Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-11-07 · Administracinė byla Nr. eI2-11543-484/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-11-07
Bylos Nr.
eI2-11543-484/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02870-2024-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11543-484/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02870-2024-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas ar Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 24S131870 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad, ketindamas dirbti uždarojojoje akcinėje bendrovėje (toliau –UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju (profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2023 m. lapričio 7 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2024 m. vasario 6 d.

Pareiškėjas pažymi, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas jo susitarimo su Bendrove pagrindu, su kuria, be kita ko, sutarė, kad jam vieną kartą per mėnesį bus mokamas Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis bei komandiruočių išlaidos.

Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento vertinimu, kad jis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nurodo, kad įsipareigojimų neįvykdė Bendrovė. Bendrovėje nedirbo dėl pačios Bendrovės kaltės, nes pastaroji nesuteikė jam darbo. Atvykęs į Lietuvą ieškojo kito darbdavio.

Pareiškėjas nurodo, kad turi santaupų, todėl Migracijos departamento išvada, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje, taip pat yra nepagrįsta.

Pareiškėjo vertinimu, priimdamas skundžiamą Sprendimą Migracijos departamentas neįvertino visų aplinkybių bei neatsižvelgė, kad jis nedirbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybių, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, ar priežasčių, dėl kurių Bendrovė negali užtikrinti darbo užsieniečiui. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, yra pakankamas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus. Nurodo, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui, kuris vėliau panaikintas, buvo išduotas pareiškėjo ketinimo dirbti Bendrovėje pagrindu. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tad jam nesudarius sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dar 2023 lapkričio 13 d., tuo tarpu naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi jis pateikė tik 2024 m. kovo 26 d. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių ir svarių argumentų, kodėl ilgai delsė kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo gyventi išdavimo.

Pareiškėjo skundo argumentus dėl sukeliamų neigiamų pasekmių atsakovas laiko deklaratyviais ir pažymi, kad ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas. Be to, pareiškėjas neįvardija, kokią žalą jam sukelia ginčijamas Sprendimas.

Atsiliepimas

Atsakovas mano, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, jo disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Atsakovo tvirtinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 24S131870 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, ketindamas dirbti Lietuvoje veikiančioje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ – tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju – Migracijos departamentui 2023 m. rugsėjo 5 d. pateikė Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (toliau – Prašymas). Prašyme, be kitų aplinkybių, pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 1 386 Eur dydžio darbo užmokestis, kurį mokės Bendrovė už atliktą darbą.

Prašymui pagrįsti pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė Bendrovės 2023 m. rugpjūčio 8 d. tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230808-146892 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas), kuriame Bendrovė nurodė, jog pareiškėjas dirbs Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir patvirtino, jog jam bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, 1386 Eur dydžio mėnesinis darbo užmokestis.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. lapkričio 13 d., (toliau – Leidimas) Migracijos departamentas pareiškėjui išdavė 2023 m. lapkričio 13 d. Pareiškėjui Leidimas įteiktas 2023 m. lapkričio 27 d. per Migracijos departamento išorės paslaugų teikėją Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse Sprendimo priėmimo metu nedirbo.

Bendrovė 2024 m. vasario 27 d. raštu Nr. 2402-PRNŠ-4436 Migracijos departamentui pranešė, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, nes pareiškėjas neatitiko reikalavimų.

Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą Nr. 24S131870 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR”, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir kad su juo nesudaryta darbo sutartis.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo (redakcija, galiojusi Leidimo išdavimo metu) ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatos.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo (Leidimo išdavimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, be kita ko, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 6 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Įstatymas nustato Migracijos departamentui imperatyvą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Tvarkos aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).

Nagrinėjamu atveju remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas darbo pagrindu, t. y. pareiškėjui ketinant dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju, t. y. pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas.

Byloje nėra ginčo, kad Tarpininkavimo raštu Bendrovė įsipareigojo įdarbinti pareiškėją ir kiekvieną mėnesį mokėti užsieniečiui 1 386 Eur dydžio darbo užmokestį.

Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė ir minėtoje Bendrovėje neįsidarbino. Šią aplinkybę patvirtina ir Bendrovės 2024 m. vasario 27 d. raštas Nr. 2402-PRNŠ-4436, kuriuo Bendrovė patvirtino, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, nes jis neatitiko reikalavimų.

Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta informacija. Šie duomenys neginčytinai patvirtina ne tik tai, kad su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, bet ir tai, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Pabrėžtina, kad tiek pareiškėjo Prašyme, tiek ir darbdavio Tarpininkavimo rašte buvo aiškiai nurodyta, jog pareiškėjo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Pareiškėjas duomenų apie kitas gaunamas pajamas nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Todėl iš aukščiau minėtų duomenų Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu nebuvo mokamas, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio) (LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023).

Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Minėta, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, įvertino ir užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas Sprendime pažymėjo, kad užsieniečiui anksčiau nebuvo išduota nei Lietuvos nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą Lietuvoje. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjo šeimos nariams nėra išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Byloje įrodymų, paneigiančių šį Migracijos departamento vertinimą, nėra.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravio įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu). Panaikinti skundžiamą Sprendimą remiantis skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis). Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Pareiškėjo prašymas priteisti jam iš Migracijos departamento bylinėjimosi išlaidas atmestinas, kadangi teismas netenkino jo skundo reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo A. K. (A. K.) prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasIna Kirkutienė