Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės banko „Snoras“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 20 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo viešosios įstaigos Kauno „Žalgirio“ rėmėjas ieškinį atsakovui akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl kredito sutarties, įkeitimo bei hipotekos lakštų pripažinimo negaliojančiais, gautų lėšų pripažinimo parama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas pritaikė ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, laikytina pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimo (CPK 320 str. 1, 2 d., 338 str.).

Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinosios apsaugos priemonės siejamos su tam tikrų apribojimų, draudimų ar įpareigojimų taikymu atsakovui arba kitiems asmenims (CPK 145 str. 1 d. 1-13 p.). Šias procesines apsaugos priemones teismas taiko, nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo, o tik preliminariai patikrindamas, ar ieškinyje išdėstyti argumentai bei pateikti juos pagrindžiantys įrodymai yra pakankami, kad prima facie patvirtintų, jog remiantis jais ieškinys galėtų būti patenkintas.

Pažymėtina, jog ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius dėl pripažinimo, ieškinius dėl priteisimo ir ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo. Neatsižvelgiant į tai, ar ieškiniai dėl pripažinimo yra pozityvūs, ar negatyvūs, teismo sprendimai, kuriais tenkinami šie ieškinio reikalavimai, nėra vykdytini priverstine tvarka ir teisines pasekmes ginčo šalims sukelia nuo jų įsiteisėjimo momento.

Nagrinėjamu atveju ieškovas VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas pareiškė ieškinį dėl kredito sutarties ir jos papildymų, įkeitimo bei hipotekos lakštų pripažinimo negaliojančiais (negatyvus ieškinio reikalavimas dėl pripažinimo) ir ginčijamos kredito sutarties pagrindu suteiktų piniginių lėšų (3000 000 Lt) pripažinimo ieškovui atsakovo suteikta parama (pozityvus ieškinio reikalavimas dėl pripažinimo). Ieškinio pagrindą sudaro ieškovo argumentai dėl sandorių negaliojimo CK 1.80, 1.81, 1.87, 1.90, 1.91 straipsniuose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais ir tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pripažinimo paramos teisiniais santykiais, įrodinėjant tikruosius šalių ketinimus. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog ieškovo ieškinyje išdėstytus faktinius reikalavimus pagrindžiantys argumentai ir pridedami įrodymai prima facie nepatvirtina ieškinio pagrįstumo. Pažymėtina, jog pasitvirtinus ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindams ir tikrajai šalių valiai dėl paramos teisinių santykių sukūrimo, būtų pagrindas patenkinti ieškinio reikalavimus. Kaip jau minėta, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nėra nustatinėjama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas yra sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės, tai yra įvertinus visus abiejų ginčo šalių argumentus bei įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus.

Ieškovui ginčijant tarp jo ir atsakovo sudarytą sandorį tol, kol šalys nėra įvykdžiusios iš ginčijamo sandorio kylančių prievolių, teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo atveju gali būti užtikrintas atsakovui nustatytu draudimu vykdyti ginčijamą sandorį, o būtent – vykdyti ginčijamo sandorio pagrindu atsirandančias prievoles ir reikalauti šių prievolių įvykdymo iš kitos ginčijamo sandorio šalies. Priešingu atveju, teismo sprendimas, kuriuo sandoris būtų pripažintas negaliojančiu, savaime nesukeltų jokių teisinių pasekmių, nes sutartinės prievolės jau būtų pasibaigusios jų įvykdymu (CK 6.123 str.). Pripažinto negaliojančiu sandorio įvykdymas sąlygotų būtinybę ieškovui pasinaudoti papildomomis savo pažeistų teisių gynimo priemonėmis, reiškiant reikalavimą dėl restitucijos taikymo (CPK 6.145 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 20 d. nutartimi tenkino ieškovo VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė atsakovui AB bankui „Snoras“ vykdyti 2007 m. sausio 25 d. Kredito sutartį Nr.031-30233 su visais jos papildymais bei imtis veiksmų, susijusių su bet kokių teisių ar pareigų, kylančių iš 2007 m. sausio 25 d. Kredito sutarties Nr.031-30233 su visais jos papildymais, įgyvendinimu ir/arba vykdymu, įskaitant reikalavimą grąžinti kreditą, palūkanų bei delspinigių skaičiavimą bei reikalavimą iš ieškovo VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nagrinėjamu atveju yra ginčijama kredito sutartis, pagal kurią ieškovas kaip kredito gavėjas turi pareigą grąžinti atsakovui gautą kredito sumą, mokėti palūkanas už naudojimąsi kreditu ir delspinigius prievolių, kylančių iš kredito sutarties, nevykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju, pripažįsta, jog Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 20 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ieškiniu pareikštų reikalavimų pobūdį ir esmę bei atlieka ieškiniu pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo funkciją. Būtent draudimas atsakovui vykdyti iš ginčijamos kredito sutarties kylančias prievoles ir reikalauti šių prievolių įvykdymo iš ieškovo, ieškinio reikalavimų tenkinimo atveju užtikrintų, jog ieškovas būtų apsaugotas nuo prievolių, kylančių iš pripažintos negaliojančia kredito sutarties, įvykdymo ir tokiu būdu padėtų išvengti ieškovo teisių ir teisėtų interesų galimo pažeidimo. Šios aplinkybės sudaro savarankišką skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atskirojo skundą argumentą, jog nagrinėjamu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia atsakovo teisę kreiptis į teismą. Šiuo atveju pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių esmė – sustabdyti prievolių, kylančių iš ginčijamos kredito sutarties, vykdymą tol, kol sprendžiamas ginčas dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia. Tačiau šios procesinės teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonės anaiptol nepaneigia pačių prievolių egzistavimo ir ieškovo galimybės ginti savo pažeistas teises kreipiantis į teismą.

Pažymėtina, jog, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina įvertinti ir restitucijos taikymo natūra galimybę tuo atveju, jeigu, įvykdžius iš ginčo kredito sutarties kylančias prievoles, ši sutartis būtų pripažinta negaliojančia. Ieškovas be kredito sutarties ginčija ir iš šios sutarties kylančių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones – įkeitimą ir hipoteką. Todėl neapsaugant ieškovo nuo atsakovo reikalavimo teisės, kylančios iš ginčijamos kredito sutarties, nukreipimo į įkeistą turtą, šio turto perleidimas tretiesiems asmenims apsunkintų jo grąžinimo ieškovui galimybę (CK 4.96 str., 6.146 str.). Apelianto argumentai, jog jis neketina pasinaudoti šiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą, yra niekuo nepagrįsti, ypač atsižvelgiant į galimą ieškovo prievolių nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą.

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą būtų galima išvengti išieškojimo vykdymo procese sustabdymu (CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti procesinė apsauga yra žymiai platesnė ir apima prievolių vykdymo pagal ginčijamą sutartį sustabdymą, minėti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės ginčijamos Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 20 d. nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.