- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-15
- Bylos Nr.
- 1A-158/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00013-2009-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vainienė (pirm.), Albinas Bielskis, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- E. K., T. K., R. J., T. B., M. Č., T.G., D. G., A. K., K. K., V. P.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas, Valdas Burneikis, Rolandas Jakonis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
gynėjams advokatams Valdui Burneikiui, Rolandui Jakoniui, Mansurui Muksinovui, Aleksandrui Palamarčukui, Žygimantui Rutkauskui, Gediminui Skaisčiui, Stasiui Zabitai, Elenai Žilėnienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. B., M. Č., T.G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K. ir K. K. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio ir nuteistojo V. P. gynėjo advokato R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendžio.
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžiu nuteisti:
- T. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme - 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, bausmes visiškai sudedant, ir T. B. paskirti galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 3 mėnesiams ir 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirtą atlikti pataisos namuose.
- M. Č. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės (keičiant 2 dienas laisvės apribojimo į 1 dieną laisvės atėmimo), ir M. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 8 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
- D. G. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimi, prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu, paskirtos bausmės pridėta dalis nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir D. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
- R. J. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant, ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metamas ir 22 MGL (2 860 Lt) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
- A. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu, paskirtos laisvės apribojimo bausmės dalis (keičiant 2 dienas laisvės apribojimo į 1 dieną laisvės atėmimo) ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laivės atėmimas 1 metams ir 8 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
T. B., M. Č., D. G., R. J. ir A. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 14 metų;
- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 6, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir T. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų ir 4 MGL (520 Lt) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 14 metų;
- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta pagal Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo būdu, ir E. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 15 metų;
- pagal BK 284 straipsnio l dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės bei bausmė, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo būdu, ir T. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 15 metų, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 7 metams;
- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir K. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 7 metams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš T. G., E. K., T. K. ir K. K. solidariai priteista N. S. ir R. S. po 8 283 Lt turtinei žalai ir 96 100 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 9 125,60 Lt už apmokėtas D. S. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai 8 320 Lt išmokėto N. S. ir R. S. žalos atlyginimo.
Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteisti T. L., A. R., D. S., tačiau dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu nuteistas:
- V. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
V. P. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei 259 straipsnio 2 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteistas G. G., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistųjų T. B., M. Č., T. G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K., nuteistojo K. K. gynėjo advokato Ž. Rutkausko bei nuteistojo V. P. gynėjo advokato R.Jakonio apeliacinius skundus,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartimi T. B., M. Č., T. G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K., K. K., T. L., A. R., D. S. ir V. P. baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir bylai teisme suteiktas Nr. 1-23-511/2011 (Nr. 1-11-511/2012). Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teisme, kaltinamasis V. P. pasislėpė nuo teismo, todėl Panevėžio apygardos teismas 2011 rugsėjo 26 d. nutartimi V. P. baudžiamąją bylą išskyrė į atskirą bylą (Nr. 1-37-511/2012). Kitų kaltinamųjų baudžiamoji byla toliau buvo nagrinėjama teisme ir joje 2012 m. sausio 11 d. buvo priimtas nuosprendis.
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžiu T. B., M. Č., T. G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K. ir K. K., T. L., A. R., D. S. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su ir kitais asmenimis, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, automobiliais ,,Volkswagen Passat“, kurį vairavo A. K., „Volkswagen Sharan“, kurį vairavo D. G., „BMW“, kurį vairavo T. B., ir „Volkswagen Passat“, kurį vairavo asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, 2009 m. sausio 5 d., po persekiojimo Panevėžio m. gatvėmis, apie 20.02 val., Panevėžio m., ties Daukanto g. ir Paltaroko g. sankryža, sustabdė ir užblokavo D. S. vairuojamą automobilį „Opel Vectra“, turėdami tikslą užpulti ir sumušti šio automobilio vairuotoją. D. S. išlipus iš sustabdyto automobilio ir bėgant Katedros link, T. B., D. G., A. K. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, liko automobiliuose, kad kitiems nusikaltimo bendrininkams padėtų kaip galima greičiau pasišalinti iš nusikaltimo vietos, o M. Č., T.G., R. J., E. K., T. K., K. K., T. L., A. R., D. S. ir asmenys, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, ginkluoti lazdomis, metaliniais strypais ir šaunamaisiais ginklais, bendrininkų grupe nusivijo D. S. iki Panevėžio Katedros tvoros. Asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, prie tvoros sudavė D. S. lazda per koją D. S., lipančiam per tvorą, D. S. griebė D. S. už kojos. D. S. parkritus anapus tvoros, nenustatytas asmuo nenustatytu daiktu, panašiu į lazdą ar metalinį strypą, sudavė D.S. per ranką, kuria jis laikėsi už tvoros, padarydamas D. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Po to T. G., E. K., T. K. ir K. K., veikdami bendrininkų grupe, K. K. suduodamas tris smūgius metaliniu strypu D. S. į galvą, o T. G., E. K. ir T. K. šaudydami tiksliai nenustatytais šaunamaisiais ginklais, tarp kurių buvo revolveris, pritaikytas šaudyti 6 mm kalibro Floberto šoviniais bei revolveriai, pritaikyti šaudyti guminėmis kulkomis, ne mažiau kaip keturis kartus šovė nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, bendrai padarydami nukentėjusiajam šautinę kiauryminę kaktos dešinės pusės žaizdą su kaktikaulio dešinės pusės skeveldriniu įspaustiniu lūžiu, kraujo išsiliejimu galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės skilties medžiagoje, kraujosruvomis galvos smegenų kamiene, galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės skilties sumušimu, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir momeninių skilčių dangalais, metaliniu svetimkūniu galvos smegenų pamate, šautinę aklą žaizda už kairės ausies kaušelio, šautinę aklą žaizda kairiame žaste, šautinę aklą žaizdą krūtinės dešinėje pusėje, vidurinėje pažastinėje linijoje tie 6-7 šonkauliais, šautiną aklą žaizdą dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje, tris kirstines aklas žaizdas viršugalvyje. Nuo padarytos šautinės kiauryminės kaktos dešinės pusės žaizdos su kaktikaulio dešinės pusės skeveldriniu įspaustiniu lūžiu, kraujo išsiliejimu galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės skilties medžiagoje, kraujosruvomis galvos smegenų kamiene, galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės skilties sumušimu, kraujo išsiliejimų po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir momeninių skilčių dangalais, metaliniu svetimkūniu galvos smegenų pamate bei kilusių komplikacijų - galvos smegenų komos, galvos smegenų pabrinkimo, 2009 m. sausio 12 d. 11.50 val. D. S. ligoninėje mirė. Tokiais įžūliais veiksmais viešoje vietoje T. B., M. Č., T. G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K., K. K., T. L., A. R., D. S. pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o T. G., E. K., T. K. ir K. K., peržengdami išankstinio visų bendrininkų susitarimo ribas sumušti nukentėjusįjį, veikdami bendrininkų grupe tiesiogine neapibrėžta tyčia, iš chuliganiškų paskatų nužudė D. S.
Išnagrinėjus aptartą baudžiamąją bylą, pagal Europos arešto orderį iš Belgijos Karalystės į Lietuvos Respubliką buvo perduotas kaltinamasis V. P. Kadangi V. P. buvo kaltinamas bendrininkavimu su Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžiu nuteistais asmenimis tuose pačiuose nusikaltimuose, Panevėžio apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 232 straipsnio 4 punktu, 2012 m. vasario 17 d. priėmė nutartį V. P. baudžiamąją bylą Nr. 1-37-511/2012 sujungti į vieną su G. G. baudžiamąja byla Nr. 1-32-511/2012, kuris taip pat buvo kaltinamas bendrininkavimu padarant tuos pačius nusikaltimus, ir prie šios bylos prijungti visą baudžiamosios bylos Nr. 1-11-511/2012 medžiagą (1 (27) t., 111 b. l.). Šią baudžiamąją bylą Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo 2012 m. gegužės 29 d. ir joje priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu V. P. ir G. G. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su T. B., M. Č., T. G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K. ir K. K., T. L., A. R., D. S., kurių atžvilgiu priimtas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendis, ir asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta, automobiliais ,,Volkswagen Passat“, kurį vairavo A. K., „Volkswagen Sharan“, kurį vairavo D. G., „BMW“, kurį vairavo T. B., ir „Volkswagen Passat“, kurį vairavo V. P., 2009 m. sausio 5 d., po persekiojimo Panevėžio m. gatvėmis, apie 20.02 val. Panevėžio m., ties Daukanto g. ir Paltaroko g. sankryža, sustabdė ir užblokavo D. S. vairuojamą automobilį „Opel Vectra“, turėdami tikslą užpulti ir sumušti šio automobilio vairuotoją. D. S. išlipus iš sustabdyto automobilio ir bėgant Katedros link, V. P., T. B., D. G. ir A. K. liko automobiliuose, kad kitiems nusikaltimo bendrininkams padėtų kaip galima greičiau pasišalinti iš nusikaltimo vietos, o G. G., M. Č., T. G., R. J., E. K., T. K., K. K., T. L., A. R., D. S. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, ginkluoti lazdomis, metaliniais strypais ir šaunamaisiais ginklais, bendrininkų grupe vijosi D. S. iki Panevėžio Katedros tvoros. Asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, prie tvoros sudavė D. S. lazda per koją. D. S., lipančiam per tvorą, D. S. griebė D. S. už kojos. D. S. parkritus anapus tvoros, nenustatytas asmuo nenustatytu daiktu, panašiu į lazdą ar metalinį strypą, sudavė D. S. per ranką, kuria jis laikėsi už tvoros, padarydamas D. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais įžūliais veiksmais viešoje vietoje V. P. ir G. G. pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendį apeliacine tvarka skundžia nuteistieji T. B., M. Č., T. G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K. ir nuteistojo K. K. gynėjas.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir priimti jam naują, išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti teismo nuosprendį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Apeliantas mano, kad skundžiamo teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo yra neteisėta ir nepagrįsta. Jis nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė, jo kaltė neįrodyta, o nuosprendis pagrįstas prielaidomis.
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminio tyrimo pareigūnai jo atžvilgiu buvo tendencingi ir šališki, ignoravo BPK 1 straipsnio 1 dalyje ir 44 straipsnio 6 dalyje išdėstytus reikalavimus ir tuo šiurkščiai pažeidė jo teises. Šią aplinkybę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu jam pareikštas nepagrįstas įtarimas dėl tyčinio D. S. nužudymo organizavimo. Teismas, panaikindamas jam pateiktus nepagrįstus kaltinimus, iš dalies ištaisė ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus, tačiau teismas buvo šališkas ir tendencingas, pripažindamas jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Jo kaltė grindžiama prielaidomis, nes byloje nėra surinkta objektyvių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, mano, kad T. L. parodymais grįsti jo kaltę nėra pagrindo, nes pastarasis, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, bendrininkauja su policijos pareigūnais, jo parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi. Be to, T. L. parodymų pagrįstumo negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, todėl teismas, grįsdamas jo kaltę T. L. parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Apelianto manymu, teismo šališkumą ir tendencingumą patvirtina ir jam paskirta bausmė. Mano, kad teismas, skirdamas jam bausmę, pažeidė BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 55 straipsnyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 5 punkte išdėstytus reikalavimus. Jis iki tariamo nusikaltimo padarymo nebuvo teistas, dirbo, jam inkriminuotas nusikaltimas yra nesunkus, todėl jam turėjo būti taikomos BK 55 straipsnio nuostatos ir paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Be to, bausmė jam paskirta jos neindividualizuojant. Jis pripažintas kaltu nusikaltęs bendrininkų grupe ir ši aplinkybė pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nors byloje nėra jokių duomenų apie jo dalyvavimą išankstiniame pasirengime, ginklavimesi, turint tikslą užpulti ir sužaloti žmogų. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pareikštas nepagrįstas įtarimas organizavus D. S. nužudymą, dėl ko jis nepagrįstai tris mėnesius buvo suimtas, o po to jam nepagrįstai buvo apribota laisvė, paskyrus švelnesnes kardomosios priemones. Jis patyrė didelę moralinę traumą, nes informacija apie jo tariamą nusikalstamą veiką buvo paviešinta, dėl ko jis turėjo problemų darbe, buvo pažemintas jo autoritetas tarp draugų ir pažįstamų. Teismas, įskaitydamas suėmime išbūtą laiką į bausmės laiką, reabilitavo ikiteisminio tyrimo neteisėtus veiksmus, tačiau paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę ir nurodydamas bausmės skyrimo motyvuose analogišką kaip kaltinime veiką, kurios nepatvirtina bylos medžiaga, nepagrįstai pasunkimo jo padėtį ir paskyrė neteisingą bausmę.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. Č. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jo bylą nutraukti.
Apeliantas teigia, jog jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o jo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismo išvados nemotyvuotos ir nepagrįstos visapusiška byloje esančių duomenų analize. Teismas, objektyviai neištirdamas ir neįvertindamas visų bylos aplinkybių, nepatikrindamas įrodomosios informacijos teisėtumo bei pagrįstumo, apkaltinamąjį nuosprendį grindė netinkamais įrodymais ir tuo pažeidė bei netinkamai taikė tiek materialiąsias, tiek procesines teisės normas.
Apeliantas neprisipažįsta dalyvavęs nukentėjusiojo persekiojime ir žalojime ir teigia, jog nusikaltimo padarymo dieną buvo namuose, ruošėsi egzaminui, iš namų niekur išėjęs nebuvo, tik trumpam buvo nuėjęs pas kaimyną. Tačiau teismas jo parodymų neanalizavo ir nevertino, tuo suvaržė jo teises, numatytas BPK 10 straipsnyje, bei pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įpareigojančias teismą nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaujantis atmetami kiti įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas jo kaltę grindė nuteistojo T. L. parodymais, E. K. apklausos protokolu bei telefoninių kontaktų duomenimis. Apelianto manymu, šie įrodymai nėra pakankami jo kaltės konstatavimui.
Nuteistojo T. L. parodymai yra nepatikimi, nes jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, be to, T.L. yra suinteresuotas palengvinti savo padėtį, apkalbėdamas kitus nuteistuosius. T. L. parodymus įtakojo tai, kad jis bylos tyrimo eigoje buvo įtariamas kitoje byloje narkotinių medžiagų vartojimu ir jų platinimu. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad T. L. parodymuose nustatyti tik smulkūs ir neesminiai neatitikimai, kuriuos galima paaiškinti praėjusiu pakankamai ilgu laikotarpiu nuo įvykio bei įvykio metu veiksmų gausa. T. L. tik parodė, jog apeliantas dalyvavo persekiojant D. S., važiavo BMW automobilyje, tačiau nenurodė kokius veiksmus atliko apeliantas, ar jis buvo prisiartinęs prie D. S., kuo pasireiškė apelianto veiksmai nukreipti į viešosios tvarkos sutrikdymą. Be to, T. L. parodymų nepatvirtino kiti byloje esantys duomenys, todėl grįsti jais apelianto kaltę nebuvo galima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 punktas).
E. K. nenurodė, kad apeliantas dalyvavo persekiojant D. S. Jis parodė, kad persekiojant D. S., dalyvavo apie 10 asmenų, o T. L. tvirtino, kad dalyvavo apie 15 asmenų. Apeliantas mano, kad tai yra esminė aplinkybė, patvirtinanti, kad nusikalstamą veiką įvykdė mažiau asmenų nei nurodė T.L., ir jis (apeliantas) šiame nusikaltime nedalyvavo. Be to, teismas, pasiremdamas E. K. parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes pastarojo parodymai nebuvo patikrinti teisme.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, jog jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme nepatvirtina ir telefoninių kontaktų duomenys. Tai, kad jo telefonas jungėsi celėse PAN14A (Projektuotojų g.), PAN11C (Kniaudiškių g. 17) ir PAN02C (Nemuno g. 31C) nepatvirtina jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Jis gyvena (duomenys neskelbtini), celė PAN14A yra 200 m atstumu nuo jo namo, o celė PAN11C (Kniaudiškių g. 17) – 300 m atstumu, trečia celė - PAN02C yra didesniu atstumu nuo jo namo, tačiau, kaip nurodė UAB ,,Bitė“ specialistas, apelianto gyvenamoji vieta yra teorinio šios celės veikimo atstume. Todėl visais atvejais jo (apelianto) telefonas galėjo jungtis nurodytose celėse, jam būnant namuose. Teismas šių aplinkybių nevertino, jų nenagrinėjo ir netyrė. Teismas atsisakė iškviesti specialistą, kurio žinios būtų patvirtinusios ar paneigusios telefoninių kontaktų, kaip įrodymo, patikimumą ir leistinumą.
Apeliantas mano, kad teismas, skirdamas jam bausmę, pažeidė BPK 305 straipsnio nuostatas ir anksčiau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 4.1.7 punkte išdėstytus išaiškinimus ir skyrė jam nepagrįstai griežtą bausmę bei nepagrįstai ją subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Jis ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę yra atlikęs, todėl ji turėjo būti tik įskaityta į paskirtą bausmę, o ne subendrinta. Be to, apelianto manymu, iš teismo nuosprendžio neaišku kaip jis turi būti vykdomas, nes teismas į paskirtą bausmę įskaitydamas bausmės laiką, atliktą pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį, nenurodė atliktos bausmės dalies.
Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir priimti jam naują, išteisinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu).
Apeliantas teigia, kad jis 2009 m. sausio 5 dienos įvykyje nedalyvavo, automobilio ,,VW Passat“ nevairavo ir jokių asmenų nevežė. Jis 2009 m. sausio 5 d. važinėjo su draugais po miestą, kur konkrečiai buvo kaltinime nurodytu laiku - neprisimena, šaunamojo ginklo niekada nėra turėjęs, D. S. nepažinojo. Jis nepažįsta ir T. L. ir mano, kad T. L. duoda melagingus parodymus, norėdamas palengvinti savo teisinę padėtį. Pas T. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo išimti šaudmenys, o specialisto išvada nustatyta, kad šratas paimtas iš D. S. panašus į šratą išimtą T. L. namuose. Be to, T. L. nėra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl jis gali duoti neteisingus parodymus. Jo kaltės nepatvirtina ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, nes šis liudytojas neparodė, kad T. L. jam būtų nurodęs, jog muštynėse prie Katedros dalyvavo apeliantas. Telefoninių pokalbių išklotinėse nėra duomenų, kad 2009 m. sausio 5 d., įvykio metu, jis telefonu būtų bendravęs su kaltinamaisiais. E. K. ir R. L. nenurodė, kad jis vairavo automobilį ,,VW Passat“. Taigi byloje nėra jokių tiesioginių ir netiesioginių jo kaltės įrodymų ir jis yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Be to, apeliantas pastebi, kad skundžiamame teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad jis yra įtrauktas į nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą. Jis iki teismo turėjo pastovią gyvenamąją vietą ir tai patvirtina prie skundo pridedama namo bendrijos pažyma, gyveno su būsima žmona, turi sūnų (patvirtina prie skundo pridedama vaiko gimimo liudijimo kopija).
Šalies argumentai
Nuteistasis R. J. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apelianto manymu, skundžiamo teismo nuosprendžio dalis nepagrįsta ir neteisėta, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o nuosprendis pagrįstas tik spėjimais ir prielaidomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas įrodymus, buvo šališkas, nes nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, ir suformuota teismų praktika (kasacinės bylos Nr. 2K-49/2006; Nr. 2K-283/2008), tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytus reikalavimus. Teismas nedetalizavo jo veiksmų ir nemotyvavo jų kvalifikacijos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Byloje nėra tiesioginių, patikimų ir pakankamų jo kaltės įrodymų. Jo kaltė iš esmės grindžiama nuteistojo T. L. parodymais, kurio pirminė pozicija dėl jam pareikšto įtarimo ir vėlesni parodymai apie dalyvavimą nusikaltime, įvardijant ir kitus neva nusikaltime dalyvavusius asmenis, rodo, kad tarp T. L. ir ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų buvo susitarimas. Šią aplinkybę patvirtina faktas, kad T. L., davęs kitus asmenis kaltinančius parodymus, išvengė realios laisvės atėmimo bausmės. Teismo fonoskopinės ekspertizės išvadoje nėra nurodyta, kad kuriame nors telefoniniame pokalbyje būtų užfiksuotas jo balsas. Kiti nuteistieji nenurodė, kad jis būtų atlikęs kokius nors nusikalstamus veiksmus. Liudytojai neparodė, kad jis buvo įvykio vietoje kaltinime nurodytu laiku. Todėl skundžiamo teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo naikintina.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. G. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir priimti jam naują, išteisinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu).
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto manymu, byloje nėra jo kaltės įrodymų, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies bei 301 straipsnio 2 dalies nuostatų ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne įrodymais, o prielaidomis.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad kaltinime nurodytame įvykyje jis nedalyvavo, kur tuo metu buvo - neprisimena. Įvykio metu turėjo automobilį ,,Audi A4“, o ne „VW Sharan“. T. L. suinteresuotas bylos baigtimi, jo parodymai yra prieštaringi, jis neįspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl jo parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima.
E. K. nepateikė jokių įrodymų apie jo (apelianto) buvimą prie Panevėžio katedros įvykio metu. Pareigūno R. L. parodymai apie tai, jog iki 2009-01-05 įvykio Panevėžio mieste vyko konfliktai tarp grupuočių, nesusiję su byla ir neįrodo jo buvimo prie Panevėžio katedros 2009-01-05 įvykio metu. Jo kaltės neįrodo ir telefoninių pokalbių suvestinės, nes tarp jo (apelianto) ir kitų kaltinamųjų įvykio metu jokių kontaktų nebuvo, telefoninių pokalbių neužfiksuota. Byloje nėra įrodymų, kad įvykio metu jis vairavo vieną iš automobilių. Kratų metu pas jį nebuvo rasta šaudmenų ar kitokių daiktų, kuriais buvo sužalotas D. S. Todėl jokių įrodymų, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, byloje nėra.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir priimti dėl jo naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Apelianto manymu, skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o vertindamas įrodymus pažeidė procesines teisės normas.
Žemesnės instancijos teismas
Apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas nuteistojo T. L. parodymais, kuris neatsako už žinomai melagingų parodymų davimą. Pats T. L. dalyvavo nusikalstamų veikų padaryme ir už tai yra nuteistas, todėl siekdamas sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme ir taip sušvelninti savo teisinę padėtį bei atsakomybės laipsnį turėjo pagrindą apkalbėti kitus nuteistuosius. Tai, kad T. L. duoti parodymai apie kitų nuteistųjų neva atliktus veiksmus tiksliai sutampa su specialisto išvadose nukentėjusiajam D. S. nustatytais kūno sužalojimais, kelia abejonių T. L. parodymų tikrumu. Teismas, vertindamas T. L. parodymus, turėjo atsižvelgti į nusikalstamos veikos padarymo laiką ir būdą, dalyvavusių asmenų skaičių. D. S. buvo užpultas tamsiu paros metu, 10 žmonių, viskas truko apie 2-3 minutes, todėl galimybės matyti ir įsiminti, kuris iš dalyvavusių asmenų kokius konkrečius veiksmus atliko, buvo neįmanoma, tai pirminės apklausos metu nurodė ir pats T. L. Be to, T. L. nebuvo tik pasyvus stebėtojas ir tai patvirtina liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, duoti parodymai, kuriam pats T. L. sakė, jog nukentėjusįjį mušė visi ten buvę vaikinai ir jis (T. L.) mušė nukentėjusįjį su lazda. Todėl T. L. parodymų tikslumas ir konkretumas kelia abejonių jų teisingumu ir duoda pagrindo manyti, kad tokius parodymus jis davė dėl neteisėto pareigūnų poveikio ir pažado sušvelninti jo atsakomybę. T. L. parodymų teisingumas abejotinas ir dėl to, kad parodymus apie kitų nuteistųjų atliktus veiksmus T. L. pradėjo duoti praėjus nuo įvykio daugiau kaip trims mėnesiams ir šiuose parodymuose nurodė ne tik virš dešimties asmenų vardus ir pavardes neva tą vakarą dalyvavusių įvykyje, bet ir konkrečiai kokius veiksmus kuris atliko, kokius įrankius turėjo. Tokius parodymus T. L. pradėjo duoti po to, kai pas jį kratos metu buvo rastas šaudmuo, analogiškas šaudmeniui, kuriuo buvo sužalotas D. S., ir nustatyta, kad įvykio vietoje dalis rastų avalynės pėdsakų buvo palikta T. L. priklausančia avalyne. Abejones dėl T. L. gebėjimo įsiminti tiksliai ir objektyviai nusikalstamos veikos metu susiklosčiusią situaciją, didina aplinkybė, jog jis tuo laiku vartojo narkotines medžiagas. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Apelianto manymu, tai, kad T. L. parodymų konkretumui įtakos galėjo turėti neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, rodo aplinkybė, kad T. L. nurodė būtent tuos asmenis, apie kurių galimą dalyvavimą įvykyje policijos pareigūnai turėjo duomenų vykdydami elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę. Įvykio vietoje buvęs E. K. nenurodė koks asmuo kokius veiksmus atliko, o tik bendrai apibūdino įvykių seką. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo (apelianto) atliktus veiksmus ir dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme, byloje nėra: įvykio vietoje nėra užfiksuoti jokių jo buvimo pėdsakų, kratos metu jo namuose nerasta jokių nusikalstamos veikos įrankių, kuriais buvo sužalotas ir nužudytas D. S. Teismo nurodyti įrodymai: specialistų išvados, telefoninių pokalbių duomenys, liudytojų parodymai patvirtina tik nusikalstamos veikos padarymo faktą, tačiau neįrodo jo (apelianto) ir kitų nuteistųjų dalyvavimo šios veikos padaryme ir konkrečių atliktų veiksmų.
Be to, apelianto manymu, nebuvo jokio pagrindo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Byloje neįrodyta, jog visi bendrininkai, prieš pradėdami persekioti D. S., iš anksto buvo susitarę nužudyti žmogų. Už D. S. nužudymą turi atsakyti tik tie asmenys, kurie kartu veikė ir tiesiogiai dalyvavo atimant nukentėjusiajam gyvybę, turėdami tyčią jį nužudyti. Apeliantas mano, kad tik vienas bendrininkas išėjo už susitarimo ribų, t. y. vykdytojo ekscesas konstatuotinas tik asmeniui, kuris šaudė nukentėjusiajam į galvą ginklu, užtaisytu Floberto tipo kulkomis. Todėl teismas turėjo nustatyti, kas šaudė tokiu ginklu, tačiau nenustatė. T. L. parodė, kad neva po įvykio apeliantas sakė, kad šaudė D. S. į galvą, tačiau jis taip pat nurodė, jog apeliantas nurodė šaudęs guminėmis kulkomis. T. L. nenurodė, jog matė, kas į kurią konkrečią kūno dalį šaudė. Kitų duomenų apie tai, kokiais ginklas ir į kurias kūno vietas kas šaudė, byloje nėra. Todėl nėra pagrindo teigti, jog jis (apeliantas), peržengdamas išankstinio susitarimo ribas sužaloti D. S., iš nenustatyto ginklo šaudė nukentėjusiajam į galvą, ir taip veikė neapibrėžta tyčia. Apelianto manymu, byloje nesant duomenų, kad jis šaudė nukentėjusiajam į galvą ginklu, užtaisytu Floberto tipo kulkomis, nėra pagrindo teigti, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyta, kad kiti D. S. padaryti kūno sužalojimai įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl jo veika galėjo būti kvalifikuota tik pagal BK 138 straipsnį ir atsižvelgiant į šio straipsnio sankciją jam turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė. Neįrodžius jo dalyvavimo nužudymo padaryme yra atmestini visi civiliniai ieškiniai.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, apeliantas pastebi, kad teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavęs, jog nuteistieji buvo sutarę persekioti ir sumušti asmenis, susijusius su „šmikiniais“, ir taip atkeršyti už T. B., A. R. ir R. J. sužalojimą, padarė prieštaringas išvadas, nurodęs, jog prieš D. S. smurtas buvo vartojamas iš chuliganiškų paskatų. Tokios teismo išvados yra neteisingos, nepagrįstos ir neatitinka LAT Senato 2004-06-18 nutarime Nr.46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nurodyto išaiškinimo, jog nužudymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių. Jei nužudydamas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kaltininkas sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas mano, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, todėl naikintinas.
Apeliantas neigia savo kaltę, kritikuoja kaltinamojo T. L. parodymus bei veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nuteistojo T. G. apeliaciniame skunde dėstomi nesutikimo su skundžiamu teismo nuosprendžiu motyvai ir juos pagrindžiantys argumentai iš esmės tapatūs nuteistojo E. K. apeliaciniame skunde išdėstytiems motyvams ir argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas jau išdėstė nurodydamas nuteistojo E. K. apeliacinio skundo argumentus, todėl jų nekartoja.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir priimti jam naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Apelianto manymu, skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo, vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, todėl naikintinas.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad byloje surinkti duomenys neleidžia teigti, jog jis dalyvavo jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme. Apeliantas, kritikuodamas nuteistojo T. L. parodymus ir nesutikdamas su jo nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą skunde nurodo iš esmės analogiškus, kaip ir nuteistieji E. K. bei T. G., nesutikimo su skundžiamu teismo nuosprendžiu motyvus ir juos pagrindžiančius argumentus, todėl teisėjų kolegija jų dar kartą nekartoja.
Papildomai apeliantas nurodo, kad teismas, padarydamas išvadą, kad jo, T. G., E. K., ir K. K. tyčia peržengė išankstinio bendrininkų susitarimo ribas ir peraugo į tiesioginę neapibrėžtą tyčią, apimančia ir pačias sunkiausias pasekmes - žmogaus gyvybės atėmimą, ir nepasisakydamas apie kiekvieno iš nuteistųjų atskirai atliktus veiksmus, o bendrai nurodydamas, kad šaudydami trise, iš 1-1,5 m atstumo, taip pat ir į galvą - visi trys turėjo tyčią nužudyti, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.9 punkte nurodytų reikalavimų.
Nuteistojo K. K. gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį dėl K. K. nuteisimo ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto manymu, teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo, vertinant įrodymus, teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, todėl naikintinas. Teismas tinkamai neišanalizavo ir neįvertino nusikaltimų padarymo metu įvykio vietoje susiklosčiusios situacijos, neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų visumą, nustatytas faktines aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, kad K. K. iš chuliganiškų paskatų nužudė D. S.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad teismas teisingai konstatavo, kad nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti D. S., ir kad išankstinio bendrininkų susitarimo ribos apėmė nukentėjusiojo sumušimą, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog K. K. kartu su T. G., E. K., T. K., peržengdami išankstinio visų bendrininkų susitarimo ribas sumušti nukentėjusįjį, veikdami bendrininkų grupe tiesiogine neapibrėžta tyčia, iš chuliganiškų paskatų D. S. nužudė. Byloje nustatyta, kad D. S. mirties priežastis - šautinės kiauryminės galvos žaizdos. K. K. jokio šaunamojo ginklo neturėjo ir į nukentėjusįjį nešaudė. Teismas nuosprendyje konstatavo, jog K. K. tris kartus sudavė nukentėjusiajam D. S. į galvą, tuo jam padarė tris kirstines aklas žaizdas viršugalvyje, kas teismo medicinos specialisto išvadoje įvertinta kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Todėl K. K. veika turi būti kvalifikuojama pagal sukeltus padarinius - kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 straipsnis) ir nėra jokio pagrindo teigti, kad jis peržengė išankstinio visų bendrininkų susitarimo ribas - sumušti nukentėjusįjį. Perkvalifikavus K. K. padarytą veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, jam skirtina švelnesnė bausmė tiek pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes abu nusikaltimai priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, bausmės K. K. skirtinos vadovaujantis BK XI skyriaus nuostatomis, nes veikų padarymo metu jis buvo nepilnametis. Apeliantas mano, kad atsižvelgiant į K. K. padarytų veikų pavojingumą nėra jokio pagrindo pirmą kartą teisiamam nepilnamečiui už nesunkaus nusikaltimo padarymą, skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Perkvalifikavus K. K. veiką, nėra pagrindo iš K. K. priteisti civilinius ieškinius.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, apeliantas pastebi, kad teismas skundžiamame nuosprendyje padarė prieštaringas išvadas. Teismas nustatęs, kad nuteistieji susirinko tikslu keršyti, padarė nepagrįstą ir paties nustatytoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad smurtas prieš nukentėjusįjį D. S. buvo pavartotas iš chuliganiškų paskatų. Teismui nustačius, kad prieš nukentėjusįjį buvo smurtaujama iš keršto, nužudymas turėjo būti kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Taip pat apelianto manymu, byloje surinkti duomenys, teismo pripažinti įrodymais yra abejotini. Apeliantas, kritikuodamas nuteistojo T. L. parodymus, nurodo analogiškus kaip ir apeliantų nuteistųjų T. K., E. K. bei T. G. apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja. Gynėjo nuomone, jokių kitų duomenų be T. L. parodymų, kurie patvirtintų K. K. dalyvavimą padarant šias nusikalstamas veikas, byloje nėra. K. K. kaltu dėl jam inkriminuotų veikų padarymo neprisipažįsta, jo dalyvavimo nusikaltime nepatvirtina nei byloje apklausti liudytojai, nei pokalbių įrašai, todėl K. K. išteisintinas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendį skundžia nuteistojo V. P. gynėjas.
Šalies argumentai
Nuteistojo V. P. gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendžio dalį dėl V. P. nuteisimo ir jam priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti teismo nuosprendį ir V. P. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Apelianto manymu, skundžiamas teismo nuosprendis dėl V. P. nuteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 3-5 dalių bei 241 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir netinkamai taikė BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalies nuostatas.
Byloje nėra objektyvių duomenų, kad V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. V. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme kaltu neprisipažino, jis parodė, kad kaltinimo nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku nebuvo. V. P. kaltė grindžiama liudytojo G. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šis liudytojas teisme vienareikšmiškai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jam darė tiesioginį poveikį dėl parodymų prieš V. P. davimo. Pareigūnas R. L. neneigė neformaliai bendravęs su G. J. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, jų nuosprendyje neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Liudytojo E. K. parodymų patikimumas taip pat kelia abejonių, nes liudytojas R. L. paliudijo, kad jis bendravo ir su E. K. Esant pagrįstoms abejonėms dėl liudytojų G. J. ir E. K. parodymų patikimumo, prieštaringiems anoniminio liudytojo parodymams, yra pagrindas neigiamai vertinti ir T. L. parodymus. Apeliantas pažymi, kad T. L. vartojo narkotikus, neteisėtai laikė šovinius, pats dalyvavo mušant nukentėjusįjį, o šiuo metu bendradarbiauja su pareigūnais, siekdamas išvengti didesnės bausmės. T. L. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Jis parodė, kad V. P. 2009 m. sausio 5 d. vairavo automobilį ,,VW Passat“ su lietuviškais numeriais (duomenys neskelbtini) o byloje nustatyta, kad šie numeriai buvo išduoti tik 2009 m. sausio 7 d. Teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė. Kiti nuosprendyje nurodyti įrodymai: fonoskopinės ekspertizės, telefoninių pokalbių ir jungimosi prie celių duomenys yra neinformatyvūs, išvestiniai, iš šių duomenų galima daryti tik prielaidas, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamųjų naudai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavę apeliantai nuteistieji E. K., T. K. ir R. J. bei jų gynėjai prašė tenkinti nuteistųjų E. K., T. K. ir R. J. apeliacinius skundus.
Apeliantų nuteistųjų T. B., M. Č., T. G., D. G., A. K. gynėjai prašė tenkinti nuteistųjų T. B., M. Č., T. G., D. G., A. K. apeliacinius skundus.
Apeliantai nuteistojo K. K. gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas ir nuteistojo V. P. gynėjas advokatas R. J. prašė tenkinti jų apeliacinius skundus.
Prokuroras prašė visų apeliantų apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų T. B., M. Č., T. G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K. ir nuteistojo K. K. gynėjo bei nuteistojo V. P. gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.
D. P. apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo
Žemesnės instancijos teismas
Šiuo teismo nuosprendžiu nuteisti: T. B., M. Č. D. G., R. J. A. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, T. G., E. K., T. K. ir K. K. - pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį.
Apkaltinamąjį teismo nuosprendį skundžia nuteistieji T. B., M. Č., D. G., R. J., A. K., T. G., E. K., T. K. ir nuteistojo K. K. gynėjas. Visi apeliantai, nesutikdami su Panevėžio apygardos teismo 2012-01-11 nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir dėl minėtų nuteistųjų priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Visi apeliantai abejoja įrodymų, kuriais grindžiamas jų apkaltinamasis nuosprendis, patikimumu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytų išvadų pagrįstumu. Kadangi visi nuteistieji yra nuteisti už nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupe ir visų jų kaltė grindžiama tais pačiais bylos įrodymais, visų apeliantų apeliacinių skundų argumentai dėl nuteistųjų kaltės įrodymų pakankamumo ir patikimumo bei jų nusikalstamų veikų kvalifikavimo aptariami kartu.
Dėl nuteistųjų kaltės įrodymų ir jų vertinimo
Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytų išvadų pagrįstumu, teigia, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltumo.
Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų teiginiais nesutinka.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Taigi įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo, leistinumo reikalavimų. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, aptariamoje byloje visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės klausimus, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, o byloje surinkti įrodymai įvertinti pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Teismo išvados dėl T. B., M. Č., D. G., R. J., A. K. kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, bei T. G., E. K., T. K. ir K. K. kaltumo padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Skundžiamame teismo nuosprendyje yra išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Apkaltinamasis teismo nuosprendis atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-20 Senato nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išdėstytus reikalavimus.
Pirmosios instancijos teisme nuteistieji K. K., T. G. ir T. B. atsisakė duoti parodymus (25 t., 44, 45, 46-47 b. l.), o nuteistieji M. Č., A. K., D. G., E. K., T. K. ir R. J. neigė buvę įvykio vietoje ir dalyvavę jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme. Nuteistasis M. Č. teigė įvykio dieną buvęs namuose ir ruošęsis egzaminui (25 t. 47 b. l.), o nuteistieji A. K., D. G., R. J., E. K. ir T. K. negalėjo nurodyti kur buvo ir ką veikė 2009 m. sausio 5 d. vakare (25 t. 44 - 48 b. l.). Nuteistųjų T. B., M. Č., D. G., R. J., A. K., T. G., E. K., T. K. ir K. K. dalyvavimas 2009 m. sausio 5 d. vykusiuose įvykiuose, kurių metu Panevėžio miesto gatvėmis buvo persekiojamas D. S. vairuojamas automobilis, o po to sumuštas D. S., įrodytas tiesioginio šių įvykių liudininko nuteistojo T. L. parodymais, liudytojų R. L., H. R., G. T. parodymais, telefoninių kontaktų ir pokalbių suvestinių analizės duomenimis, specialistų ir fonoskopinės ekspertizės išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolais ir kitais rašytiniais bylos įrodymais.
Visi apeliantai savo apeliaciniuose skunduose kritikuoja ir neigiamai vertina nuteistojo T. L. parodymus, teigdami, kad jie yra nepatikimi, nenuoseklūs ir prieštaringi. Teigiama, jog T. L. gali duoti melagingus parodymus, nes nėra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kad jis apkalba kitus nuteistuosius, siekdamas sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme ir taip sušvelninti savo teisinę padėtį bei atsakomybės laipsnį.
Tokie apeliantų teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Iš T. L. parodymų turinio matyti, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė buvęs įvykio vietoje ir matęs kaip buvo mušamas nukentėjusysis, tačiau pirminių apklausų metu teigė buvęs atsitiktinis įvykio stebėtojas (16 t., 24-27, 29-30 b. l.). Vėliau T. L. savo pirminius parodymus pakeitė, nurodydamas, kad pirminių parodymų netvirtina, nes jie iš dalies neteisingi, ir prisipažino kartu su kitais nuteistaisiais dalyvavęs nukentėjusiojo D. S. vairuojamo automobilio persekiojime bei nurodė D. S. sumušimo aplinkybes. T. L. tiek apklaustas papildomai kaip įtariamasis, tiek duodamas parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei teisiamajame posėdyje iš esmės nuosekliai ir vienodai nurodė esmines įvykio aplinkybes, t. y. nukentėjusiojo vairuojamo automobilio persekiojimo pradžią ir eigą, įvykio laiką, vietą, jame dalyvavusius asmenis ir jų elgesį veikos padarymo metu, pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybes. Apeliantai nuteistieji E. K., T. G. ir T. K. abejoja T. L. sugebėjimu per trumpą laiką, tamsiu paros metu, tiksliai įsiminti įvykio aplinkybes ir visų įvykio vietoje buvusių asmenų, kurių buvo virš 10, atliktus veiksmus, tokią abejonę apeliantai grindžia dar ir tuo, kad neva tai T. L. įvykio metu vartojo narkotines medžiagas. Gebėjimas įsidėmėti įvykius per trumpą laiką, juos prisiminti ir vėliau atkurti yra subjektyvus procesas. Teismas, vertindamas asmenų parodymus, atsižvelgia į tai, kiek tie parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški ir koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenis. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai ištyrė nuteistojo T. L. parodymus, vertino jų atitiktį kitiems bylos duomenims: įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje užfiksuotiems duomenims, kitų liudytojų parodymams, specialistų išvadoms ir kt., ir remiantis šių duomenų visuma padarė išvadas dėl jo parodymų apie įvykio aplinkybes patikimumo. Apeliantų teiginiai apie galimą T. L. apsvaigimą nuo narkotinių medžiagų įvykio metu nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl atmetami kaip nepagrįsti.
Šalies argumentai
Nors apeliantai savo skunduose teigia, kad T. L. parodymai yra prieštaringi, tačiau šių savo teiginių konkrečiais duomenimis nepagrindžia. Vienintelis apeliantas nuteistasis M. Č. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog T. L. parodymai apie įvykyje dalyvavusių asmenų skaičių (nurodė, jog dalyvavo 15 asmenų) prieštarauja įtariamojo E. K. parodymams (šis nurodė 10 asmenų). Tačiau ir šis teiginys neatitinka tikrovės, nes apeliantas netiksliai nurodo įtariamojo E. K. parodymus apie jo minimą aplinkybę. Iš įtariamojo E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio matyti, jog jis parodė, jog įvykyje dalyvavo ne dešimt, o virš dešimt asmenų (10 t. 120-122 b. l.), todėl nėra pagrindo teigti, kad įtariamojo E. K. ir nuteistojo T. L. parodymai dėl įvykyje dalyvavusių asmenų skaičiaus yra prieštaringi. Akivaizdu, kad T. L. galėjo tiksliau nurodyti įvykyje dalyvavusių asmenų skaičių, nes jis, priešingai nei E. K., kuris nurodė pažinojęs tik V. P., asmeniškai pažinojo daugumą įvykyje dalyvavusių asmenų ir juos įvardijo. Nuteistojo T. L. parodymus apie įvykyje dalyvavusių asmenų skaičių patvirtina liudytojo R. L. parodymai, kuris nurodė matęs kaip iš prie Paltaroko gimnazijos užblokuoto automobilio išlipusį asmenį link Katedros nusivijo maždaug 15 asmenų. Jokių kitų prieštaravimų nuteistojo T. L. parodymuose apeliantai nenurodė. Teisėjų kolegija esminių prieštaravimų nuteistojo T. L. parodymuose nenustatė, o nežymūs neatitikimai esantys jo parodymuose nepaneigia jų įrodomosios vertės.
Apeliantai teigia, kad nuteistojo T. L. parodymai yra nenuoseklūs, ir tokį parodymų nenuoseklumą sieja su aplinkybe, kad nuteistasis T. L. pakeitė savo pirminius parodymus. Apeliantų manymu, nuteistasis T. L., pakeisdamas pirminius parodymus, siekia palengvinti savo teisinę padėtį.
Su šiais apeliantų teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.
Įstatymas nedraudžia įtariamiesiems ir kaltinamiesiems keisti parodymus, T. L. šia teise pasinaudojo. T. L. savo pirminius parodymus pakeitė dar ikiteisminio tyrimo metu ir tokį savo poelgį motyvavo. Jis parodė, jog pirmuose parodymuose kaltu neprisipažino ir davė neteisingus parodymus, nes bijojo duoti teisingus. Advokatas pradžioje buvo draugų samdytas, jis atvažiuodavo tik į apklausas, liepdavo jam tylėti, neduoti parodymų. Jis nenorėjo meluoti pareigūnams ir pradėjo duoti teisingus parodymus. Kriminalistai tam įtakos neturėjo. Jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui yra teisingi (25 t., 35-39 b. l.). Netikėti tokiais nuteistojo T. L. paaiškinimais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis T. L. dar ikiteisminio tyrimo metu parašė pareiškimą, kuriuo atsisakė advokato S. L. paslaugų, motyvuodamas tuo, kad advokatas trukdo jam duoti teisingus parodymus apie nusikaltimą (16 t., 32 b. l.), ir po to pradėjo duoti teisingus parodymus, kurie buvo nuoseklūs ir iš esmės nekintantys.
Nepagrįstai apeliantai nuteistieji E. K., T. G. ir T. K. nuteistojo T. L. parodymų pasikeitimą sieja su pas jį namuose rastais šaudmenimis ir įvykio vietoje rastais jo avalynės atspaudais. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad T. L. namuose kratos metu rasti šaudmenys nėra draudžiami, jie savigynos tikslais parduodami be leidimų, be to, analogiškų šaudmenų buvo rasta ne tik jo, bet ir A. R. namuose, todėl ši aplinkybė negalėjo turėti įtakos T. L. parodymų pasikeitimui. Taip pat nelogiška manyti, kad T. L. pakeitė savo pirminius parodymus dėl įvykio vietoje rastų jo avalynės pėdsakų. Kaip jau buvo minėta, T. L. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė buvęs įvykio vietoje, todėl jo avalynės pėdsakų atsiradimas įvykio vietoje negalėjo būti aplinkybe, paskatinusia jį pakeisti pirminius parodymus. Deklaratyvūs yra ir apeliantų teiginiai, kad nuteistasis T. L. galimai duoda kitus nuteistuosius kaltinančius parodymus susitaręs su teisėsaugos pareigūnais, nes jie nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Šiame kontekste pastebėtina, kad nuteistasis T. L., pakeitęs savo pirminius parodymus, davė parodymus ne tik apie kitus nusikaltime dalyvavusius asmenis ir jų veiksmus, bet ir pats prisipažino nusikaltęs ir už tai yra nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu. Nuteistasis T. L., nusprendęs sakyti tiesą apie savo ir kitų asmenų nusikalstamus veiksmus, padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką bei jos dalyvius, todėl jam buvo taikytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos ir į šią aplinkybę pagrįstai buvo atsižvelgta skiriant jam bausmę.
Visi apeliantai savo skunduose teigia, jog nuteistojo T. L. parodymai negali būti pripažinti patikimais dar ir dėl to, kad jis davė parodymus, būdamas neįspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o apeliantai nuteistieji E. K., T. G. ir T. K. savo skunduose dar pastebi ir tai, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais nustatyta, kad T. L. nebuvo pasyvus įvykio stebėtojas, jis pats naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį.
Su šiais apeliantų teiginiais teisėjų kolegija taip pat nesutinka.
Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia remtis vieno nuteistojo (įtariamojo/ kaltinamojo) parodymais įrodinėjant kito nuteistojo (įtariamojo/ kaltinamojo) kaltę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-592/2010; 2K-414/2010 ir kt.) patvirtina, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis T. L. buvo išsamiai apklaustas teisiamajame posėdyje (25 t., 35-39 b. l.), kiti kaltinamieji bei jų gynėjai turėjo galimybę užduoti jam klausimus ir aiškintis jiems svarbias aplinkybes, tai ir buvo padaryta. Taigi T. L. parodymai gauti BPK nustatyta tvarka. Teismas išanalizavo T. L. duotus parodymus, juos įvertino kitų bylos duomenų, gautų iš skirtingų šaltinių, kontekste, atsižvelgė į T. L. asmeninį santykį su kitais nuteistasis. Teismas nenustatęs, kad T. L., atskleisdamas įvykio aplinkybes, turėtų pagrindą apkalbėti kitus kaltinamuosius, įvertinęs T. L. parodymus ir juos sugretinęs bei palyginęs su įtariamojo E. K., liudytojų R. L., J. B., H. R., G. T. parodymais, nuteistųjų telefoninių kontaktų ir pokalbių analizės duomenimis, specialistų išvadomis ir kitais bylos rašytiniais įrodymais, padarė išvadą, kad T. L. parodymai yra patikimi ir jais grįstinos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, nes ji pagrįsta byloje surinktų ir teisme išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma.
Aptariamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai nuteistieji E. K., T. G. ir T. K., nėra surikta įrodymų patvirtinančių jų nurodomą faktą, kad prieš nukentėjusįjį D. S. fizinį smurtą naudojo ir T. L. Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, jog T. L. jam sakęs, kad nukentėjusiajam lazda sudavęs ir pats, nepatvirtinti jokiais konkrečiais duomenimis. Teismas, įvertinęs tai, jog pats liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas, įvykio nematė, jo parodymai išvestiniai iš T. L. pasakojimo, kuris neigia sudavęs nukentėjusiajam, o kitų įrodymų byloje nesurinkta, padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog T. L. pats būtų vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. S. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai šioje byloje dėl T. L. smurtavimo prieš D. S. yra vienintelis įrodymas, šio įrodymo kiti bylos duomenys nepatvirtina, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Todėl atmetami kaip nepagrįsti apeliantų nuteistųjų E. K., T. G. ir T. K. teiginiai dėl nuteistojo T. L. suinteresuotumo duoti melagingus parodymus, siekiant išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai apklausęs nuteistąjį T. L. teisiamajame posėdyje, išanalizavęs jo ankstesnius parodymus ir įvertinęs juos tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų kontekste, padarė pagrįstą išvadą dėl jų patikimumo. Apeliantai savo skunduose, kritikuodami ir neigiamai vertindami nuteistojo T. L. parodymus, iš esmės atkartoja tuos pačius nesutikimo su jo parodymais motyvus ir argumentus, dėl kurių yra motyvuotai pasisakyta skundžiajame teismo nuosprendyje. Naujų aplinkybių, kurios leistų suabejoti nuteistojo T. L. parodymų patikimumu, apeliantai nenurodo, apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nuteistojo T. L. parodymų patikimumo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo T. L. parodymais įrodinėjant kitų nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.
Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, nuteistojo T. L. parodymus ir nuteistųjų T. B., M. Č., T. G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K. ir K. K. dalyvavimą jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme patvirtina ir kiti byloje surinkti ir teisme ištirti bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptarti ir įvertinti įrodymai. Tokie įrodymai yra liudytojų R. L., R. L., H. R., G. T. ir įtariamojo E. K. parodymai, telefoninių kontaktų tarp nuteistųjų ir jų pokalbių suvestinių analizės duomenys, specialistų išvados, fonoskopinės ekspertizės išvados, įvykio vietos apžiūros ir kratos protokolai bei kiti rašytiniai bylos įrodymai.
Visi apeliantai, išskyrus nuteistąjį T. B., kuris ginčija tik nuteistojo T. L. parodymų patikimumą, savo skunduose kritikuoja ir kitų jų kaltės įrodymų įrodomąją vertę.
Apeliantas nuteistasis M. Č. teigia, kad nepatikimi yra ne tik nuteistojo T. L., bet ir įtariamojo E. K. parodymai, nes šie nebuvo patikrinti teisme, o jo kaltės nepatvirtina ir jo telefoninių kontaktų duomenys, nes prie nurodytų celių jo telefonas galėjo jungtis ir jam būnant namuose. Apeliantas nuteistasis A. K. teigia, jog jo kaltės nepatvirtina nei liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, nei telefoninių pokalbių išklotinių duomenys, nei įtariamojo E. K. bei liudytojo R. L. parodymai. Apeliantas nuteistasis R. J. teigia, jog jo buvimo įvykio vietoje kaltinime nurodytu laiku nepatvirtina nei fonoskopinės ekspertizės išvados, nei kiti nuteistieji, nei liudytojai. Apeliantas nuteistasis D. G. teigia, jog neįrodyta, kad jis buvo įvykio vietoje ir vairavo vieną iš automobilių. Įvykio metu jis turėjo ,,Audi“ markės automobilį, o ne ,,VW Sharan“. Apie jo buvimą įvykio vietoje įtariamasis E. K. nenurodė, o liudytojo R. L. parodymai apie grupuočių konfliktus nesusiję su nagrinėjama byla. Telefoninių pokalbių suvestinėse jo ir kitų neteistųjų pokalbių neužfiksuota, kratos metu pas jį nei šaudmenų, nei kitų daiktų, kuriais buvo sužalotas D. S., nerasta. Apeliantai nuteistieji E. K., T. G. ir T. K. savo skunduose teigia, kad įvykio vietoje nerasti jų buvimo pėdsakai, o jų namuose kratų metu nerasti jokie nusikalstamos veikos įrankiai. Apelianto nuteistojo K. K. gynėjas teigia, kad K. K. kaltės nepatvirtina nei liudytojų, nei telefoninių pokalbių įrašai.
Vertinant paminėtus apeliantų teiginius pastebėtina, kad apeliantai selektyviai vertina bylos įrodymus. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad visi byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai būtų įvertinti ne tik atskirai, bet ir visumoje, ir būtent remiantis įrodymų visuma yra daromos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo bei kaltinamųjų kaltumo ar nekaltumo. Būtent taip ir yra padaryta aptariamoje byloje.
Visi apeliantai teigia, jog byloje nėra tiesioginių įvykio liudytojų, o apklausti liudytojai nuteistųjų kaltės neįrodo, nes jie patys įvykio nematė. Taip pat jų dalyvavimo nusikaltimo padaryme nepatvirtina liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, bei įtariamojo E. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Be to, E. K. parodymai nepatikrinti teisme, todėl teismas negalėjo jais vadovautis.
Tokie apeliantų teiginiai nepaneigia teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltumo.
Nors šioje byloje nenustatyta liudytojų, kurie būtų betarpiškai matę aptariamo įvykio aplinkybes, tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia byloje nustatytų faktų ir nuteistųjų dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Iš tiesų, byloje apklausti liudytojai nebuvo įvykio dalyviais ir nuteistųjų atliktų veiksmų prieš nukentėjusįjį nematė, tačiau jų nurodytos aplinkybės pagrindžia tarpinius faktus, o per juos ir įrodinėtinas aplinkybes. Liudytojas R. L. matė kaip iš prie Paltaroko gimnazijos užblokuoto automobilio išlipusį asmenį nuo Paltaroko gimnazijos link Katedros nusivijo maždaug 15 asmenų, turinčių lazdas ar strypus, po to išgirdo šūvius, ir apie įvykį telefonu pranešė policijai. Liudytojo nurodyti užblokuoto automobilio požymiai atitiko D. S. automobilio požymius; jo nurodyta įvykio vieta, laikas, kryptis, kuria žmonių grupė su lazdomis nusivijo nukentėjusįjį, dalyvavusių asmenų skaičius, šaunamųjų ginklų panaudojimo faktas atitiko nuteistojo T. L., kuris buvo tiesioginis įvykio dalyvis, parodymus. Liudytojo parodymai atitiko liudytojų H. R. ir G. T., radusių sužalotą D. S., parodymus, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis bei specialisto išvadas apie nukentėjusiajam padarytus šautinius sužalojimus. Taigi liudytojo R. L. parodymai apie jo matytas įvykio aplinkybes yra informatyvūs ir patvirtina byloje nustatytas faktines aplinkybes. Liudytojų H. R. ir G. T. nurodyta sužaloto D. S. radimo vieta (prie Katedros tvoros) ir jo padėtis (viena D. S. koja buvo įstrigusi tarp tvoros virpstų) atitinka nuteistojo T. L. parodymus apie nuteistųjų smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį ir sužeisto nukentėjusiojo palikimo vietą po nusikaltimo padarymo. Liudytojo R. L. parodymai apie Panevėžio mieste vykusius jaunimo grupuočių konfliktus ir jų metu sužalotus grupuočių narius, jų naudotus ginklus, priešingai nei teigia apeliantai, susiję su nagrinėjama byla, nes šie parodymai patvirtina nuteistojo T. L. parodymus apie nusikalstamos veikos pradžią (atkeršyti ,,šmikinių“ grupuotės nariams už T.B., A. R., R. J. sužalojimą). T. B. sužalojimo faktą patvirtina policijos pažyma ir pačių nuteistųjų parodymai. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė įtariamojo E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo tyrėjai, byloje esantiems įrodymams patikrinti, ir vadovavosi tik tais jo parodymais, kurie atitiko kitus byloje esančius įrodymus. Analogiška situacija yra ir su liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Teismas, patikrinęs šio liudytojo parodymus, jais vadovavosi tik ta jų dalimi, kurioje juos patvirtino kiti įrodymai. Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs liudytojų parodymus ir juos įvertinęs kitų bylos duomenų kontekste, pagrįstai juos pripažino įrodymais ir rėmėsi jais įrodinėjant nuteistųjų kaltę.
Žemesnės instancijos teismas
Priešingai nei teigia apeliantai, byloje esantys telefoninių kontaktų išklotinių duomenys ir telefoninių pokalbių turinys, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat patvirtina nuteistųjų dalyvavimą nukentėjusiojo D. S. vairuojamo automobilio persekiojime ir vėliau nukentėjusiojo sumušime. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje labai detaliai ir išsamiai išanalizavo informaciją apie mobiliojo ryšio celių išsidėstymą ir telefoninių kontaktų vykusių tarp nuteistųjų suvestines bei užfiksuotų telefoninių pokalbių turinį, šiuos duomenis sugretino tarpusavyje ir palygino su nuteistojo T. L. ir liudytojų nurodytomis aplinkybėmis bei kitais bylos rašytiniais įrodymais, ir padarė pagrįstą išvadą dėl šių duomenų įrodomosios vertės.
Šiuos įrodymus ginčija apeliantai nuteistieji D. G. ir A. K., teigdami, kad telefoninių pokalbių suvestinėse jų pokalbių neužfiksuota, nuteistasis M. Č., teigdamas, kad prie byloje nurodytų mobiliojo ryšio celių jo telefonas galėjo jungtis ir jam būnant namuose bei nuteistojo K.K. gynėjas, nurodydamas, kad pokalbių įrašai neįrodo K. K. kaltės. Šie apeliantų teiginiai nepaneigia teismo išvadų dėl paminėtų nuteistųjų kaltės.
Iš nuteistojo M. Č. telefonu pokalbių išklotinių matyti, jog jo telefonas 19.23 val. jungėsi celėje PAN14A (Projektuotojų g.), 19.59 val. celėje PAN11C, esančioje Kniaudiškių g. 17, tarp degalinės ,,Blizgantis dramblys“ ir įvykio vietos, 20.24 val. celėje PAN02C Nemuno g. 31c, t. y. būtent tuo laiku ir tose vietose, kur buvo persekiojamas nukentėjusiojo vairuojamo automobilis. Apelianto skundo teiginiai, kad prie trijų skirtingų mobiliojo ryšio celių jo telefonas galėjo jungtis jam būnant namuose, yra paneigti ne tik telefoninių kontaktų išklotinių duomenimis, bet ir nuteistojo T. L. parodymais, kuris nurodė, kad M. Č. buvo įvykio vietoje kartu su kitais nuteistaisiais persekiojo nukentėjusiojo vairuojamą automobilį. Tai, kad telefoninių pokalbių suvestinėse nėra neužfiksuota nuteistųjų D. G. ir A. K. telefoninių pokalbių, neįrodo jų nekaltumo. Nuteistojo T. L. parodymais nustatyta, kad nuteistieji D. G. ir A. K. įvykio metu vairavo automobilius, o ryšį tuo metu tarp automobilių palaikė kiti nuteistieji. Deklaratyvūs yra nuteistojo K. K. gynėjo teiginiai, kad pokalbių įrašai neįrodo K. K. kaltės. Byloje yra užfiksuoti nuteistojo K.K. telefoniniai kontaktai 2009-01-04 ir 2009-01-05 su kitais nuteistasis, be to, nuteistojo K. K. dalyvavimą nusikaltimo padaryme patvirtino nuteistasis T. L., kuris parodė, jog jis įvykio metu su K. K. važiavo viename, D. G. vairuojamame, automobilyje.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad telefoninių kontaktų ir pokalbių išklotinių duomenys pagrįstai byloje pripažinti įrodymais ir teismas pagrįstai jais vadovavosi nustatinėdamas faktines įvykio aplinkybes bei nuteistųjų kaltę.
Apeliantas nuteistasis R. J. skunde teigia, jog jo buvimo įvykio vietoje kaltinime nurodytu laiku nepatvirtina fonoskopinės ekspertizės išvados ir kiti nuteistieji. Tai, kad fonoskopinė ekspertizė nenustatė telefoninių pokalbių garso įrašuose R. J. balso, nereiškia, kad jis nedalyvavo nusikaltimo padaryme, jo dalyvavimas yra įrodytas nuteistojo T. L. parodymais ir kitais, aukščiau aptartais, bylos įrodymais.
Apeliantas nuteistasis D. G. neigia įvykio metu vairavęs vieną iš automobilių, teigia, jog įvykio metu turėjo ,,Audi“ markės automobilį, o ne ,,VW Sharan“. Šie apelianto teiginiai yra deklaratyvūs ir nepaneigia jo kaltės padarius viešosios tvarkos pažeidimą. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis T. L. parodė, jog automobilį ,,VW Sharan“, kuriuo kartu su D. S., G. G. ir K. K. važiavo ir jis pats, vairavo D. G., ir visi jie kartu su kitais ekipažais Panevėžio miesto gatvėmis persekiojo nukentėjusiojo vairuojamą automobilį. Netikėti šiais nuteistojo T. L. parodymais teismas neturi pagrindo. Tai, kad kratos metu pas D. G. nebuvo rasta šaudmenų ir kitų daiktų, kuriais buvo sužalotas D. S., patvirtina byloje nustatytą aplinkybę, kad D. G. pats fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, ir nuteistojo T. L. parodymus, kad automobilius vairavę asmenys, tarp kurių buvo ir D. G., D. S. nesivijo, o liko laukti prie automobilių, kad bendrininkams būtų galimybė skubiai pasišalinti iš įvykio vietos.
Apeliantų nuteistųjų E. K., T. G. ir T. K. teiginiai, kad įvykio vietoje nerasti jų buvimo pėdsakų, o jų namuose kratų metu nerasti jokie nusikalstamos veikos įrankiai, nepaneigia teismo išvadų dėl jų dalyvavimo jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistieji E. K., T. G. ir T. K. buvo sulaikyti ne iš karto po įvykio, o praėjus daugiau kaip mėnesiui laiko, todėl jie turėjo pakankami laiko atsikratyti ne tik nusikalstamos veikos įrankiais, bet ir kitais jų dalyvavimą nusikaltimo padaryme galinčiais patvirtinti daiktiniais įrodymais (avalyne, drabužiais ir pan.). Šių nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotas nusikaltimas veikas įrodyta ne tik anksčiau aptartais įrodymais (nuteistojo T. L. ir liudytojų parodymais, telefoninių kontaktų ir pokalbių išklotinių duomenimis ir kt.), bet ir specialisto išvada Nr.28/09 (05), kurioje konstatuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai ir jų padarymo mechanizmas, atitinka nuteistojo T. L. parodymus apie prieš D. S. smurtavusius asmenis ir jų atliktus veiksmus.
Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog aptariamoje byloje yra pakankamai baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka surinktų, teisme išsamiai ir visapusiškai iširtų ir pagrįstai įrodymais pripažintų duomenų, patvirtinančių T. B., M. Č., D. G., R. J., A. K., T. G., E. K., T. K. ir K. K. kaltumą padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Motyvuojamoji dalis
Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo
Aptariamoje byloje nuteistųjų T. B., M. Č., D. G., R. J. A. K. nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o nuteistųjų T. G., E. K., T. K. ir K. K. - pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimo nenustatė.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų T. B., M. Č., T. G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K., K. K. bendrininkų grupe padaryti veiksmai: D. S. vairuojamo automobilio persekiojimas ir užblokavimas, tikslu užpulti ir sumušti nukentėjusįjį, taip sukliudant eismui gatvėje, nuteistųjų veiksmai vejantis R. S. viešoje vietoje prie mokyklos ir bažnyčios su lazdomis, strypais ir šaunamaisiais ginklais, T. G., E. K., T. K. šaudymas į žmogų viešoje vietoje - prie bažnyčios, tiek ir T. B., D. G. bei A. K., kurie patys nesivijo D. S., bet laukė bendrininkų savo automobiliuose, kuriais užblokavo nukentėjusiojo automobilį, kad padėtų šiems greičiau pasišalinti iš įvykio vietos, veiksmai pagrįstai pripažinti įžūliu elgesiu, sutrikdžiusiu visuomenės rimtį. Visų nuteistųjų anksčiau paminėti veiksmai atitinka BK 284 straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl visų jų nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotis pagal BK 284 straipsnio l dalį. Šiame kontekste pastebėtina, kad ir apeliantai teismo išvadų dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio l dalį iš esmės neginčija.
Su nusikalstamų veikų kvalifikavimu iš esmės nesutinka tik tie nuteistieji, kurie yra nuteisti ne tik už viešosios tvarkos pažeidimą, bet ir už D. S. nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, t. y. nuteistieji T. G., E. K., T. K. ir nuteistojo K. K. gynėjas. Visi šie apeliantai pateikia iš esmės vienodus nesutikimo su nusikalstamų veikų kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą motyvus ir juos pagrindžiančius argumentus. Teigiama, jog už D. S. nužudymą turi atsakyti tik tas asmuo, kuris šaudė nukentėjusiajam į galvą ginklu, užtaisytu Floberto tipo kulkomis, o toks asmuo byloje nenustatytas, todėl nuteistųjų veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Apeliantai mano, kad atsižvelgiant į tai, jog kiti D. S. padaryti kūno sužalojimai įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, jų veika gali būti kvalifikuojama tik pagal BK 138 straipsnį. Be to, apeliantai pastebi, kad teismui konstatavus, kad nukentėjusysis buvo sumuštas iš keršto, nuteistųjų veiksmai galėjo būti kvalifikuojami tik pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį.
Teisėjų kolegijos nuomone, paminėti apeliantų teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nuteistieji T. G., T. K., K. K. ir E. K. nužudė D. S. dėl chuliganiškų paskatų, veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia.
Nužudymo atveju tyčia pagal jos kryptingumą gali būti arba apibrėžta arba neapibrėžta. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (įvairaus sunkumo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams, jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Esant neapibrėžtai tyčiai kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Apie tai, kokia kaltės forma buvo padaryta nusikalstama veika, kaltininko tyčios turinį paprastai sprendžiama atsižvelgiant į objektyvias veikos padarymo aplinkybes: nusikalstamos veikos padarymo įrankius, būdą, nusikalstamų veikų intensyvumą, kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo darymo metu, po jo padarymo ir pan. Šioje byloje teismo nustatytos ir išnagrinėtos bylos aplinkybės bei ištirti įrodymai patvirtina, kad smurtą prieš D. S. naudojo keturi nuteistieji, visus teismo medicinos specialisto išvadoje D. S. konstatuotus sužalojimus padarė nuteistieji K. K. (3 kirstines žaizdas viršugalvyje) ir E. K., T. K. bei T. G. šaunamaisiais ginklais nukentėjusiajam padarė šautinius sužalojimus, visi jie veikė bendrai, tuo pačiu metu, matė vieni kitų veiksmus, visi naudojo kūnui žaloti pritaikytus įrankius. K. K. sudavė nukentėjusiajam metaliniu strypu į galvą, o nuteistieji E. K., T. K. bei T. G. šaudė iš arti į nukentėjusįjį. Atlikdami tokius veiksmus visi jie suprato tokių savo veiksmų pavojingumą, bendrai numatė, kad dėl tokio jų veikimo D. S. gali būti sužalotas arba mirti, ir norėjo bet kurio iš šių padarinių atsiradimo, t. y. veikdami neapibrėžta tyčia kitam žmogui atėmė gyvybę. Priešingai, nei teigia apeliantai, tuo atveju, kai keli asmenys veikia kaip nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai), nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimas Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“). Todėl tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kuris konkrečiai iš nuteistųjų šaudė Floberto tipo kulkomis, nepaneigia jų visų kaltės įvykdžius nužudymą, nes visi jie veikė kaip bendravykdytojai.
Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr.2K-7-156/2010, 2K-446/2011). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistųjų K. K., E. K., T. K. ir T. G. elgesį iki nusikaltimo padarymo, jo darymo metu bei po jo padarymo, konstatavo, kad nuteistieji elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Bylos duomenimis nenustatyta, kad nuteistieji K. K., E. K., T. K. ir T. G. su nukentėjusiuoju D. S. būtų turėję asmeninių ar dalykinių santykių ar kad nukentėjusiojo sumušimui būtų buvusi aiški priežastis. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, keršto konkrečiai nukentėjusiajam D. S. motyvas šioje byloje nenustatytas, todėl apeliantų samprotavimai apie jų nusikalstamų veikų kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų K. K., E. K., T. K. ir T. G. nusikalstamus veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, baudžiamuosius įstatymus taikė tinkamai. Kvalifikuoti nuteistųjų nusikalstamus veiksmus pagal BK 138 straipsnį nėra įstatyminio pagrindo.
Dėl paskirtų bausmių
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes už jų įvykdytas nusikalstamas veikas, bausmių skyrimą skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvavo.
Su paskirtomis bausmėmis nesutinka apeliantai nuteistieji T. B. ir M. Č.
Apeliantas nuteistasis T. B. teigia, kad teismas jam paskyrė neteisingą bausmę, mano, kad jam turėjo būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Teismas, skirdamas bausmę, jos neindividualizavo ir pažeidė BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 55 straipsnyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 5 punkte išdėstytus reikalavimus. Byloje nėra duomenų apie jo dalyvavimą išankstiniame pasirengime, ginklavimesi, turint tikslą užpulti ir sužaloti žmogų. Ikiteisminio tyrimo metu jis nepagrįstai buvo įtariamas organizavęs D. S. nužudymą, dėl to nepagrįstai buvo suimtas ir patyrė didelę moralinę traumą. Prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Toks apelianto nuteistojo T. B. prašymas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. B. bausmę už jo įvykdytą nusikaltimą dėl visų apelianto skunde nurodytų aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, pasisakė ir tinkamai įvertinęs jo padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą, asmenybę bei atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta T. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nuteistajam T. B. paskyrė bausmę, nežymiai didesnę negu BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teismas skundžiajame nuosprendyje motyvuotai pasisakė dėl kokių aplinkybių nuteistajam T. B. skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartoja. Apelianto skundo teiginiai, kad jis dėl ikiteisminio tyrimo metu dėl jam pateiktų kaltinimų organizavus D. S. nužudymą patyrė moralinę traumą, nesusiję su bausmės skyrimu už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Teismas bausmę skiria pagal BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK 54 straipsnio nuostatų. Nuteistajam T. B. paskirta bausmė už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota, nėra per griežta ir yra adekvati jo asmenybei bei padarytai nusikalstamai veikai. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam T. B. paskirta teisinga bausmė. Apygardos teismas teisingai nuteistajam paskirtą bausmę subendrino pagal BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalyse numatytas bausmių subendrinimo taisykles su bausme, paskirta Zarasų rajono apylinkės teismo 2010-12-09 nuosprendžiu. Tenkinti nuteistojo T. B. prašymą – skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nėra teisinio pagrindo.
Apeliantas nuteistasis M. Č. taip pat mano, kad teismas jam skyrė per griežtą bausmę. Iš skundo turinio darytina išvada, kad bausmės griežtumą apeliantas sieja su, jo manymu, neteisingu bausmių subendrinimu. Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai jam paskirtą bausmę subendrino su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme, nes jis ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę yra atlikęs, todėl mano, kad ji turėjo būti tik įskaityta į paskirtą bausmę, o ne subendrinta. Be to, apelianto manymu, iš teismo nuosprendžio neaišku kaip jis turi būti vykdomas, nes teismas į paskirtą bausmę įskaitydamas bausmės laiką, atliktą pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį, nenurodė atliktos bausmės dalies, tuo teismas pažeidė BPK 305 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 4.1.7 punkte išdėstytus išaiškinimus.
Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam M. Č. už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta. Teismas, skirdamas bausmę, nurodė išsamius bausmės skyrimo motyvus, kurių apeliantas neginčija, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su jais, jų nekartoja.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad M. Č. šioje byloje aptariamą nusikaltimą padarė prieš priimant 2010-06-21 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir teisingai bausmes subendrino pagal BK 63 straipsnio 9 dalyje numatytas bausmių subendrinimo taisykles. Priešingai nei teigia apeliantas, jo atlikta bausmė pagal ankstesnį teismo nuosprendį negali būti automatiškai įskaitytą į naujai paskirtos bausmės laiką. Pagal BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatą, kurioje numatyta, kad pagal šiame BK straipsnyje numatytas taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmės visų pirma yra subendrinamos, o po to į bausmės laiką įskaitoma bausmė visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Būtent taip ir buvo padaryta aptariamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, jog į paskirtą subendrintą bausmę įskaitomas bausmės laikas, atliktas pagal 2010-06-21 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį (keičiant atliktas 2 dienas į 1 dieną laisvės atėmimo). Pažymėtina, kad nuosprendžio vykdymo metu iškilę neaiškumai dėl nuosprendžio vykdymo šalinami BPK 362 straipsnio nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegijos nuomone, kitiems šioje byloje nuteistiems ir apkaltinamąjį nuosprendį apskundusiems asmenims yra paskirtos teisingos, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančios bausmės, jos tinkamai individualizuotos, adekvačios nuteistųjų asmenybėms bei jų padarytoms nusikalstamoms veikoms. Apeliantai nuteistieji T. G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K. savo apeliaciniuose skunduose dėl jiems paskirtų bausmių dydžio nepasisako ir aplinkybių, kurios leistų mažinti paskirtąsias bausmes nenurodo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Nuteistojo K. K. gynėjas apeliaciniame skunde aptaria galimybę skirti K. K. švelnesnę bausmę siedamas tai su pastarojo veikos perkvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį. Kadangi teisėjų kolegija atmeta prašymą K. K. veiksmus perkvalifikuoti, todėl apelianto argumentai apie bausmės švelninimą, taip pat atmetami.
Apeliantas nuteistasis A. K. savo skunde nurodo, jog skundžiamame teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad jis yra įtrauktas į nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą ir pateikia teismui (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos pirmininkės pasirašytą raštą, kuriame nurodoma, kad A. K. su J. D. gyvena K. J. priklausančiame bute (26 t., 47 b. l.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad apelianto pateiktas (duomenys neskelbtini) namo DNSB pirmininkės pasirašytas raštas nėra oficialus dokumentas, patvirtinantis, kad apeliantas skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą. Oficialus dokumentas, patvirtinantis, kad asmuo turi nuolatinę gyvenamąją, yra asmens gyvenamosios vietos seniūnijos ar savivaldos institucijos išduota pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą. Tokios pažymos apeliantas pirmosios instancijos teismui iki nuosprendžio priėmimo nepateikė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyti duomenys apie nuteistojo A. K. gyvenamąją vietą yra neteisingi.
Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistųjų T. B., M. Č., T. G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K. ir K. K. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl visų apeliantų apeliaciniai skundai atmetami.
D. P. apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo
Šiuo teismo nuosprendžiu V. P. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Teismo nuosprendį skundžia nuteistojo V. P. gynėjas advokatas R. Jakonis. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo nuosprendžiu, teigia, jog teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 3-5 dalių bei 241 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir netinkamai taikė BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalies nuostatas. Apeliantas skunde formuluoja du alternatyvius ir prieštaringus, prašymus: prašo skundžiamą teismo nuosprendį V. P. nuteisimo dalyje panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti teismo nuosprendį ir V. P. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Abu apelianto prašymai atmestini.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. P. kaltės įvykdžius viešosios tvarkos pažeidimą yra pagrįstos bylos duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodymais nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 1–4 dalių nuostatų, nuosprendyje yra išdėstytas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų turinys (BPK 301 straipsnio 1 dalis), o pateiktas jų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų.
Nors nuteistasis V. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė savo dalyvavimą nusikaltimo padaryme, tačiau jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsni 1 dalyje, įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma: nuteistojo T. L. ir įtariamojo E. K. parodymais, telefoninių kontaktų duomenimis ir telefoninių pokalbių įrašais, fonoskopinės ekspertizės išvadomis, liudytojų R. L., H. R. ir G. T. parodymais ir kitais rašytiniais bylos įrodymais, kurie yra detaliai ir išsamiai aptarti ir įvertinti skundžiamame teismo nuosprendyje.
Apeliantas savo skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nuteistojo V. P. kaltę grindė liudytojo G. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tokie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės. Skundžiamame teismo nuosprendyje yra nurodyti tik tie liudytojo G. J. parodymai, kuriuos jis patvirtino teisme, t. y., kad jis V. P. atnešė iš automobilio maišelį su domkratu ir raktu, ir kad automobilyje buvo metalinis strypas. Jokių kitų liudytojo G. J. parodymų skundžiajame nuosprendyje nenurodyta ir teismas šio liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nesivadovavo ir jais nuteistojo V. P. kaltės negrindė.
Apeliantas mano, kad teismas negalėjo vadovautis įtariamojo E. K. ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nes jie nepatikimi ir prieštaringi. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad įtariamojo E. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumas buvo patikrintas teisiamajame posėdyje apklausus ikiteisminio tyrimo tyrėją J. B., kuri ikiteisminio tyrimo metu apklausė įtariamąjį E. K. Teismas perskaitydamas įtariamojo E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vadovavosi BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir šio įtariamojo parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai buvo patikrinti teisiamajame posėdyje ir teismas šio liudytojo parodymais vadovavosi tik tokia jų dalimi, kuri patvirtinta kitais įrodymais.
Apelianto nuomone, teismas negalėjo vadovautis nuteistojo T. L. parodymais, nes jie nepatikimi, nenuoseklūs ir prieštaringi. Tokius savo teiginius apeliantas grindžia iš esmės analogiškai argumentais kaip ir kiti šioje byloje apeliacinius skundus padavę asmenys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiame procesiniame sprendime dėl nuteistojo T. L. parodymų patikimumo išsamiai pasisakė, aptardama kitų apeliantų apeliacinių skundų argumentus dėl nuteistųjų kaltės įrodymų ir jų vertinimo, todėl jų nebekartoja. Kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nuteistojo T. L. parodymų patikimumo ir sprendžia, kad apygardos teismas pagrįstai jais vadovavosi nustatinėdamas faktines bylos aplinkybes ir grįsdamas savo išvadas dėl kitų nuteistųjų dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. Naujų aplinkybių, kurios duotų pagrindą suabejoti nuteistojo T. L. parodymais, apeliantas nenurodo, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, tokių aplinkybių nenustatė. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis T. L. parodė, jog V. P. 2009 m. sausio 5 d. vairavo automobilį ,,VW Passat“ su lietuviškais numeriais (duomenys neskelbtini) kurie buvo išduoti tik 2009 m. sausio 7 d., nedaro visų nuteistojo T. L. duotų parodymų nepatikimais. Teisėjų kolegija tokį nuteistojo R.L. parodymų neatitikimą nelaiko esminiu. Atsižvelgiant į tai, kad automobilio numeriai buvo pakeisti iš karto po įvykio (po 2 dienų), o T. L. teisingus parodymus pradėjo duoti praėjus dviem mėnesiams po įvykio, jis nesąmoningai galėjo suklysti nurodydamas V. P. vairuojamo automobilio valstybinius numerius.
Apelianto skundo teiginiai dėl kitų skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų: fonoskopinės ekspertizės, telefoninių pokalbių ir jungimosi prie celių duomenų įrodomosios vertės yra deklaratyvūs. Byloje yra užfiksuoti V. P. telefoniniai kontaktai su kitais nuteistaisiais įvykio dieną, o fonoskopinės ekspertizės išvadoje nurodyta, jog pateiktuose telefoninių pokalbių įrašuose tikėtina yra užfiksuotas V. P. balsas bei kalba. Šie duomenys, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. P., veikdamas bendrininkų grupe su kitais aptariamoje byloje nuteistaisiais asmenimis, padarė viešosios tvarkos pažeidimą, už tai yra pagrįstai skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistas.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjant aptariamą bylą teisme esminių BPK reikalavimų pažeidimų nepadaryta. BK 2 straipsnyje nurodytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos nepažeistos. BK 2 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. P. veika atitinka jam inkriminuoto BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nuteistajam V. P. už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta teisinga, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkanti, bausmė, kuri nėra aiškiai per griežta.
Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistojo V. P. gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Nuteistųjų T. B., M. Č., T. G., D. G., R. J., A. K., E. K., T. K. ir K. K. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio bei nuteistojo V. P. gynėjo advokato Rolando Jakonio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendžio atmesti.