- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-17
- Bylos Nr.
- 2A-1699-657/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-02473-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Atsakovas
- UAB „Atolėkis“, UAB „Altolėkis“
- Ieškovas
- „BTA Insurance Company“ SE
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Atolėkis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2339-435/2013 pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovui UAB „Altolėkis“ dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo. Teismas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 4786,17 Lt skolos, šešis procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 72,00 Lt žyminio mokesčio ir kitas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-3).
Atsiliepimas
Kauno rajono apylinkės teismas 2012-10-24 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino (b.l. 43-44). Atsakovas 2012-11-21 pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, prašė jį panaikinti, ieškinį atmesti (b.l. 46-48). Ieškovas atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus prašė palikti preliminarų sprendimą nepakeistu ir papildomai prašė priteisti turėtas dokumentų vertimo išlaidas (b.l. 64-67).
Nurodė, kad kad 2011-02-18 Vokietijoje įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta elektros skydinė. Šio eismo įvykio kaltininku pripažintas vilkiko MAN, v.n. (duomenys neskelbtini), valdytojas G. S.. Vilkikas vyko su puspriekabe NUTZFAHRZEUGE, v.n. (duomenys neskelbtini), kas reiškia, kad eismo įvykį sukėlė transporto priemonių (vilkiko ir puspriekabės) junginys. Puspriekabės, v.n. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta „BTA Insurance company“ SE, vykdančioje veiklą per filialą Lietuvoje; draudėjas - UAB „Altolėkis“ Dėl šio įvykio draudimo bendrovė išmokėjo 9572,34 Lt dydžio draudimo išmoką. Draudžiamojo įvykio tyrimo metu paaiškėjo, kad transporto priemonės vilkiko MAN, v.n. (duomenys neskelbtini), valdytojas G. S., važiuodamas atbuline eiga kliudė elektros skydinę. Draudžiamojo įvykio tyrimo metu atsakovė ir vairuotojas G. S. kaltės neginčijo. Draudžiamojo įvykio tyrimo metu atsakovė taip pat pateikė vilkiko MAN, v.n. (duomenys neskelbtini), valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo polisą, išduotą Rusijos Federacijoje įsisteigusio draudiko „VSK“. Lietuvos Respublikoje galiojančio draudimo poliso minėtam vilkikui atsakovė nepateikė, todėl laikytina, kad minėtas vilkikas, kuris buvo registruotas Lietuvos Respublikoje, galiojančio draudimo poliso neturėjo. Įvykį tyrė ir žalos bylą administravo ieškovo patikėtinis (atstovas) žaloms VFR administruoti „Inter Europe“ AG, vadovaudamasi VFR teisės aktais bei teismų praktika. Vilkiko ir priekabos draudiko civilinė atsakomybė pagal VFR teisės aktus yra solidari, todėl kiekvienas iš draudikų turi pareigą atlyginti žalą visa apimtimi, vėliau pasinaudojant regreso teise dėl 50% žalos atlyginimo į kitą transporto priemonių junginio draudiką. Dėl visos žalos atlyginimo nukentėjęs asmuo gali kreiptis į bet kurį iš solidarių skolininkų, t.y. tiek į priekabos, tiek į vilkiko draudiką pasirinktinai. Atsakovė pateikė Lietuvos Respublikos teisės aktų neatitinkantį vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės draudimo polisą, kas reiškia, kad vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė buvo nedrausta. Ieškovas įvykdė savo kaip solidaraus skolininko prievolę atlyginti žalą visiškai ir įgijo teisę dėl 50% žalos atlyginimo tiesiogiai į atsakovę, t.y. kitą solidarų skolininką, kadangi jis yra šio vilkiko savininkas. Atsakovė pažeidė TPVCAPD įstatymo reikalavimus, todėl privalo atlyginti dalį ieškovo patirtos žalos - 50% draudimo išmokos. Draudžiamojo įvykio tyrimo metu atsakovas savo kaltės dėl eismo įvykio neginčijo, todėl ji yra atsakingas už padarytą.
Šalies argumentai
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (b.l. 46-48, 107-109). Nurodė, kad atsakovui priklausanti puspriekabė NUTZFAHRZEUGE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2010-07-01 buvo apdrausta BTA draudime draudimo sutartimi Nr. 12 2847668, vilkiką MAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraudęs draudikas ALFA STRAKHOVANIE. Draudimo sutartyje nurodyta, kad ji galioja tų šalių, kurios nėra išbrauktos, teritorijoje. Kiekvienoje iš aplankomų šalių buvimo šalies Biuras garantuoja kortelėje nurodytos transporto priemonės draudimo atlyginimą tokia apimtimi, kuri nurodyta toje šalyje galiojančiuose transporto priemonių savininkų privalomojo atsakomybės draudimo įstatymuose. Autoįvykis įvyko Vokietijoje, o ji draudimo polise nurodyta kaip šalis, kurios teritorijoje draudimo sutartis galioja (b.l. 46-48). Byloje trečiaisiais asmenimis turi būti įtraukti draudikas ALFA STRAKHOVANIE bei vilkiko vairuotojas G. S.. Vairuotojas turi būti įtrauktas todėl, kad, jei teismas ieškinį tenkintų, atsakovė žalą išsireikalautų iš vairuotojo, su kuriuo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu Kauno rajono apylinkės teismo 2012-10-24 priimtą preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2339-435/2013 (buvęs Nr. 2-3093-540/2012) paliko nepakeistą (b.l. 113-116). Teismas nustatė, kad ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, ar įvykio metu atsakovė buvo apdraudusi vilkiką MAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimas patvirtina ieškovo nurodytą VFR Aukščiausiojo teismo praktiką šios kategorijos bylose. Transporto priemonė, vilkikas MAN, v.n. (duomenys neskelbtini), kurio valdytojas eismo įvykio metu padarė žalą, yra registruota Lietuvos Respublikoje, todėl laikytina, kad jos įprastinė buvimo vieta yra LR. TPVCAPD įstatymo 4 str. 1 dalis numato, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tol, kol ji yra registruota. Taigi, vilkiko MAN, v.n. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė turėjo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Kadangi atsakovė pateikė TPVCAPD įstatymo reikalavimų neatitinkančios, t.y. Rusijos Federacijos registruotos, draudimo bendrovės išduotą draudimo polisą, teismas konstatavo, kad atsakovė neturėjo TPVCAPD įstatymo reikalavimų atitinkančio draudimo poliso, todėl transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė buvo nedrausta. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, o pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir jų teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad ieškinys yra pagrįstas. Teismas laikė atmestinu atsakovės argumentą, kad byloje trečiuoju asmeniu turėjo būti patrauktas įvykio metu transporto priemonę vairavęs atsakovės darbuotojas G. S., nes teismo sprendimas turės įtaką jo teisėms ir pareigoms ta prasme, kad atsakovei nepalankaus sprendimo atveju, ji įgis teisę į išieškojimą iš šio darbuotojo, kaip įvykio kaltininko. Teismas padarė išvadą, kad asmeniu, neįvykdžiusiu pareigos sudaryti sutartį TPVCAPD įstatymo prasme, yra laikomas transporto priemonės savininkas, todėl šiuo atveju, atsakomybė atsakovei, kaip automobilio savininkei, atsirado ne dėl tiesiogiai eismo įvykio metu padarytos žalos, bet dėl to, kad ji neįvykdė TPVCAPD įstatymo imperatyvo - neapdraudė transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pažeisdama draudžiamąją įstatymo normą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b.l. 129-132). Nurodo, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neatskleidė bylos esmės. Savo nuomonę grindžia šiais argumentais:
1. Pagal 1971 m. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 straipsnį, nustatant eismo įvykių dalyvių civilinę deliktinę atsakomybę už eismo įvykius, taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, taigi, žalos atlyginimo klausimas dėl Vokietijoje sukelto eismo įvykio sprendžiamas, vadovaujantis Vokietijos Federacinėje Respublikoje taikomais teisės aktais, šios valstybės teismų praktika. Vilkiko ir priekabos draudiko civilinė atsakomybė pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktus yra solidari, todėl kiekvienas iš draudikų turi žalą atlyginti visa apimtimi, vėliau pasinaudojant regreso teise dėl 50 % žalos atlyginimo į kitą transporto priemonių junginio draudiką. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik ieškovės pateiktu Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimu ir darė išvadą, kad tai patvirtina ieškovės nurodytą VFR Aukščiausiojo teismo praktiką šios kategorijos bylose, tačiau pagal kokius Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktus, numatančius, kad vilkiko ir priekabos draudiko civilinė atsakomybė yra solidari, nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei priklausančią puspriekabę NUTZFAHRZEUGE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraudusi ieškovė, o vilkiką MAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraudęs draudikas ALFA STRAKHOVANIE, pastarasis turėjo būti traukiamas dalyvaujančiu byloje asmeniu. Dėl šio atsakovės pareikšto prašymo teismas sprendime nepasisakė.
2. Nesutinka su teismo išvada dėl vilkiko vairuotojo G. S., su kuriuo buvo sudarytos darbo bei darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarys, įtraukimo dalyvaujančiu byloje asmeniu. G. S. nesilaikė saugaus eismo reikalavimų, padarė žalą, todėl atsakovei išlieka teisė regreso tvarka reikalauti padarytos žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad vilkiko MAN, v.n. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė turėjo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šiuo atveju TPVCAPDĮ imperatyviai numato, su kokiais draudikais gali būti sudaryta draudimo sutartis, kad ji būtų laikoma atitinkančia šio įstatymo reikalavimus. Sudarydama įstatymo imperatyvių nuostatų neatitinkantį sandorį su draudimo bendrove ALFA STRAKHOVANIE, atsakovė pati prisiėmė dėl to galinčių kilti neigiamų pasekmių riziką. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas nėra susijęs su vairuotojo G. S. neteisėtais veiksmais ir yra reiškiamas atsakovei dėl TPVCAPDĮ numatyto reikalavimo nevykdymo. Jeigu ieškovė būtų tinkamai vykdžiusi minėtame įstatyme numatytą reikalavimą apdrausti vilkiką privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, atsakovei regresinis reikalavimas nebūtų pareikštas. Vairuotojas G. S. neturėjo pareigos sudaryti draudimo sutartį, kadangi minėtos transporto priemonės savininkė yra atsakovė. Teismas pagrįstai sprendė, kad teismo sprendimas neturės įtakos G. S. teisėms ir pareigoms. Iš su prieštaravimais pateiktų dokumentų akivaizdu, kad atsakovė nebuvo perleidusi pareigos sudaryti vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties vairuotojui G. S., todėl neturėdamas tokios pareigos, jis negalėjo jos pažeisti, todėl civilinė atsakomybė jam negalėtų būti taikoma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Nagrinėjamoje byloje keliamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ ) nuostatų taikymo ir aiškinimo klausimas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. vasario 18 d. Vokietijoje, atsakovo UAB „Atolėkis“ naudojamą transporto priemonę MAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe NUTZFAHRZEUGE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavęs bendrovės darbuotojas G. S., važiuodamas atbuline eiga, apgadino elektros skydinę (b.l. 94-95). Puspriekabės valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta „BTA Insurance company“ SE, vykdančioje veiklą per filialą Lietuvoje (b.l. 9). Draudžiamojo įvykio tyrimo metu, atsakovas taip pat pateikė vilkiko MAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo polisą, išduotą Rusijos Federacijoje įsisteigusio draudiko „VSK“ (CTPAXOBO? ??? BC?) (b.l. 49-52). Įvykio metu vilkikas MAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje galiojančio draudimo poliso neturėjo. Kas leidžia teigti, kad nebuvo apdraustas transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (b.l. 11). Vadovaudamasis TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsniu ieškovas, gavęs Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą atlygino transporto priemone MAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą – 9572,34 Lt (b.l. 69-90). Ieškovas mano, kad remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingo už eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą, todėl prašė iš atsakovo UAB „Atolėkis “ priteisti pusę išmokėtos sumos 4786,17 Lt.
Dėl draudimo sutarties. Apelianto teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, t.y. neįvertino tos aplinkybės, jog vilkikas buvo apdraustas Rusijos Federacijoje draudiko „VSK“ (CTPAXOBO? ??? BC?), kurio draudimo polisas galiojo ir įvykio valstybėje.
Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra LR teritorijoje, privalo būti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tol, kol ji yra registruota. TPVCAPDĮ 10 straipsnis reglamentuoja įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties galiojimo teritoriją. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įprastinė draudimo sutartis, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos TPVCAPDĮ valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamos ir laikomos atitinkančiomis šio įstatymo nuostatas kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių arba filialų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys. Pagal šį įstatymą tinkamais draudikais yra laikomi Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurie yra Biuro nariai (TPVCAPDĮ 2 str. 18 p.).
Nagrinėjamu atveju krovininis automobilis MAN valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra įregistruotas Lietuvos Respublikoje, todėl transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta: 1) Lietuvos Respublikoje esančios draudimo įmonės; 2) Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės, įgyvendinančios steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje; arba 3) užsienio valstybės draudimo įmonės filialo, įsteigto Lietuvos Respublikoje ir teisės aktų nustatyta tvarka turinčio teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Įvykio metu atsakovas pateikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurią išdavė draudimo įmonė, esanti ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, t. y. Rusijos Federacijoje. Byloje nėra duomenų, kad ši Rusijos Federacijos draudimo įmonė turi įsteigusi filialą Lietuvos Respublikoje, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti tokio pobūdžio draudimo paslaugas. Todėl remiantis aukščiau minėtomis įstatymo nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovės darbuotojas G. S. vairavo krovininį automobilį MAN valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nėra apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad vairuojamą transporto priemonę turėjo apdrausti ją vairavęs vairuotojas G. S., kadangi su juo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį (toliau – lizingo sutartis), už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip. Pažymėtina, kad nei darbo sutartyje (b.l. 53-54), nei sutartyje dėl darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės (b.l. 55), nėra duomenų, kad minėta transporto priemonė buvo perduodama darbuotojui, kuris prisiima ir transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigą drausti transporto priemonę privalomosios civilinės atsakomybės draudimu. Tokiu atveju darytina išvada, kad tinkamai apdrausti transporto priemonę turėjo atsakovė, o neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės atsakovė negalėjo naudoti nei pati, nei leisti naudoti kitam asmeniui (šiuo atveju darbuotojui G. S.) (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d.).
Dėl Rusijos Federacijoje draudiko „VSK“ (CTPAXOBO? ??? BC?) ir G. S. neįtraukimo į bylą. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 14 str. 3 d.). Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva (CPK 47 str. 1 d.). Tai, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme prašė įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų G. S. ir Rusijos Federacijoje draudiką „VSK“ (CTPAXOBO? ??? BC?)“ ir teismas šių prašymų netenkino, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti absoliutų skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindą, nes pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl šių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda be kaltės ir ji taikoma visais atvejais, išskyrus nenugalimos jėgos ir nukentėjusiojo tyčios bei didelio neatsargumo atvejus (CK 6.270 str.). Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad prievolę tinkamai apdrausti transporto priemonę turėjo atsakovė. Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimo teises kildina dėl atsakovui įstatyme nustatytos pareigos neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, arba iš delikto – norminių aktų (draudimo teisinių santykių) pažeidimo ir byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl autoįvykio priežasčių, vairuotojo kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai neįtraukė trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, atsakovės prašomų asmenų
Ta aplinkybė, kad atsakovė su G. S. buvo sudariusi visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir galimai įgijo teisę į žalos atlyginimą regreso tvarka (darbuotojo pareigą atlyginti ieškovo patirtus nuostolius), nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes tokiu atveju turėtų būti vertinami darbuotojo kaltė ir neteisėti veiksmai, žalos atsiradimo priežastys, priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtų nuostolių, kurių dydžio atsakovas šioje byloje neginčijo.
Tai, kad apeliantė mano, kad transporto priemonė buvo tinkamai apdrausta patinka Rusijos Federacijoje draudiką „VSK“ (CTPAXOBO? ??? BC?), savaime nepaneigia šioje byloje nustatytų faktų ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sudarymo teisinio reglamentavimo, ir teisėjų kolegija remiasi šiais teisės aktais, nes teismas bylas nagrinėja pagal galiojančią teisę (CPK 2 str., 3 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti pateikti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės, nustatant visas sudėtines civilinės atsakomybės dalis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, išsamiai įvertindamas faktines aplinkybes, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, nes byla išspręsta teisingai. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.