- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-283-134/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Donatas Jatužis, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- P. J.
- Nukentėjusysis
- K. Š.
- Advokatai
- Arvydas Penelis
- Kategorijos
- 2.4.6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Danutė Švitinienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1; Teisminio sprendimo Nr.1-45-1-01222-2014-5
2015 m. spalio 26 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės, teisėjų Algirdo Gapučio, Donato Jatužio
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam K. Š. 43,32 Eur turtinę žalą.
Priteista iš P. J. 759,57 Eur Panevėžio teritorinei ligonių kasai ir 136,07 Eur Valstybei už antrinės teisinės pagalbos suteiktas paslaugas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. J. nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio 13 d. apie 9.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini)g. 8 Panevėžio m., pirmo aukšto laiptinės aikštelėje, tyčia, sudavė ne mažiau 8 smūgių kumščiais K. Š. į veidą, po ko, sugriebęs K. Š. už striukės atlapų, parvertė jį ant grindų ir gulinčiam spyrė ne mažiau 7 smūgių į dešinę koją ir ne mažiau 3 smūgių į nugarą, padarydamas jam poodinę kraujosrūvą kairiame skruoste, sumušimą kaktos kairėje pusėje, dešinės blauzdos vidinio ir išorinio kulkšnelių lūžius, dešinio šokikaulio išnirimą, t.y. nesunkų sveikatos sutrikimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu P. J. prašo panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti.
Apeliantas nurodo, kad jis pirmos instancijos teisme pripažino, jog ranka sudavė tik du smūgius K. Š. į veidą, tačiau neigia jį spardęs į nugarą, dešinę koją. Teismas šiuos jo parodymus įvertino kaip pasirinktą gynybos būdą, prieštaraujančius nukentėjusiojo K. Š. parodymams, liudytojų Ž. A., A. S., A. A. parodymams, specialisto išvadai, ekspertės paaiškinimui dėl sužalojimo pobūdžio ir kitai rašytinei medžiagai.
Apeliantas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, nurodo, kad nukentėjusiojo, liudytojų parodymuose ir specialisto išvadoje yra prieštaravimų, kurie posėdžio metu nebuvo pašalinti, todėl turi būti vertinami jo naudai. Skunde nurodyta, kad K. Š. yra suinteresuotas jį apkalbėti, nes su juo konfliktuoja, ką patvirtino ir nukentėjusysis bei liudytojai. Dėl to K. Š. turi pagrindą jį apkalbėti ir jo parodymai negali būti vertinami kaip nešališki. Jis nurodo, kad nukentėjusiojo nespardė ir nesudavė 7 smūgių į dešinę koją ir ne mažiau 3 smūgių į nugarą.
Apeliantas teigia, kad nors nukentėjusysis nurodo, kad jis jam gulinčiam spyrė 5-6 kartus į nugarą, tačiau teismo medicinos specialisto išvadoje sužalojimai nukentėjusiojo nugaroje nenustatyti. Specialistas parodė, kad išvadą surašė iš medicininių duomenų, kai nukentėjusysis buvo apžiūrėtas iš karto po įvykio, tačiau ir jis sužalojimų nugaroje nefiksavo. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad laiptinėje jis gulėjo aukštielninkas, todėl jis negalėjo spardyti jo į nugarą. Nukentėjusysis parodė, kad jis gulėjo laiptinėje galva į savo duris, tačiau liudytojas A. S. nurodė, kad nukentėjusysis gulėjo galva į jo buto duris, o kojomis į savo buto duris. Apeliantas teigia, kad ši aplinkybė yra esminė, nes jam gulint kojomis į savo buto duris, jis negalėjo pataikyti į nugarą ir į dešinę jo koją, tuo labiau į čiurną, nes tai fiziškai neįmanoma. Be to, tokia situacija neįmanoma ir dėl laiptinės dydžio, pakopų išsidėstymo. Įvertinus nurodytas aplinkybes nėra pagrindo nukentėjusiojo parodymus įvertinti kaip nuoseklius.
P. J. nurodo, kad teismas sprendimą grindė specialisto išvadomis, kurios yra tik prielaidų lygmens. Specialistė S. M. teismo posėdžio metu tvirtino, kad nukentėjusysis į pirminę apžiūrą atėjo 2014-10-29, t.y. 16 dienų po įvykio ir specialisto išvadą surašė iš medicininių duomenų, gautų iš gydymo įstaigų, kuriuose nurodyta, kad K. Š. sakė, kad jis spyrė į koją tik vieną kartą, vėliau apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų jis parodė, kad kaimynas jam spyrė į koją 7 kartus, akistatos metu tvirtino, kad įspyrė ne mažiau 10 kartų, nes kitaip nebūtų lūžusi koja, teisiamojo posėdžio metu – 7 kartus. Apelianto nuomone, K. Š. parodymai dėl spyrių skaičiaus yra prieštaringi, mano, kad jų kiekį jis sąmoningai didina.
Apeliantas teigia, kad specialisto išvada, kad K. Š. padaryti sužalojimai kietais bukais daiktais, galimai įspiriant, remiantis tik medicininiuose dokumentuose esančiais įrašais, kurie padaryti remiantis nukentėjusio parodymais, tačiau realiai K. Š. kojos lūžio susidarymo mechanizmo specialistė netyrė ir nėra kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų kokiu būdu ir dėl ko lūžo nukentėjusiajam koja. Tai, kad medikai operuodami nustatė nukentėjusiajam dešinės blauzdos vidinio ir išorinio kulkšnelių lūžius bei dešinio šokikaulio išnirimą, nereiškia, kad šie sužalojimai atsirado nuo jo spyrių. Esant tokioms aplinkybėms specialistės išvada dėl kojos sužalojimo mechanizmo yra tik prielaida, todėl prielaidomis grįsti nuosprendžio negalima. Nuteistojo nuomone, tai, kad specialisto išvada yra tik prielaida patvirtina ir 2014-11-28 specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad mažai tikėtina, kad K. Š. galėjo susižaloti griūdamas, nes tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir lokalizacija. Apeliantas nurodo, kad ši išvada siejama tik su nukentėjusiojo sužalojimais veide, kuriuos pripažįsta padaręs suduodamas rankomis, tačiau ši išvada negali būti siejama su nukentėjusiojo kojos sužalojimu. Specialistė teismo posėdyje nurodė, kad nukentėjusiajam susižaloti pačiam koją į laiptų pakopą mažai tikėtina dėl to, kad dar nustatyti sužalojimai ir veide, be to, medicininiuose dokumentuose nėra aprašyta išorinių sužalojimų – nubrozdijimų ar sumušimų kojoje, tačiau tokie sužalojimai turėjo likti ir jam įspyrus, tačiau specialistė tokių žymių nerado, todėl jos išvada, kad koja lūžo kieto buko daikto poveikyje nepatvirtinta objektyviais duomenimis.
Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, krisdamas nuo laiptų, nurodydamas, kad juos paneigia specialisto išvada ir specialistės paaiškinimai, kuriuose nurodyta, kad tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir lokalizacija - sužalojimai veide padaryti kairėje pusėje, o kojoje - dešinėje. Apelianto nuomone, nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nėra kuo nors ypatingi savo pobūdžiu ar lokalizacija, specialisto išvados dėl kojos sužalojimo yra neinformatyvios, neaiškus kojos sužalojimo mechanizmas, todėl tuo tikslu turėjo būti paskirta teismo medicinos ekspertizė tikslu nustatyti, ar kojos čiurnoje esančių kulkšnelių lūžiai bei dešinio šokikaulio išnirimas atsirado kieto buko daikto poveikio pasėkoje. Apelianto nuomone, nepagrįsti teismo medicinos specialistės aiškinimai, kad tokie sužalojimai galėjo būti padaryti ir basa koja, nes šie teiginiai neparemti medicininiais duomenimis: nėra duomenų apie išretėjusius kaulus, ar susirgimų nuo kurių kaulai lengvai trupėtų.
Apeliantas teigia, kad specialisto išvadose nėra duomenų, kelių smūgių pasekmėje nukentėjusiajam padaryti sužalojimai galvoje. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam nustatyta viena kraujosruva kairiame skruoste ir vienas sumušimas kaktos kairėje pusėje ir tai atitinka jo nurodytas aplinkybes, kad jis sudavė du smūgius ir tai paneigia K. Š. parodymus, kai jis teigia, kad sudavė 3 kartus, o ikiteisminio tyrimo metu - 8 smūgius. Tai paneigia teismo išvadą, kad jis sudavė ne mažiau 8 smūgių kumščiais į veidą.
Apeliacinis skundas atmestinas. Apylinkės teismas teisingai įvertino bylos įrodymus ir apeliantą P. J. pagrįstai pripažino kaltu dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo. Apeliantas proceso metu dėstytą versiją, kad jis nukentėjusiajam sudavė tik du smūgius į veidą, tačiau jo nespardė į nugarą ir į dešinę koją, pakartoja ir apeliaciniame skunde ir ši versija skundžiamame nuosprendyje išanalizuota ir motyvuotai paneigta.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad nukentėjusiojo K. Š. parodymai proceso metu buvo nenuoseklūs, nes nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu esmines prieš jį įvykdyto nusikaltimo aplinkybes nurodė vienodai : jam išėjus iš buto į laiptinę, P. J. be žodžių trenkė ranka į veidą, sugriebęs už atlapų pargriovė ir gulinčiam spyrė į nugarą ir dešinę koją, dėl ko sužalojo dešinės kojos čiurną. Tuoj po įvykio jis buvo išvežtas į ligoninę, kur buvo atlikta kojos operacija dėl kojos čiurnos lūžio. Nukentėjusysis nei vienos apklausos metu nenurodė labai tikslaus jam nuteistojo suduotų smūgių skaičiaus, įvardindamas jų kiekį „apie“ arba „ne mažiau“ ir tai suprantama ir pateisinama, nes jis nuteistojo buvo užpultas staiga ir netikėtai, patyrė skausmą, todėl nurodymas tik apytikslio suduotų smūgių skaičiaus rodo jo sąžiningą elgesį proceso metu ir negali būti vertinama kaip jo parodymų prieštaringumas ar nenuoseklumas. Nors apžiūrėjus nukentėjusįjį tuoj po įvykio ligoninėje, medicininiuose dokumentuose neužfiksuota, kad jam padaryti sužalojimai nugaroje, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų dėl jam suduotų smūgių spardant į nugarą. Nukentėjusysis nei karto netvirtino, kad jam buvo padaryti sužalojimai nugaroje, be to, nukentėjusysis ėjo į lauką vedžioti šuns, todėl neabejotina, kad tokiu vėlyvo rudens metu vilkėjo storesnius viršutinius drabužius, todėl nuo smūgių spardant galėjo ir nelikti sužalojimų. Medicinos darbuotojai, suteikę nukentėjusiajam medicininę pagalbą, fiksavo tik akivaizdžius, aiškiai matomus sužalojimus galvoje ir kojoje dėl kurių reikėjo skubiai suteikti pagalbą, todėl nebuvo būtinumo fiksuoti dokumentuose sužalojimų dėl kurių nereikėjo suteikti medicininės pagalbos. Nukentėjusysis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis jam įspyrė gulinčiam į nugarą, todėl nėra pagrindo netikėti jo parodymais, kurie šiuo atveju neturi reikšmės jo sveikatos sutrikdymo sunkumo mąsto nustatymui ar kitaip įtakotų vertinant nuteistojo P. J. veiksmus. Priešingai, nei nukentėjusysis, nuteistasis tyrimo metu davė nenuoseklius parodymus: 2014-10-13 ir 2015-01-13, 2015-03-27 apklausose ikiteisminio tyrimo metu jis neigė vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį (b.l.122,128,132, 1 t.) ir tik teisiamojo posėdžio metu, esant nenuginčijamų įrodymų, pripažino sudavęs nukentėjusiajam 1-2 smūgius į veidą, todėl pagrįstai pirmos instancijos teismas nuteistojo veiksmus įvertino kaip pasirinktą gynybos būdą.
Apeliantas skunde pateikia įvykio detales, neva turinčias esminę reikšmę įvykio aplinkybių vertinimui: jis negalėjo nukentėjusiajam gulinčiam aukštielninku įspirti į nugarą, kad nukentėjusysis nurodė kitokią gulėjimo laiptinėje po įvykio padėtį nei liudytojas A. S., dėl jo gulėjimo padėties jis neturėjo galimybės įspirti nukentėjusiajam į dešinę koją, tačiau net netiksliai nurodytos šios įvykio detalės nėra reikšmingos vertinant esmines įvykio aplinkybes, nes liudytojas A. S. patvirtino, kad jis matė gulintį nukentėjusįjį, kuris dejavo, sakė kad labai skauda koją ir kad jį sumušė kaimynas P. J., be to, kad įvyko konfliktas, kurio metu jis panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį neneigia ir apeliantas. Nuteistasis buvo šalia gulinčio nukentėjusiojo ir turėjo galimybę laisvai judėti ir suduoti nukentėjusiajam smūgius iš bet kurios nukentėjusiojo pusės, todėl atmestini jo skundo teiginiai, kad jis negalėjo suduoti smūgių koja nukentėjusiajam į dešinę koją ar nugarą. Iš specialisto išvados matyti, kad sužalojimai nukentėjusiojo dešinėje kojoje nulėmė jo sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, todėl tokie apelianto skundo argumentai vertinami kaip gynybos taktika siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį.
Nukentėjusiojo parodymus apie jam suduotus smūgius į galvą, koją patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, o faktą, kad nukentėjusysis po įvykio gulėjo laiptinės aikštelėje ir buvo sužalotas, patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai A. S., Ž. A., kurių parodymus pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino skundžiamame nuosprendyje, susiedamas juos su kitais bylos duomenimis. Nukentėjusysis tuoj pat po įvykio buvo pristatytas į ligoninę, kur jam nustatytas dešinės blauzdos vidinio ir išorinio kulkšnelių lūžiai bei dešinio šokikaulio išnirimas dėl ko operuotas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismo medicinos specialisto išvada yra tik prielaidų lygmens. Specialistas išvadose nurodė, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai veide bei dešinėje kojoje galimai suduodant kumščiu bei įspiriant ir tai atitinka nukentėjusio parodymus (21 psl.1 t.), specialistas atmetė apelianto keliamą versiją, kad jis galėjo susižaloti griūdamas ir atsitrenkdamas į laiptų pakopą. Nors specialistas pateikė labiausiai tikėtiną nukentėjusiojo sužalojimo būdą, tačiau ši išvada vertinama ne atsietai nuo kitų bylos įrodymų, o kartu su kitais bylos įrodymais - nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei įvykio vietos apžiūros, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokole (įvykio vieta nustatyta ne ant laiptų, o laiptinės aikštelėje) nustatytais duomenimis, kurie visi tarpusavyje sudaro logišką įrodymų grandinę, ir šių nustatytų duomenų keliamomis versijomis nuteistasis nepaneigė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į specialisto išvadoje konstatuotus K. Š. sužalojimus, įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus, neabejoja, jog specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus nukentėjusysis patyrė dėl P. J. smurtinių veiksmų.
Šalies argumentai
Apelianto skundo teiginiai, kad nukentėjusysis K. Š. siekia jį apkalbėti, nes su juo konfliktuoja, atmestini, nes tokie duomenys nenustatyti, o nukentėjusiojo parodymai atitinka kitus bylos duomenis, todėl pagrįstai pirmos instancijos teismo įvertinti kaip nuoseklūs, atitinkantys kitus bylos duomenis. Byloje surinkta pakankamai skundžiamame nuosprendyje išnagrinėtų ir šiame sprendime dar kartą aptartų įrodymų, pagrindžiančių apelianto kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.
Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teismas, skirdamas apeliantui švelniausią BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, trukme neviršijančią bausmės vidurkio, teisingai įvertino apelianto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jo asmenybę apibūdinančius duomenis, todėl švelninti šią bausmę nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria: