- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-08
- Bylos Nr.
- BIK-496/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-48513-2019-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas (pirm.), Sigita Jokimaitė, Darius Kantaravičius
- Nuteistasis
- I. Ž.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Dariaus Kantaravičiaus, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistosios I. Ž. kasacinio skundo dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 8 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistoji I. Ž. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir dėl jos priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 307 straipsnio nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas dar ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos I. Ž. teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nes nepagrįstai nevertino I. Ž. veiksmų kaip civilinius teisinius santykius ir kvalifikavo juos kaip nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį , 220 straipsnio 1 dalį, nenustatę jų pavojingumo ir nusikaltimo sudėties požymių. Kasatorės vertinimu, apkaltinamasis nuosprendis surašytas nesilaikant BPK nustatytų reikalavimų, jame nėra pateikta išvadų ir motyvų, kodėl atmesti vieni įrodymai ir vadovautasi kitais, padarytos išvados yra prieštaringos, grįstos ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o prielaidomis ir spėjimais. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde ir pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų neištaisė, savo išvadas dėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė, neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Taip nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos.