- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-10
- Bylos Nr.
- e2-1454-464/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00862-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- Ž. A., uždarajai akcinei bendrovei „Mikroskopinės odontologijos centras“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ARS LAB“
- Trečiasis asmuo
- Ž. A.
- Kategorijos
- 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Ž. A. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-4657-656/2016 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „ARS LAB“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. individualiai įmonei dėl patalpų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – Ž. A.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „ARS LAB“ 2016-05-04 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. individualiai įmonei, kuriame prašė: 1) pripažinti UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. individualios įmonės 2016-04-12 sudarytą negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniaus (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį Nr.1677 negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti dvišalę restituciją natūra; 2) taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti Ž. A. individualiai įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą – negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini).Ieškovės teigimu, ieškinys yra preliminariai pagrįstas ir yra grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas. Atsakovė Ž. A. individuali įmonė patalpas gali perleisti tretiesiems asmenims (tokia pozicija buvo išreikšta derybose dėl avanso grąžinimo), dėl ko restitucijos įgyvendinimas natūra taptų neįmanomas. Pažymėjo, kad atsakovės yra nesąžiningos ir visais įmanomais būdais mėgina užkirsti galimybes ieškovei išieškoti iš UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ sumokėtą avansą. Vien tokia aplinkybė, kad patalpos Ž. A. individualiai įmonei buvo perleistos 2016-04-13, t. .y sužinojus apie Vilniaus rajono apylinkės teismui teikiamą ieškinį, parodo atsakovių nesąžiningumą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016-05-09 nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino: ieškovės UAB „ARS LAB“ reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo Ž. A. individualiai įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą – negyvenamąsias patalpas, (duomenys neskelbtini).Teismas, preliminariai įvertinęs reiškiamus reikalavimus bei juos pagrindžiančius duomenis, nurodė, kad išnagrinėjus bylą iš esmės ieškinys galėtų būti patenkintas.Teismas taip pat įvertino argumentus, susijusius su galimu atsakovų nesąžiningumu. Ginčijamas sandoris sudarytas tą pačią dieną, kai ieškovė informavo trečiąjį asmenį Ž. A. (UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ akcininką bei individualios įmonės savininką) apie ketinimą kreiptis į teismą dėl avanso iš atsakovės UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ priteisimo. Teismas konstatavo, kad Ž. A. individualiai įmonei pasinaudojus savo teise disponuoti ginčo objektu ir galimai jį perleidus sąžiningiems įgijėjams, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė Ž. A. individuali įmonė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-05-09 nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nepagrįstai, neįvertinęs actio Pauliana specifikos bei taikymo sąlygų, sprendė, jog reiškiamas ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Ieškovė nurodo, jog žodžiu sudarė preliminarią patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, nors akivaizdu, kad teisės aktai nustato rašytinės formos reikalavimą. Atsakovė UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ teikė ieškovei tarpininkavimo ir konsultavimo paslaugas nekilnojamojo turto srityje. Ieškovės akcininkas (kuriam priklauso 5367 vienetų arba 19,44 proc. ieškovės akcijų) ir buvęs valdybos narys (pareigas ėjęs nuo 2012-11-15 iki 2015-05-18) A. A. bei buvęs atsakovės akcininkas (kuriam iki 2016-04-13 priklausė 66 vienetai arba 66 proc. atsakovės akcijų) ir buvęs atsakovės vadovas (pareigas ėjęs nuo 2012-04-05 iki 2013-04-05) Ž. A. yra gerai pažįstami ir betarpiškai bendrauja nuo 2011 metų. Šią aplinkybę patvirtina pridedami gausūs A. A. ir Ž. A. susirašinėjimą bei bendradarbiavimą 2011-2013 m. laikotarpyje patvirtinantys dokumentai. UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ 2015-01-21 išrašė bei pateikė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas, tačiau tarp šalių nebuvo sudarytos jokios preliminarios sutartys, o paslaugų suteikimui panaudotos ieškovo sumokėtas avansas neturi būti grąžinamas. Taigi ieškovė nėra įrodžiusi, jog turi neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“. Be to, ieškovė neįrodė, jog sudarius ginčijamą sandorį buvo sumažintas UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ mokumas. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, neekonomiškos, pažeidžiančios tiek CPK 145 straipsnyje, tiek CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Laikinųjų apsaugos priemonių mastas negali viršyti ieškovės nurodomo reikalavimo dydžio , kadangi actio Pauliana instituto tikslas yra ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, bet kreditorių teisėtų interesų patenkinimas. Ieškovės reikalavimai laikinosiomis pasaugos priemonėmis yra užtikrinti du kartus. Ieškovė pripažįsta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas tenkino toje byloje pareikštą ieškovės prašymą bei areštavo atsakovės UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ turto už 17 377,20 Eur sumą. Atsakovei nepagrįstai apribota teisė naudotis turtu, pvz. jį išnuomoti. Byloje nėra jokių įrodymų apie grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Teismas nepagrįstai laikinųjų apsaugos priemonių taikymą grindė vien aplinkybe, kad atsakovės yra galimai nesąžiningos. Atsakovė pateikia duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, kurie patvirtina jos gerą finansinę padėtį bei paneigia grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą.
Ieškovė UAB „ARS LAB“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti bei palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016-05-09 nutartį. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai: Ieškovė įrodė visų CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimą. Remiantis nuosekliai formuojama teismų praktika, vien ta aplinkybė, jog preliminarioji sutartis, kurios pagrindu ieškovė atsakovei UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ pervedė avansą, nebuvo sudaryta raštu, jokiu būdu neatleidžia UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ nuo pareigos grąžinti ieškovei avansą pagrindinės sutarties nesudarymo atveju. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad avansinis mokėjimas buvo sumokėtas už tarpininkavimo ir konsultavimo paslaugas. Nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovė užsakė minimas tariamas paslaugas, susitarė dėl jų turinio, formos, teikimo periodiškumo, etapų, atskaitomybės, galutinio rezultato perdavimo ir pan. Aplinkybė, jog ieškovės akcininkas A. A. ir trečiasis asmuo yra pažįstami, betarpiškai bendrauja bei prie atskirojo skundo pridėti rašytiniai įrodymai, t. y. A. A. ir trečiojo asmens susirašinėjimai nėra niekaip susiję su nagrinėjama civiline byla, todėl nurodyti rašytiniai įrodymai iš viso neturėtų būti priimti, kaip neatitinkantys CPK 180 straipsnio reikalavimų. Atsakovės, sudarydamos patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, susitarė, kad patalpų kaina yra 620 730 Eur, tačiau atsakovė UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ realiai pinigų už parduodamas patalpas negavo. Kadangi yra reiškiamas reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos natūra taikymo, akivaizdu, jog neareštavus ginčo patalpų kyla grėsmė, jog galimai palankus teismo sprendimo vykdymas, t. y. restitucijos taikymas natūra, atsakovei perleidus turtą tretiesiems asmenims, taptų neįmanomas. Atsakovės turtinė padėtis neturi absoliučiai jokios įtakos esant tokiam konkrečiam reikalavimui, nes ieškovės reikalavimas dėl avanso grąžinimo nėra nagrinėjamos civilinės bylos dalykas ir neaktualu, ar jis galėtų būti patenkintas iš kito turto. Teiginys, kad ieškovės reikalavimų patenkinimui laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos du kartus, yra nepagrįstas ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Byloje dėl avanso priteisimo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016-04-21 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nebuvo įgyvendintos. Skundžiama nutartimi buvo pritaikytas mažiausiai nuosavybės teisę apribojantis suvaržymas – draudimas disponuoti patalpomis, kuris iš esmės netrukdo atsakovei nei valdyti, nei naudoti jam nuosavybės teise priklausančio turto.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones tik nustatęs, kad ieškovo tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir jeigu šių priemonių netaikymas sukelia riziką, jog galimai ieškovui palankus teismo sprendimas gali likti realiai neįvykdytas arba jo įvykdymas gali būti sudėtingas ir itin komplikuotas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tokią įstatymų leidėjo poziciją, išdėstytą CPK 144 straipsnio 1 dalyje, ir, konstatavęs abiejų šių sąlygų buvimą, taikė apeliantės atžvilgiu suvaržymus, t. y. negyvenamųjų patalpų, (duomenys neskelbtini), areštą. Atskirajame skunde visų pirma nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą, t. y. tikėtiną reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Apeliantė neturi pareigos grąžinti ieškovei šios atlikto avanso mokėjimo. Teismas turėjo vertinti reiškiamo reikalavimo specifiką bei nustatyti actio Pauliana taikymo sąlygas. Tokie argumentai nėra pagrįsti.Actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo klausimai šiame bylos proceso etape teisiškai nereikšmingi, jie bus išnagrinėti bei įvertinti bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Šių aplinkybių, įskaitant ir ieškovės neabejotinos reikalavimo teisės buvimo, ieškinio priėmimo stadijoje objektyviai negalima nustatyti, nes jos yra sudėtinė ginčo dalyko tyrimo dalis. Teismų praktikoje pasisakyta, kad ieškinio reikalavimų pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste turi būti vertinamas pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną, o tokio ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-31 nutartis c. b. Nr. 2-1194/2014, 2015-01-22 nutartis c. b. Nr. e2-100-381-2015). Nurodytos doktrinos požiūriu ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-08-20 nutartis c. b. Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ir pan. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, detaliai išdėstė aplinkybes bei nurodė teisės normas, kuriomis grindžia savo pareikštus reikalavimus (suformulavo ieškinio pagrindą), todėl kol ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareikšti reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti. Pažymėtina, kad kitokio vertinimo nesuponuoja ir tokia aplinkybė, kad apeliantės skolos faktas ieškovei dar nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Kasacinio teismo praktikoje buvo pasisakyta, kad skolos priteisimo ir actio Pauliana reikalavimai gali būti pareikšti vienu metu ar net vienoje byloje, pagal poreikį gali būti sprendžiamas tokių bylų sujungimo klausimas ar vienos jų (actio Pauliano ieškinio) nagrinėjamas stabdomas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-167/2012). Tokiu atveju pripažintina, jog ieškovės materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumas bus nustatytas tik ištyrus įrodymus, nustačius teisinius faktus ir juos kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus šalių kilusį ginčą iš esmės. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliantės skundo teiginiais, kad ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga buvo nustatyta netinkamai. Priešingai nei nurodo apeliantė, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje kiekvienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų aptarimas bei įvertinimas neturėjo būti atliktas.Apeliantė teigia, jog nepagrįstai buvo konstatuota ir kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmės galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Su tokia apeliantės pozicija taip pat nėra pagrindo sutikti. Viena vertus, ieškovės nurodytos ginčo turto perleidimo aplinkybės, kurios apeliantės nebuvo nuginčytos, sudaro prielaidas abejoti atsakovių sąžiningumu bei leidžia konstatuoti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Kita vertus, nagrinėjamu atveju yra areštuotas pats ginčo objektas (patalpos) ir taip užtikrintas būsimo teismo sprendimo vykdymas galimos restitucijos taikymo dalyje. Jeigu ginčo objektas, jo neareštavus, būtų perleistas tretiesiems sąžiningiems asmenims, ieškovės net ir pagrįsto ieškinio tenkinimo galimybės akivaizdžiai ribotų CK 6.66 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas, nustatytas sąžiningų asmenų teisių apsaugai. Apeliantės argumentai, kad actio Pauliana specifika lemia tai, jog restitucija gali būti taikoma tik ieškovės įrodyto turimo reikalavimo apimtyje, todėl restitucija galėtų būti taikoma nebent pinigais, yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog actio Pauliana instituto paskirtis yra atkurti skolininko mokumą (CK 6.66 str.). Nagrinėjamu atveju yra ginčijamas sandoris, kurio objektas yra nekilnojamasis registruojamas daiktas (negyvenamosios patalpos), todėl tik dalies sandorio pripažinimas negaliojančiu teisiškai negalimas. Apeliaciniame skunde nurodomas turto vertės santykis su ieškovės reikalavimo dydžiu galės būti įvertintos sprendžiant dėl ieškovės turimų reikalavimų UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ patenkinimo iš atsakovei grąžinto turto, jeigu nagrinėjamoje byloje sprendimas būtų primintas ieškovės naudai. klausimą. Pirmiau nurodyta aplinkybė, jog byloje bus nagrinėjamas reikalavimo taikyti restituciją natūra klausimas, paneigia apeliantės pateiktų duomenų apie jos finansinę padėtį reikšmingumą, todėl pateiktų duomenų apeliacinės instancijos teismas detaliai nenagrinėja. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės skundo teiginiai, jog ieškovės reikalavimai yra užtikrinti du kartus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016-04-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2084-341/2016 areštavo atsakovei UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ priklausantį turtą – negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). VĮ Centrinė hipotekos įstaiga atsisakė suvaržymus registruoti – nurodė, kad pateikti netikslūs areštuojamo turto savininko duomenys. Ieškovės teigimu, reikalavimas nagrinėjamoje byloje pareikštas būtent po to, kai minėtoje kitoje civilinėje byloje priimtos nutarties pagrindu suvaržymai negalėjo būti įregistruoti, kadangi nekilnojamasis turtas buvo perleistas apeliantei. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, viena vertus, apribojimai taikyti Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje nebuvo realizuoti, kita vertus, nagrinėjamoje byloje reiškiamas reikalavimas dėl sandorio nuginčijimo bei restitucijos taikymo. Būtent siekis atstatyti atsakovės (skolininkės) mokumą, grąžinant į jos turto masę ginčijamu sandoriu perleistą turtą, ir lemia būtinumą taikyti konkrečius su šiuo reikalavimus susijusius ieškovės prašomus suvaržymus. Apeliantė taip pat teigia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos, neekonomiškos. Visų pirma pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ir ribojimų proceso šaliai, todėl yra svarbu, kad teismo taikytos priemonės nevaržytų antrosios ginčo šalies teisių daugiau, nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, areštavo apeliantei priklausantį nekilnojamąjį turtą – (duomenys neskelbtini). Pripažintina, jog toks suvaržymas yra proporcingas, nesuteikiantis nepagrįsto pranašumo ieškovei. Sutiktina su ieškovės argumentais, išdėstytais atsiliepime, kad skundžiama nutartimi buvo pritaikytas mažiausiai nuosavybės teisę apribojantis suvaržymas – draudimas disponuoti patalpomis, kuris iš esmės netrukdo apeliantei nei valdyti, nei naudoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu. CPK 675 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu teismo nutartyje, kurios pagrindu vykdomas turto areštas, nenurodyta, jog uždraudžiamas ar apribojamas turto valdymas ir (arba) naudojimas, laikoma, kad taikomas tik draudimas disponuoti turtu ir tokioje situacijoje teismo nutarties dėl turto arešto įvykdymui pakanka įregistruoti areštą turto areštų registre. Įvertinus Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, nustatančią, kad turto disponavimo teisės apribojimas yra teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas, spręstina, kad taikytas suvaržymas riboja apeliantės teisę išnuomoti ginčo patalpas. Tačiau apeliantė ir nepateikė jokių įrodymų apie ketinimą sudaryti nuomos sutartį, apie tokios sutarties sąlygas ir pan., nereiškė pirmosios instancijos teismui atitinkamo prašymo pakeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį. Pažymėtina, kad apeliantė, siekdama išvengti arba maksimaliai sumažinti pasekmes, kurias sąlygoja taikyti jos atžvilgiu suvaržymai, turi ir kitų procesinių galimybių, pavyzdžiui, prašyti pakeisti konkrečiam turtui taikytas apsaugos priemones kitomis, įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikti laidavimą ir kt. (CPK 148 str.).Teismo vertinimu, kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo, todėl dėl jų nepasisakytina.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.