis objektyviais duomenimis, kategoriškai negalima atsakyti į ekspertui užduotus klausimus. Automobilis VW pagal modeliavimą stovi, o R. V. automobilis atsitrenkia 28 km/h greičiu, kas neprieštarauja automobilių apgadinimams. Pradiniai greičiai priimti pagal eismo dalyvių parodymus. Išvados 8 punkto paskutinė pastraipa padaryta remiantis G. L. parodymais, kad į jo automobilį atsitrenkta po 5-10 sekundžių. Ekspertai negali nustatyti po kiek sekundžių, po sustojimo, įvyko susidūrimas. Vertinant, kad toje situacijoje kliūtis atsiranda tokiame atstume, kai vairuotojas gali kelis kartus sustabdyti transporto priemonę, tai negalima sakyti, kad jo veiksmai nėra priežastiniame ryšyje ar nesudaro pagrindinės sąlygos šiam įvykiui įvykti. Ekspertizės akte pateiktos išvados yra tikėtinos, kadangi nėra objektyvių duomenų pateikti kategorišką išvadą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas, 2015-02-24 priimtas nutarimas Nr. 10N-26334075-15 naikintinas ir byla nutrauktina.

ATPK 248 str. nustatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus <...>. ATPK 256 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 dalyje nurodytas įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje sąrašas, kuris nėra baigtinis. Pagal ATPK 257 str., administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto, o tuo pačiu ir atsakomybėn traukiamo asmens kaltės buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, išsamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Nagrinėdamas bylą organas (pareigūnas) privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso dalyvių paaiškinimų ir parodymų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus ir atlikti kitus teisingam bylos išnagrinėjimui būtinus veiksmus. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.).

R. V. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2015-02-24 priimtu nutarimu, nubausta už tai, kad 2015-01-30 apie 7.15 val., vairuodama automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesugebėjo sustabdyti automobilio ir atsitrenkė į priekyje sustojusį automobilį „WV POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko buvo apgadinti abu automobiliai.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-02-26 ekspertizės akte Nr. II-460-992/2015 nurodyta, kad šio eismo įvykio eiga, tikėtina, buvo tokia: automobilio VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas G. L., važiuodamas Kalvarijų g. važiuojamosios dalies trečia eismo juosta jo nurodomu 30 km/h greičiu, prieš sankryžą su Didlaukio gatve pradėjo rikiuotis į antrą eismo juostą, kada iš paskos šia juosta važiavęs automobilis Peugeot 307, valst. (duomenys neskelbtini) vairuojamas R. V. jos nurodytu 50 km/h greičiu, buvo apie 26,6 m, o tuo momentu, kada automobilis VW Polo pradėjo įvažinėti į automobilio Peugeot 307 eismo juostą, šis automobilis buvo apie 18 m atstumu. Automobiliui VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavus į automobilio Peugeot 307, valst. (duomenys neskelbtini) eismo juostą, vairuotojos R. V. stabdomas automobilis Peugeot 307, judėdamas apie 28 km/h greičiu, priekinės dalies kairę pusę atsitrenkė į automobilio VW Polo galinės dalies dešinę pusę ir pabloškė jį į priekį, į padėtį, kurioje jis buvo užfiksuotas po eismo įvykio. Pateikus ekspertui klausimą, kurios iš transporto priemonių vairuotojų ir kurie veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, ekspertizės akte nurodyta, jei automobilis Peugeot 307, valst. (duomenys neskelbtini) vairuojamas R. V., į automobilį VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitrenkė jo sustojimo pradžios momentu, arba betarpiškai po sustojimo, tai automobilio VW Polo vairuotojo G. L. veiksmai - prieš sankryžą su Didlaukio gatve, persirikiavęs į Kalvarijų gatvės važiuojamosios dalies antrą eismo juostą, sudarė kliūtį iš paskos šia juosta artėjusiam R. V. vairuojamam automobiliui Peugeot 307 - buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Jeigu automobilis Peugeot 307, valst. (duomenys neskelbtini) vairuojamas R. V., į automobilį VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitrenkė jo sustojimo pradžios momentu, arba betarpiškai po sustojimo, tai automobilio Peugeot 307 vairuotojos R. V. veiksmai - iškilus grėsmei eismo saugumui savalaikiai nestabdė automobilio, kad išvengtų eismo įvykio, kad vairuotoja tokią galimybę turėjo - buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Automobilio VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo G. L. nurodytomis eismo įvykio kilimo aplinkybėmis automobilio Peugeot 307, valst. (duomenys neskelbtini) vairuotojos R. V. veiksmai - atsiradus automobilio eismo juostoje kliūčiai, savalaikiai nelėtino greičio, kad išvengti atsitrenkimo, kada vairuotoja važiuodama jos nurodomu 50 km/h greičiu, tokią galimybę turėjo - buvo nepriimti ir techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti. Teismo posėdyje Ekspertas V. Š. papildomai paaiškino, kad šiuo atveju yra pateiktos dvi skirtingos aplinkybės, nurodytos dviejų eismo įvykių dalyvių. Atliekant ekspertizę, pradiniai greičiai buvo imami pagal eismo dalyvių parodymus. Išvados 8 punkto paskutinė pastraipa padaryta remiantis G. L. parodymais, kad į jo automobilį atsitrenkta po 5-10 sekundžių. Eksperto teigimu, tiksliau sumodeliuoti persirikiavimo manevrą ir susidūrimo vietą būtų galima tik tuo atveju, jeigu eismo įvykio schemoje būtų pažymėtas sugedęs automobilis, G. L. sudaręs kliūtį.

Teismo posėdyje apklausta liudytoja A. Š. paaiškino, kad priimant nutarimą buvo įvertinti nukentėjusiojo paaiškinimai, kuriais netikėti ji neturėjo jokio pagrindo, taip pat įvertinta automobilių padėtis po eismo įvykio. Kaip automobiliai stovėjo prieš eismo įvykį, nustatyti neįmanoma. Liudytojos teigimu, jeigu schemoje būtų pavaizduotas sugedęs automobilis, kurią nukentėjusiajam staigiai reikėjo apvažiuoti, būtų galima spręsti, kur buvo rikiavimosi manevras.

2015-02-24 priimant nutarimą R. V. paaiškinimai buvo atmesti. Priimant nutarimą kaip įrodymai buvo vertinami policijos pareigūno tarnybinio pranešimo duomenys bei eismo įvykio schema. Tačiau, kaip teismo posėdyje nurodė A. Š., 2015-02-24 priėmusi nutarimą, policijos pareigūnai važiuoja po eismo įvykio. Teismo vertinimu, byloje pateiktas policijos pareigūno A. J. tarnybinis pranešimas nepateikia jokios individualios ir detalizuotos informacijos apie šį konkretų įvykį. Tarnybinis pranešimas surašytas remiantis G. L. ir R. V. paaiškinimais, kurie tarpusavyje prieštarauja. Bylos nagrinėjimo metu kilusios abejonės ir prieštaravimai pašalinti nebuvo. Skundą nagrinėjant teisme, tiek R. V., tiek nukentėjusysis G. L. laikėsi savo iškeltų versijų, kurios tarpusavyje nesutampa ir yra prieštaringos. R. V. nuosekliai viso proceso metu teigė, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, t.y., jis, rikiuodamasis atliko staigų manevrą, dėl ko ji negalėjo išvengti susidūrimo. Nukentėjusysis G. L. išreiškė priešingą poziciją, nurodydamas, kad persirikiuodamas jis įvertino tarp R. V. automobilio esantį atstumą ir rodydamas posūkį persirikiavo iš vienos eismo juostos į kitą. Nukentėjusiojo manymu, R. V. turėjo galimybę sustabdyti automobilį. Kilę prieštaravimai ir abejonės nebuvo pašalintos ir ekspertizės akte. Kaip paaiškino teismo posėdyje ekspertas V. Š., ekspertizės akte pateiktos išvados yra tikėtinos, kadangi kategoriškos išvados pateikimui nėra duomenų.

Teismas atkreipia dėmesį, kad sudarant eismo įvykio schemą nebuvo pažymėtas sugedęs automobilis – kliūtis, kurią turėjo apvažiuoti nukentėjusysis, kas šiuo atveju yra ypatingai reikšminga ir svarbu sprendžiant R. V. kaltės klausimą. Teismo posėdyje liudytoja A. Š. paaiškino, kad nesant schemoje pažymėtam sugedusiam automobiliui, negalima vertinti, kur buvo konkreti persirikiavimo vieta. Teismo posėdyje ekspertas V. Š. nurodė, kad eismo įvykio schemoje pažymėjus sugedusį automobilį, būtų tiksliau galima sumodeliuoti persirikiavimo manevrą, dėl kurio VW Polo vairuotojas buvo priverstas persirikiuoti į kitą juostą, tada būtų tiksliau galima nustatyti, kur pradėtas manevras, kur persirikiavo ir kur įvyko susidūrimas.

Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltę patvirtinančių įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka daryti išvadoms apie asmens kaltumą ir skirti administracinę nuobaudą, nagrinėjant bylą privalu nustatyti visus būtinus tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius (tame tarpe ir pažeidėjo kaltę) administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, nesant nors vieno iš jų administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, todėl ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaltinimą pateikusiai institucijai. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-216/2011; Nr. N444-619/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.).

Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, išklausęs liudytojos, apklausęs ekspertizę atlikusį ekspertą, negali padaryti vienareikšmiškos ir kategoriškos išvados, kad R. V. padarė jai inkriminuotą pažeidimą, dėl ko konstatuotina, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus priimtas 2015-02-24 nutarimas yra neteisėtas, todėl vadovaujantis ATPK 250 str. 1 d. 1 p. administracinio teisės pažeidimo byla R. V. atžvilgiu nutrauktina jos veiksmuose nesant ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo įvykio ir sudėties.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutarė:

Tenkinti R. V. skundą.

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus priimtą 2015-02-24 nutarimą Nr. 10N-26334075-15.

Bylą R. V. atžvilgiu nutraukti nesant jos veiksmuose pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 str. 2 d., įvykio ir sudėties.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.