Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjos Jūratės Astromskytės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 8 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, V. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2004 m. sausio 5 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 1000 Lt bauda, ir V. P. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 8 metams 6 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš V. P. A. P. priteista 10000 litų padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2000 metų rudens iki 2005 metų vasaros pabaigos, savo namuose, esančiuose, Joniškio r., Mindaugių k., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas grasinimus ir pasinaudodamas mažametės dukros A. P. , gim. 1994-08-25, bejėgiška dėl mažametystės būkle, tris kartus tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, įvesdamas savo varpą į nukentėjusiosios burną.

Kelia abejonių ir A. P. psichologinės ekspertizės išvada. Ekspertas nurodo, kad galima kelti prielaidą, jog seksualinio smurto pasekmės neturėjo indukuojančio poveikio matomam mažametės elgesiui ir adaptacijai mokyklos aplinkoje. Nukentėjusiosios A. P. mokytojas R. Ž. nurodo, kad mergaitė mėgsta lyderiauti, vadovauti, yra labai aktyvi, tačiau jos motina R. P. nurodo, kad mergaite yra tyli, rami. Teismas nepašalino šių prieštaravimų, vertindamas šiuos įrodymus. Be to, psichiatrai nurodė, kad A. P. neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, neturi kitų psichikos sutrikimų (b. 1. 23).

Teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusioji A. P. 1999 m. pradėjo lankyti parengiamąją klasę, o 2000 m. – pirmą klasę. Tai neatitinka faktinių aplinkybių, nes iš mokyklos pateiktos pažymos (b. l. 166) matyti, kad mergaitė pradėjo lankyti parengiamąją klasę 2000 m., pirmą klasę - 2001 m.

Be to, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus, ikiteisminio tyrimo metu netinkamai buvo atlikta nukentėjusios A. P. apklausa. Ikiteisminio tyrimo teisėjas apklausė A. P. , nedalyvaujant įtariamajam V. P. ir jo advokatei D. Balčiūnienei, jiems apie tai net nepranešta (b.1. 12-13). Tokie veiksmai pažeidė įtariamojo V. P. teisę į gynybą.

Nuteistojo gynėja mano, kad V. P. kaltė neįrodyta ir jis išteisintinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas pats apklausė nukentėjusiąją. Vertindamas jos parodymus teismas atsižvelgė į teismo psichologijos ekspertizės išvadas apie tai, kad nukentėjusioji gali įsiminti su ja atliekamų veiksmų pagrindines aplinkybes ir duoti objektyvius parodymus. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymais rėmėsi tik iš dalies, vadovavosi tik tais parodymais, kuriuose buvo detaliai parodyta apie konkrečius tris seksualinio prievartavimo atvejus. Apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai yra vienintelis nuteistojo V. P. kaltumo įrodymas. Pats V. P. tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2006-07-31 posėdyje prisipažino padaręs tuos nusikalstamus veiksmus, už kuriuos ir yra nuteistas. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis, dalyvaujant gynėjai, parodė vietas negyvenamame namo kambaryje ir daržinėje, kur seksualiai prievartavo nukentėjusiąją (b. l. 44-47). Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio įrodymais laiko įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis. Minėti V. P. parodymai gauti įstatymo nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos laikė įrodymais. 2006-12-12 pirmosios instancijos teismo posėdyje kaltinamasis savo poziciją pakeitė, aiškino, kad nėra kaltas, o kodėl anksčiau prisipažino, negalėjo paaiškinti (b. l. 174). Apeliacinės instancijos teismui jis taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl pirmosios instancijos teisme pripažino kaltę. Todėl toks nemotyvuotas teisme duotų parodymų pakeitimas vertinamas kaip V. P. siekis palengvinti savo padėtį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai įvertino visumą įrodymų ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl V. P. kaltės. Atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamojo prisipažinimą dėl 3 dukros seksualinio prievartavimo atvejų patvirtino nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, o parodymus apie nukentėjusiosios seksualinį prievartavimą daržinėje - iš dalies ir R. P. parodymai, pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai teisingais laikė tuos V. P. parodymus, kuriuose šis prisipažino kaltas. Toks įrodymų vertinimas atitiko Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu teisėjas 2006-04-10 apklausė A. P. , nedalyvaujant V. P. ir jo advokatei D. Balčiūnienei, jiems apie tai nepranešus, nepažeidė proceso rungtyniškumo principo ir V. P. teisės gintis. Įtarimai V. P. buvo pareikšti vėliau (2006-04-11), nukentėjusioji buvo apklausta pirmosios instancijos teisme, kur V. P. ir gynėja turėjo galimybę nukentėjusiajai užduoti klausimus. Tai matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (b. l. 108).

Nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai apie nukentėjusiosios aktyvumą ir polinkį lyderiauti arba neturėjimą tokių savybių, apie tai ar ji 2000 metais mokėsi pirmoje ar parengiamojoje klasėje, apie nusikaltimo pasekmes jai. Visi šie argumentai nei baudžiamosios atsakomybės buvimui, nei veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Paties kaltininko asmenybė, priešingai tvirtinimui apeliaciniame skunde, ištirta gana išsamiai. Byloje yra ne tik jam atliktos psichiatrijos ekspertizės aktas, kuriame nurodyti V. P. psichikos bruožai, bet ir jo charakteristikos nuo pat pirmosios klasės (b. l. 136-150). Šių duomenų pakanka kaltininko pakaltinamumo ir jo asmenybės įvertinimui. Todėl apeliaciniame skunde be pagrindo reikalaujama surinkti visus duomenis apie kaltinamojo asmenybės bruožus, kaltinamojo socialinę aplinką, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir ypatumus.

Nuteistojo padaryta veika kvalifikuota tinkamai, jam paskirta bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK VIII skyriaus nuostatas, todėl nešvelnintina.

Dėl šių motyvų tenkinti nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. P. gynėjos Jūratės Astromskytės apeliacinį skundą atmesti.