Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. Z. (A. Z.) (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria A. Z. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-30489-2025 (administracinio nusižengimo Nr. ROIK (duomenys neskelbtini)) paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2025 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-30489-2025 (toliau – ir Nutarimas) A. Z. pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 7 dalyje, dėl to, kad jis, (duomenys neskelbtini), 2025 m. balandžio 4 d., 20.22 val., vairuodamas automobilį „Audi A5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą, artėdamas prie žiedinės sankryžos, nesulėtino važiavimo greičio, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesustabdė vairuojamo automobilio, kada vairuotojas turėjo tokią techninę galimybę, įvažiavo į važiuojamųjų dalių sankirtą, kur susidūrė su važiuojamųjų dalių sankirtoje važiavusiu automobiliu „Audi Q5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo G. P.. Tokiu būdu A. Z. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 127-128 punktų reikalavimus, už nurodytą administracinį nusižengimą jam paskirta 10 Eur bauda.

2. Nesutikdamas su minėtu Institucijos nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas A. Z. pateikė skundą, kuris skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-30489-2025 (administracinio nusižengimo Nr. ROIK (duomenys neskelbtini)) paliktas galioti nepakeistas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu A. Z. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartį ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-30489-2025 bei administracinio nusižengimo teiseną A. Z. nutraukti arba grąžinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriui trūkumams pašalinti.

3.1 Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad 2025 m. spalio 10 d. ekspertizės akte pateiktos išvados yra prieštaringos. Nurodoma, kad žiedinės sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtoje konstatuotas automobilio „Audi Q5“ galimas 6 km/val. greitis neatitinka kitų duomenų, pagal kuriuos likus 0,5 sek. iki susidūrimo transporto priemonė judėjo ne mažesniu kaip 14 km/val. greičiu. Taip pat pažymima, kad nenustatyta tiksli automobilio „Audi Q5“ judėjimo vietos pradžia. Atsižvelgiant į tai, visos kitos išvados grindžiamos tik tikėtinumo prielaida, o ne kategoriškais ir neabejotinais duomenimis, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą ir sudarant prielaidas asmens kaltę grįsti vien tik tikėtinomis išvadomis.

3.2 Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje nebuvo tinkamai ištirti svarbūs daiktiniai įrodymai, t. y. eismo įvykio vietoje buvusios transporto priemonių detalių nuolaužos (šukės). Pabrėžiama, kad šių įrodymų neištyrimas lėmė neišsamų faktinių aplinkybių nustatymą, kadangi būtent nuolaužų išsidėstymas leidžia nustatyti realią, o ne tikėtiną susidūrimo vietą. Toliau akcentuojama, kad faktinis transporto priemonių ir jų dalių išsidėstymas paneigia ekspertizėje nurodytą tikėtiną susidūrimo vietą, kadangi žiedinės sankryžos centre nebuvo nuolaužų, jos fiksuotos gerokai toliau, kas patvirtina, jog susidūrimas įvyko jau beveik išvažiuojant iš žiedo. Apeliaciniame skunde pateikiama eismo įvykio versija, kuria nurodoma, kad apeliantas į žiedinę sankryžą įvažiavo netrukdomas ir turėjo pirmumo teisę, o susidūrimas įvyko kitai transporto priemonei nepagrįstai užtvėrus jam kelią jau beveik išvažiuojant iš žiedo.

3.3 Skunde taip pat keliami argumentai dėl specialisto išvados patikimumo ir pagrįstumo. Anot apelianto, „Audi Q5“ vairuotoja dirba draudimo bendrovėje, o ginčijamą specialisto išvadą surašė jos kolega, todėl kyla abejonių dėl specialisto nešališkumo. Taip pat pažymima, kad išvadoje galimai sąmoningai nustatyta netiksli susidūrimo vieta, kas aiškiai matyti iš fotonuotraukų. Be to, specialistas nepasirašė už žinomai melagingos išvados teikimą, todėl specialisto išvada negali būti laikoma patikimu įrodymu.

3.4 Be to, atkreipiamas dėmesys į institucijų veiksmus, nurodant, kad policijos pareigūnai tinkamai nereagavo į galimus pažeidimus ir neužtikrino visapusiško bei objektyvaus tyrimo. Taip pat keliamas klausimas dėl draudimo bendrovės dalyvavimo procese teisėtumo, nes, anot apelianto, bendrovės iniciatyva buvo atliekami veiksmai, kurių atlikimui nebuvo aiškaus teisinio pagrindo. Pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą draudimo bendrovės teisėtas interesas atsiranda po protokolo surašymo, o ne iki jį surašant. Be to, pažymima, kad tyrėja bendradarbiavo su (duomenys neskelbtini), kuris, apelianto vertinimu, yra ypatingai suinteresuotas. Be to, apeliantas stebisi, kaip prie bylos medžiagos gali būti pridėti transporto priemonių duomenų nuskaitymo parametrai, kai nėra nustatymo akto ir jį surašiusio asmens – draudimo eksperto – pažymos.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Julius Vekerotas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

4.1 Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje esančius duomenis, įvertino administracinio nusižengimo bylą sudarančius įrodymus, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens argumentus, ekspertizės aktą, specialisto išvadą, eismo įvykio schemą, fotonuotraukas, šalių paaiškinimus bei kitą bylos medžiagą ir priėmė teisėtą, pagrįstą bei motyvuotą nutartį, todėl keisti ar naikinti šią nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

4.2 Atkreipiamas dėmesys, kad apeliaciniame skunde iš esmės kartojami tie patys argumentai, kurie jau buvo išsamiai išnagrinėti pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių nutartyje pateikti aiškūs bei motyvuoti atsakymai. Vien aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ar kitaip vertina byloje esančius duomenis, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį.

4.3 Atsiliepime kaip nepagrįsti vertinami apeliacinio skundo teiginiai dėl tariamai melagingos specialisto išvados ar galimo šališkumo. Institucijos atstovo teigiu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad specialisto išvada būtų suklastota, melaginga ar surašyta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Vien subjektyvūs apelianto samprotavimai apie draudimo bendrovių darbuotojus ar tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmus negali būti laikomi pakankamu pagrindu paneigti byloje esančius specialistų ir ekspertų duomenis.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju A. Z. neigia savo kaltę padaręs ANK 417 straipsnio 7 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir nurodo, kad skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytos neteisingos išvados, o administracinio nusižengimo byloje esantis ekspertizės aktas ir specialisto išvada nagrinėjamu atveju yra nepagrįsti. Taigi apeliantas nesutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl jo kaltės padarius ANK 417 straipsnio 7 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pasisakys dėl apeliaciniame skunde keliamų nurodytų klausimų.

6. Prieš analizuojant apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius (ANK 5 straipsnio 1 dalis). Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingojoje dalyje, sudėtis. Pripažįstant asmenį kaltu padarius administracinį nusižengimą, turi būti surinka pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ANK 569 straipsnyje numatyta, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

7. Apygardos teismas, išanalizavęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, apelianto skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, netenkindamas administracinėn atsakomybėn patraukto A. Z. skundo, kuriuo jis nesutiko padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 7 dalyje, anksčiau nurodytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Skundžiamoje nutartyje pasisakyta dėl visų esminių skundo argumentų, nutartyje išdėstyti išsamūs, bylos duomenimis pagrįsti A. Z. padaryto administracinio nusižengimo teisinio vertinimo motyvai bei argumentai, kuriais atmestas skundas. Nesutikti su skundžiamoje nutartyje pateiktu bylos įrodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

8. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

9. ANK 417 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad už kelių eismo taisyklių pažeidimus, išskyrus šiame kodekse numatytuosius, vairuotojams skiriama bauda nuo 10 iki 12 Eur.

10. KET 9 punkte numatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 127 punkte reglamentuota, jog vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Tuo tarpu tų pačių taisyklių 128 punkte detalizuota, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. Z. 2025 m. balandžio 4 d., 20.22 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Audi A5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) artėdamas prie žiedinės sankryžos, nesulėtino važiavimo greičio, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesustabdė vairuojamo automobilio ir įvažiavo į važiuojamųjų dalių sankirtą, kur susidūrė su važiavusiu automobiliu „Audi Q5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šiais savo veiksmais pažeisdamas KET 9, 127-128 punktų reikalavimus. Apeliaciniame skunde, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu, tvirtinama, kad specialisto ir eksperto išvados yra prieštaringos, nepagrįstos, nebuvo tinkamai ištirti daiktiniai įrodymai, o tyrimas atliktas šališkai bei pažeidžiant procesines taisykles. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

12. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuota, kad specialisto išvada ir ekspertizės aktas iš esmės sutampa tiek dėl eismo įvykio mechanizmo, tiek dėl jo kilimo priežasties – abiejuose specialių žinių reikalaujančiuose tyrimuose nustatyta, jog automobilis „Audi Q5“ jau buvo pradėjęs judėti žiedinėje sankryžoje, kai į jį dideliu greičiu atsitrenkė apelianto vairuojamas automobilis, o lemiamą reikšmę turėjo būtent A. Z. pasirinktas nesaugus greitis ir pareigos sulėtinti ar sustoti nevykdymas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2025 m. spalio 10 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio „Audi Q5“ nurodytas greitis (apie 6 km/val.) prieštarauja kitam skaičiavimui (apie 14 km/val. likus iki susidūrimo), kuris yra nurodytas 2025 m. balandžio 18 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinio skundo argumentai dėl tariamo specialisto išvados ir ekspertizės akto prieštaringumo yra nepagrįsti, kadangi apeliantas nepagrįstai sutapatina skirtingus laiko momentus, kuriems priskiriami skirtingi greičio dydžiai. Specialisto išvadoje nurodytas apie 14 km/val. greitis fiksuotas likus maždaug 0,5 sek. iki įvykio registravimo momento, t. y. iki susidūrimo, kai automobilis „Audi Q5“ dar judėjo įsibėgėdamas po pajudėjimo iš stovėjimo padėties. Tuo tarpu ekspertizės akte nurodytas apie 6 km/val. greitis apibūdina tikėtiną automobilio greitį būtent susidūrimo momentu, kuris nustatytas remiantis daugkartiniu (past. – atlikti net 49 susidūrimo modeliavimai (iteracijos)) kompiuteriniu modeliavimu, parenkant tokius greičių derinius, kurie geriausiai atitinka faktines transporto priemonių galutines padėtis po eismo įvykio. Šią išvadą papildomai patvirtina ir objektyvūs automobilio „Audi Q5“ elektroninių duomenų nuskaitymo duomenys, iš kurių matyti, kad: likus 5-4 s iki įvykio automobilis stovėjo (0 km/val.), vėliau pradėjo judėti, didindamas greitį iki maždaug 14 km/val., likus 0,5 s iki susidūrimo akceleratoriaus pedalo padėtis – nenuspaustas ir pradėtas stabdymas, o susidūrimo momentu greitis sumažėjęs iki maždaug 2 km/val. Šie duomenys logiškai atitinka tiek specialisto išvadą, tiek ekspertizės aktą ir paneigia apelianto teiginius dėl tariamų skaičiavimų neatitikimo. Taip pat pažymėtina, kad ekspertizės akte nurodytas 6 km/val. dydis yra ne absoliutus, o tikėtinas intervale nustatytas greitis, gautas taikant moksliniais principais pagrįstą modeliavimo metodiką, kai leidžiama tam tikra paklaida (iki 10 proc.). Toks metodas yra įprastas eismo įvykių rekonstrukcijoje ir savaime nereiškia išvados nepatikimumo. Priešingai, tai rodo, kad ekspertas vertino kelis galimus scenarijus ir pasirinko labiausiai su objektyviais duomenimis sutampantį variantą (mažiausia – 1,7 proc. – paklaida nustatyta, kai „Audi A5“ greitis siekė apie 51 km/val., o „Audi Q5“ – apie 6 km/val.). Be to, tiek specialisto išvadoje, tiek ekspertizės akte vienareikšmiškai konstatuota esminė aplinkybė – automobilis „Audi Q5“ į žiedinę sankryžą įvažiavo ir joje jau judėjo, kai apelianto vairuojamas automobilis „Audi A5“ dar buvo už 38–46 metrų iki sankryžos ir kuris artėjo prie sankryžos didesniu nei leistina bei eismo situacijai saugiu laikytinu greičiu (apie 50-55 km/val.) bei nesiėmė pakankamų veiksmų greičiui sumažinti ar transporto priemonei sustabdyti. Tad apeliaciniame skunde pateikiama alternatyvi įvykio versija, tvirtinant, kad apeliantas neva jau važiavo žiedu ir turėjo pirmumo teisę yra paneigiama tiek specialisto išvada, tiek ekspertizės akto duomenimis bei kita aktualia bylos medžiaga, kurią išsamiai ištyrė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinio skundo argumentai dėl daiktinių įrodymų (šukių) neištyrimo buvo išsamiai aptarti skundžiamoje nutartyje, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas šiems argumentams, jų nekartoja ir pabrėžia, kad eismo įvykio vieta ir mechanizmas buvo nustatyti remiantis visuma duomenų (transporto priemonių galutinėmis padėtimis, deformacijomis, elektroniniais duomenimis, schemomis ir fotonuotraukomis), o aplinkybė, jog nebuvo detaliai fiksuotas nuolaužų išsidėstymas, nesudaro pagrindo abejoti nustatytomis išvadomis, juo labiau, kad pats apeliantas pirmosios instancijos teisme nenurodė reikšmingo transporto priemonių padėties pasikeitimo po susidūrimo.

13. Apeliacinės instancijos teismas kaip deklaratyvius atmeta apeliaciniame skunde nurodytus teiginius dėl specialisto šališkumo, kuris argumentuojamas tuo, kad „Audi Q5“ vairuotoja dirba draudime, o ginčijamą specialisto išvadą surašė jos kolega. Pabrėžtina, kad vien faktas, jog specialistas dirba draudimo įmonėje, savaime nereiškia išvados nepatikimumo, jei ji pagrįsta objektyviais duomenimis. Iš A. D. pateiktos išvados matyti, kad joje yra įrašyti ją parengusio specialisto asmens duomenys – vardas, pavardė, išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija, tirti objektai, naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės, specialisto nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės nusižengimui tirti. Nors joje nėra įrašo, kad specialistas yra įspėtas dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį, tačiau byloje nėra jokių objektyvių, leidžiančių šią išvadą vertinti kaip melagingą. Taip pat byloje nėra ir duomenų, kad išvadą parengęs A. D. būtų suinteresuotas bylos baigtimi ir/arba siekia pakenkti apeliantui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nelaikytina, kad specialisto išvada gauta pažeidžiant įstatymų nustatytus įrodymų rinkimo reikalavimus. Be to, svarbu ir tai, kad Institucija ėmėsi visų priemonių pašalinti bet kokias galimas abejones, todėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos skyriaus 2-ojo poskyrio vyriausioji tyrėja 2025 m. liepos 15 d. pateikė prašymą atlikti eismo įvykio ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Ekspertizę atliko ir ekspertizės aktą surašė Techninių ekspertizių skyriaus vyriausiasis ekspertas, turintis aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, eismo įvykių teismo eksperto kvalifikaciją bei keturiasdešimties metų ekspertinio darbo stažą, šis ekspertas pateikė iš esmės tas pačias išvadas.

14. Pasisakant dėl apeliaciniame skunde išsakytų teiginių apie procesinius pažeidimus, o, būtent, dėl tyrėjos bendradarbiavimo su (duomenys neskelbtini), pažymėtina, kad apeliantas klaidingai interpretuoja draudimo bendrovės teisinį interesą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. P. vairuojamas automobilis buvo apdraustas šioje draudimo bendrovėje, kas reiškia, jog draudimo bendrovė turi teisę rinkti duomenis apie įvykį, įskaitant elektroninių duomenų nuskaitymą, siekdama administruoti eismo įvykio žalą pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Tai, kad tyrėja bendradarbiavo su draudimo atstovais, siekdama gauti automobilio kompiuterinius duomenis, nėra procesinis pažeidimas. ANK 567 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal šį kodeksą įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Taigi tyrimą atlikusi tyrėja turėjo pareigą imtis visų priemonių išsamiai ir objektyviai ištirti įvykio aplinkybes. Duomenų apie transporto priemonę surinkimas ir jų panaudojimas byloje savaime nereiškia jų neteisėtumo, o apeliantas savo ruožtu nepateikė jokių konkrečių duomenų, leidžiančių abejoti jų patikimumu ar leistinumu.

15. Taigi, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad A. Z. Institucijos nutarime inkriminuotais veiksmais nesilaikė KET 9, 127-128 punktų reikalavimų ir taip padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 7 dalyje. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, šioje administracinio nusižengimo byloje reikšmės turinčias aplinkybes įvertino teisingai, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo ir apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą ir A. Z. (A. Z.) apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.