Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-05-17 · Administracinė byla Nr. eI3-1809-595/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-05-17
Bylos Nr.
eI3-1809-595/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06200-2022-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Vita Valeckaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Gitana Butrimaitė
Pareiškėjas
J.A. V.
Atsakovas
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Administracinė byla Nr. eI3-1809-595/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06200-2022-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.A. V. skundą atsakovei Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. A. V. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs, prašo panaikinti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos Karo akademijos (toliau – ir Akademija, ir LKA) 2022-10-13 raštą Nr. IS-857 „Dėl išmokos“ (toliau – ir Raštas, Sprendimas) ir įpareigoti atsakovę išmokėti pareiškėjui piniginę išmoką, skirtą privalomosios tarnybos kariams už atliktą privalomąją karo tarnybą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, ar toks teisinis reguliavimas neprieštarauja, kai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnams turintiems Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytą bendrąjį kario statusą bei įskaitant privalomąją pradinę karo tarnybą nemokamos piniginės išmokos pagal Karo prievolės įstatymo 41¹ str. nuostatas už atliktą privalomąją karo tarnybą ar nepažeidžiamas Konstitucinis lygybės principas, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str.

Nurodo, kad Akademijos viršininkas įsakymu 2022-08-17 Nr. K-133 „Dėl kariūno J. A. V. pašalinimo iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos“ pašalino nuo 2022-08-23 iš Akademijos Kariūnų bataliono I kurso kariūną J. A. V. ir nutraukė su kariūnu J. A. V. 2021-08-09 sudarytą Kariūno mokymosi sutartį Nr. RS-49. Išleido jaun. eilinį J. A. V. į atsargą nuo 2022-08-24. Atleidus pareiškėją, nebuvo tinkamai atsiskaityta, pareiškėjui neišmokėta piniginė išmoka už atliktą privalomąją karo tarnybą pirmuosius studijų metus Akademijoje. 2022-10-05 pareiškėjas kreipėsi raštu el. paštu į Akademiją ir Lietuvos Krašto apsaugos ministeriją (toliau – ir KAM) su prašymu, kad jo ištarnautas laikas Akademijoje prilyginamas nuolatinei privalomajai pradinei karo tarnybai ir kaip tarnybą pasirinkusio savo noru, išmokos klausimo. 2022-10-09 KAM el. p. informavo, kad pareiškėjas Nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (toliau – ir NPPKT) atliko 2015-2016 m. Tai, kad jis įstojo į Akademija, nereiškia, kad antrą kartą atliko NPPKT ir jam priklauso pinigai. 2022-10-13 LKA pateiktame pareiškėjui atsakyme nurodė, kad kariūnui, baigusiam pirmuosius studijų metus, pagal Lietuvos Respublikos piliečių karo prievolės įstatymo (toliau – ir KPĮ) 4 str. 2 d. 1 p. privalomoji pradinė karo tarnyba yra įskaitoma, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, nesudaro pagrindo pirmajame kurse besimokančių ar jį baigusių kariūnų laikyti kariais, atliekančiais (atlikusiais) NPPKT, ir mokėti jiems išmokas, skirtas būtent pastarosios tarnybos kariams.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovės sprendimu nemokėti jam piniginės išmokos už privalomąją karo tarnybą atliktą pakartotinai, toks sprendimas nepagrįstas. Pareiškėjui minėto sprendimo pagrindu atsirado pasekmės – negauta priklausanti socialinė garantija – piniginė išmoka - už privalomąją karo tarnybą pabaigus Akademijos I kursą. Pareiškėjo pasiekimai tarnaujant šauktiniu bei dabar besimokant Akademijoje suteikia svarių argumentų dėl piniginės išmokos dydžio. Akademijos II kuopos kariūnų vadas atsiliepė apie pareiškėją tik teigiamai, kaip apie geriausią kariūną ir atsižvelgiant į jo asmenines lyderio savybes 2022-2023 m. Akademijos studijų pusmečiui kariūnas buvo numatytas užimti vadovaujančias skyriaus vado pareigas būsimiems I kurso studentams (pagal Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 60 str. kariams gali būti mokamos 3,7 bazinės socialinės išmokos dydžio premijos už pavyzdingą tarnybą). Esminę reikšmę turi tai, jog pareiškėjui įstojus į Akademiją ir davus priesaiką jis tapo kariūnu, t.y kariu. Pareiškėjas nuo 2021-08-09 iki 2022-08-17 buvo Akademijos I kurso kariūnas. Pareiškėjas su Akademija 2021-08-09 pasirašė Kariūno mokymosi sutartį Nr. RS-49. Akademija patvirtino, kad pareiškėjas atitinka visus karo tarnybai keliamus reikalavimus ir užtikrino, kad vykdys tinkamą mokymą. Šios sutarties 2.1.2 p. p. numatyta, kad Akademija užtikrina Kariūno išlaikymą numatytą teisės aktuose. Pareiškėjo laikas Akademijoje prilyginamas nuolatinei privalomajai pradinei karo tarnybai. Pareiškėjas kreipėsi į Akademiją išnagrinėti prašymą dėl piniginės išmokos mokėjimo, nes studijų metu pakartotinai atliko privalomąją pradinę karo tarnybą (įskaitoma: kai kariūnas baigia pirmuosius studijų metus), tačiau taip negauta tinkamo paaiškinimo, kodėl pareiškėjui, pabaigus pirmą kursą, piniginė išmoka nebuvo mokama. Iš Akademijos gautas atsakymas neišsamus, pareiškėjui rašte pacituota, kad pagal KPĮ 41 str. 1 d. ir 2 d. karo prievolininkams, atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ir grįžusiems į darbą, taikoma šio straipsnio 2 d. nustatyta subsidija darbo užmokesčiui, tačiau atsakovė teikdama atsakymą pareiškėjui ignoravo minėto įstatymo to paties straipsnio 3 d., t. y. kad piniginės išmokos, nurodytos šio straipsnio 1 dalyje, yra apskaičiuojamos proporcingai asmens nuolatinėje privalomojoje pradinėje karo tarnyboje ištarnautam laikui ir išmokamos nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusiems asmenims. Akcentuoja, kad minėtas įstatymas aiškiai reglamentuoja, kad piniginės išmokos mokamos privalomąją karo tarnybą atliekantiems asmenims. Į pareiškėjo paklausimą buvo nurodyta apie tarnybą 2015 – 2016 metais, nors pareiškėjas teiravosi apie privalomąją karo tarnybą 2021 – 2022 metais.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad įstatymai nenurodo, kiek kartų gali būti atliekama privalomoji pradinė karo tarnyba. Kadangi kariūno tarnyba pirmuose studijų metuose pagal KPĮ 4 str. 2 d. 1 p. Karo akademijoje yra prilyginama privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimui, taigi, pareiškėjas mano, kad ir šis tarnybos laikas turi būti proporcingai apmokėtas. Beje, tarnyba Akademijoje pirmus studijų metus trunka 12 mėnesių. Pažymi, kad nelygybė atsiranda tarnybų atlikimo trukmės aspektu. Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos trukmė – 9 mėnesiai (KPĮ 5 str. 3 d.), vietoj jos atliekamos alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos trukmė – 10 mėnesių (KPĮ 16 str. 2 d.), o Akademijos kariūnų privalomosios karo tarnybos trukmė – 12 mėnesių ir visos šios minėtos tarnybos prilyginamos atliktai privalomajai karo tarnybai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kariūnams irgi tokiu atveju turėtų būti mokamos piniginės išmokos.

Nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjas Akademijos įsakymu buvo išleistas į atsargą. Atsargos kario tarnyba rezervo kariniame vienete yra privaloma. Lietuvoje socialinės gerovės politika įgyvendinama per socialinės saugos sistemą. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 60 str. nustatyta, kad privalomosios pradinės karo tarnybos kariams krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka kiekvieną mėnesį mokama 3,7 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka buitinėms išlaidoms. Jiems taip pat gali būti mokamos 3,7 bazinės socialinės išmokos dydžio premijos už pavyzdingą tarnybą. Šios premijos skiriamos ištarnavus visą Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatyme nustatytą privalomosios pradinės karo tarnybos laikotarpį. Taip pat kiekvienam kariui kiekvieną mėnesį kaupiama speciali išmoka, kurią karys gali naudoti savo nuožiūra ir kuri išmokama kariui atlikus tarnybą. Jos dydis priklauso nuo atliktos tarnybos vertinimo rezultatų (KPĮ 41¹ str.). Pareiškėjo vertinimo Akademijoje rezultatai labai geri. Pažymi, kad net ir tarp privalomosios karo tarnybos bei Akademijos kariūnų yra nelygybė, todėl keliamas Karo prievolės įstatymo nuostatų konstitucingumo klausimas. KPĮ 41 straipsnis nustato lengvatas Lietuvos Respublikos piliečiams, atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (pvz. karo prievolę atlikusio karo prievolininko darbo užmokesčio subsidijavimas, tiek grįžus į ankstesnį darbą, tiek įdarbinimo atveju), nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atliekančių Lietuvos Respublikos piliečių skatinimą piniginėmis išmokomis. Net ir savanoriams, kitiems aktyviojo rezervo, o taip pat parengtojo rezervo kariams pašauktiems į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, mokamas tarnybinis atlyginimas už tarnybos dienas.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucijoje apibrėžtos pagrindinės piliečių teisės į socialinę apsaugą. Konstitucijos nuostatos realizuojamos įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Karių socialines garantijas nustato KASOKTĮ, šio įstatymo 21 str. 3 d. reglamentuoja, kad kariai naudojasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Pagal Statuto 48 str. kariūnas turi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytą bendrąjį kario statusą. Studijų metu kariūnai turi privalomosios pradinės karo tarnybos kario statusą. Taigi, kariūnai kario statusą įgyja nuo priėmimo į karo mokymo įstaigą dienos. Nuolatinės privalomosios karo tarnybos kariai (o taip pat ir kariūnai) mokomi bazinių karinių žinių ir įgūdžių, tarsi kariuomenės pradžiamokslyje, kariai mokomi karinės taktikos, inžinerijos, topografijos, rikiuotės, ryšių ir medicinos, supažindinami su ginklais ir ryšio priemonėmis. Praėję bazinį rengimą, kariai įgyja karines specialybes (šaulys, kulkosvaidininkas, granatsvaidininkas ir pan.) Likusį tarnybos laiką kariai mokosi veikti padalinio (skyriaus, būrio, kuopos ir pan.) sudėtyje, tobulina įgūdžius veikiant mūšio lauke pagal jiems priskirtas karines specialybes bei pareigas. Minėtų teisės aktų reglamentavimas suponuoja, kad kariūnai įgyja teisę į prašomą piniginę išmoką pareiškėjui studijuojant Akademijoje studijų metu kariūnai įgyja kario statusą ir krašto apsaugos tarnyboje siejama su kario statuso įgijimu.

Nurodo, kad teisinis reguliavimas, kuriame matoma kariūnių privalomoji karo tarnyba ir karo tarnybos laiko trukmės, taip pat apmokėjimo už tarnybos laiką nelygybė, lemia Akademijos kariūnų krašto apsaugos tarnybos diskriminacinę padėtį kariūno tarnybos atžvilgiu. Visa tai suponuoja, kad yra karinio teisingumo principo pažeidimas ir taip pat teisinio reguliavimo, susijusio su nevienoda tarnybos trukme bei apmokėjimu už tarnybos laiką, galimai prieštaravimas Konstitucijai. Kariniam teisingumui svarbu krašto apsaugos tarnybos, inter alia karo tarnybos, išimtys ir kaip jos dera su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu. Nustačius karinio teisingumo pažeidimą, kartu būtų galima spręsti ir dėl vykdomos privalomosios karo tarnybos nekonstitucingumo Akademijos kariūnų atžvilgiu. Iš aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad kariūnų privalomoji karinė tarnyba ir nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba nėra skirtingos tarnybos rūšys ir abi prilyginamos privalomai karo tarnybai. Abiem atvejais vienodos patekimo į tarnybą ir jos atlikimo sąlygomis: atliekama kariniuose vienetuose. Pagal reglamentavimą kariūnai tiesiogiai vykdo jiems pavestas tarnybos užduotis, dalyvauja pratybose ir būtinuose kariniuose mokymuose, kariūnas jau pirmame kurse įgyja privalomąją karo tarnybą atliekančio kario statusą. Analogiškai šios sąvokos buvo nustatytos ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos statute, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 896 „Dėl Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos statuto“. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas atitinkamai išskyrė kariūno kaip Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytą bendrąjį kario statusą. Studijų metu kariūnai turi privalomosios pradinės karo tarnybos kario statusą. Pagrįsta išvada, jog privalomosios kario tarnybos metu karys kariūnas įgyja kario statusą tiek Akademijoje mokymosi laikotarpiu, kurio metu jis pagal tarnybos ar karinių mokymų įsakymą atvyksta į tarnybos vietą tiesiogiai vykdyti jam pavestą tarnybos užduotį, dalyvauti pratybose ir mokymuose. Pateikti argumentai suponuoja tai, ar nėra prieštaravimo konstituciniam visuotinės karo prievolės reikalavimui.

Nurodo, kad Akademijos Statuto 88 punkte taip pat nustatyta, kad studijų metais visiems kariūnams mokama bazinės socialinės išmokos dydžio stipendija. Iš šių teisės normų matyti, kad kariūnų aprūpinimas maistu ir stipendijos mokėjimas yra socialinė garantija, kuri suteikiama asmenims, studijuojantiems Akademijoje ir siejama būtent su studijomis šioje mokslo įstaigoje, nes pagal sutartį Akademija neužtikrino viso kariūno išlaikymo numatyto teisės aktuose. Todėl Akademijai su pareiškėju nutraukus sutartį neišmokant piniginės išmokos už privalomąją karo tarnybą jam buvo padaryta turtinė žala, ir todėl pareiškėjas gali reikšti savarankišką reikalavimą teismui dėl tokios žalos atlyginimo. Dėl piniginės išmokos už atliktą privalomąją karo tarnybą Akademijoje po I kurso kariūnui kaip analogija NPPKT piniginės išmokos turėtų būti taikomas ir Akademijos kariūnams kaip kariams.

Pažymi, kad nustatant teisinį reguliavimą neatsižvelgta į tai, kad kai kurie asmenys dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių atlieka privalomąją tarnybą Akademijoje arba privalomąją karo tarnybą atlieka antrą kartą, todėl jie atsiduria skirtingoje padėtyje nei asmenys, galintys atlikti minėtą karo tarnybą. Pagal teisinį reguliavimą atitinkamai kariūnas išskirtas kaip turintis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytą bendrąjį kario statusą. Be to, šiuo teisiniu reguliavimu ribojamos kariūnų teisės ir galimybės dėl piniginių išmokų gavimo už privalomąją karo tarnybą, šis minėtas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtinti asmenų lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo imperatyvai. Esant tokiam teisiniam reguliavimui nustatyta kariūnų teisė gauti išmokas, tačiau šios nemokamos, todėl tikslinga ištirti, ar paminėtos normos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms, kad atitinkamai kariūnų tarnybą ir NPPKT atliekantiems kariams taikomos skirtingos jų tarnybos apmokėjimo ir aprūpinimo sąlygos. Todėl pareiškėjo manymu, tikslinga kreiptis į Konstitucinį teismą tikslu ar nepažeidžiamas konstitucinis lygybės principas kariūnų atžvilgiu ir ar toks teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str.

Atsakovė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas atliko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos didžiojo kunigaikščio K. mechanizuotajame pėstininkų batalione nuo 2015-09-21 iki 2016-06-21. Lietuvos didžiojo kunigaikščio K. mechanizuotojo pėstininkų bataliono vado 2016-06-17 įsakymu Nr. RT-46 pareiškėjas buvo paleistas iš tarnybos į atsargą atlikus nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Pareiškėjui buvo išmokėtos visos priklausančios išmokos. Nuo 2017-02-20 iki 2019-07-01 pareiškėjas buvo sudaręs kario savanorio tarnybos sutartį ir tarnybą atliko Lietuvos kariuomenės Didžiosios kovos apygardos 8-joje rinktinėje, o nuo 2021-08-26 buvo priimtas į Akademiją. 2022-08-16 Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. P-1393 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo krn. J. A. V.“ buvo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma Slaptai. Dėl šios priežasties Akademijos viršininko 2022-08-17 įsakymu Nr. K-133 „Dėl kariūno J .A. V. pašalinimo iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos“ pareiškėjas nuo 2022-08-23 buvo pašalintas iš Akademijos. Su pareiškėju buvo atsiskaityta teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjui buvo išmokėta: stipendija 51,29 Eur, maistpinigiai 487,50 Eur (už liepos mėn. savaitgalius ir rugpjūčio mėn. atostogas). Atsakovas 2022-10-13 raštu Nr. IS-857 „Dėl išmokos“ informavo pareiškėją, kad prašymas išmokėti išmoką, skirtą nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusiems kariams, yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Atsakovas atkreipia dėmesį į aktualias teisės aktų, reglamentuojančių karo tarnybos santykius, nuostatas. Nurodo, kad pareiškėjas neteisingai jas aiškina. Kaip matyti iš pateiktos tikrosios karo tarnybos sąvokos, kariūnų tarnyba yra viena iš tikrosios karo tarnybos, bet ne privalomosios karo tarnybos rūšių. Kaip matyti iš galiojančio teisinio reglamentavimo, kariūnas yra tikrosios karo tarnybos karys, kuris savanoriškai įstoja į Akademiją ir mokydamasis atlieka karo tarnybą, ateityje siekdamas tapti profesinės karo tarnybos kariu – karininku. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, ši tarnyba nėra viena iš privalomosios karo tarnybos rūšių. Iš pateikto teisinio reglamentavimo yra akivaizdu, jog kariūno tarnyba yra visiškai savarankiška tarnybos rūšis ir savo esme skiriasi nuo privalomosios pradinės karo tarnybos (prievolės instituto), todėl atitinkamai kariūno aprūpinimo sąlygos bei teikiamos garantijos (jų pobūdis) skiriasi nuo sąlygų, taikomų privalomosios pradinės karo tarnybos kariui. Kariūno aprūpinimą studijų metu reglamentuoja KASOKTĮ ir Statutas, pagal kuriuos, kariūnų studijos, karinis rengimas ir neformalusis švietimas apmokami iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Kariūnams suteikiama gyvenamoji patalpa (kareivinėse). Kariūnai aprūpinami arba iš dalies aprūpinami maistu arba Statute nustatytais atvejais jiems mokama Vyriausybės nustatyto dydžio maitinimosi išlaidų piniginė kompensacija. Kariūnams iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų skiriamos stipendijos – nagrinėjamos bylos atveju – pirmaisiais pareiškėjo studijų metais 3,7 bazinės socialinės išmokos (toliau – BSI) dydžio. Kariūnams taip pat Statute nustatyta tvarka atlyginamos kelionės išlaidos. Be to, KASOKTĮ 60 str. 10 d. numatyta, kad pirmą kartą į pareigas profesinėje karo tarnyboje paskirtiems kariams, baigusiems karo mokymo įstaigą arba Lietuvos ar užsienio valstybės aukštąją mokyklą ir karinio rengimo programą Akademijoje, mokama vienkartinė išmoka, išskyrus atvejus, kai jie įvertinti patenkinamai arba nepatenkinamai. Išmokos dydis priklauso nuo kariūno vertinimo, kurio tvarką ir kriterijus, vertindamas kariūno mokymosi rezultatus ir gebėjimą tinkamai eiti vadovaujamas pareigas, nustato krašto apsaugos ministras, rezultatų. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, pareiškėjas neturi teisės pretenduoti į šią vienkartinę išmoką, kadangi jis iš Akademijos pašalintas po pirmųjų studijų metų ir į profesinę karo tarnybą nebuvo priimtas. Tuo tarpu nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariams kas mėnesį yra mokama 3,7 BSĮ dydžio išmoka buitinėms išlaidoms. Jiems taip pat gali būti mokamos 3,7 BSĮ dydžio premijos už pavyzdingą tarnybą (KASOKTĮ 60 str. 1 d.).

Nurodo, kad nelogiški ir nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog įstatymai nenumato, kiek kartų asmuo gali atlikti privalomąją karo tarnybą ir dėl to kiekvieną kartą jam turi būti mokamos išmokos. Pažymi, kad, visų pirma, kariūno tarnyba nėra tapati privalomajai pradinei karo tarnybai ir, antra, Karo prievolės įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai įvardija privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo būdus. Privalomosios pradinės karo tarnybos paskirtis – parengti Lietuvos Respublikos pilietį krašto gynybai, t. y. sudaryti sąlygas asmeniui įgyti pagrindinį karinį parengtumą, pasirengti veikti karinio vieneto sudėtyje. Tam, kad asmeniui nekiltų pareiga pakartotinai atlikti karo tarnybos, Karo prievolės įstatymo 4 str. 2 d. ir yra numatyta, jog privalomoji pradinė karo tarnyba įskaitoma. Šiomis nuostatomis įstatymų leidėjas būtent ir siekė įtvirtinti, kad asmuo turi pareigą įgyti kariui būtinas žinias ir gebėjimus – t. y. atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, jei asmuo iki šaukimo atlikti šią tarnybą nebuvo pasirinkęs kitų būdų, kaip įgyti pagrindinį karinį parengtumą (t. y. savanoriškumo pagrindu stoti į profesinę karo tarnybą, Akademiją ar atlikti savanorių tarnybą).

Nurodo, kad pareiškėjas atliko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą 2015-2016 m., visos su šia tarnyba susijusios išmokos jam jau buvo išmokėtos. Todėl tai, kad pareiškėjas po atliktos privalomosios pradinės karo tarnybos savo noru pasirinko kario savanorio tarnybą, vėliau savanoriškai įstojo į Akademiją siekti karininko karjeros, nereiškia, kad jis antrą kartą atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, juo labiau nereiškia, kad jam už pirmuosius studijų Akademijoje metus priklauso išmokos už nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimą, kurios, kaip minėta, mokamos karo prievolininkams, atlikusiems privalomąją karo tarnybą.

Pažymi, kad atsakovas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, pateikė aiškų ir motyvuotą atsakymą, kodėl pareiškėjui išmokos nepriklauso, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamo rašto kaip nemotyvuoto ar nepagrįsto.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, atsakovas nurodo, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Įstatymų leidėjas, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise, nustatė skirtingas karo tarnybos rūšis, jų atlikimo sąlygas, taip pat ir skirtingas karių, atliekančių tarnybą, socialines garantijas ir aprūpinimo sąlygas, todėl tai negali būti laikoma Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo pažeidimu. Atsakovas, vadovaudamasis KASOKTĮ ir Karo prievolės įstatymo nuostatomis, pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjui išmokėti išmoką, skirtą nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija nepateikė atsiliepimo į skundą.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos 2022-10-13 rašto Nr. IS-857 „Dėl išmokos“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas prašo įpareigoti Akademiją išmokėti jam piniginę išmoką, skirtą privalomosios tarnybos kariams už atliktą privalomąją karo tarnybą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas atliko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos didžiojo kunigaikščio K. mechanizuotajame pėstininkų batalione nuo 2015-09-21 iki 2016-06-21.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio K. mechanizuotojo pėstininkų bataliono vado 2016-06-17 įsakymu Nr. RT-46 pareiškėjas buvo paleistas iš tarnybos į atsargą atlikus nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Pareiškėjui buvo išmokėtos visos priklausančios išmokos. Tai patvirtina pateiktos Darbuotojo uždarbio kortelės už 2015-2016 metus.

Nuo 2017-02-20 iki 2019-07-01 pareiškėjas buvo sudaręs kario savanorio tarnybos sutartį ir tarnybą atliko Lietuvos kariuomenės Didžiosios kovos apygardos 8-joje rinktinėje, o nuo 2021-08-21 buvo priimtas į Akademiją.

2022-08-16 Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. P-1393 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo krn. J. A.V.“ buvo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma Slaptai. Todėl Akademijos viršininko 2022-08-17 įsakymu Nr. K-133 „Dėl kariūno J. A. V. pašalinimo iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos“ pareiškėjas nuo 2022-08-23 buvo pašalintas iš Akademijos. Matyti, kad su pareiškėju buvo atsiskaityta. Pareiškėjui buvo išmokėta: stipendija 51,29 Eur, maistpinigiai 487,50 Eur (už liepos mėn. savaitgalius ir rugpjūčio mėn. atostogas). Tai patvirtina pateikti į bylą Buhalterinės apskaitos registrai.

2022-09-20 pareiškėjas el. paštu kreipėsi į Centralizuotą finansų ir turto tarnybą prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – CFTT), prašydamas išmokėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos išmoką.

Atsakovė 2022-09-26 el. paštu atsakė pareiškėjui, jog išmoka jam nepriklauso.

Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakyme pateiktais argumentais, pakartotinai 2022-10-05 kreipėsi dėl nurodytos išmokos išmokėjimo.

Atsakovė 2022-10-13 raštu Nr. IS-857 „Dėl išmokos“ informavo pareiškėją, kad prašymas išmokėti išmoką, skirtą nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusiems kariams, yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Pareiškėjas nesutinka su Raštu, pateikė skundą teismui, kuriame nurodo, kad studijų metu kariūnai turi privalomosios pradinės karo tarnybos kario statusą, todėl studijų Akademijoje metu atlikus privalomąją pradinę karo tarnybą, jam turi būti išmokėta už šią tarnybą skirta išmoka. Teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu kariūnui, baigusiam pirmuosius studijų metus, privalomoji pradinė karo tarnyba yra įskaitoma, todėl atitinkamai turėtų būti išmokėta ir išmoka. Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui neprieštarauja tai, jog kariūnams ir nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atliekantiems kariams taikomos skirtingos jų tarnybos apmokėjimo ir aprūpinimo sąlygos.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo nuostatos.

Pagal KASOKTĮ 2 str. 34 d. tikroji karo tarnyba Lietuvos Respublikos piliečių atliekama: 1) privalomoji karo tarnyba; 2) profesinė karo tarnyba; 3) savanoriška nenuolatinė karo tarnyba; 4) kariūnų tarnyba.

Pagal Karo prievolės įstatymo 2 str. 19 d. privalomoji karo tarnyba – karo prievolininko atliekama: 1) privalomoji pradinė karo tarnyba; 2) tarnyba aktyviajame rezerve; 3) tarnyba paskelbus mobilizaciją.

Kariūnas – tai karys, kuris atlieka karo tarnybą mokydamasis Lietuvos arba užsienio valstybės švietimo įstaigoje, kurią baigusiems asmenims suteikiamas karininko laipsnis, pagal studijų ir karinio rengimo programas, taip pat karys, atliekantis karo tarnybą mokydamasis pagal karinio rengimo programas Lietuvos karo mokymo įstaigoje ir kartu studijuodamas kitoje Lietuvos ar užsienio valstybės aukštojoje mokykloje. Kariūno tarnyba trunka, iki karys priimamas į profesinę karo tarnybą, išleidžiamas į atsargą arba atleidžiamas ar pašalinamas iš karo mokymo įstaigos arba Lietuvos ar užsienio valstybės aukštosios mokyklos (KASOKTĮ 2 str. 14 d.).

Vadovaujantis KASOKTĮ 20 str. 6 d. ir 12 d., Akademijos kariūnai rengiami būti karininkais pagal universitetinių studijų, karinio rengimo ir neformaliojo švietimo programas. Mokytis į Akademiją priimami vidurinį išsilavinimą įgiję, profesinei karo tarnybai tinkantys asmenys. Priimamas į Akademiją kariūnu asmuo pasirašo su Akademija kariūno tarnybos sutartį, kuria įsipareigoja mokytis ir vykdyti kitas kariūno pareigas, o baigęs studijas ir (ar) karinio rengimo programas – tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jeigu studijų ir (ar) karinio rengimo programos baigimo dieną būtų į ją pakviestas. Kariūnai kviečiami į profesinę karo tarnybą atsižvelgiant į jų studijų ir karinio rengimo rezultatus ir krašto apsaugos sistemos bei karo tarnybos poreikius. Jeigu studijas arba karinio rengimo programą Akademijoje baigusiam kariūnui nepasiūloma sudaryti profesinės karo tarnybos sutarties, jis yra išleidžiamas į atsargą.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-08-10 nutarimu Nr. 896 „Dėl Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos statuto patvirtinimo“ (toliau – Statutas) 54 punktas nustato, kad kariūnai Akademijoje atlieka kariūno tarnybą.

Taigi, remiantis aktualiu ginčui teisiniu reglamentavimu akivaizdu, jog, kaip matyti iš pateiktos tikrosios karo tarnybos sąvokos, kariūnų tarnyba yra viena iš tikrosios karo tarnybos, bet ne privalomosios karo tarnybos rūšių. Kariūnas yra tikrosios karo tarnybos karys, kuris savanoriškai įstoja į Akademiją ir mokydamasis atlieka karo tarnybą, ateityje siekdamas tapti profesinės karo tarnybos kariu – karininku. Teismas sutinka su atsakovės vertinimu, jog ši tarnyba nėra viena iš privalomosios karo tarnybos rūšių. Kariūno tarnyba yra visiškai savarankiška tarnybos rūšis ir savo esme skiriasi nuo privalomosios pradinės karo tarnybos (prievolės instituto), todėl atitinkamai kariūno aprūpinimo sąlygos bei teikiamos garantijos (jų pobūdis) skiriasi nuo sąlygų, taikomų privalomosios pradinės karo tarnybos kariui. Pareiškėjas skunde visiškai nepagrįstai sutapatina privalomąją pradinę karo tarnybą su kariūno tarnyba.

Pažymėtina, kad kariūno aprūpinimą studijų metu reglamentuoja KASOKTĮ ir Statutas, pagal kuriuos, kariūnų studijos, karinis rengimas ir neformalusis švietimas apmokami iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Kariūnams suteikiama gyvenamoji patalpa (kareivinėse). Kariūnai aprūpinami arba iš dalies aprūpinami maistu arba Statute nustatytais atvejais jiems mokama Vyriausybės nustatyto dydžio maitinimosi išlaidų piniginė kompensacija. Kariūnams iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų skiriamos stipendijos.

Nagrinėjamu atveju ir nustatyta, kad pareiškėjui buvo išmokėta pirmaisiais pareiškėjo studijų metais 3,7 bazinės socialinės išmokos dydžio stipendija 51,29 Eur, maistpinigiai 487,50 Eur (už liepos mėn. savaitgalius ir rugpjūčio mėn. atostogas). Tai patvirtina pateikti į bylą Buhalterinės apskaitos registrai. Kariūnams taip pat Statute nustatyta tvarka atlyginamos kelionės išlaidos. Be to, KASOKTĮ 60 str. 10 d. numatyta, kad pirmą kartą į pareigas profesinėje karo tarnyboje paskirtiems kariams, baigusiems karo mokymo įstaigą arba Lietuvos ar užsienio valstybės aukštąją mokyklą ir karinio rengimo programą Akademijoje, mokama vienkartinė išmoka, išskyrus atvejus, kai jie įvertinti patenkinamai arba nepatenkinamai. Išmokos dydis priklauso nuo kariūno vertinimo, kurio tvarką ir kriterijus, vertindamas kariūno mokymosi rezultatus ir gebėjimą tinkamai eiti vadovaujamas pareigas, nustato krašto apsaugos ministras, rezultatų: 1) 7,3 bazinio dydžio – įvertinus puikiai; 2) 5,5 bazinio dydžio – įvertinus labai gerai; 3) 3,3 bazinio dydžio – įvertinus gerai.

Įvertinus tai, kad kaip nustatyta, pareiškėjas Akademijos viršininko 2022-08-17 įsakymu Nr. K-133 „Dėl kariūno J. A. V. pašalinimo iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos“ pareiškėjas nuo 2022-08-23 buvo pašalintas iš Akademijos, jis neturi teisės į paminėtą vienkartinę išmoką.

Pagal KASOKTĮ 60 str. 1 d. nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariams kas mėnesį yra mokama 3,7 BSĮ dydžio išmoka buitinėms išlaidoms. Jiems taip pat gali būti mokamos 3,7 BSĮ dydžio premijos už pavyzdingą tarnybą.

Vadovaujantis Karo prievolės įstatymo 41¹ str. 1 ir 2 d., nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atliekantys asmenys, išskyrus atvejus, kai jų tarnyba įvertinta nepatenkinamai arba jie nevykdė tarnybos, yra skatinami piniginėmis išmokomis, kurias sudaro kas mėnesį skaičiuojamos šio dydžio sumos, priklausančios nuo atliktos tarnybos vertinimo rezultatų: 1) 4 bazinės socialinės išmokos – asmenims, kurių tarnyba įvertinta labai gerai; 2) 3 bazinės socialinės išmokos – asmenims, kurių tarnyba įvertinta gerai; 3) 2 bazinės socialinės išmokos – asmenims, kurių tarnyba įvertinta patenkinamai.

Taigi, kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, privalomoji pradinė karo tarnyba ir kariūnų tarnyba yra skirtingos tarnybų rūšys, jas atliekantiems kariams taip pat nustatytos skirtingos socialinės garantijos ir aprūpinimo sąlygos, todėl teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais skunde, kad įstatymai nenumato, kiek kartų asmuo gali atlikti privalomąją karo tarnybą ir dėl to kiekvieną kartą jam turi būti mokamos išmokos. Tai, kad pagal Karo prievolės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą kariūno tarnyba pirmuose studijų metuose Akademijoje yra prilyginama privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimui, nesuponuoja išvados, jog tokiu būdu pareiškėjas pakartotinai atliko privalomąją pradinę karo tarnybą savanoriškai įstojęs į Akademiją ir kad šis tarnybos laikas turi būti apmokėtas remiantis Karo prievolės įstatymo nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad kariūno tarnyba nėra tapati privalomajai pradinei karo tarnybai, be to, Karo prievolės įstatymas aiškiai įvardija, jog privalomoji pradinė karo tarnyba gali būti atliekama vienu iš šių būdų: atliekant nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, kurios trukmė yra 9 mėn., arba dalyvaujant jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose (trukmė nuo 160 iki 200 d.). Pareiškėjas visiškai nepagrįstai interpretuoja įstatymų nuostatas. Tam, kad asmeniui nekiltų pareiga pakartotinai atlikti karo tarnybos, Karo prievolės įstatymo 4 str. 2 d. numatyta, jog privalomoji pradinė karo tarnyba įskaitoma, t. y. asmeniui pakartotinai nereikia atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos: 1) kai kariūnas baigia pirmuosius studijų metus; 2) kai atliekant profesinę karo tarnybą bandomuoju laikotarpiu įgyjamas pagrindinis karinis parengtumas; 3) ištarnavus ne mažiau kaip 3 metus savanorių karo tarnyboje ar kitoje savanoriškoje nenuolatinėje karo tarnyboje ir kariuomenės vadui ar jo įgaliotam asmeniui priėmus sprendimą, kad įgytas pagrindinis karinis parengtumas ir kitais įstatyme įtvirtintais atvejais. Šiomis nuostatomis įstatymų leidėjas būtent ir siekė įtvirtinti, kad asmuo turi pareigą įgyti kariui būtinas žinias ir gebėjimus – t. y. atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, jei asmuo iki šaukimo atlikti šią tarnybą nebuvo pasirinkęs kitų būdų, kaip įgyti pagrindinį karinį parengtumą (t. y. savanoriškumo pagrindu stoti į profesinę karo tarnybą, Akademiją ar atlikti savanorių tarnybą).

Kaip nustatyta iš bylos duomenų pareiškėjas privalomąją pradinę karo tarnybą atliko 2015-2016 metais, jam remiantis Karo prievolės įstatymo nuostatomis buvo išmokėtos priklausančios išmokos, tai patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Vėliau pareiškėjui savanoriškai įstojus į Akademiją, kaip Akademijos kariūnui, taip pat iki jo pašalinimo iš Akademijos buvo išmokėtos priklausančios išmokos (stipendija, maistpinigiai). Kaip minėta, remiantis teisiniu reglamentavimu, kariūno tarnyba nėra tapati privalomajai pradinei karo tarnybai, jos yra reglamentuojamos skirtingų įstatymų nuostatų bei tai, kad kariūno tarnyba pirmuose studijų metuose Akademijoje yra prilyginama privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimui, nelaikoma, jog tokiu būdu pareiškėjas antrą kartą atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, bei kad jam už pirmuosius studijų Akademijoje metus priklauso išmokos už nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimą, kurios mokamos karo prievolininkams, atlikusiems privalomąją karo tarnybą. Todėl pareiškėjo nurodomi argumentai skunde yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Teismo vertinimu, Akademija skundžiamame Rašte pagrįstai nurodė pareiškėjui, jog jam nepriklauso išmokos, kurių reikalauja pareiškėjas. Rašte yra aiškiai nurodytas ir paaiškintas teisinis reglamentavimas dėl pareiškėjo prašymo išmokėti jam išmoką. Rašte pateiktas atsakymas yra visiškai aiškus, išsamus, pagrįstas ir motyvuotas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų. Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublika turėtų reguliarią, gerai organizuotą kariuomenę, pajėgią vykdyti konstitucines funkcijas, inter alia priedermę ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Tačiau įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su krašto apsaugos, inter alia kariuomenės, organizavimu, turi gana plačią diskreciją. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, gali pasirinkti įvairius kariuomenės modelius ir karo tarnybos formas. Konstitucija nedraudžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Lietuvos kariuomenė, kurios paskirtis – saugoti ir ginti valstybę bei jos piliečius nuo ginkluoto užpuolimo, būtų organizuota profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu. Konstitucijos 139 straipsnis negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad kariuomenė turi būti organizuota tik privalomosios karo tarnybos pagrindu ir kad kiekvieno piliečio pareiga yra atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba. Lietuvos Respublika, siekdama apsaugoti Konstitucijoje expressis verbis įtvirtintas vertybes – valstybės nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę, konstitucinę santvarką, privalo krašto apsaugos sistemą, inter alia karo tarnybą, organizuoti taip, kad valstybė turėtų gerai parengtų, reguliarių, pasirengusių operatyviai reaguoti į grėsmes valstybės saugumui karo tarnybos pagrindu sudarytų junginių; tai gali būti savanorių karo tarnybos ir privalomosios karo tarnybos arba profesinės karo tarnybos (arba kelių minėtų tarnybos rūšių) pagrindu sudaryta kariuomenė, pajėgi vykdyti valstybės gynybos funkcijas; pagal Konstituciją, inter alia jos 139 straipsnio 2 dalį, konkretų kariuomenės modelį turi nustatyti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimas).

Teismo vertinimu byloje aktualus teisinis reglamentavimas yra aiškus ir neprieštaraujantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą netenkinamas. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise, nustatė skirtingas karo tarnybos rūšis, jų atlikimo sąlygas, taip pat ir skirtingas karių, atliekančių tarnybą, socialines garantijas ir aprūpinimo sąlygas, todėl tai negali būti laikoma Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo pažeidimu. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas visiškai nepagrįstai sutapatina privalomąją pradinę karo tarnybą su kariūno tarnyba, neteisingai savo naudai interpretuoja skirtingoms tarnyboms taikomą teisinį reglamentavimą. Taigi, pareiškėjo nurodomi argumentai dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą yra visiškai nepagrįsti, todėl šis prašymas netenkintinas.

Todėl remiantis išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas (Raštas) priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pagrįstas galiojančiu ginčo atvejui taikomu teisiniu reglamentavimu, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jis yra išsamus, aiškus ir motyvuotas, jame nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis jo priėmimo pagrindas. Atitinkamai, naikinti Sprendimo, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas, t. y. reikalavimas įpareigoti atsakovę išmokėti pareiškėjui piniginę išmoką.

Skundą atmetus, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui atlyginimo klausimo (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. A. V. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė