Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-09-07 · Civilinė byla Nr. 2-471/2006

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-09-07
Bylos Nr.
2-471/2006
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Vincas Verseckas (pran.), Danutė Milašienė
Skolininkas
Tarptautinei oro transporto asociacijai
Kategorijos
  • 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2–471/2006 Procesinio sprendimo kategorija 106.8.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

kolegijos pirmininko Vinco Versecko (pranešėjas),kolegijos teisėjų: Gintaro Pečiulio, Danutės Milašienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Aviakompanija Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 29 d. nutarties, kuria bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Aviakompanija Lietuva“ ieškinį skolininkui Tarptautinei oro transporto asociacijai (IATA) dėl skolos priteisimo atsisakyta priimti kaip neteismingą Kauno apygardos teismui.

Teisėjų kolegija, atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Aviakompanija Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu skolininkui Tarptautinei oro transporto asociacijai (toliau - IATA), prašė priteisti 241273,32 Lt skolos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Tarptautinė oro transporto asociacija pagal 2003 m. liepos 25 d. ir pagal 2005 m. kovo 1 d. įsigaliojusias IATA BSP avialinijų paslaugų sutartis įsipareigojo atlikti finansines operacijas, tvarkyti ir administruoti IATA pardavimų ir atsiskaitymų sistemą Skandinavijos valstybėms ir Vokietijai (pagal 2003 m. liepos 25 d. sutartį) bei Belgijai, Liuksemburgui ir Olandijai (pagal 2005 m. kovo 1 d. sutartį). Pareiškėjui susidūrus su mokumo problemomis, Tarptautinė oro transporto asociacija nuo 2005 m. lapkričio 23 d. sustabdė visų bankrutuojančios UAB „Aviakompanija Lietuva“ lėšų, esančių įvairiuose BSP fonduose, išmokėjimą, tokiu būdu siekdama kompensuoti bilietų pirkėjų, kurių skrydžiai neįvyko, nuostolius. Bendra pareiškėjui priklausančių sulaikytų lėšų suma yra 88104,19 JAV dolerių, kas pagal kursą sudaro 241273,32 Lt. Pareiškėjui priklausančios sumos sulaikytos neteisėtai ir prieštarauja Įmonių bankroto įstatymui, pagal kurį teisę valdyti, naudoti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu ir lėšomis turi tik įmonės administratorius. Pareiškėjas nurodė, kad, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, byla teisminga Kauno apygardos teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2006 m. birželio 29 d. nutartimi bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Aviakompanija Lietuva“ ieškinį Tarptautinei oro transporto asociacijai dėl skolos priteisimo atsisakė priimti kaip neteismingą Kauno apygardos teismui. Teismas nurodė, jog CPK 787 straipsnyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 28 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės teisės normas“ 19 punkte yra išvardinti kriterijai, kuriais remiantis galima pripažinti, jog byla su tarptautiniu (užsienio) elementu yra teisminga Lietuvos teismams. Pareiškėjas ieškinyje tokių kriterijų nenurodė. Lietuvos Respublika su Šveicarija nėra pasirašiusi tarptautinės dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos civilinėse bylose. Atsakovo buvimo vieta yra Šveicarijoje. Šalys nėra susitarusios, kad jų turtinis ginčas bus sprendžiamas Lietuvos Respublikos teismuose. Teismas įvertinęs sutartis, kuriomis pareiškėjas grindžia savo ieškinį, nustatė, kad šalys susitarė visus iš sutarties kylančius ginčus, kurių negali išspręsti pačios, perduoti nagrinėti arbitražui pagal IATA arbitražo taisykles (abiejų sutarčių 17 p.). Dėl to teismas sprendė, jog sutarčių nuostatos patvirtina, kad šalių ginčas negali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose. Teismas pareiškėjo argumentą, jog, remiantis Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsniu, draudžiama arbitražui perduoti nagrinėti ginčus, susijusius su bankrotu, laikė nepagrįstu, argumentuodamas tuo, jog skolos iš atsakovo išieškojimas nesusijęs su bankroto procedūromis (bankroto bylos iškėlimu, kreditorių reikalavimų tvirtinimu bei tenkinimu ir kt.). Teismas nepagrįstu laikė ir ieškovo argumentą, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalį byla yra teisminga Kauno apygardos teismui. Teismas nurodė, jog ši norma, kaip Lietuvos Respublikos vidaus teisės norma, kalba apie bylos teismingumą tuo atveju, kai abi bylos šalys yra Lietuvoje. Jeigu ieškovas yra Lietuvoje, o atsakovas - užsienio valstybėje, prioritetas teikiamas tarptautinio teismingumo taisyklėms.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas bankrutuojanti UAB ,,Aviakompanija Lietuva“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismas 2006 m. birželio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Nurodo, jog nutartis nepagrįsta ir neteisėta dėl šių argumentų:

1. Teismas nepagrįstai nesivadovavo CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, pagal kurią byla yra priskiriama Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. Apeliantas nurodo, jog ginčas kilęs tarp BUAB „Aviakompanija Lietuva“ ir Tarptautinės oro transporto asociacijos yra dėl tinkamo piniginės prievolės vykdymo - neteisėto BUAB „Aviakompanija Lietuva“ priklausančių piniginių lėšų sulaikymo. 2003 m. liepos 25 d. įsigaliojusi IATA BSP konsoliduotos sistemos - avialinijų paslaugų sutartis (angl. IATA BSP Consolidator System -Airline Services Agreement) (toliau vadinama - IATA BSP paslaugų sutartis) ir 2005 m. kovo 1 d. įsigaliojusi IATA BSP paslaugų sutartis nenumato piniginės prievolės įvykdymo vietos. Todėl apeliantas teigia, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktu, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. Apeliantas, atsižvelgęs į tai, kad ginčo dalykas yra piniginė prievolė, šiuo atveju Tarptautinės oro transporto asociacijos (IATA) įsiskolinimas, kuri turi būti vykdoma UAB ,,Aviakompanija Lietuva“, kaip kreditoriaus, buveinės vietoje, sprendžia, jog byla turi būti nagrinėjama Lietuvos Respublikos teisme (LR CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

2. Aplinkybė, jog BUAB „Aviakompanija Lietuva“ ieškinyje konkrečiai nenurodė kriterijų, kuriais remiantis pripažįstama, kad byla su tarptautiniu (užsienio) elementu, apelianto manymu, nesudaro pagrindo nepriimti ieškinio, kadangi civilinio proceso normos įpareigoja ne ieškovą, o bylą nagrinėjantį teismą kiekvienu atveju ex officio patikrinti bylos teismingumą bei nustatyti ar yra Lietuvos Respublikos įstatymuose bei teismų praktikoje nurodyti kriterijai, pagal kuriuos byla priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai ( CPK 782 straipsnis).

3. Apelianto teigimu, teismas neatidžiai atliko savo pareigą - nesivadovavo CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punkto, CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto normomis, netaikė CPK 781 straipsnyje įtvirtinto nacionalinio teismingumo prioriteto principo, dėl to, padarė klaidingą išvadą, kad ieškinys neteismingas Kauno apygardos teismui.

4. Nepagrįsta teismo išvada, kad dėl to, jog Lietuvos Respublika nėra sudariusi tarptautinės dvišalės teisinės pagalbos sutarties, nėra aiški Lietuvoje priimto teismo sprendimo pripažinimo bei vykdymo procedūra. Apeliantas nurodo, jog tai, kad nėra sudaryta dvišalė tarptautinė sutartis, neatima UAB ,,Aviakompanija Lietuva“ galimybės, teismui patenkinus ieškinį, kreiptis dėl tokio sprendimo pripažinimo į kompetentingas užsienio institucijas, kurios gali pripažinti užsienio teismo sprendimą remiantis abipusiškumo principu. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikoje priimto teismo sprendimas būtų pripažįstamas ir vykdomas kitos valstybės teritorijoje nėra pagrindas teismui apriboti pareiškėjo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Apelianto manymu, byla gali būti tinkamai išnagrinėta Lietuvos Respublikos teisme, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principą.

5. Nepagrįsti teismo teiginiai, jog ginčas negali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teisme dėl to, kad šalys aukščiau minėtose IATA BSP paslaugų sutartyse nustatė, kad visus iš sutarties kylančius ginčus, kurių negali išspręsti pačios, perduos nagrinėti arbitražui pagal IATA arbitražo taisykles bei, kad skolos iš Tarptautinės oro transporto asociacijos išieškojimas nesusijęs su bankroto procedūromis. Apeliantas nurodo, jog Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 23 punktas nustato, kad bankroto bylos administratorius privalo imtis priemonių išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų. Nuo tinkamo šios pareigos vykdymo tiesiogiai priklauso kreditorių reikalavimų patenkinimo realumas, kadangi visos iš bankrutuojančios įmonės skolininkų išieškotos sumos didina bankrutuojančios įmonės balansą ir skiriamos teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų tenkinimui. Dėl to apeliantas teigia, jog teismo teiginys, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punkte įtvirtintos pareigos atlikimas nesusijęs su bankroto procedūromis, o ypač su kreditorių reikalavimų tenkinimu, yra klaidingas, kadangi visi bankroto bylos administratoriaus įgaliojimai grindžiami bankroto procedūrų vykdymu bei veiksmai atliekami išimtinai bankroto proceso tikslais. Dėl šios priežasties, apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šio ginčo atveju netaikytina Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis ir ginčas gali būti sprendžiamas arbitraže pagal IATA arbitražo taisykles. Teigia, jog toks argumentas prieštarauja imperatyvaus pobūdžio draudimui, pagal kurį arbitražui negali būti perduoti jokie ginčai, susiję su bankrotu. Apeliantas nurodo, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į CK 1.37 straipsnio 3 dalies kolizinę taisyklę. Aplinkybė, jog šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną užsienio teisę, apelianto manymu, nėra pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti. Apeliantas, įvertinęs minėtas imperatyvias Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, atmetęs aplinkybę, kad skolininkas yra užsienyje registruotas juridinis asmuo, sprendžia, jog ieškinys gali ir turi būti išnagrinėtas Lietuvos Respublikos teisme, t.y. Kauno apygardos teisme (Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalis).

Atsiliepimas

Atsiliepimų CPK 318 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos dokumentų matyti, kad ieškovą bankrutuojančią UAB ,,Aviakompanija Lietuva“ ir atsakovą Tarptautinę oro transporto asociaciją sieja 2003 m. ir 2005 m. sudarytos IATA BSP konsoliduotos sistemos – avialinijų paslaugų sutartys. Šiose sutartyse tarp kitų sąlygų numatyta, kad sutartims taikoma ir jos aiškinamos pagal Kantono ir Ženevos Respublikos įstatymus, o iš sutarčių kylantys ginčai nagrinėjami arbitraže pagal IATA Arbitražo taisykles. Kauno apygardos teismas 2006 m. sausio 16 d. ieškovui iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratorius, nustatęs, kad atsakovas minėtų sutarčių vykdymo eigoje sulaikė ieškovui priklausančius 241 273 litus, bankroto bylą nagrinėjančiame teisme pareiškė atsakovui ieškinį dėl minėtos sumos priteisimo. Kauno apygardos teismas, laikydamas, kad ieškovas pagal bendrąsias teismingumo taisykles ir sutartyje numatytą arbitražinę išlygą dėl ginčo išsprendimo privalo kreiptis į arbitražą arba atsakovo buveinės teismą, priėjo išvados, kad byla Kauno apygardos teismui neteisminga.

Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio pirma dalis nurodo, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai susiję su bankrotu. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pareikštas ieškinys (ginčas) nesusijęs su bankrotu nepagrįsta, kadangi ieškovui iškelta bankroto byla ir bankroto administratorius ieškinį pareiškė siekdamas apginti nemokios (bankrutuojančios) bendrovės kreditorių interesus, todėl keliamas ginčas su bankroto teisiniais santykiais susijęs ir pagal minėtą LR Komercinio arbitražo įstatymo normą negali būti perduotas spręsti arbitražui. Šią nuostatą patvirtina Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo normos. Įstatymo 11 straipsnio trečios dalies 23 punktas įpareigoja bankroto administratorių išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų, 14 straipsnio trečia dalis nurodo, kad bankroto administratoriaus reikalavimai skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Taigi specialūs įstatymai, įvertindami bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynimo svarbą, nustatė, kad visi bankrutuojančios įmonės turtiniai ginčai nagrinėjami ne pagal sutartines ar bendrąsias teismingumo taisykles, o išimtinai bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Remdamasi išdėstytomis nuostatomis, kolegija priėjo išvados, kad pareikštas ieškinys pagal nacionalinę procesinę teisę teismingas ieškovo bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno apygardos teismui. Tuo pačiu kolegija pastebi, kad Europos Sąjungos teisės aktuose (Tarybos reglamentai dėl jurisdikcijos ir dėl bankroto bylų) bankrutuojančių įmonių ieškinių teismingumas atskirai neaptartas.

Be to, netgi pripažinus, kad ieškovas privalo laikytis sutartyse numatytos ginčų sprendimo arbitraže tvarkos, teismas negalėjo atsisakyti priimti ieškinį neišaiškinęs atsakovo pozicijos ieškinio teismingumo atžvilgiu. CPK 137 straipsnio antros dalies 6 punktas nurodo, kad teismas atsisako priimti ieškinį dėl ginčo, kuris pagal šalių susitarimą spręstinas arbitraže, tik tuo atveju, jeigu atsakovas prieštarauja ginčo sprendimui teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautines privatinės teisės normas“ 19 dalies antro punkto ,,i“ papunktyje išaiškino, kad byla su tarptautinio (užsienio) elementu teisminga Lietuvos teismams, jeigu pareiškus ieškinį atsakovas neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama Lietuvos teismuose ir tokios bylos nagrinėjimas nepažeis nei vienos iš šalių Valstybės teisės nustatytų išimtinio teismingumo taisyklių. Taigi bet kuriuo atveju pirmosios instancijos teismas bylos teismingumo klausimą gali išspręsti tik išaiškinęs atsakovo poziciją šiuo klausimu, Šveicarijos proceso teisės nuostatas (ar pareikštas ginčas nepriklauso išimtinai Šveicarijos teismams) ir įvertinęs Šveicarijos bei minėtus nacionalinės proceso teisės ypatumus. Dėl to ginčijama nutartis neteisėta ir naikintina, ieškinio priėmimo klausimas perduotinas tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, vienu iš motyvų nurodė tai, kad šioje byloje priimtą sprendimą (ieškinio tenkinimo atveju) teks vykdyti pagal atsakovo buveinės vietą – Šveicarijoje, o kadangi Lietuva ir Šveicarija nėra pasirašiusios dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos, Lietuvos teismo sprendimas gali būti nepripažintas ir likti neįvykdytas. Argumentas reikšmingas, atsižvelgti į jį įpareigoja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato minėto nutarimo 14 dalis, tačiau, vertinant jį su ieškovo teisinės padėties specifika (bankrutuojanti įmonė) ir paminėtomis teisės normų nuostatomis, nepakankamas, kad pripažinti ieškinį neteismingu Lietuvos teismams ir suvaržyti ieškovo teisę kreiptis į Lietuvos teismą teisminės gynybos. Be to atsakovas yra Tarptautinė oro transporto asociacija ir byloje nėra duomenų, kad jos turtas yra išimtinai Šveicarijoje, todėl yra tikimybė, jog Lietuvos teismo sprendimas gali būti vykdomas ne tik Šveicarijoje.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio trečiu punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Aviakompanija Lietuva“ ieškinio priėmimo klausimą perduoti tam pačiam teismui spręsti iš naujo.

Kolegijos pirmininkas Vincas VerseckasTeisėjai: Gintaras PečiulisDanutė Milašienė