Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-17 · Byla Nr. N-575-4712-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-17
Bylos Nr.
N-575-4712-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-4712/2010Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.7. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 17 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. nutarimo A. A. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, nutraukusi ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01002-09 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 2 dalies pagrindu, 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu iškėlė administracinio teisės pažeidimo bylą A. A. dėl to, kad jo veikoje nustatyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 123 straipsnio 1 dalyje ir 127 straipsnio 3 dalyje numatytų pažeidimų požymiai, t. y. dėl to, kad jis 2009 m. gegužės 14 d., apie 16 val. 26 min., Narbuto gatvėje, Vilniuje, netoli sankryžos su Laisvės prospektu, vairavo automobilį Citroen C4, neapdraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, būdamas neblaivus (nustatytas 2,19 promilių girtumas), ir važiuodamas buvo neatidus, nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir atsitrenkė į sankryžoje stovintį automobilį Toyota Rav 4, kuris nuo smūgio atsitrenkė į automobilį C. B., o šis dar į vieną automobilį Audi 80, visus automobilius apgadino bei padarė automobilio Toyota RAV 4 keleivei nežymų sveikatos sutrikdymą.

II.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. kovo 17 d. nutarimu pripažino A. A. kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 123 straipsnio 1 dalyje ir 127 straipsnio 3 dalyje padarymo ir skyrė administracinę nuobaudą – 30 parų administracinio arešto su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu penkerių metų laikotarpiui. Teismas įvertino A. A. paaiškinimus, liudytojų R. Š., A. K., M. Ž., I. Ž., V. S., O. S., J. S., J. P. parodymus, vadovavosi eksperimento protokole, kelių eismo įvykio bei specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis ir konstatavo, kad visiškai įrodyta, jog A. A. būdamas neblaivus vairavo automobilį, buvo neatidus ir atsitrenkė į stovintį automobilį, ko pasekoje buvo apgadintas svetimas turtas, keleivei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismas nustatė, kad būtent A. A. autoįvykio metu vairavo automobilį Citroen C4, būdamas neblaivus, nes jokių duomenų, kad automobilį vairavo nenustatyta moteris, nėra. Teismas laikė įrodytu, kad A. A. važiavo su moterimi, kuri sėdėjo šalia jo keleivio vietoje ir kuri iškarto po įvykio iš automobilio išlipo ir nuėjo, o A. A. versiją apie šios moters perlipimą iš vairuotojo vietos į keleivio vietą ir jo perlipimą į vairuotojo vietą vertino kritiškai, kaip paneigtą liudytojų parodymais. Nurodė, kad toks galimas nenustatytos moters elgesys visiškai nepaaiškinamas, nes ji galėjo išlipti ir pro vairuotojo duris, kad sustabdyti riedantį automobilį A. A. nebuvo būtina lipti į vairuotojo vietą, laikė, kad tai yra gynybinė jo versija. Teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, atsižvelgė į tai, jog A. A. vairuoja automobilį nuo 1984 metų, už Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimus nuo 2004 metų baustas vienuolika kartų, iš jų keturis kartus už vairavimą esant neblaiviam, baudų nemoka.

III.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. nutarimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, liudytojų parodymų, atliktų eksperimento išvadų, todėl priimtas pažeidus procesinę tvarką. Nurodė, kad teismas nesuteikė galimybės jam peržiūrėti eksperimento vaizdo įrašo ir fotonuotraukų, iš kurių matyti, kad jis negalėjo sėdėti už automobilio Citroen C4 vairo. Teismas nevertino liudytojo A. T. parodymų, kuris patvirtino apeliantą buvus išgėrus ir automobilio prieš tai nevairavus. Teismas netenkino jo prašymo duoti laiko surasti per spaudą liudytojus, mačiusius įvykį, neapklausė oficialaus Citroen atstovo dėl svarbių bylos aplinkybių, nors tokią nutartį buvo priėmęs.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmetamas.

A. A. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 123 straipsnio 1 dalyje ir 127 straipsnio 3 dalyje, paskirta administracinė nuobauda – 30 parų administracinis areštas su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu penkerių metų laikotarpiui.

Nustatyta, kad 2009 m. gegužės 14 d., apie 16 val. 26 min., Narbuto gatvėje, Vilniuje, netoli sankryžos su Laisvės prospektu, automobilis Citroen C4 atsitrenkė į sankryžoje stovintį automobilį Toyota Rav 4, kuris nuo smūgio atsitrenkė į automobilį C. B., o šis dar į vieną automobilį Audi 80 (b. l. 2-6), įvykio metu buvo nežymiai sužalota J. S. sveikata (b. l. 53-54) bei padaryta materialinė žala – apgadinti autoįvykyje dalyvavę automobiliai (b. l. 20-35). Specialisto išvada Nr. T-A 2541/09(01)-R 1972/09 (b. l. 52) patvirtina, kad A. A. kraujyje nustatyta 2,19 promilės etilo alkoholio. Minėta išvada nepaneigta, apeliantas savo neblaivumo neginčija, tačiau neigia, kad tai jis vairavo automobilį, ir apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepakankamai ištyrė visas bylos aplinkybes.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė.

Teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, išklausė apelianto paaiškinimus, apklausė tiesiogiai įvykyje dalyvavusius liudytojus (R. Š., A. K., M. Ž., I. Ž., V. S., O. S., J. S.), įvertino J. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus rašytinius paaiškinimus. Pagrindiniai įrodymai nagrinėjamoje byloje – tiesiogiai autoįvykyje dalyvavusių liudytojų M. Ž., I. Ž., V. S., O. S., J. S. teismo posėdyje (b. l. 171-176) ir J. P. ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 38-39) pateikti parodymai, kuriais paneigiama A. A. pateiktą įvykio versija. Minėti liudytojai patvirtino, kad automobilį vairavo A. A., sėdėjęs vairuotojo vietoje, o šalia jo buvusi moteris po autoįvykio netrukus išlipo pro keleivio dureles. Šie parodymai tarpusavyje iš esmės sutampa, yra nuoseklūs, išsamiai ir tiksliai apibūdina įvykio aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų šių asmenų suinteresuotumą ar norą pakenkti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Apeliantas jokių aplinkybių, keliančių abejonę šių parodymų objektyvumu, taip pat nenurodė. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pagrindo netikėti jais nėra. Tuo tarpu A. A. pateikta įvykio versija vertintina kritiškai kaip pasirinkta jo gynybinė taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. A. A. pateikta įvykių seka, kad automobilį vairavo moteris, kuri po avarijos perlipo per jį ir išlipo pro keleivio dureles, o jis atsisėdo į vairuotojo vietą, nes automobilis pradėjo riedėti, prieštarauja liudytojų nurodytoms įvykio aplinkybėms, be to, yra nelogiška ir abejotina. Abejonę apelianto versijos patikimumu kelia tas faktas, kad A. A. įvykio metu buvo neblaivus (nustatytas 2,19 promilės girtumas). Taigi, jo galimybės greitai ir adekvačiai reaguoti į susidariusią situaciją buvo sumažėjusios. Įvertinus, kad viskas vyko akimirksniu, neįtikėtina, kad A. A., būdamas neblaivus, spėjo perlipti į vairuotojo vietą taip greitai, kad kiti įvykyje dalyvavę asmenys to net nespėjo pamatyti. A. A. versiją paneigia ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų R. Š. ir A. K. teismo posėdyje duoti parodymai (b. l. 187-188), kad nuokalnės, dėl ko galimai pradėjo riedėti apelianto automobilis, autoįvykio vietoje nėra. Be to, jie patvirtino, kad A. A. įvykio metu apie jokią moterį, galimai vairavusią automobilį, neužsiminė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindo abejoti policijos pareigūnų parodymais nenustatyta.

A. A. nurodo, kad teismas neįsigilino į atlikto eksperimento išvadas, kurios, anot apelianto, neginčijamai patvirtina, kad automobilio Citroen C4 jis vairuoti negalėjo. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik minėto eksperimento rezultatų įvardijimu nutarime, tačiau jokios detalesnės jo analizės neatliko. Teisėjų kolegija sutinka, kad toks minėto įrodymo vertinimas nėra pakankamas. Eksperimentas, kaip įrodymų šaltinis, yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 197 straipsnyje. Jame numatyta, kad liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus. Tačiau, pažymėtina, kad tokio eksperimento rezultatai teismui neturi jokios išankstinės įrodomosios galios ir turi būti vertinami visų byloje surinktų įrodymų visumoje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi 2009 m. birželio 9 d. atlikto eksperimento protokolo turinį (b. l. 76-78), konstatuoja, kad jame užfiksuoti duomenys nesudaro pagrindo kelti įrodymų pakankamumo ar apelianto kaltės nebuvimo klausimą. Įvertinus tai, kad eksperimentas buvo atliekamas ir įvykio situacija atkurta vadovaujantis vien A. A. nurodytomis aplinkybėmis, ne analogiškomis pažeidimo padarymo metu egzistavusiomis sąlygomis (A. A. autoįvykio metu buvo neblaivus), nedalyvaujant specialistui ir kitiems įvykį mačiusiems liudytojams, pripažintina, kad tokio eksperimento rezultatai nėra pakankamai objektyvūs ir negali paneigti kitų byloje nustatytų aplinkybių, neginčijamai patvirtinančių A. A. kaltę.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo A. T. parodymais, kuris patvirtino, kad jis automobilio Citroen C4 iki to momento, kol automobilį perėmė vairuoti nenustatyta mergina, nevairavo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad minėto asmens parodymai teisiškai nereikšmingi, nes niekaip nepatvirtina, kad autoįvykio metu A. A. automobilio taip pat nevairavo, todėl būtinybės jo apklausti pirmosios instancijos teismui nebuvo.

Apelianto argumentai, kad teismas netenkino jo prašymo leisti peržiūrėti eksperimento vaizdo ir foto medžiagą, neskyrė jam laiko surasti daugiau įvykį mačiusių liudytojų bei kad neapklausė oficialaus Citroen atstovo dėl reikšmingų bylos aplinkybių, neatitinka faktinės padėties. Byloje duomenų, kad A. A. reiškė minėtus prašymus, kad teismas buvo nusprendęs apklausti Citroen atstovą, nėra. Pažymėtina, kad apeliantas dalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo tiriami byloje surinkti įrodymai, todėl jis galėjo pasinaudoti visomis procesinėmis teisėmis, t. y. ginčyti byloje esančius duomenis, reikšti prašymus dėl papildomo įrodymų tyrimo, tačiau iš teismo posėdžio protokolo (b. l. 188) matyti, kad A. A. minėtomis procesinėmis teisėmis nepasinaudojo.

Įvertinus paminėtus parodymus, išnagrinėjus juos visų byloje nustatytų aplinkybių visumoje, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad automobilį Citroen C4 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytu laiku ir vietoje vairavo būtent A. A. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti dėl automobilio vairavusio asmens tapatybės nėra, A. A. pagrįstai nubaustas už ATPK 123 straipsnio 1 dalyje ir 127 straipsnio 3 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti teismo nutarties apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėRičardas Piličiauskas