- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-21
- Bylos Nr.
- I-688-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04498-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- G. V., D. V., V. V., J. V., S. Z., E. Z., R. Ž., A. Ž., L. Ž., D. Ž., J. Ž., A. B., D. D., L. G., L. Š., V. G., A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų G. V., G. V., D. V., D. V., V. V., J. V., S. Z., E. Z., R. Ž., A. Ž., L. Ž., D. Ž., J. Ž., A. B., D. D., L. G., L. Š., V. G., A. S. ir V. V. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai G. V., G. V., D. V., D. V., V. V., J. V., S. Z., E. Z., R. Ž., A. Ž., L. Ž., D. Ž., J. Ž., A. B., D. D., L. G., L. Š., V. G., A. S. ir V. V. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Prokuratūra): 1) G. V. – 5 339,57 Lt, G. V. – 4 153,42 Lt, D. V. – 10 193,48 Lt, D. V. – 4 667,87 Lt, V. V. – 2 414,35 Lt, J. V. – 4 668,79 Lt, S. Z. – 6 512,16 Lt, E. Z. – 6 950,26 Lt, R. Ž. – 5 046,48 Lt, A. Ž. – 6 599,96 Lt, L. Ž. – 4 004,37 Lt, D. Ž. – 7 390,17 Lt, J. Ž. – 2 488,50 Lt, A. B. – 4 431,87 Lt, D. D. – 4 908,26 Lt, L. G. – 6 882,43 Lt, L. Š. – 7 152,95 Lt, V. G. – 4 649,96 Lt, A. S. – 1 431,30 Lt, V. V. – 4 510 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2012-04-30; 2) G. V. – 3 383,64 Lt, G. V. – 2 976,53 Lt, D. V. – 10 512,07 Lt, D. V. – 3 553,44 Lt, V. V. – 3 644,20 Lt, J. V. – 2 541,89 Lt, S. Z. – 3 895,32 Lt, E. Z. – 4 551,87 Lt, R. Ž. – 4 467,43 Lt, A. Ž. – 15 007,45 Lt, L. Ž. – 3 040,72 Lt, D. Ž. – 3 303,56 Lt, J. Ž. – 309,37 Lt, A. B. – 3 384,01 Lt, D. D. – 3 099,13 Lt, L. G. – 3 218,85 Lt, L. Š. – 2 110,76 Lt, V. G. – 2 871,88 Lt, A. S. – 2 728,45 Lt, V. V. – 2 628,92 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31.
Pagrįsdami savo reikalavimus pareiškėjai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jiems mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisę – gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra (toliau – Prokuratūra) atsisakė išmokėti neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nes ji veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama Prokuratūros, ir Prokuratūra atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjams darbo užmokestį, atsakovė vadovavosi galiojančiomis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatomis. Anot atsakovės, jos veiksmai nuo 2009-05-01 pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjai siekė apginti savo pažeistas teises ir prašė teismą jiems priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2009-05-01 taikytų Konstitucijai prieštaravusių įstatymų nuostatų.
Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime pripažino, kad: Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23 3 straipsnio 2 dalis (2009-04-23, 2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009-06-17 redakcija) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-07-17, 2 straipsnis (2009-07-17, 2010-07-02, 2011-11-22 redakcijos), 2 straipsnio (2011-12-21 redakcija) 2 dalis tiek, kiek jais buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnis (2011-12-21 redakcija, įsigaliojusi 2012-05-01) tiek, kiek jame buvo įtvirtinti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011-12-21, 2012-12-20 redakcijos) tiek, kiek juo buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nurodytame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, yra pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2016-02-15 sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojams neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio išmokėjimo. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo ir 2015-11-19 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Po kreipimosi į teismą Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, iš kurio preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad jis taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi, prokurorų patirtų praradimų dėl neproporcingai sumažintų pareiginės algos koeficientų taikymo teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.) yra sureguliuoti įstatymu.
Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Grąžinimo įstatymą, Prokuratūrai nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti prokurorų patirtus praradimus.
Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą ir priteisti dėl Konstitucijai prieštaravusių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio dalį nėra, todėl šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teisme 2016-11-14 buvo gautas pareiškėjų prašymas, kuriame pareiškėjai pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis). Analogiškas kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pagrindas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra tik vada spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, tačiau jame išdėstyti argumentai teismo nesaisto ir prašymo pagrįstumą teismas vertina savarankiškai. Klausimas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiamasi tik, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012).
Teismui nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Grąžinimo įstatymas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarimą, kuriame buvo nurodyta nustatyti teisingą praradimų kompensavimą. Kita vertus, tai nereiškia, kad kompensuotina visa dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravusių nuostatų taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir ji išmokama nedelsiant. Be to, visiems asmenims, kuriems ekonominio sunkmečio metu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, nustatytas vienodas praradimų kompensavimo mechanizmas ir terminai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjų G. V., G. V., D. V., D. V., V. V., J. V., S. Z., E. Z., R. Ž., A. Ž., L. Ž., D. Ž., J. Ž., A. B., D. D., L. G., L. Š., V. G., A. S. ir V. V. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.