Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų A., B. atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą išduoti teismo leidimą paimti vaiką iš jo tėvų, suinteresuotieji asmenys A., B.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

6. Apeliantai su atskiruoju skundu ir pareiškėja su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos specifiką, siekdamas visapusiško ir teisingo bylos išnagrinėjimo ir išlaikyti protingą pusiausvyrą tarp proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir dispozityvumo principų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priima ir prideda prie bylos su atskiruoju skundu ir su atsiliepimu į atskirąjį skundą naujai pateiktus įrodymus.

7. Šioje byloje suinteresuoti asmenys skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas tenkino pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą ir leido paimti nepilnametį C., gimusį (duomenys neskelbtini), iš vaiko tėvų: A. ir B. Iš esmės suinteresuotų asmenų skundas grindžiamas argumentais, jog suinteresuotų asmenų šeima yra aprūpinta, tėvai deda pastangas rūpintis savo vaikais, sprendžia sūnaus C. elgesio problemas namie ir su mokyklos pedagogais. Namie vaikams užtikrinta saugi aplinka, tinkama jų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. Galbūt tėvų savarankiškos pastangos rasti bendrą kalbą su sūnumi C. nėra pakankamos, tačiau, būdami susirūpinę vaiko ateitimi, tėvai yra pasirengę priimti reikalingą specialistų pagalbą, kuri jau yra realiai teikiama. Nepaisant galimų trumpalaikių ar net ilgalaikių socialinių ir kitų biologinės šeimos problemų, vaikas turi teisę augti savo biologinėje šeimoje – ten jam geriausia. Todėl valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos turi padėti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą tinkamai įgyvendinti vaiko teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių negali šios teisės visiškai įgyvendinti.

8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.254¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kai yra CK 3.254 straipsnyje nustatyti pagrindai, Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą ir ne vėliau kaip per 3 darbo dienas 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) 42 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai vaiko paėmimui iš jam nesaugios aplinkos (VTAPĮ 36 straipsnio 5 dalis, 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas). To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka. CPK 582 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiamas klausimas, susijęs su vaiko teisėmis, leidimo išdavimo klausimą teismas turi spręsti, atsižvelgdamas išimtinai į vaiko interesus.

9. Pagal VTAPĮ, vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Būtent todėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai nustatomas realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojus, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai, kuris yra susijęs su vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksniais ir rizikos veiksniais, susijusiais su vaiko tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku (VTAPĮ 361 straipsnio 3 dalis). Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs vaiko apsaugos poreikį, nedelsdamas imasi veiksmų, įtvirtintų VTAPĮ 363 straipsnio 1 dalyje. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka įtvirtinta VTAPĮ 365 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, nustačius vaiko apsaugos poreikį, atsakinga institucija gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis VTAPĮ 364 straipsnyje nurodytomis priemonėmis, ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei; arba 2) VTAPĮ 364 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei.

10. Vertindamas tarnybos sprendimo paimti vaiką pagrįstumą, teismas turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, buvusias vaiko paėmimo metu, bet ir į faktines aplinkybes bylos nagrinėjimo metu, į visą vaiko ir jo šeimos situaciją ir galimybes jai keistis, taip pat sprendžia, ar, vaiką grąžinus į šeimą, jam bus užtikrinta saugi aplinka ir nekils pavojus vaiko sveikatai ir gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020). Teismas atkreipia dėmesį, kad vaiko paėmimas nėra priemonė, skirta tėvams pagąsdinti, tai yra sprendimas, nukreiptas į ateitį, į stabilios, saugios ir harmoningos aplinkos vaikui kūrimą.

11. Sprendžiant vaikų paėmimo iš tėvų klausimą, ypač atsižvelgtina į geriausius vaiko interesus, kurie gali būti viršesni už tėvų, tėvams negali būti suteikta teisė į priemonių, kurios padarytų žalą vaiko sveikatai ir raidai, taikymą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje (duomenys neskelbtini), 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje (duomenys neskelbtini)).

12. Šioje byloje nustatyta, kad nepilnamečio C., gimusio (duomenys neskelbtini), motina yra A., gimusi (duomenys neskelbtini), tėvas yra B., gimęs (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) buvo paimtas iš nesaugios jam aplinkos ir pagal laikino apgyvendinimo aktą Nr. 5VLA-360 buvo apgyvendintas pas (duomenys neskelbtini). A. ir B. šeimoje buvo užfiksuoti galimi vaiko teisių pažeidimai. (duomenys neskelbtini)

13. 2022 m. balandžio 19 d. (duomenys neskelbtini). Mokiniui nėra nustatyti (duomenys neskelbtini), tačiau pagalbą vaikui teikia mokyklos socialiniai pedagogai, nes dažnai kyla problemų dėl drausmės. (duomenys neskelbtini)

14. 2022 m. balandžio 19 d. vaiko situacijos vertinimo metu nustatytas vaiko apsaugos poreikis. Vertinimu metu specialistai užfiksavo C. nuomonę, kad jis nori likti (duomenys neskelbtini), į tėvų namus grįžti kategoriškai atsisako (bijo tėvų). Vertinimo metu nustatyti šie rizikos veiksniai: vaikas patyrė savo atstovų pagal įstatymą ir (ar) kitų kartu gyvenančių asmenų bet kokios formos smurtą arba vaikas yra patyręs smurtą artimoje aplinkoje, kadangi (duomenys neskelbtini); vaiko atstovai pagal įstatymą yra apsvaigę nuo alkoholio, galbūt turi priklausomybės nuo alkoholio požymių, žalingo alkoholio vartojimo požymių ir tai gali sukelti (sukelia) realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojų, galintį sukelti (keliantį) reikšmingą žalą vaiko sveikatai; ((duomenys neskelbtini)) (30.3); vaiko atstovų pagal įstatymą elgesys vaiko atžvilgiu yra agresyvus ir smurtinis, ir keliantis arba galintis sukelti realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba galintis sukelti (keliantis) reikšmingą žalą vaiko sveikatai; (duomenys neskelbtini) (30.4).

15. 2022 m. balandžio 19 d. vaiko laikino apgyvendinimo akte Nr. 5VLA-360 nustatyta, kad vaiko situacijos vertinimo metu kilo realus pavojus vaiko fiziniam ir psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojus, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai, nepilnametis vaikas C. paimtas iš jam nesaugios aplinkos (duomenys neskelbtini).

16. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad dėl susiklosčiusios konfliktinės situacijos, kai vaiko tėvai turi kategorišką nuomonę analizuojamu klausimu, nepilnamečio vaiko nuomonės išklausymas ir aiškinimasis dėl jo paėmimo iš tėvų teismo posėdžio metu neatitiktų vaiko interesų, dėl šios priežasties pats nepilnametis C. į teismo posėdį pakviestas nebuvo, tačiau vaiko nuomonė sprendžiamu klausimu net keletą kartų buvo išklausyta ir detaliai išdėstyta 2022 m. balandžio 19 d. vaiko situacijos vertinimo anketoje (Nr. 5VSV-634) ir jos prieduose, ją teismas įvertino kartu su kitais byloje surinktais duomenimis.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs su pareiškimu ir papildomai pateiktus duomenis, atsiliepime nurodytas aplinkybes, teismo posėdyje išklausęs pareiškėjos atstovę, suinteresuotus asmenis A. ir B., nusprendė, kad tiek dėl (duomenys neskelbtini), tiek dėl šeimoje ilgai trunkančios (besitęsiančios) įtemptos situacijos tarp nepilnamečio vaiko ir jo tėvų šiuo metu kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui, todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą dėl teismo leidimo paimti vaiką jo tėvų išdavimo.

18. Pirmosios instancijos teismas reikšminga laikė tą aplinkybę, kad vaiko paėmimo iš tėvų klausimo nagrinėjimo metu vaiko tėvai atsisakė mobiliosios komandos pagalbos, t. y. nesiekė bendradarbiauti su specialistais (byloje pateiktas 2022 m. balandžio 26 d. atsisakymas priimti intensyvią mobiliosios komandos pagalbą, kuris motyvuojamas noru veikti savarankiškai). Nors iš teismo posėdžio metu suinteresuotų asmenų papasakotų aplinkybių visumos akivaizdu, kad konfliktas su vaiku jau yra ilgalaikis, sūnus yra nepaklusnus ir konfliktiškas, o tėvai negeba užmegzti su sūnumi pozityvaus santykio, tačiau B. ir A. atsisako priimti specialistų pagalbą ir siekia tėvų valdžią įgyvendinti tik savais metodais, kurie akivaizdžiai yra nesėkmingi ir keliantys vis didesnes konfliktines situacijas, taip vaikui neužtikrinama saugi, jo interesus atitinkanti aplinka. (duomenys neskelbtini), teismo vertinimu, galėtų susidaryti situacija, kai suinteresuoti asmenys galėtų siekti daryti psichologinį poveikį ir (ar) reikšti įvairius priekaištus sūnui, taip ne tik nebūtų užtikrinta saugi vaikui aplinka, bet ir kiltų grėsmė naujoms konfliktinėms situacijoms susiformuoti.

19. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, o suinteresuotų asmenų atskirojo skundo argumentai ir pateikti papildomi dokumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad esant dabartinei situacijai vaikas pagrįstai buvo paimtas iš tėvų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent toks teismo procesinis sprendimas šiuo metu geriausiai atitinka vaiko interesus.

20. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog suinteresuoti asmenys iš esmės laikosi pozicijos, jog rizikos veiksniai vaiko situacijos vertinimo metu nustatyti nepagrįstai. Teigia, kad, be sūnaus liudijimų, daugiau jokių konkrečių ir objektyvių duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini), nėra, todėl toks rizikos veiksnys yra nustatytas nesant pakankamai tam įrodymų. Be to, vaiko tėvas (duomenys neskelbtini) neturi, todėl net jaučiasi skyriaus specialistų neteisingai apkalbėtas ir pažemintas, B. supranta, kad neblaivumas vaikų akivaizdoje nėra tinkamas elgesys, todėl padarė tinkamas išvadas ir ateityje užtikrins, kad šeimos namų aplinkoje alkoholis nebus vartojamas.

21. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ankstesniame punkte nurodytų suinteresuotų asmenų argumentų pagrįstumą, akcentuoja tai, kad nagrinėjamu atveju buvo užfiksuotas faktas, jog (duomenys neskelbtini). Nors suinteresuoti asmenys laikosi pozicijos, kad, be sūnaus liudijimų, daugiau jokių konkrečių ir objektyvių duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini), nėra, todėl toks rizikos veiksnys yra nustatytas nesant pakankamai tam įrodymų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog 2022 m. balandžio 13 d. informacijoje apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą yra užfiksuota, jog pokalbio su vaiko teisių apsaugos institucijos atstovėmis metu tėvas B. pripažino, jog (duomenys neskelbtini). Be to, B. neneigia, jog (duomenys neskelbtini), taigi jaučiasi neteisingai apkalbėtas ir pažemintas, tačiau supranta, kad neblaivumas nėra tinkamas pavyzdys vaikui, taigi padarė išvadas ir alkoholis šeimos aplinkoje nebus vartojamas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad rizikos veiksniai vaiko situacijos vertinimo metu nustatyti nepagrįstai ((duomenys neskelbtini)).

22. Teismo išvadas, susijusias su nustatytais rizikos veiksniais, papildomai pagrindžia ir tai, jog B. iš esmės nepripažįsta savo elgesio reikšmingumo, jo poveikio vaikui. Nurodytoje informacijoje užfiksuota, jog B. neišreiškė gailesčio dėl savo poelgio, kalbėjo apie maištingą, manipuliatyvų sūnaus elgesį, pasakojo, kiek jėgų išeikvojo kurdamas šeimos gerovę, o už tai sulaukia tik tėvų valdžios nepaisymo. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju tarp vaiko ir jo tėvų yra susiklosčiusi besitęsianti konfliktinė situacija. Tėvai yra linkę kaltinti sūnų dėl maištingo ir neatsakingo elgesio, tačiau, kaip matyti iš jų pozicijos bylos nagrinėjimo metu ir atskirojo skundo turinio ((duomenys neskelbtini)), patys nėra linkę iki galo įsisąmoninti ir prisiimti atsakomybės už pozityvaus santykio su vaiku formavimą. Nors tėvai teigia, jog dėjo pastangas ištaisyti situaciją – bendravo su mokyklos pedagogais, administracija – akivaizdu, jog jų pastangos nebuvo pakankamos, nes, kaip matyti iš kartu su atskiruoju skundu pateiktos mokyklos, kurioje mokosi C., pažymos, pokyčiai C. elgesyje nestebimi. Vaiko ir tėvų santykis yra kritinis, vaikas nenori grįžti gyventi pas tėvus. Šią aplinkybę patvirtina ir 2022 m. gegužės 27 d. vaiko nuomonės išklausymo aktas, pateiktas jau po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo. Akte nurodyta, jog vaiko nuomonė iki šiol nėra pasikeitusi, jis kategoriškai atsisako grįžti į biologinę šeimą, kadangi jokių esminių pokyčių šeimoje neįvyko. C. visiškai nenori ir atsisako bendrauti su tėvu ((duomenys neskelbtini)). Vaikino paaiškinimu, jei (duomenys neskelbtini), jis vis tiek su tėvu nebendrautų, kadangi tebejaučia nuoskaudą dėl nuolatinių tėvo užgauliojimų, priekaištavimų ir grasinimų. C. papasakojo, kad su mama matėsi kelis kartus, kai lankėsi šeimos gyvenamojoje vietoje, pastebėjo, jog (duomenys neskelbtini). Pasak C., akivaizdu, kad mama iki šiol palaiko tėvą ir tebemano, kad dėl visų iškylančių problemų yra kaltas tik C.

23. Pirmosios instancijos teismas kaip reikšmingą įvertino tą aplinkybę, kad vaiko paėmimo iš tėvų klausimo nagrinėjimo metu vaiko tėvai atsisakė mobiliosios komandos pagalbos, t. y. nesiekė bendradarbiauti su specialistais (byloje pateiktas 2022 m. balandžio 26 d. atsisakymas priimti intensyvią mobiliosios komandos pagalbą, kuris motyvuojamas noru veikti savarankiškai). Teismas nurodė, jog, nors iš teismo posėdžio metu suinteresuotų asmenų papasakotų aplinkybių visumos akivaizdu, kad konfliktas su vaiku jau yra ilgalaikis, sūnus yra nepaklusnus ir konfliktiškas, o tėvai nesugeba užmegzti su sūnumi jokio pozityvaus santykio, tačiau B. ir A. atsisakė priimti specialistų pagalbą ir siekia tėvų valdžią įgyvendinti tik savais metodais, kurie yra nesėkmingi ir kelia vis didesnes konfliktines situacijas; taip C. neužtikrinama saugi, jo interesus atitinkanti aplinka.

24. Apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys, jog suinteresuoti asmenys nuo 2022 m. gegužės 5 d. (nuo pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo dienos) raštu sutiko priimti mobiliosios komandos specialistų pagalbą. Kaip nurodyta 2022 m. gegužės 18 d. Mobiliosios komandos rekomendacijoje atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su šeima organizavimo, tėvai su mobiliosios komandos specialistais bendradarbiavo, laikėsi susitarimų dėl konsultacijų. Su B. buvo aptartos problemos, susijusios su (duomenys neskelbtini). Su tėvais kalbėta apie tėvystėje kylančius iššūkius auginant vaikus, aptarti tėvo ir sūnaus konfliktinių situacijų valdymo įgūdžių klausimai, emocinio klimato gerinimas tarp šeimos narių. Tėvai priėmė mobiliosios komandos specialistų siūlomas rekomendacijas dėl pagalbos galimybių gerinant tėvų ir sūnaus santykį, teigiamai sprendžiant konfliktus su sūnumi, tėvystės įgūdžių stiprinimo klausimais. Vaiko tėvai žodžiu sutiko, kad konsultacijos būtų teikiamos ir sūnui C. Vaikas C. žodžiu sutiko priimti mobiliosios komandos pagalbą. Vaikas su mobiliosios komandos specialiste bendradarbiavo, laikėsi susitarimų dėl konsultacijų. Su vaiku buvo aptarta sūnaus ir tėvo konfliktiniai santykiai, (duomenys neskelbtini), emocinio ryšio atkūrimas su visais šeimos nariais. Vaiko tėvai konsultacijų metu buvo motyvuoti priimti pagalbą, kalbėti apie individualius ir dėl sūnaus auklėjimo šeimoje kylančius sunkumus. Tėvai gebėjo įvardinti krizę lėmusius įvykius, dėl kurių buvo nustatytas vaiko apsaugos poreikis, tačiau pirmųjų konsultacijų metu buvo gynybiški, norėdami pateikti argumentus dėl neteisingų sprendimų apgyvendinant vaiką pas (duomenys neskelbtini). Buvo parengtas Intensyvios mobiliosios komandos pagalbos šeimai ir (ar) vaikui planas. Konsultacijų metu su tėvu aptarti (duomenys neskelbtini), tėvų tėvystės įgūdžiai, konfliktiški tėvo ir sūnaus santykiai, ribų, taisyklių nustatymas, pareigų pasiskirstymas šeimoje, (duomenys neskelbtini). Tėvas tvirtino neturintis problemų dėl (duomenys neskelbtini). Mobiliosios komandos specialistai rekomendavo tėvui šiuo klausimu kreiptis į (duomenys neskelbtini). Tėvas priėmė pasiūlytą rekomendaciją. Konsultacijų metu su vaiku C. buvo kalbama apie santykio gerinimą su tėvu, tačiau vaikas buvo gynybiškas ir nejaučia poreikio bendrauti su tėvu; vaikas teigiamai atsiliepė apie motiną, su kuria gali pasikalbėti.

25. Mobiliosios komandos specialistai, atlikę Šeimos ir (ar) vaiko krizės ir intensyvios mobiliosios komandos pagalbai šeimai ir vaikui poreikio vertinimą, identifikavo šias galimas problemas: tėvų tėvystės įgūdžių stoka, konfliktiški vaiko ir tėvo santykiai, (duomenys neskelbtini). Tėvams trūksta gebėjimų užtikrinti emociškai, psichologiškai saugią aplinką vaikui C., kadangi šeimoje vyksta konfliktai tarp tėvo ir sūnaus. Šeimoje konfliktai yra sprendžiami pakeltu balso tonu, dažniausiai pareikalaujama žodžiu ir įvardijama pasekmė už neįvykdytą darbą. Tėvų elgesys sukelia vaikui dviprasmiškus jausmus – saugumą ir pasipriešinimą. Tėvai negeba atpažinti emocinių vaiko poreikių. Vaiko motina turi artimesnį ryšį su sūnumi, kadangi ir pats C. teigiamai atsiliepia apie motiną, su kuria gali pasikalbėti, pasipasakoti, būti išklausytas. Pastebėta, jog šeima neturi įgūdžio ir įpročio naudoti tarp šeimos narių emocinę kalbą. Įžvelgiama, jog šeimoje nėra dalijamasi vertybėmis, emocijomis, mintimis, yra vengiama kalbėti apie jausmus ir juos rodyti vaikams. Taip pat nurodyta, jog po mobiliosios komandos specialistų darbo su šeima ir pagalbos suteikimo nepastebėti pokyčiai, kadangi tėvai ir sūnus vis dar emocingai išgyvena įvykį, lėmusį vaiko apsaugos poreikio nustatymą.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai yra suteikti įgalinimai spręsti dėl vaiko saugumo, jo poreikių tenkinimo ir interesų užtikrinimo ir tik vėliau jos priimtus sprendimus patikrina teismas. Tarnyba, gavusi pranešimą, vertindama vaiko situaciją turi nustatyti priežastis, dėl kurių vaikas yra nesaugioje aplinkoje, ir galimybes tas priežastis pašalinti. Visų pirma, turi būti pasitelkiami tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Kai vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą dėl vienų ar kitų priežasčių yra nepajėgūs savarankiškai užtikrinti vaikui saugių gyvenimo ir vystymosi sąlygų, valstybės institucijos įvertina pagalbos šeimai poreikį.

27. Tarnyba, nustatydama būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį arba vaiko apsaugos poreikį, siekia šių tikslų: apsaugoti vaiką ir suteikti šeimai paramą ir reikalingą pagalbą tais atvejais, kai tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą kyla sunkumų vykdant savo pareigas ir įgyvendinant vaiko teises. Tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiama pagalba įgyvendinant vaiko teises yra valstybės ar savivaldybės paslauga šeimai, o ne tam tikra bausmės ar šeimos privataus gyvenimo kontrolės forma. Todėl teikiamos pagalbos veiksmingumas įmanomas tik esant visapusiškam bendradarbiavimui tarp tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą ir pagalbą teikiančių institucijų, taip pat tarp pačių institucijų, siekiant užtikrinti individualizuotą vaiko poreikius ir interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Jei pagalbos teikti nėra galimybių, pavyzdžiui, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą yra nepajėgūs jos priimti ar atsisako ją priimti, ar ji neduoda teigiamų rezultatų, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba sprendžia, ar vaiko palikimas tokioje aplinkoje nesukelia realios tikimybės grėsmei vaikui kilti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi tinkamai rūpintis vaiku, o viena iš rūpinimosi formų yra ir bendradarbiavimas su pagalbą vaikui teikiančiomis institucijomis. Sąžiningas asmuo turėtų vykdyti įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus.

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog vaiko tėvų bendradarbiavimas su kompetentingomis institucijomis iki pirmosios instancijos teismas nutarties priėmimo nebuvo pakankamas – tėvai atsisakė institucijos specialistų pagalbos, motyvuodami tuo, jog spręs situaciją savarankiškai, nors, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, tėvai susiduria su akivaizdžiais sunkumais įgyvendindami tėvų valdžią, stokoja tėvystės įgūdžių, santykis su sūnumi yra kritinis, sūnus kategoriškai atsisako grįžti į namus, nepageidauja atkurti santykio su tėvu. Po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo tėvai kreipėsi į pagalbą teikiančias institucijas – 2022 m. gegužės 5 d. raštu sutiko priimti mobiliosios komandos specialistų pagalbą, bendravo su specialistais, dalyvavo konsultacijose, jų metu įvardytos šeimos problemos, pateiktos rekomendacijos dėl socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo, tėvų vaidmens įsisąmoninimo, santykių su vaiku kūrimo, šeimos vertybių stiprinimo, tačiau specialistai po mobiliosios komandos darbo su šeima ir pagalbos suteikimo nepastebėjo pokyčių, kadangi tėvai ir sūnus vis dar emocingai išgyvena įvykį, lėmusį vaiko apsaugos poreikio nustatymą.

29. Taigi, nors byloje pateikta duomenų, kad suinteresuoti asmenys bando keisti situaciją, bendrauja ir bendradarbiauja su specialistais, tačiau šiuo metu situacija, kuri lėmė sprendimą paimti vaiką iš šeimos, nėra pasikeitusi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vaiką paėmus iš šeimos tėvams ir toliau teikiama pagalba. Teismo leidimas paimti vaiką nesukelia negrįžtamų padarinių, t. y. situacijai pasikeitus vaikas nedelsiant grąžinamas į šeimą. Tai reiškia, kad sūnui ir tėvams atkūrus socialinį ir emocinį ryšį, pasikeitus vaiko norui ir nuomonei ar kitoms aplinkybėms, jis galės būti grąžintas tėvams.

30. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad apeliantai nepateikė teismui pakankamų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagos visumą, pagrįstai nusprendė, kad tiek dėl (duomenys neskelbtini), tiek dėl ilgai šeimoje trunkančios (besitęsiančios) įtemptos situacijos tarp nepilnamečio ir jo tėvų kilo pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui, ir pagrįstai konstatavo egzistuojant teisinį ir faktinį pagrindą tenkinti pareiškėjos prašymą dėl teismo leidimo paimti vaiką jo tėvų išdavimo. Vaiko tėvai neužtikrina vaiko poreikių, emociškai ir psichologiškai saugios socialinės aplinkos, šiuo metu vaiko grąžinimas tėvams neatitiktų geriausių vaiko interesų.

31. Pažymėtina, kad vaikų paėmimas iš tėvų nėra bausmė tėvams, siekis paneigti jų valdžią vaikams, nutraukti jų tarpusavio ryšį, priešingai, tai yra pagalba, kuri teikiama siekiant vieno bendro tikslo – atkurti šeimos ryšius, juos sustiprinti, padėti tėvams išsiugdyti tinkamus vaikų auginimo ir auklėjimo, šeimos bendravimo įgūdžius, nes vaikų paėmimas iš tėvų leidžia sustabdyti neigiamą situaciją, užtikrinti vaikams saugią aplinką, o tėvams sudaro galimybę įvertinti tai, kas įvyko, padaryti išvadas, imtis aktyvių veiksmų, parodant realias pastangas ir ryžtą keistis.

32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje įrodytas pagrindo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, įtvirtinto CK 3.254 straipsnio 3 punkte, egzistavimas. Aktualaus teisinio reglamentavimo ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas prioritetinio vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo kontekste leidžia nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išdavė teismo leidimą paimti nepilnametį vaiką iš jo tėvų, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ar pakeisti. Esant šioms aplinkybėms, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.