Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. J. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštu pareiškėjui nurodė, kad pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės susijusios su antstolės J. J. procesine veikla, vykdymo išlaidų apskaičiavimu, todėl jos veiksmus turėtų skųsti Civilinio proceso kodekso 510, 512 straipsniuose nustatyta tvarka ir terminais (b. l. 12-13).

panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės, įvertinti antstolės J. J. padarytus etikos pažeidimus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui iškeliant antstolei J. J. drausmės bylą;priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 300 Eur neturtinę žalą.

Patirtą žalą turi kompensuoti valstybė, nes Teisingumo ministerijos darbuotoja J. S. neveikė taip, kaip pagal Konstituciją ir įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Dėl Teisingumo ministerijos darbuotojos aplaidaus neveikimo patyrė neturtinę žalą, buvo pažeistas jo orumas. Teisingumo ministerijos darbuotojos ignoravimas prašymo persiųsti raštą antstolių veiklą vertinančiai ir nuobaudas skiriančiai institucijai ir toks Teisingumo ministerijos valdininkų požiūris į antstolio akivaizdų melą, aplaidų darbą sukuria nesaugumo, antstolių savivaliavimo ir teismų nekontroliuojamo persekiojimo atmosferą bei skatina norą emigruoti iš šalies, todėl patirtą neturtinę žalą vertina 300 Eur.

Pareiškėjo 2016 m. liepos 11 d. skunde išdėstytos aplinkybės yra susijusios su antstolės J. J. procesine veikla, atliktais arba neatliktais procesiniais veiksmais, kurie gali būti skundžiami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Teisingumo ministerija pareiškėjui nurodė, kad neteisėtus procesinius antstolės veiksmus turėtų skųsti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Teismui konstatavus buvus pažeidimams, Teisingumo ministerija spręstų klausimą dėl drausmės bylos antstoliui iškėlimo. Tokiu būdu Teisingumo ministerija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nepažeidė galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą.

Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms buvo tinkamai pranešta, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 8 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.

Nustatyta, kad antstolė J. J. vykdė vykdomąją bylą Nr. 0052/14/01235 pagal Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. vykdomąjį raštą Nr. 1-19-182/2014 dėl 3857,43 Eur žalos atlyginimo išieškojimo iš pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus naudai, taip pat vykdė bylą Nr. 0052/14/01239 pagal Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. vykdomąjį raštą Nr. 1-19-182/2014 dėl 2378,55 Eur žalos atlyginimo išieškojimo iš pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai.

Pareiškėjas pateikė skundą Teisingumo ministerijai su prašymu pranešti: 1) kokiais teisės aktais, kas suteikia ir panaikina antstolio licenciją/leidžia atsidaryti ir uždaryti antstolio veiklą; 2) kas gali įvertinti moralines antstolio savybes, tokias kaip šiame rašte ir prieduose, kurie įrodo antstolės melą; 3) persiųsti jo raštą antstolių veiklą vertinančiai ir nuobaudas skiriančiai institucijai.

Teisingumo ministerija, įvertinusi surinktą medžiagą (b. l. 27-38), išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. liepos 11 d. prašymą, 2016 m. rugpjūčio 8 d. rašte išaiškino pareiškėjui antstolio veiklą reglamentuojančius teisės aktus, t. y. antstolio licencijos išdavimą, veiklos vykdymą, kontrolę, įgaliojimų pasibaigimą, konstatavo, kad pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės yra susijusios su antstolės procesine veikla, atliktais procesiniais veiksmais, vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, paaiškino, jog antstolės veiksmus pareiškėjas turėtų skųsti Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 510,512 straipsniuose nustatyta tvarka ir terminais. Atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad antstolio veiksmų apskundimo tvarka pareiškėjui išaiškinta Teisingumo ministerijos 2016 m. liepos 5 d. raštu (b. l. 12-13, 23-26).

Teismas pažymi, kad Konstitucijos 33 straipsnis piliečiams laiduoja teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Realizuodamas šią konstitucinę teisę, pareiškėjas padavė skundą Teisingumo ministerijai dėl savo teisių pažeidimo. Nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, privalėjo pareiškėjo skundą ištirti ir informuoti pareiškėją apie skundo nagrinėjimo rezultatus. Taigi, nagrinėjant šį ginčą, būtina tik nustatyti, ar buvo garantuotos pareiškėjo teisės tiriant jo skundą pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, t. y. ar Teisingumo ministerija tinkamai vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo normomis ištyrė pareiškėjo skundą, ir ar tinkamai jį informavo apie skundo tyrimo rezultatus. Iš pareiškėjo skundo Teisingumo ministerijai turinio aiškiai matyti, kad pareiškėjas prašė pateikti informaciją apie teisės aktus reglamentuojančius antstolio veiklą, prašė persiųsti jo skundą antstolių veiklą vertinančiai ir nuobaudas skiriančiai institucijai.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo bei Teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 8 d. rašto, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo skundą, turinį, matyti, kad Teisingumo ministerija įvertino visas skunde nurodytas aplinkybes, paaiškino pareiškėjui antstolio veiklą reglamentuojančius teisės aktus, t. y. antstolio licencijos išdavimą, veiklos vykdymą, kontrolę, drausmės bylos iškėlimo iniciatorius, įgaliojimų pasibaigimą, bei dėl jų pateikė išvadas, rašte papildomai paaiškino, kad vadovaujantis CPK 594 straipsniu ir Antstolių įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, antstolio procesinės veiklos, atliktų procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus teisėtumą kontroliuoja ir vertina tik teismas. Tuo tarpu Teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai pagal kompetenciją kontroliuoja, kaip antstoliai laikosi Antstolio įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisingumo ministro tvirtinamų teisės aktų, reglamentuojančių antstolio neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, nuostatų.

Teismas laiko, kad Teisingumo ministerija tiek skundžiamame rašte, tiek atsiliepime aiškiai, išsamiai paaiškino pareiškėjui teisės aktus reglamentuojančius antstolio veiklą, taip pat papildomai išaiškino, kad teisės aktai Teisingumo ministrui nenustato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju, gavus skundą, iškelti antstoliui drausmės bylą, nes, visų pirma, turi būti nustatyta, jog skunde nurodyti faktai yra susiję su Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisės aktų nuostatų nesilaikymu, o pareiškėjo 2016 m. liepos 11 d. skunde išdėstytos aplinkybės yra susijusios su antstolės J. J. procesine veikla, atliktais arba neatliktais procesiniais veiksmais, kurie gali būti skundžiami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui pateiktas atsakymas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, antstolės J. J. veikla išimtinai susijusi su procesine veikla vykdant Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. vykdomąjį raštą Nr. 1-19-182/2014.

Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Konstitucijos 30 straipsnis). Šis konstitucinis principas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A11-443/2005; Nr. A502-884/2008, Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131).

Tai reiškia, jog kiekvienam suinteresuotam asmeniui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų teisminio gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kuo skundžiamas administracinis aktas, viešojo administravimo institucijos veiksmas ar neveikimas pažeidžia jo materialaus pobūdžio teises.

Skunde, į kurį buvo atsakyta 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštu, pareiškėjas prašė pateikti informaciją apie teisės aktus, reglamentuojančius antstolio veiklą bei persiųsti jo skundą antstolių veiklą vertinančiai ir nuobaudas skiriančiai institucijai, pažymėjo, kad antstolė akivaizdžiai melavo, nevykdydama savo pareigų ir Sprendimų vykdymo instrukcijos, o Teisinių institucijų departamento direktorė nesiėmė jokių priemonių dėl antstolės J. J. veiksmų vykdymo procese, todėl prašė antstolei iškelti drausmės bylą ir klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo perduoti Teisingumo ministrui.

Pareiškėjo teisės dėl antstolės J. J. patvarkymų vykdomojoje byloje gali būti ginamos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Antstolės patraukimas drausminėn atsakomybėn, jos veiklos patikrinimas ar pranešimas institucijoms apie jos veiksmus vykdymo procese, taip pat analogiški veiksmai J. J. atžvilgiu neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams vykdomojoje byloje.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamo rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pareiškėjo ginamų teisių ar teisėtų interesų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar tenkinant pareiškėjo reikalavimus bus apgintos kokios nors jo pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai, ar tai turės įtakos kokioms nors jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Pareiškėjas skunde nenurodė, kuo jo teises ar teisėtus interesus pažeidžia skundžiamas Teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštas Nr. (1.23)-7R-6167 bei kuo jo teisės ar teisėti interesai bus apginti įpareigojus Teisingumo ministeriją perduoti jo skundą dėl antstolės J. J. galimų pažeidimų nagrinėti kompetentingoms institucijoms, įpareigojus Teisingumo ministrą iškelti antstolei drausmės bylą.

Nors administraciniai teismai, nagrinėdami bylas, vykdo teisminę vykdomosios valdžios kontrolę, tačiau ši kontrolė nėra savitikslė, bet yra susijusi su suinteresuoto asmens pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynyba. Nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl jo teisių pažeidimo, teismas visų pirma įvertina skundo (prašymo) pagrįstumą, t. y. ar pareiškėjo teisės ar interesai buvo pažeisti, ar jie pažeisti viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu). Taigi būtina sąlyga pripažinti skundą (prašymą) pagrįstu yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas, o ne vien tik viešojo administravimo srityje padarytas pažeidimas. Teismas nenustatė aplinkybių, kuo bus apgintos pareiškėjo pažeistos teisės ar įstatymo saugomi interesai Teisingumo ministrui atlikus antstolės J. J. veiklos patikrinimą.

Įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad nėra nustatyta, kokias pareiškėjo teises ar įstatymo saugomus interesus pažeidė skundžiamas Teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštas Nr. (1.23.)-7R-6167, pareiškėjas taip pat nepaaiškino teisių ar teisėtų interesų, kurie būtų pažeisti minėtu raštu, atsakovė priimdama ginčijamą sprendimą neviršijo įstatymais jai suteiktų teisių ar įgaliojimų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl ginčijamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui nepanaikinus ginčijamo sprendimo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės, įvertinti antstolės padarytus etikos pažeidimus Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui iškeliant jai drausmės bylą.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 300 Eur neturtinę žalą.

Paaiškino, kad patirtą žalą turi kompensuoti valstybė, nes Teisingumo ministerijos darbuotoja J. S. neveikė taip, kaip pagal Konstituciją ir įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nes Teisingumo ministerijos darbuotojos ignoravimas prašymo persiųsti raštą antstolių veiklą vertinančiai ir nuobaudas skiriančiai institucijai ir toks Teisingumo ministerijos valdininkų požiūris į antstolio akivaizdų melą, aplaidų darbą sukuria nesaugumo, antstolių savivaliavimo ir teismų nekontroliuojamo persekiojimo atmosferą bei skatina norą emigruoti iš šalies.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas žalą kildina būtent iš nurodyto, jo nuomone, nepagrįsto jo teisių pažeidimo ir ribojimo, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė atliktų neteisėtų veiksmų, laiko, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Konstatavus, kad Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir priteisti žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.