Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto V. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės O. U. patikslintą ieškinį atsakovui V. U. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme 2017 m. lapkričio 16 d. priimtas ieškovės O. U. patikslintas ieškinys atsakovui V. U. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo.Savo reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė pritaikyti laikinąsias pasaugos priemones: nustatyti nepilnamečių vaikų A. U., V. U. ir M. U. laikiną gyvenamąją vietą kartu su ieškove O. U. nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo; priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 200,00 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo, nustatant, kad atsakovas laikino vaikų išlaikymo sumas už kiekvieną mėnesį privalo pervesti į ieškovės banko sąskaitą iki to mėnesio 5 dienos; nepilnamečių vaikų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 29 d. nutartimi nutarė iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo uždrausti atsakovui V. U., a. k. (duomenys neskelbtini) išvežti nepilnamečius vaikus A. U., a. k. (duomenys neskelbtini) V. U., a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. U., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos teritorijos be teismo leidimo. Teismas nurodė, kad į bylą yra pateikti duomenys (SMS žinutės, ieškovės paaiškinimai) apie tai, kad atsakovas planuoja be ieškovės sutikimo galimai 2017 m. lapkričio 30 d. išvežti šalių nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos. Esant tokioms aplinkybėms, kyla grėsmė, kad išvežus vaikus iš Lietuvos Respublikos, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, apginti nepilnamečių vaikų interesus, taip pat ir šalių teisę matytis bei bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais, laikinoji apsaugos priemonė taikytina, uždraudžiant atsakovui nepilnamečius A. U., V. U. ir M. U. išvežti už Lietuvos Respublikos ribų be teismo leidimo iki bus išnagrinėta ši byla. Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovė prašė uždrausti išvežti vaikus iš nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau tokiu atveju būtų nepagrįstai ribojama tiek vaikų, tiek atsakovo judėjimo laisvė ir Lietuvos Respublikos teritorijoje.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas V. U. atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį ir nustatyti ribojimą išvežti nepilnamečius vaikus be teismo leidimo tik vaikų bendravimo su motina laikotarpiu. Atsakovas 2018 m. vasario 5 d. teismui pateikė ir rašytinius paaiškinimus.Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ieškovės teiginius apie tėvo ketinimą išvežti vaikus iš šalies, užkirsti kelią jiems bendrauti su motina. Ieškovė nenurodė ir nutylėjo faktus apie tai, jog apie kelionę į Norvegiją jai buvo žinoma gerokai anksčiau nei pareiškimo pateikimo teismui metu, nes ji puikiai žino, jog vaikai skrenda į Norvegiją aplankyti kaimynės 12­os metų seserį Luką, su kuria vaikai bendravo jai gyvenant Lietuvoje. Vaikai patys ne kartą ieškovei apie tai sakė ir kalbėjo. Nėra net menkiausio preteksto ir pagrindo teigti, jog neva yra siekiama vaikus išvežti, paslėpti ir pan. Vaikai, pavykus gauti pakankamai nebrangius bilietus, išvyko atostogų keletui dienų pas minėtą draugę (nuo lapkričio 30 d. iki gruodžio 3 d.). Visiškai nėra jokios tragedijos tame, jog praleido keletą pamokų, nes tie praradimai bus nesunkiai atstatyti. Ši kelionė, priešingai nei nori pateikti ieškovė, buvo labai laukiama ir suorganizuota būtent vaikų interesais. Aš niekada neprieštaravau, kad vaikai su motina kur nors vyktų: paskutinis atvejis buvo lapkričio 1 d. į Baltarusiją, o tai yra šalis, kuri, kaip žinia nėra linkusi bendradarbiauti teisės srityje, todėl pavojus negrįžti ir prarasti galimybę vaikus susigrąžinti (mąstant ieškovės logika) buvo dar didesnis. Jei ieškovė nebūtų žinojusi apie ketinimą išvykti, jis nebūtų iš anksto paėmusi vaikų pasų taip siekdama sutrukdyti kelionę.Tėvas niekada net nesiruošė iš vykti su vaikais iš Lietuvos slapta nuo motinos ir tokio ketinimo neturėjo ir neturi. Nurodo, kad jis yra sukūręs šeimą, šioje santuokoje turi dar vieną sūnų, gyvena Vilniuje, turi turtą, nuolatinį darbą, pajamas ir pan. Tokioje faktinėje situacijoje ieškovės teiginiuose nėra jokios logikos.Atsakovas taip pat nurodo, kad taikant ribojimą vienam iš tėvų išvykti su vaikais, kitam suteikiamas nepagrįstas pranašumas, iškraipomas proporcingumo principas. Logiška ir natūralu ginčo situacijoje vienodus draudimus ir apribojimus taikyti abiem tėvams.Ieškovė O. U. ir išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepimo į pareikštą skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus galioja taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad šeimos teisinių santykių bylose teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 144 straipsnio 1 dalies pagrindu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 3.65 straipsnyje. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad nepritaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaikų teisės ir interesai. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vaiko interesai laikomi prioritetiniais. CK 3.65 straipsnyje yra nurodytas baigtinis priemonių sąrašas, tačiau draudimas sutuoktiniui kartu su nepilnamečiais vaikais išvykti iš Lietuvos Respublikos čia nėra numatytas.CPK 145 str. 1 d. 8 p. numato, kad teismas gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę: išimtiniais atvejais draudimą atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir (arba) draudimą išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo. Kaip jau nurodo ir pati teisės norma, tokia laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios lemtų ieškovės ieškinio reikalavimų tikėtino nepagrįstumo. Apeliantas šiuo aspektu taip pat neskundžia pirmosios instancijos teismo nutarties. Tačiau apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės.Pirmosios instancijos teismas siekdamas užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, apginti nepilnamečių vaikų interesus, taip pat ir šalių teisę matytis bei bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais, nutarė taikyti išimtinę laikinąją apsaugos priemonę - uždraudė atsakovui nepilnamečius A. U., V. U. ir M. U. išvežti už Lietuvos Respublikos ribų be teismo leidimo iki bus išnagrinėta ši byla. Tokios išvados teismas priėjo įvertinęs byloje esančius įrodymus, t.y. SMS žinutes ir ieškovės paaiškinimus jog atsakovas ketina savo nepilnamečius vaikus išvežti iš Lietuvos Respublikos. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų bent kiek galinčių pagrįsti tikimybę, kad atsakovas ketintų savo nepilnamečius vaikus visam laikui išvežti iš Lietuvos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neišskyrė galimo nepilnamečių vaikų ir atsakovo išvykimo iš Lietuvos Respublikos trukmės. Pažymėtina, kad trumpalaikės atsakovo kelionės su nepilnamečiais vaikais į užsienio valstybes objektyviai negali būti laikomos prieštaraujančiomis nepilnamečių vaikų interesams yra visiškai įprasta atostogų leidimo forma, taip pat nepažeidžia šalių sudarytos ir 2014 m. spalio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu patvirtintos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos. Pirmosios instancijos teismas net nesvarstė galimų atsakovo ryšių su šalimi, į kurią ieškovės teigimu atsakovas ketino išvežti nepilnamečius vaikus, t.y. nenustatė jokių priežasčių, dėl ko galėtų būti taikoma išimtinė tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė. Pagrindas tokio masto atsakovo ir jo nepilnamečių vaikų teisių suvaržymui pareikšto ieškinio kontekste galėtų būti atsakovo darbovietė užsienio valstybėje, turimas nekilnojamasis turtas, ten gyvenantys giminaičiai, artimi draugai ar panašios aplinkybės leidžiančios pagrįstai manyti, kad atsakovas turi sąlygas visam laikui išvežti vaikus iš Lietuvos, tokiu būdu apsunkindamas galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Priešingai, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas savo gyvenimą ir veiklą sieja su Lietuva, jis čia gyvena, kuria naują šeimą, nepilnamečiai vaikai noriai bendrauja su atsakovu ir jo naująja žmona bei jų sūnumi Ignotu.Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo bei būtinybės drausti atsakovui išvežti nepilnamečius vaikus į užsienį nepagrįstumą pagrindžia ir ta aplinkybė, jog atsakovas netrukus grįžo į Lietuvą ir 2017 m. gruodžio 4 d. pateikė atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties.Įvertinus išdėstytą, darytina išvada, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė, jog egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika (grėsmė). Vadinasi, nėra pagrindo ieškovės prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Todėl teismas atmeta ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Teismas, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, dėl ko yra naikintina, o klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių spręstinas iš esmės, atmetant ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio. 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

apelianto V. U. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.