Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V. ir T. S. (T. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. V. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį 350 MGL (45500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, įskaitytas A. V. laikinajame suėmime išbūtas laikas nuo 2011-07-20 iki 2011-07-21, jas prilyginant 4 MGL dydžio baudai ir paskirta galutinė 346 MGL (44980 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

T. S. nubaustas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį 350 MGL (45500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, įskaitytas T. S. laikinajame suėmime išbūtas laikas nuo 2011-07-20 iki 2011-07-21, jas prilyginant 4 MGL dydžio baudai ir paskirta galutinė 346 MGL (44980 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. ir T. S. nuteisti už tai, kad pažeisdami nustatytą tvarką, gabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Jie, pažeisdami Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004-05-26 įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto ir 3 punkto reikalavimus, iš anksto susitarę ir veikdami kartu bei su kitais tyrimo nenustatytais asmenimis, 2011-07-20 apie 5.30 val., nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos, pažymėtos valstybės sienos ženklais Nr. 1126 ir Nr. 1125, Užtilčių kaimo prieigose, Kalvelių sen., Vilniaus r., per „Medžioklės“ mišką, apie 300 metrų į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, link Užtilčių kaimo, nešdami neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 6050 pakelių cigarečių „Fest“ ir 5870 pakelių cigarečių „Fest 7“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, apskaičiuota į muitinę vertę įskaitant privalomus mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 86570,93 Lt, kol minėtame miške buvo sulaikyti pareigūnų.

Apeliaciniame skunde nurodomi liudytojų E. G., M. V., G. M. bei J. J. parodymų neatitikimai ir teigiama, kad jų parodymai yra nepatikimi ir negali būti pakankami nuteistųjų A. V. ir T. S. kaltei pagrįsti. E. G. ir kiti pareigūnai teisme davė žinomai melagingus parodymus, tačiau teismas dėl prašymo pranešti prokurorui dėl liudytojų melagingų parodymų davimo teisme nepasisakė (t. 4, b. l. 75), todėl tikėti minėtų liudytojų parodymais nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė nuteistųjų teisės į gynybą pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu. Advokatas A. K. su nuteistaisiais bendravo tik tyrėjos kabinete ir neatsiminė, kokia kalba su jais bendravo (t. 4, b. l. 49-51), kokia kalba davė parodymus neatsiminė ir nuteistasis T. S., o teisiamojo posėdžio metu tyrėja nenurodė, kad nuteistieji apklausti vertėjui nedalyvaujant, dalyje apklausų taip pat nedalyvavo gynėjas, kuris apklausos protokolus pasirašė po apklausų, be to, nuteistasis A. V. apklausos protokolo neskaitė, o T. S., apklaustas ne jo gimtąja lenkų kalba, protokolą pasirašė nekreipdamas į tai dėmesio (t. 4, b. l. 48-49).

Be to, apeliantai nurodo, jog nuteistiesiems galutiniai įtarimai pareikšti ir jie apklausti nedalyvaujant gynėjui (t. 3, b. l. 37- 39, 78-81). Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu advokatas iš pradžių neigė, tačiau teismui nepaaiškino, kaip 2012 m. birželio 19 d. 8 val., neturėdamas automobilio, atsirado Mickūnuose, ar į Mickūnus iš vis važiuoja visuomeninis transportas, taip pat nepaaiškino, kodėl 2011 m. liepos 20 d. apklausos protokole jo pavardė buvo atspausdinta, o 2012 m. birželio 19 d. – įrašyta ranka, šių aplinkybių nepaaiškino ir tyrėja, gynėjas taip pat nepaaiškino, kodėl jis pasirašė skirtingų spalvų rašikliais, nors teisme turėjo tik vieną juodos spalvos, neatsiminė ir to, kad po 2012 m. birželio 19 d. apklausos, protokolai dėl bylos užbaigimo baudžiamuoju įsakymu nuteistiesiems buvo pateikti vėliau (t. 4, b. l. 49, 50). Be to, teisiamojo posėdžio metu advokatui nurodžius, jog nuteistieji su baudos dydžiu sutinka visiškai, byloje esant jų prašymams sumažinti baudos dydį (t. 3, b. l. 136, 142), o ir tyrėjai parodžius, kad nuteistiesiems bauda atrodė didelė, todėl prašė ją sumažinti (t. 4, b. l. 49), patvirtina nuteistųjų parodymus, jog 2012 m. birželio 19 d. galutinių įtarimų pareiškimo, įtariamųjų apklausų bei paskelbimo dėl galimybės kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu metu, advokatas nedalyvavo, todėl atliekant nurodytus ikiteisminio tyrimo veiksmus buvo iš esmės pažeistos nuteistųjų teisės į gynybą (BPK 10, 21, 50 straipsniai), todėl baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas (BPK 3, 425 straipsniai) ir/ar priimtas išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 straipsnio 5 dalis). Apeliantai taip pat pažymi, jog tyrėja, nuteistiesiems paaiškinusi, jog teismas jiems skirs minimalią baudą, neišaiškino teisių bei to, kad tai yra kriminalinė bausmė, suvaržydama nuteistųjų teisę į gynybą ir juos suklaidindama.

Teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir nuteistųjų gynėjas prašė nuteistųjų A. V. ir T. S. apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Pagal BK 199² straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Šis nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais: įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu akcizais apmokestinamų prekių. Nusikaltimo objektyviosios pusės realizavimui pakanka, kad būtų atliktas bet kuris vienas šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar realizavimo tvarką ir siekia tai daryti.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. V. ir T. S., veikdami iš anksto susitarę ir bendrininkų grupe, neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kol buvo sulaikyti pareigūnų.

Nuteistiesiems apeliaciniame skunde prašant nuosprendį panaikinti nurodomas pagrindas – netinkamas materialinės teisės normų taikymas ir esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, šie pažeidimai siejami su neteisingu teismo atliktu įrodymu vertinimu, be to, nurodoma, jog teismas nepagrįstai rėmėsi jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi jie išgauti naudojant smurtą, o T. S. apklaustas vertėjui nedalyvaujant. Neigdami nustatytas faktines aplinkybes nuteistieji akcentuoja liudytojų E. G., M. V., G. M. ir J. J. parodymų neatitikimus, kuriuos mano esant nepatikimus, pateikia savo nuomones ir dėl kitų įrodymų vertinimo bei teigia, kad nevertinti juos teisinantys įrodymai, byla nagrinėta kaltinimo ribose.

Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajos ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismas daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistųjų apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistuosius A. V., T. S., liudytojus E. G., M. V., J. J., G. M., apžiūrėjus įvykio vietą, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad apeliantai pagrįstai pripažinti kaltais padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, o jų apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai ir detaliai išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pateikė jų vertinimo motyvus, tai, kad apeliantai nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai.

Apeliantai, teigdami, kad teismas negalėjo vadovautis jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nurodo, jog šie jų parodymai išgauti neteisėtai. Tokį neteisėtumą apeliantai grindžia tuo, jog iš nuteistųjų prisipažinimas išgautas pareigūnams E. G. ir G. M. panaudojus grasinimus, fizinį ir psichologinį smurtą. Nuteistųjų nuomone, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių dėl pareigūnų galimų nusikalstamų veiksmų. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog nuteistųjų pareiškimai dėl pareigūnų neteistųjų veiksmų buvo tirti Valstybinės sienos apsaugos tarnybos ir Vyriausiojo policijos komisariato ikiteisminio tyrimo pareigūnų. 2011-08-23 Valstybinės sienos apsaugos tarnyba A. V. ir T. S. pranešimu informavo, kad psichologinio ir fizinio smurto panaudojimo faktai prieš pareiškėjus nenustatyti. Vyriausiasis policijos komisariatas 2012-08-09 nutarimu taip pat atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą nesant padarytai veikai, turinčio nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių. Šiame kontekste pastebėtina, jog apeliantai priimtų sprendimų BPK 168 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka neskundė. Neteisėti pareigūnų veiksmai nebuvo nustatyti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklausiant kaip liudytojus M. V., E. G., G. M., J. J. bei I. P. ir A. K.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, nuteistųjų ir liudytojų parodymus, konstatavo, jog duomenų, kad pareigūnai naudojo prieš nuteistuosius smurtą, nėra. Nuteistųjų poziciją, kad prisipažinimas išgautas pareigūnams panaudojus grasinimus, fizinį ir psichologinį smurtą, teismas vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistųjų apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, jog tyrėjos I. P. ir advokato A. K. parodymai patvirtina jų parodymus dėl smurto prieš juos panaudojimą, priešingai, tiek nuteistuosius apklausiusi tyrėja, tiek apklausoje dalyvavęs gynėjas neigė matę smurto žymes. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja I. P. parodė, kad mušimo žymių nebuvo, buvo matyti, kad nuteistieji naktį nemiegojo, buvo sušalę (t. 4, b. l. 48), liudytojas A. K. parodė, apeliantų išvaizda buvo įprasta, smurto žymių nebuvo (t. 4, b. l. 50). Be to, patys nuteistieji, 2012-06-19 apklausų metu pateikus galutinius įtarimus ir pasiūlius procesą užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu, parodė, jog po sulaikymo būdami sukrėsti, 2011-07-21 pareiškimuose dėl neva pareigūnų neteisėtų veiksmų, nurodė ne tokias įvykio aplinkybes, kokios buvo iš tikrųjų (t. 3, b. l. 39, 81). Bylos duomenimis paneigiama ir nuteistųjų apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad sulaikymo metu buvo šaudoma. Apklausti kaip liudytojai pareigūnai E. G., M. V., G. M., J. J. parodė, kad šaunamojo ginklo nenaudojo, šūvių negirdėjo. Be to, byloje nėra ir duomenų, kad pastarieji rašė tarnybinius pranešimus dėl šaunamojo ginklo panaudojimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog apžiūrėjus įvykio vietą, šaudymo pėdsakų rasta nebuvo (t. 1, b. l. 10-18). Nuteistųjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad liudytojas E. G. turi asmeninį 9 kalibro ginklą, kurio kalibras sutampa su tarnybinio ginklo kalibru, byloje nustatytų aplinkybių nepaneigia, juo labiau, kad iš prokuroro teismui pateikto leidimo laikyti (nešioti) ginklus matyti, kad M. G. leidžiama laikyti 12 ir 38 kalibrų ginklus (t. 4, b. l. 119, 120). Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistasis T. S. buvo apklaustas jam nesuprantama lietuvių kalba. Iš įtariamojo apklausos protokolų matyti, jog nuteistasis T. S. 2011-07-20 ir 2012-06-19 apklausų metu nurodė, jog lietuvių kalbą moka, pageidavo parodymus duoti lietuvių kalba (t. 3, b. l. 77, 80-81). Aplinkybę, kad T. S. kalbėjo lietuviškai, patvirtino ir tyrėja I. P., apklaususi T. S. minėtų apklausų metu (t. 4, b. l. 85). Pats nuteistasis T. S. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog įrašus po apklausų protokolais padarė jis. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog T. S. mokėsi lietuvių kalbos, laikė įskaitas, egzaminus, lietuvių kalbos žinios įvertintos teigiamais balais, pažymėtina, jog jo gimtosios lenkų kalbos įvertinimai tik nežymiai aukštesni už valstybinės kalbos įvertinimus (t. 4, b. l. 33). Svarbu pažymėti, jog T. S. buvo apklausiamas dalyvaujant gynėjui ir, nors nuteistieji apeliaciniame skunde nurodo, jog galutiniai įtarimai jiems pareikšti nedalyvaujant gynėjui, iš byloje esančių duomenų matyti, jog teisė į gynybą viso proceso metu buvo užtikrinta tinkamai. Byloje yra advokato A. K. orderiai, pastarasis pasirašė ir ant įtariamųjų apklausos protokolų, pats advokatas A. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog dalyvavo įtariamųjų apklausose, šią aplinkybę patvirtino ir liudytoją I. P., teisiamojo posėdžio metu parodžiusi, jog įtariamųjų apklausose dalyvavo advokatas A. K. (t. 3, b. l. 32, 34-35, 38-38, 75, 77-78, 80-81; t. 4, b. l. 48-50). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais. Apeliantų samprotavimai apie tai, kad gynėjas įtariamųjų apklausos protokole pasirašė skirtingos spalvos rašikliais, kad pirmos apklausos protokoluose gynėjo pavardė atspausdinta, tuo tarpu kitos apklausos metu gynėjo pavardė įrašyta ranka, kad advokatas A. K. teismui nepaaiškino, kaip neturėdamas automobilio atvyko į Mickūnus 8 val. ryte, ir su tuo susijęs vertinimas dėl gynėjo dalyvavimo įtariamųjų apklausose, yra niekuo nepagrįsti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, sprendžia, kad nuteistiesiems ikiteisminio tyrimo metu jų teisė į gynybą pažeista nebuvo. Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių apeliantų skundo teiginius, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo gauti neteisėtais būdais ir, kad jiems buvo daromas neteisėtas poveikis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistųjų A. V. ir T. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Analizuojant nuteistųjų parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, matyti, jog pirminiai A. V. ir T. S. parodymai yra nuoseklūs, išsamūs ir detalūs. Teisėjų kolegija neturi pagrindo juos atmesti kaip netinkamus įrodymus arba jais netikėti, juolab, kad juos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Apeliantų kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodo ne tik nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bet ir liudytojų E. G., M. V., J. J., G. M. vienodi ir nuoseklūs parodymai, taip pat įvykio vietos apžiūros protokolas, specialistų išvados ir kiti rašytiniai bylos duomenys. Apeliantai nesutinka su minėtų liudytojų parodymų vertinimu, nurodo, jog jų parodymai yra nepatikimi ir nepakankami nuteistųjų kaltei pagrįsti. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nuteistieji liudytojų parodymus vertina iškraipydami jų prasmę arba ištraukdami iš konteksto atskirus teiginius. Vertinant liudytojų pareigūnų E. G., M. V., J. J., G. M. parodymus, matyti, jog šių liudytojų parodymai viso proceso metu buvo vienodi, nuoseklūs, nekintantys, esminėse detalėse sutapo, be to, kaip minėta, jie atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Liudytojas E. G. parodė, kad nuteistuosius A. V. ir T. S. sulaikė nešančius dėžes su cigaretėmis. Liudytojas M. V. parodė, kad prie sulaikytųjų pribėgo po kelių akimirkų po sulaikymo, matė sulaikytus asmenis ir šalia gulinčias dėžes su cigaretėmis. Nors liudytojai J. J. ir G. M. tiesiogiai sulaikant nuteistuosius nedalyvavo, sulaikytuosius pamatė po kažkurio laiko, tačiau taip pat patvirtino matę sulaikytus du asmenis, šalia kurių buvo dėžės su cigaretėmis. Kiti bylos duomenys – įvykio vietos bei daiktų apžiūros protokolai, specialisto išvados, taip pat patvirtina nustatytas aplinkybes – dėžės su cigaretėmis buvo perduotos iš Baltarusijos Respublikos kontrabandos būdu, kurių vertė viršijo 250 MGL. Nuteistųjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ant dėžės su cigaretėmis rasti M. M. pirštų antspaudai, kaltės dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo nepaneigia. Iš bylos duomenų matyti, jog įvykio metu buvo sulaikytas ir M. M., kurio pareigūnas neleistinai paprašė nešti dėžes. Nustatant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, neturi įtakos ir nuteistųjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pareigūnų naudotų ryšio priemonių, kurio pareigūno atrankiai buvo panaudoti sulaikius nuteistuosius, pareigūnai į įvykio vietą atbėgo ar atėjo bei aplinkybė, jog panaudojus tarnybinį šunį įkalčių paieškai, įkalčių rasta nebuvo. Iš nuteistųjų apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad pastarieji savaip interpretuoja advokato A. K. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, neva gynėjas nurodė, kad nuteistieji su baudos dydžiu sutiko visiškai, byloje esant jų prašymams sumažinti baudos dydį. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas advokatas A. K. parodė, jog nuteistieji sutiko dėl bylos baigimo baudžiamuoju įsakymu (t. 4, b. l. 50).

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai ir subjektyvusis požymis – kaltė yra nustatyti byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje bei šiame nuosprendyje aptartais ir įvertintais įrodymais. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir jas patvirtinantys bylos įrodymai, duoda pagrindą teigti, kad nuteistųjų veiksmai buvo tyčiniai, jie suvokė, kad pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamų prekių disponavimo tvarką, ir siekė tai daryti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Kaip minėta, nuteistųjų prašymas panaikinti nuosprendį grindžiamas esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai iš esmės tik deklaratyviai nurodo įstatymo pažeidimus ir jokių tai patvirtinančių objektyvių aplinkybių nenurodo, tokie apeliantų teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Šioje byloje nuteistųjų A. V. ir T. S. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą yra įrodyta BPK nustatyta tvarka surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų visuma. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminis tyrimas byloje būtų atliktas netinkamai, pažeidžiant tai reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo normas. Iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad jame išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir jų nusikalstamai veikai taikė tinkamą baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistųjų apeliaciniame skunde teigiama, jog nebuvo tirtos juos teisinančios aplinkybės ir atmestas prašymas apklausti dešimt asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Iš tiesų pirmosios instancijos teisme buvo atmestas nuteistųjų gynėjo prašymas apklausti jo nurodytus liudytojus (t. 4, b. l. 67, 68), tačiau ši aplinkybė nelaikytina esminiu BPK pažeidimu. Teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir, išsiaiškinęs, ar jie turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui bei objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotas nutartis, todėl BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kaltinamojo (nuteistojo) teisė pateikti prašymus nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek pateikti konkretūs prašymai gali turėti įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistųjų gynėjo prašymas į teismo posėdį iškviesti liudytojus, išklausius proceso dalyvių nuomonės dėl to, buvo apsvarstytas ir atmestas, teismui nurodžius, jog prašomi kviesti pareigūnai sulaikyme nedalyvavo, kitų prašomų kviesti liudytojų parodymai nesusiję su pareikštais kaltinimais (t. 4, b. l. 68). Nuteistųjų apeliaciniame skunde nepagrįstai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai siejami su bylos nagrinėjimu kaltinimo ribose. Pažymėtina, jog kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ribų orientyras bei sprendimo ribų kriterijus. Teismas negali išeiti iš pareikšto kaltinimo ribų (BPK 255 straipsnis). Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistųjų apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Šio principo esmė, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo, todėl šių reikalavimų pažeidimas nagrinėjant bylą teisme – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą sprendimą. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas gali būti laikomas šališku ir negalinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, kad teismas ar teisėjas buvo šališki. Taigi, pagal nuteistųjų A. V. ir T. S. apeliacinio skundo kontekstą nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, buvo šališkas.

Nuteistieji A. V. ir T. S. apeliaciniame skunde nesutinka su paskirtomis baudomis, mano, jog ši nuosprendžio dalis nemotyvuota, baudos dydis yra realiai neįvykdomas, o terminas baudai sumokėti turėtų būti pratęstas iki penkerių metų.

Skundžiamu nuosprendžiu apeliantai nuteisti už sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Vertinant nuteistųjų apeliacinio skundo argumentus, galima sutikti su tuo, kad BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintos aplinkybės dėl bausmės skyrimo nuosprendyje aptartos ir įvertintos lakoniškai, tačiau teismo sprendimas skirti nuteistiesiems baudas yra pagrįstas, o nuosprendyje išdėstyti tokios bausmės rūšies skyrimo motyvai yra pakankami ir įtikinantys.

Nusikaltimas, numatytas BK 199² straipsnio 1 dalyje, už kurio padarymą A. V. ir T. S. pripažinti kaltais ir nuteisti, yra sunkus, tačiau baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už šio nusikaltimo padarymą, sankcija yra alternatyvi, t. y. už normos dispozicijoje aprašytos veikos padarymą kaltininkui gali būti skiriama arba bauda, arba laisvės atėmimas iki septynerių metų. Teismas šioje byloje atsižvelgė į nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistųjų asmenybes ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Teismas nustatė vieną A. V. ir T. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe. Teismas, įvertinęs šias reikšmingas bausmei individualizuoti aplinkybes, nuteistiesiems už jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė švelnesnę bausmės rūšį – baudą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismo išvadą nustatyti bausmės dydį, neviršijantį sankcijoje nustatyto bausmės vidurkio, iš esmės nulėmė nuteistųjų vaidmuo nusikaltimo padaryme (vykdytojai) bei nuteistuosius charakterizuojančios aplinkybės.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pernelyg sureikšminta ta aplinkybė, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe. Bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką vaidmuo – kiekvieno iš bendrininkų veiksmų reikšmingumas ir indėlis darant nusikalstamą veiką kai siekiama nusikalstamų padarinių. Vertinant kaltininko kaip bendrininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką antraeiliu, turi būti nustatoma, ar konkretaus bendrininko veiksmai iš esmės turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui. Be to, atsižvelgiama į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį ir pobūdį. Nors A. V. ir T. S. buvo nusikalstamų veikų vykdytojais, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad aktyvius nusikalstamus veiksmus jie atliko pasiūlius ir suorganizavus kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė nuteistieji, jiems nepažįstamas vyriškis pasiūlė uždirbti po 200 Lt pernešant po porą dėžių cigarečių, jiems sutikus, minėtas vyriškis tą patį vakarą juos automobiliu paėmė ir nuvežė į mišką, kurį laiką jie ėjo per pelkę, po to vairuotojas liepė sėdėti, laukti, o po kažkurio laiko vairuotojas pasakė, kad reikia nešti dėžes su baltarusiškomis cigaretėmis. Taigi, nuteistųjų užduotis buvo vienintelė – nešti dėžes, jokių kitų funkcijų ir užduočių pastarieji neturėjo atlikti, cigaretes, kurias nuteistieji gabeno, jiems nepriklausė, jie neturėjo galimybės jomis savarankiškai disponuoti, už visas esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes buvo atsakingi kiti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, asmenys. Svarbu pažymėti ir tai, jog iš asmens apžiūros protokolų matyti, kad nuteistieji buvo sulaikyti menkai apsirengę (t. 3, b. l. 40-42, 82-84), iš ko galima daryti išvadą, jog nuteistųjų nusikalstami veiksmai buvo atsitiktiniai, kuriems nebuvo iš anksto ruoštasi. Šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistųjų A. V. ir T. S. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis.

Vienas fundamentaliausių bausmės skyrimo principų yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Atsižvelgus į šiuos kriterijus, kolegijos nuomone, A. V. ir T. S. paskirta pernelyg griežta bausmė. Nors, kaip minėta, nusikaltimas, numatytas BK 199² straipsnio 1 dalyje, yra sunkus ir pagrįstai nustatyta viena sunkinanti aplinkybė, tačiau nusikalstamą veiką jie padarė pirmą kartą, iki tol nebuvo teisti, nuo 2011 m. liepos 20 d. nepadarė jokių kitų nusikaltimų ar administracinės teisės pažeidimų, A. V. dirba, vedęs, augina mažamečius vaikus, T. S. registruotas darbo biržoje, dirba atsitiktinius darbus, charakterizuojamas teigiamai. Taigi, nuteistųjų asmenybės bei kitos šioje byloje įvertintos aplinkybės rodo, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti A. V. ir T. S. baudą sumažinus iki 150 MGL dydžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendį pakeisti.

A. V., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, paskirtą 350 MGL (45500 Lt) dydžio baudą sumažinti iki 150 MGL (19500 Lt) dydžio.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2011-07-20 iki 2011-07-21 ir A. V. nustatyti galutinį baudos dydį – 146 MGL (18980 Lt).

T. S., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, paskirtą 350 MGL (45500 Lt) dydžio baudą sumažinti iki 150 MGL (19500 Lt) dydžio.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2011-07-20 iki 2011-07-21 ir T. S. nustatyti galutinį baudos dydį – 146 MGL (18980 Lt).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.