- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-06-15
- Bylos Nr.
- 1A-105-64-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-62-1-00010-2009-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- V. L.
- Nukentėjusysis
- V. V.
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir V. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę ir neturtinę žalas nukentėjusiajam V. V..
Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos, t.y. nuo 2010 m. gruodžio 16 d.
Priteista iš V. L. 1000,00 Lt turtinės žalos, 2360,00 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 1000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo V. V. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, t.y. 2008 m. rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, (duomenys neskelbtini), V. R. namuose, paėmęs iš V. R. 1000,00 Lt, kuriuos jis turėjo perduoti V. V. už V. R. įsigytą automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau paimtų pinigų V. V. neperdavė, juos pasisavino, padarydamas nukentėjusiajam V. V. 1000,00 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2010-12-16 nuosprendį ir jį pagal BK 183 str. 1 d. išteisinti. Teigia, kad yra nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 str. 1 d., nes jokio nusikaltimo nepadarė, kadangi tarp jo ir nukentėjusiojo V. V. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, jie neapima baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo požymių ir šie klausimai gali būti spręstini civilinio proceso tvarka. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra prieštaringas, nekonkretus, prieštaraujantis BPK 1 str. 1 d., 3 str. 1 d. 1 p., 44 str. 6 d., 7 d. nuostatoms. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nebuvo surinkta patikimų įrodymų ir duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, nenustatyti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai. Teismas išvadą dėl jo kaltės grindė tik prieštaringais nukentėjusiojo V. V. ir liudytojo V. R. parodymais, kurie, jo manymu, turi būti vertintini kritiškai, kadangi tiek nukentėjęs V. V., tiek liudytojas V. R. yra suinteresuoti bylos baigtimi ir savo parodymais klaidina teismą. Tvirtina, kad nukentėjęs V. V. sako netiesą, kad pinigai nebuvo išleisti jo reikalams tvarkyti, kadangi tai gali patvirtinti faktinės aplinkybės ir rašytiniai įrodymai. Teigia, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir šališkai patikėjo vien nukentėjusiojo V. V. ir liudytojo V. R. prieštaringais parodymais, neįvertino tai, kad jis, gautus iš V. R. 1000 Lt, išleido ne savo, o V. V. reikalams tvarkyti, t.y. mokėjo už kurą, nes su juo važinėjo automobiliu, pirko alkoholinius gėrimus, maistą, kiekvieną dieną važinėjos iš (duomenys neskelbtini) k. į (duomenys neskelbtini) m., be to, būtent jis mokėjo už automobilio saugojimą ir transportavimą, o ne V. V. ir tai gali patvirtinti liudytojai. Apie tai, kad V. R. jam perdavė 1000 litų V. V. žinojo. Nei V. R., nei V. V. tuo metu nereikalavo grąžinti pinigų, šiuos pinigus jis leido kartu su V. V., apmokėdamas už kartu turėtas išlaidas už prekes ir paslaugas. Tarp jo, V. R. ir V. V. dėl 1000 litų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Šie 1000 Lt nėra BK 183 str. 1 d. numatyto pasisavinimo dalykas ir jo kartu su nukentėjusiuoju V. V. leisti pinigai ir apmokamos išlaidos neturėtų būti laikoma nusikalstama veika. Be to, jis niekada neneigė, kad šie pinigai yra pas jį ir nesiekė jų negrąžinti savininkui (ar kitam teisėtam turo valdytojui). Mano, kad būtina įvertinti tai, kad jo kartu su V. V. turėtos bendros išlaidos apmokėtos iš gautų 1000 Lt ir šie pinigai nėra nusikaltimo objektas, o civilinio ginčo dalykas ir jų grąžinimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, derybų ar konsultacijų keliu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-831/2006) nurodyta, kad dokumentų, pateisinančių pinigų panaudojimą, nepateikimas ir gautų pinigų negrąžinimas per tam tikrą laiką dar neduoda pakankamo pagrindo išvadai, kad patikėtas turtas buvo pasisavintas; nors nuosprendyje nustatytas faktas, kad iki ikiteisminio tyrimo pradžios gauti pinigai nebuvo grąžinti ir įmonės nepasiekė jokie pinigų panaudojimą pateisinantys dokumentai, tačiau asmens nuteisimui pagal BK 183 str. svarbu nustatyti ne pinigų negrąžinimą, o jų pasisavinimą; be to, jei asmuo paima turtą tik norėdamas juo laikinai pasinaudoti ir ketina jį vėliau grąžinti savininkui (ar kitam teisėtam turto valdytojui) arba atlyginti prarasto turto vertę, jo veiksmuose nėra turto pasisavinimo sudėties, (žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras II. Specialioji dalis (99-212 str.), Vilnius, 2009, p. 346). Kadangi pagal BK 2 str. 4 d. nuostatą, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis - baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pažymi, kad visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai turi būti tiesiogiai arba netiesiogiai įtvirtinti įstatyme, jų plečiamai negalima aiškinti, kaip tai yra išdėstyta kaltinamajame akte ir 2010-12-16 nuosprendyje. Svetimo turto pasisavinimas yra materialioji nusikalstamos veikos sudėtis, todėl būtina turtinės žalos atsiradimo sąlyga, tarp veikos ir kilusių padarinių yra būtinas priežastinis ryšys. Svetimo turto pasisavinimo veikos kvalifikavimui yra svarbus padarytos materialinės žalos dydis. Turto pasisavinimas laikomas nusikaltimu, jeigu padarytoji turtinė žala viršija 3 MGL dydžio sumą. Šiuo atveju teismas visiškai neatsižvelgė į jo parodymus, kad didžiąją dalį iš 1000 Lt jis išleido kartu su nukentėjusiuoju V. V., jam žinant ir sutinkant buvo apmokėta už kurą, maistą, pirktus alkoholinius gėrimus, mokestis už automobilių stovėjimo aikštelę ir kt. Teismas visiškai netyrė ir nenagrinėjo kokios sumos iš 1000 Lt buvo išleistos bendrom su nukentėjusiuoju V. V. išlaidoms padengti ir apmokėti už prekes. Teigia, pateiksiąs įrodymus, kad su V. V., jam žinant ir sutinkant iš 1000 Lt buvo sumokėta už paslaugas, prekes ir ši suma sudaro apie 1000 Lt.
Taipogi skunde nurodo, kad, būdamas įsitikinęs savo nekaltumu, nepasinaudojo gynėjo išankstine pagalba teisme ir negalėjo tinkamai pasirengti savo gynybai. Teismas nagrinėdamas bylą 2010 m. gruodžio 8 d. teismo posėdyje jam tinkamai neišaiškino visų jo procesinių teisių, taip pat ir teisės pasinaudoti advokato pagalba, dėl ko buvo pažeistos BPK 22 str., 44 str. 7 d., 8 d., 50 str. nuostatos. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjęs V. V. turėjo atstovę advokatę, byloje valstybinimą kaltinimą palaikė prokuroras ir todėl jis, nebūdamas teisininkas ir neturėdamas advokato, negalėjo tinkamai pasinaudoti savo BPK 22 str. numatytomis procesinėmis teisėmis, dėl ko nepasinaudojo visomis baudžiamojo procesinėmis galimybėmis pateikti visus reikalingus prašymus ir įrodymus savo nekaltumui įrodyti, neturėdamas advokato teisme, neturėjo galimybės visapusiškai gintis, nepasisakė tinkamai savo gynybai baigiamosiose kalbose, be to, laiku nesusipažino su teismo posėdžio protokolu ir nepareiškė dėl jo pastabų ir papildymų. Nurodo, kad tik 2011-01-03 pavėluotai gavęs iš bylos teismo posėdžio protokolus, sužinojo, kad šie teismo posėdžio protokolai nepilnai surašyti, 2010-12-08 teismo posėdžio protokole visiškai neužrašytas jo pasisakymas apsigynimui ir paskutiniajame žodyje, kuriame jis pasakė, kad su kaltinimu nesutinka, neprisipažįsta kaltu ir prašė jį išteisinti, teismo posėdžio protokole nėra užrašyti, o užrašyti visiškai ne jo žodžiai: „nieko nenoriu pasakyti“, kuriuos tvirtina išvis nesakęs. Mano, kad teismas po pertraukos 2010-12-08 nagrinėdamas bylą esminiai pažeidė BPK 22 str., 44 str. 7 d., 8 d., 45 str., 242 str., 243 str., 267 str., 268 str., 272 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 str. 2 d., 3 d., b, c punktų nuostatas, kadangi dar kartą nepaaiškino šiame teismo posėdyje jo procesinių teisių - teisę pareikšti nušalinimus, turėti gynėją ir kt. kaltu teisme neprisipažino ir teisme nepareiškė, kad ginsis pats ar, kad jam nereikalingas advokatas, teigia nepateikęs jokio žodinio, raštiško atsisakymo nuo gynėjo, teismas jo to visiškai ir neklausė ir jam neužtikrino gynėjo ar valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir dėl to teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 str. 3 d. nurodoma, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai, gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis V. V. prašo nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti, nes tarp jo ir V. L. nebuvo susiklostę jokie civiliniai santykiai – jam neskolino pinigų, nedovanojo ir pan., V. R. pasitikėjo V. L., kaip jo (nukentėjusiojo) draugu ir paprašė perduoti pinigus už parduotą sudaužytą automobilį, tačiau V. L. tuos pinigus pasisavino. Teigia, kad V. L. teiginiai, jog pinigų negrąžinimas nėra jų pasisavinimas, yra tik jo išvedžiojimai ir nusikalstamos veikos požymių interpretacija. Tvirtina, kad būtent V. L. buvo suinteresuotas bylos baigtimi ir klaidino teismą, nurodydamas apie iš V. R. gautų pinigų panaudojimą. Teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo nešališkai ir teisingai įvertino aplinkybes.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).
Dėl teisės į gynybą
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 str. 3 d. nurodoma, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai, gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą. Šioms nuostatoms neprieštarauja ir Lietuvos Respublikos BPK nuostatos, užtikrinančios kaltinamojo teisę į gynybą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu V. L. buvo išaiškintos jo procesinės teisės, tarp jų ir teisė turėti gynėją, tačiau jis atsisakė gynėjo (1 t. 71, 72, 100, 101, 108, 109, 116, 117, 148, 149, 157, 158,160, 161 b. l.). Taip pat V. L. procesinės teisės buvo išaiškintos ir bylos nagrinėjimo metu. 2010-02-03 V. L. buvo išsiųstas raštas, kuriame nurodyta, kad teismas, negavęs jo prašymo, gynėjo į teisiamąjį posėdį nekvies (2 t. 6 b. l.). Be to, V. L. jo, kaip kaltinamojo, procesinės teisės buvo išaiškintos ir teisiamajame posėdyje ir kaltinamasis 2010-04-07 posėdžio metu teismui nurodė, kad ketina kreiptis į Šiaulių VGTPT dėl nemokamos teisinės pagalbos (2 t. 20-21 b. l.), tačiau vėlesniuose posėdžiuose apeliantas nereiškė prašymų dėl gynėjo paskyrimo ir nenurodė, ar jam Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagarbos tarnybos direktoriaus sprendimu yra paskirtas gynėjas, teiksiantis teisinę pagalbą šioje byloje. Atsižvelgus į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. L. buvo ne kartą išaiškintos jo procesinės teisės, tarp jų ir teisė turėti gynėją, kolegija daro išvadą, kad nuteistajam teisė turėti gynėją buvo išaiškinta tinkamai.
Nors pirmosios instancijos teisme nukentėjusįjį atstovavo advokatė D. Balčiūnienė, kaltinimą palaikė prokuroras, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad V. L. privalėjo būti paskirtas gynėjas, nes BPK 51 str. 1 d. 4 p. numato, kad būtinas gynėjo dalyvavimas, kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją. Šioje byloje tik V. L. buvo pareikštas kaltinimas, gynybos interesų prieštaravimų nebuvo. Pastebėtina, kad pagal BPK 55 str. nukentėjusysis turi teisę turėti įgaliotąjį atstovą, teikiantį teisinę pagalbą nukentėjusiajam, ginantis jo teises ir teisėtus interesus. Byloje nenustatyta kitų aplinkybių, dėl kurių V. L. būtų būtinas gynėjas.
Atsižvelgus į tai, kad V. L. buvo tinkamai išaiškinta teisė turėti gynėją, į tai, kad nebuvo pagrindo paskirti nuteistajam gynėjo, daroma išvada, kad nuteistojo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Taigi, nebuvo pažeistos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 str. 3 d. ar Lietuvos Respublikos BPK 22 str., 44 str. 7 d., 8 d., 45 str., 242 str., 243 str., 267 str., 268 str., 272 str. nuostatos.
Pažymėtina, kad V. L. savo teisę į gynybą įgyvendino bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu – pateikė apeliacinį skundą dėl nuosprendžio, sudarė susitarimą su adv. J. Nekrašiumi, kuris nuteistąjį gynė teisme.
Nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad jis, neturėdamas gynėjo, negalėjo tinkamai laiku susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu ir pateikti pastabas dėl jo, nes bylos medžiaga liudija, kad V. L. išaiškinant jo procesines teises, buvo išaiškinta ir jo teisė susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad posėdžio metu buvo daromas garso įrašas, tačiau kolegija neturi galimybės patikrinti, ar nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl teisiamojo posėdžio protokolo teisingumo yra pagrįsti ar ne, kadangi posėdžio metu daromas garso įrašas nėra pridedamas prie baudžiamosios bylos. Pastebėtina, kad jokių pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo nuteistasis nepateikė pirmosios instancijos teismui.
Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantui buvo suteikta teisė apsiginti, t. y. suteikta teisė ne tik pasakyti savo baigiamąją kalbą, bet ir pasakyti paskutinį žodį. Dėl to, daroma išvada, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą V. L. pačiam ginantis, t. y. nekviesdamas apeliantui gynėjo, BPK nuostatų nepažeidė.
Dėl kaltės pagal BK 183 str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų tirdamas bei vertindamas įrodymus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos prasmę, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.
Apeliantas teigia, kad nuteistas pagal BK 183 str. 1 d. be teisinio pagrindo, nes jo veika neatitinka šiame straipsnyje aprašyto nusikaltimo sudėties, kad jo veiksmai tarp jo ir nukentėjusiojo turėjo būti vertinami kaip civiliniai santykiai.
Turto pasisavinimas, numatytas BK 183 str., yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai, neatlygintinai paverčia savu (užvaldo). Šio nusikaltimo objektas – visų formų nuosavybė, taip pat nuosavybės teisės subjektų turtinės teisės, o nusikaltimo dalyku gali būti turtas, patikėtas kaltininkui, esantis jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, juo disponuoja tarnybinių, darbo ar sutartinių santykių pagrindu, taip pat teisė į svetimą turtą, kurios pagrindu išsaugomi turtiniai interesai ar vykdoma turto priežiūra. Pagal teismų praktiką patikėtas turtas – užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Tokio turto perdavimas paprastai įforminamas dokumentais. Tačiau tai nėra būtina turto perdavimo (patikėjimo) sąlyga, kadangi fizinių asmenų tarpusavio sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str.). Sandoris, kuriam įstatymas nenumato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). Turtas kaltininkui gali būti patikėtas ilgam laikui (dėl darbo pobūdžio, dvišalių ar daugiašalių sutarčių) arba trumpam – atlikti tam tikras užduotis. Turto pasisavinimas padaromas ne tik aktyviais įvairiais veiksmais, bet ir neveikimu, kai savininkui turtas paprasčiausiai negrąžinamas. Nusikalstamas neveikimas pasireiškia tuo, kad kaltininkas nevykdo pareigos atsiskaityti su nukentėjusiuoju. Pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Tačiau šio nusikaltimo baigtumo momentas iš dalies priklauso nuo pasisavinimo turto rūšies. Pasisavinus tiktai rūšinius požymius turintį daiktą (pinigus, maisto produktus, pašarus ir kt.), nusikaltimas galėtų būti laikomas baigtu nuo momento, kai: a) savininkas ar kitas įgaliotas asmuo teisėtai pareikalauja atsiskaityti ar atiduoti daiktus natūra; b) pasibaigia turto grąžinimo terminas; arba c) kaltininkas išneša daiktus iš tos teritorijos, kurioje jis turi įgaliojimus juos valdyti arba jais naudotis, ir pan.
Nuteistasis V. L. pripažino, kad 2008 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį jam V. R. perdavė 1000 Lt, kuriuos paprašė perduoti V. V. už nupirktą automobilį, jis pinigus paėmė, tačiau jų neperdavė, o kaip tvirtina, išleido bendroms jo ir V. V. poreikiams, pvz. mokėjo pinigus atsiimant V. V. automobilį iš automobilių saugojimo aikštelės, pinigus leido kartu su V. V., pirkdamas už juos įvairias prekes, kurą. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. R. patvirtino, kad jis už 1000 Lt nupirko V. V. apgadintą automobilį ir 1000 Lt padavė V. L., kad jis perduotų tuos pinigus V. V., kadangi jie buvo draugai ir bendravo. Nukentėjusiuoju apklaustas V. V. parodė, kad jis V. R. pardavė neberemontuojamą automobilį, tačiau pinigų negavo, pokalbio su V. R. metu sužinojo, jog pinigus pastarasis perdavęs per V. L., tačiau nuteistasis jam pinigų neperdavė. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad pokalbio su V. R. metu, V. L. prisipažino, kad gavo iš V. R. pinigus ir pažadėjo tuos 1000 Lt grąžinti kartu su 4500 Lt. V. V. parodė, kad dėl tų pinigų grąžinimo su V. L. buvo žodinis susitarimas, nors konkretaus laiko nesutarė. Tiek liudytojas V. R., tiek ir nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino teisminio nagrinėjimo metu, todėl netikėti jų parodymais teismas neturi pagrindo. Be to, nukentėjusiojo ir liudytojo duoti parodymai nėra prieštaringi, o tai, kad jų parodymai nesutampa su nuteistojo parodymais, negali būti absoliučiu pagrindu kritiškai, kaip prieštaringus parodymus vertinti nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus. Pastebėtina, kad pats nuteistasis pripažįsta, kad jis iš V. R. gautus pinigus turėjo perduoti V. V., tačiau to nepadarė. Toks nuteistojo pripažinimas šios aplinkybės patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojo duotus parodymus. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokiais nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais rėmėsi priimdamas nuosprendį.
Nors tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nebuvo susiklostę tiesioginiai konkliudentiniai veiksmai dėl pinigų perdavimo, tačiau nuteistojo pripažinimas, kad iš V. R. gautus pinigus jis turėjo atiduoti nukentėjusiajam, leidžia daryti išvadą, kad tokie nuteistojo veiksmai – iš liudytojo paėmus ir įsipareigojus nukentėjusiajam perduoti pinigus, bet jų realiai neperdavus, – atitinka BK 183 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę. Nepagristas nuteistojo tvirtinimas, kad už jam paduotus V. R. pinigus, kuriuos jis turėjo perduoti nukentėjusiajam, kartu su nukentėjusiuoju bendrai leido jųdviejų poreikiams – sumokėjo už automobilio saugojimą automobilių stovėjimo aikštelėje, kurą ir kitas prekes, nes šių aplinkybių nukentėjusysis nepatvirtino. Priešingai, nukentėjusysis nurodė, kad jis kartu su V. L. važinėjo, tačiau leido savo pinigus. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad įvykio metu nukentėjusysis turėjo pakankamai lėšų, nes buvo pardavęs nekilnojamąjį turtą, o pateiktas banko išrašas patvirtina, kad nukentėjusiojo panaudota pinigų suma yra mažesnė nei buvo gauta pinigų už parduotą namą (1 t. 64-68 b. l.). Be to, iš transporto priemonės perdavimo-priėmimo akto Nr. 285 matyti, kad automobilį nukentėjusysis atsiėmė 2008-09-10, sumokėjo už jo nutempimą bei saugojimą aikštelėje. Tiek perdavimo-priėmimo akte, tiek ir PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad pinigus sumokėjo pats nukentėjusysis V. V. (1 t. 136-137 b. l.). Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis neturėjo pakankamai lėšų, susimokėti už automobilio saugojimą aikštelėje, už kurą ar kitas prekes, kad būtų pagrindas kitam asmeniui sumokėti už nukentėjusįjį. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad jis gali teismui pateikti patvirtinančius dokumentus, kad yra liudytojų, kurie patvirtintų jo parodymus apie tai, kad tuos 1000 Lt jis kartu su nukentėjusiuoju leido bendrai, tačiau nei prie apeliacinio skundo, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis teismui nepateikė nei vieno šį jo skundo argumentą patvirtinančio dokumento bei nenurodė nei vieno asmens, galinčio patvirtinti, kad iš V. R. gautus pinigus, kuriuos turėjo perduoti V. V., panaudojo bendrai su pačiu nukentėjusiuoju. Taigi, įvertinus tai, kad nuteistasis nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo parodymus dėl bendrai naudojimo pinigų, daroma išvada, kad nuteistojo parodymai apie tai, kad 1000 Lt buvo panaudoti bendriems nukentėjusiojo ir nuteistojo poreikiams tenkinti, yra nepagrįsti ir pagrįstai tokius nuteistojo parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai.
Nors nukentėjusysis pripažino, kad V. L. pažadėjus atiduoti 1000 Lt, buvo žodinis susitarimas, nenurodant konkrečios datos, kada pinigai turi būti atiduoti, tačiau iš visumos byloje surinktų įrodymų matyti, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, nuteistasis pradėjo teigti, kad nukentėjusysis pats numanė, kad pinigai yra pas jį, pinigų nereikalavo, todėl tarp jų yra civiliniai santykiai ir tai negali būti vertinama kaip turto pasisavinimas. Tačiau nuo momento, kada nuteistasis pripažino aplinkybę, jog jis turi V. V. perduotinus pinigus, tačiau jų nukentėjusiajam negrąžino, nuteistajam atsirado pareiga grąžinti V. R. nukentėjusiajam perduotinus pinigus ir tai pagal teismų praktiką laikoma vienu iš svetimo turto pasisavinimo baigtumo momentų. Dėl to pripažįstama, kad nusikalstamą veiką – turto pasisavinimą V. L. padarė neveikimu, t.y. nevykdė pareigos atsiskaityti su nukentėjusiuoju. Byloje nustatyta, kad pinigų už automobilio pardavimą nukentėjusysis iki šiol negavo ne dėl to, kad su juo neatsiskaitė V. R., kuris nupirko automobilį, bet dėl nuteistojo veiksmų, kuris V. R. perduotų pinigų nukentėjusiajam neperdavė, todėl pripažįstama, kad tarp V. L. veiksmų ir nukentėjusiajam padarytų nuostolių (padarinių) yra priežastinis ryšys.
Atsižvelgus į tai, kad nustatyti būtinieji objektyvieji turto pasisavinimo požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys, bei tai, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė veikimu, daroma išvada, kad 1000 Lt pasisavinimas yra įrodytas ir tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nėra civilinių santykių, kuriuos būtų galima spręsti civilinio proceso tvarka.
Kadangi pasisavintas turtas – 1000 Lt yra daugiau nei 7 MGL dydžio, todėl V. L. neteisėti veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 183 str. 1 d.
Pagal teismų praktiką, savo forma ir turiu nuosprendis turi atitikti BPK 302–307 str. ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus. BPK 305 str. 1 d. 1 p. numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama teismo nustatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą jis šiuo nuosprendžiu nuteisiamas, aplinkybių aprašymu. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio dalyje nurodomi visada (BPK 305 str. 1 d. 1 d. 1 p.). Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų nepažeidė, nurodė veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius, kurie atitinka BK 183 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos apibūdinimą. Tai, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra nurodytos tos pačios pripažintos įrodytomis faktinės aplinkybės kaip ir kaltinamajame akte, nėra pagrindas manyti, kad nuosprendis yra neteisėtas, kad nusikalstamos veikos sudėties požymiai buvo aiškinami plečiamai nei jie yra nurodyti baudžiamajame įstatyme. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog nusikaltimo požymiai buvo aiškinami plečiamai, kaip tai yra išdėstyta kaltinamajame akte ir nuosprendyje, yra nepagrįstas.
Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir apeliacinio skundo argumentais priimti V. L. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.
Kadangi apeliaciniu skundu nuteistasis prašė jį išteisinti pagal jam inkriminuotą nusikaltimą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d., šiame nuosprendyje nepasisako dėl V. L. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės ar priteistų civilinių ieškinių. Tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskirdamas nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę ir neturtinę žalas nukentėjusiajam V. V.. Pažymėtina, kad BK 67 str. 2 d. 2 p. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė numato tik turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą. Dėl to daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas įpareigodamas nuteistąjį V. L. per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam padarytą ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą, ko BK 69 str. nenumato. Taigi, dėl to skundžiamo nuosprendžio rezioliucinė dalis keičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nuosprendį pakeisti:
Panaikinti nuosprendžiu V. L. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės įpareigojimą – per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti neturtinę žalą nukentėjusiajam V. V..
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.