Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-196-40/2006 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, akcinei bendrovei TEO LT, Valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui, trečiajam asmeniui Valstybės įmonei Valstybės turto fondui dėl Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos įsakymo dalies pripažinimo negaliojančia, pastatų teisinės registracijos panaikinimo, nuosavybės teisės į pastatus pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, AB TEO LT, VĮ Registrų centro Šiaulių filialui kreipėsi ieškovas AB „Lietuvos paštas“ ir, patikslinęs ieškinį, prašė:

1) pripažinti negaliojančia (neteisėta) nuo priėmimo dienos Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1997 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 22 „Dėl teisinio pastatų, statinių, patalpų ir butų registravimo” dalį, kuria leidžiama valstybės įmonei „Lietuvos telekomas” teisiškai įregistruoti pastatus, pažymėtus plane indeksais 4G1p, 6F1p, 15H1p, 16G1p, esančius Metalistų g. 8, Šiauliuose;

2) panaikinti pastatų, pažymėtų plane indeksais 4G1p, 6F1p, 15H1p, 16G1p, esančių Metalistų g. 8, Šiauliuose, teisinę registraciją AB „Lietuvos telekomas“ vardu VĮ Registrų centro Šiaulių filialo Nekilnojamojo turto registre nuo įregistravimo dienos;

3) pripažinti AB „Lietuvos paštas“ nuosavybės teisę ir priteisti nuosavybės teise pastatus, pažymėtus plane indeksais 4G1p, 6F1p, 15H1p, 16G1p, esančius Metalistų g. 8, Šiauliuose;

4) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sprendime nurodė, kad šalys nepateikė įrodymų, jog pastatuose 4G1p, 6F1p, 15H1p, 16G1p, esančiuose Metalistų g. 8, Šiauliuose, kartu būtų įsikūrusios pašto ir elektros ryšių tarnybos, todėl atskiriant turtą 1991 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos įsakymo Nr. 5 11 punktu vadovautis nebuvo pagrindo, nes jame kalbama apie turto atskyrimą, kuomet vienuose pastatuose įsikūrusios pašto ir ryšių įmonės. Teismo teigimu, ginčo pastatai ieškovo vardu niekada nebuvo įregistruoti viešame registre, o, vykdant reorganizaciją, turtas buvo perduotas kitam asmeniui - AB „Lietuvos telekomas“. Iki 1997 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 22 išleidimo ginčo dėl pastatų 4G1p, 6F1p, 15H1p, 16G1p valdymo nebuvo. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad ginčo pastatais naudojosi VĮ „Lietuvos paštas”. Teismas taip pat nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo pastatai apskaitomi tiek ieškovo, tiek atsakovo – AB TEO LT turto apskaitos dokumentuose. 1997 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 22 pagrindu nekilnojamojo turto registre įregistravus ginčo pastatus VĮ „Lietuvos telekomas“, po to AB „Lietuvos telekomas” vardu, atsakovas AB TEO LT įgijo nuosavybės teisę į šiuos pastatus. Tuo metu nesant ginčo dėl nuosavybės teisių į minėtus pastatus, AB „Lietuvos telekomas” turtas buvo akcionuotas ir privatizuotas įstatymo nustatyta tvarka. Bendrovė moka vieno procento dydžio nekilnojamojo turto mokestį nuo nekilnojamojo turto vertės. AB „Lietuvos telekomas” atsirado nuosavybės teisė į ginčo pastatus, kuriuos jam perdavė valstybės įgaliota institucija – Ryšių ir informatikos ministerija 1997 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 22 (1964 m. CK 149 str.). Teismo teigimu, įrodymų, kad suklydimas, sudarant sandorį, buvo esminis, į bylą nepateikta (1964 m. CK 56 str.). Įsakymą išleidusi šalis - Ryšių ir informatikos ministerija (vėliau Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija) - nesikreipė su ieškiniu dėl šio akto pripažinimo negaliojančiu, pati klaidos neištaisė ir tik VĮ „Lietuvos paštas“ 2005 m. gegužės mėnesį pareiškus ieškinį dėl 1997 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 22 dalies pripažinimo negaliojančia, atsakovas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija paaiškino, kad buvo padaryta klaida. 1997 m. vasario 28 d. įsakymas nebuvo apskųstas administracine tvarka per įstatymo numatytą laiką, šis įsakymas nebuvo skundžiamas iki 2005 m. gegužės mėnesio. Teismas nurodė, kad šalis elgėsi neapdairiai, neatidžiai, o taip veikdama pati prisiima ir galimus neigiamų savo veiksmų padarinius. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovas apie pažeistas teises sužinojo 2001 m. lapkričio 20 d. iš AB „Lietuvos telekomas“ rašto, tad jis senaties termino nepraleido.

1. Nepagrįsta teismo išvada, kad AB „Lietuvos telekomas“ atsirado nuosavybės teisė į ginčo pastatus, kuriuos jam perdavė valstybės įgaliota institucija - Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerija. Ginčijami pastatai niekada nepriklausė AB „Lietuvos telekomas“ (vėliau – AB TEO LT), jis jų niekada nevaldė, nenaudojo savo reikmėms, todėl ginčijami pastatai turi būti gražinami teisėtam valdytojui - AB „Lietuvos paštas“, kuris juos iki šiol valdo, naudoja pagal paskirtį, apskaito savo balanse. Sandorio dėl ginčo pastatų Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerija nesudarė ir teismui pasisakyti apie sandorio panaikinimą nebuvo jokio pagrindo. Teismas neteisingai išaiškino, kad Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1997 m. vasario 28 d įsakymas yra sandoris ir nepagrįstai vadovavosi CK 1.40 straipsniu. Šis įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1991 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 5 11 punktui.

2. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1011 „Dėl teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos patvirtinimo“ 4.5 punktą nuosavybės, patikėjimo ar kitas teises į statinius patvirtina savivaldybės, ministerijos ar kitos institucijos sprendimas dėl teisinės registracijos valstybės, savivaldybės, kooperatinės ar visuomeninės organizacijos vardu. Šiuo atveju 1997 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos įsakymo Nr. 22 dalis dėl leidimo VĮ „Lietuvos telekomas“ teisiškai įregistruoti pastatus 4Glp, 6Flp, 15Hlp ir 16Glp, esančius Šiauliuose, Metalistų g. 8, yra klaidinga ir nepagrįsta, ką pripažįsta ir atsakovas Susisiekimo ministerija. Į šias aplinkybes teismas neatsižvelgė. Ginčo pastatai niekada nebuvo perduoti atsakovui VĮ „Lietuvos telekomas“. Teisinė registracija pažeidžia ieškovo nuosavybės teisę į ginčo pastatus, todėl yra pagrindas teisinę registraciją pripažinti negaliojančia (CK 1.75 str. 1 d.).

3. Ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatus (CK 4.47 str. 1 d. 12 p.) ir yra sąžiningas ginčo turto valdytojas (CK 4.26 str. 2, 3 d.). Teismo teiginys, kad, vykdant reorganizaciją, turtas buvo perduotas kitam asmeniui - AB „Lietuvos telekomas“ - yra neteisingas ir nepagrįstas, nes VĮ „Lietuvos paštas“ nebuvo reorganizuojama ar likviduojama. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 504. valstybinė įmonė ,,Lietuvos telekomas“ buvo reorganizuota į akcinę bendrovę ir šiuo pagrindu ginčijamas turtas negalėjo būti ir nebuvo perduotas VĮ „Lietuvos telekomas“. Be to, Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1997 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 22 priimtas anksčiau. Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerija neperdavė patikėjimo teisės į ginčo pastatus VĮ ,,Lietuvos telekomas“, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo juos teisiškai registruoti. Teismas nesivadovavo CK 4. 93, 4.95, 4.98 straipsniais.

4. Nepagrįsta teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1991 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 5 11 punktu nėra pagrindo vadovautis. Teismas neišsiaiškino šio punkto reikšmės. Ginčo pastatus (garažą aikštelę ir benzino kolonėlę) savo buhalterinėje apskaitoje 1991 m. liepos 1 d. apskaitė Valstybinė ryšių autoįmonė, o nuo 1992 m. sausio mėn. - VĮ Lietuvos pašto filialas Ryšių autocentras. Ryšių autocentras 1991-1993 m. rekonstravo gamybinį pastatą Šiauliuose, Metalistų g. 8, ir 1994 m. sausio 10 d. aktu priėmė į Ryšių autocentro balansą - šią aplinkybę patvirtino liudytojas V. K. . Valstybinę ryšių autoįmonę reorganizavimo metu prijungus prie VĮ „Lietuvos paštas“, jai kartu perėjo ir visas turtas, todėl atskirai aptarti įsakyme turto perdavimo klausimą nebuvo būtina. Tad VĮ „Lietuvos paštas“ tapo teisėtu ir vieninteliu reorganizuotos Valstybinės ryšių autoįmonės pastatų valdytoju patikėjimo teise.

5. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovas, teismui pareikalavus, nepateikė įrodymų, kokį turtą 1997-1998 m. valdė AB „Lietuvos telekomas“ Šiaulių padalinys, nes tokių dokumentų nerado. Atsakovo AB TEO LT pateiktas ilgalaikio turto priėmimo-perdavimo aktas yra be datos, neįvardintas, nėra visų parašų ir neatitinka visų tokiam dokumentui keliamų reikalavimų. Atsakovas neįgijo nuosavybės teisės į ginčo pastatus CK 4.47 straipsnyje išvardintais pagrindais ir jam ginčo pastatai nebuvo perduoti. Pastatų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės atsiradimo pagrindas, o tik nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu esančių juridinių faktų registravimas.

6. Kad ginčo pastatai priklauso ieškovui ir to neginčijo AB ,,Lietuvos telekomas“, patvirtina faktas, kad 1995 m. kovo 1 d. sutartimi VĮ „Lietuvos paštas“ leido VĮ „Lietuvos telekomas“ Šiaulių filialui naudotis benzino kolonėlėmis, esančiomis Metalistų g. 8, Šiauliuose. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas naudojosi kuru, nes kuras buvo atsakovo AB ,,Lietuvos telekomas“, tačiau jis neturėjo benzino kolonėlių, todėl su atsakovu ir sudarė sutartį dėl naudojimosi benzino kolonėlėmis. VĮ „Lietuvos paštas“ ginčo pastatus eksploatuoja, prižiūri, remontuoja, valdo, naudoja pagal paskirtį, moka nekilnojamojo turto mokestį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Šioje byloje tarp dviejų įmonių - akcinės bendrovės TEO LT ir akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ - iš esmės kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į pastatus, nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke pažymėtus indeksais 4G1p, 6F1p, 15H1p, 16G1p, esančius Metalistų g. 8, Šiauliuose, ir registruotus akcinės bendrovės ,,Lietuvos telekomas“ (dabartinis įmonės pavadinimas akcinė bendrovė TEO LT) vardu. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, ieškovo AB ,,Lietuvos paštas“ ieškinį atmetė, padaręs išvadą, kad AB „Lietuvos telekomas” atsirado nuosavybės teisė į ginčo pastatus, kuriuos jam perdavė valstybės įgaliota institucija - Ryšių ir informatikos ministerija 1997 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 22 ir šio įsakymo pagrindu pastatus įregistravus nekilnojamojo turto registre. Taigi atsakovo AB TEO LT nuosavybės teisės į ginčo pastatus pagrindu pirmosios instancijos teismas laikė ginčijamą įsakymą, kuriuo Ryšių ir informatikos ministerija leido minėtus pastatus teisiškai įregistruoti šiai įmonei ir tokią išvadą pagrindė minėto įsakymo priėmimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 149 straipsnio nuostatomis. Tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negalima sutikti. 1964 m. Civilinio kodekso 149 straipsnis reglamentavo nuosavybės teisės (patikėjimo teisės) atsiradimo turto įgijėjui pagal sutartį momentą ir antroji šio straipsnio dalis nustatė, kad jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti registruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamu atveju nei ieškovas, nei atsakovas savo teisės į ginčo pastatus nekildina iš sutarties, o pastatų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės atsiradimo pagrindas, o tik nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu esančių juridinių faktų registravimas. Pati nuosavybės ar patikėjimo teisė atsiranda kitais teisėtais pagrindais.

Nagrinėjant šį ginčą, svarbu pažymėti, kad šios bylos šalys – ieškovas AB „Lietuvos paštas“ ir atsakovas AB TEO LT Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1997 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 22 priėmimo metu buvo valstybės įmonės, todėl turtą valdė, naudojo bei juo disponavo turto patikėjimo teisėmis, o nuosavybės teisė į šį turtą priklausė Lietuvos Respublikai (LR Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr.I-722 redakcija) 2 str.). Todėl tokių įmonių turtas galėjo būti perleistas tik griežtai laikantis įstatymo nustatytos tvarkos. Tokią tvarką nustatė LR Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas (1994 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr.I-722 red.). Pagal šio įstatymo tryliktojo straipsnio antrosios dalies nuostatą valstybės (savivaldybės) įmonės įstatiniu kapitalu laikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka įvertintas įmonės turimas valstybės ar savivaldybės kapitalas. Įstatinio kapitalo dydis įrašomas įmonės įstatuose. Taigi visas valstybės įmonės turimas valstybės turtas sudaro šios įmonės įstatinį kapitalą ir jo perdavimas kitai įmonei yra susijęs su įstatinio kapitalo mažinimu, kuris pagal to paties įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies nuostatą gali būti atliekamas tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Be to, pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatą dėl įstatinio kapitalo sumažinimo atliekami įmonės įstatų pakeitimai, kurie privalo būti registruojami Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka. Ir atitinkamai padidinusi valstybinį kapitalą, įmonė privalo įregistruoti padidintą įmonės įstatinį kapitalą (įstatymo 15 str. 2 d.).

Šioje byloje nėra jokių duomenų, kad įstatymo nustatyta tvarka Vyriausybės nutarimu būtų sumažintas valstybės įmonės ,,Lietuvos paštas“ įstatinis kapitalas ginčo turto vertės suma, atitinkamai šia suma padidinant valstybės įmonės ,,Lietuvos telekomas“ įstatinį kapitalą, perduodant ginčo pastatus VĮ ,,Lietuvos telekomas“ ir atitinkamai atlikti šių įmonių įstatų pakeitimai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 876 buvo sumažintas VĮ ,,Lietuvos paštas“ ir padidintas VĮ ,,Lietuvos telekomas“ įstatinis kapitalas, atitinkamai perduodant iš vienos įmonės kitai pastatus ir statinius, tačiau ginčo pastatai šiuo nutarimu VĮ ,,Lietuvos telekomas“ nebuvo perduoti ir šio nutarimo priede Nr. 1 jie nėra išvardinti.

Iš Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1991 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 5 matyti, kad, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 568, ši ministerija reorganizavo Lietuvos ryšių valdymo struktūrą, atskyrė pašto ryšius nuo elektros ryšių ir nuo 1992 m. sausio 1 d. įsteigė valstybės įmonę „Lietuvos paštas” ir valstybės įmonę „Lietuvos telekomas” su jų filialais. Minėto įsakymo 4 punktu Valstybės ryšių autoįmonė nuo 1992 m. sausio 1 d. reorganizuota į valstybės įmonės „Lietuvos paštas” filialą Ryšių autocentrą, taigi tapo VĮ ,,Lietuvos paštas“ padaliniu. Iš valstybės įmonės ,,Lietuvos paštas“ 1994 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 15-K nuorašo (t. I, b.l. 36) matyti, kad minėtu įsakymu Ryšių autocentro padalinys – 4-oji Šiaulių kolona – buvo prijungta prie Šiaulių centrinio pašto bei nurodyta organizuoti pagrindinių priemonių ir materialinių vertybių perdavimą - priėmimą. Iš 1994 m. vasario 1 d. priėmimo – perdavimo aktų matyti, kad iš ryšių autocentro balanso į Šiaulių centrinio pašto balansą perėjo materialusis turtas, tarp jų ginčo pastatai, esantys Metalistų g. 8, Šiauliuose - gamybinės dirbtuvės (invent. Nr. 01009), garažas aikštelė (invent. Nr. 01008), benzino kolonėlė (invent. Nr. 02084) (t. I, b.l. 37-45). Tokiu būdu, ginčo pastatai teisėtai perėjo kito VĮ ,,Lietuvos paštas“ padalinio - Šiaulių centrinio pašto žinion, likdami valstybės nuosavybe, kurios patikėjimo teisės subjektas buvo VĮ ,,Lietuvos paštas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerija, būdama likviduojamų bei reorganizuojamų įmonių, tarp jų ir naujai įsteigtų įmonių VĮ „Lietuvos paštas” ir VĮ ,,Lietuvos telekomas“ steigėja, jau minėto 1991 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 5 11 punktu nurodė pastatus, kuriuose yra įsikūrusios kartu pašto ir elektros ryšių tarnybos, perduoti į Lietuvos pašto balansą. Nors nei viena iš bylos šalių nepateikė turto padalinimo tarp elektros ryšių ir pašto aktų, tačiau iš byloje esančių jau paminėtų duomenų matyti, kad ginčo pastatus iki jų perdavimo į Šiaulių centrinio pašto balansą apskaitė Valstybinė ryšių autoįmonė, vėliau reorganizuota į valstybės įmonės „Lietuvos paštas” filialą Ryšių autocentrą (t. I, b.l. 26-32, 35). Todėl 1991 m. gruodžio 23 d. įsakyme Nr. 5 ginčo turto perdavimo klausimą nebuvo būtina atskirai aptarti, o aplinkybė, kad nėra duomenų, jog pastatuose 4G1p, 6F1p, 15H1p, 16G1p, esančiuose Metalistų g. 8, Šiauliuose, kartu būtų įsikūrusios pašto ir elektros ryšių tarnybos, nepaneigia ieškovo patikėjimo, o vėliau ir nuosavybės teisės į šiuos pastatus atsiradimo pagrindo.

Aukščiau aptarti faktiniai duomenys rodo, kad, įsteigus valstybės įmonę „Lietuvos paštas” ir valstybės įmonę „Lietuvos telekomas”, ginčo pastatus patikėjimo teise valdė, naudojo ir jais disponavo ne VĮ ,,Lietuvos telekomas“, o VĮ ,,Lietuvos paštas“ ir šie pastatai nuosavybės teise priklausė valstybei. Nesant duomenų, kad iš šios įmonės ginčo pastatai įstatymo nustatyta tvarka buvo perduoti VĮ ,,Lietuvos telekomas“, leidimas juos teisiškai registruoti kitos valstybinės įmonės - VĮ ,,Lietuvos telekomas“ - vardu ir teisinė registracija negali būti laikomi teisėtais.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, vykdant reorganizaciją, ginčo turtas buvo perduotas kitam asmeniui - AB „Lietuvos telekomas“. Tačiau tokia išvada iš esmės prieštarauja aukščiau aptartiems faktiniams bylos duomenims, iš kurių matyti, kad, reorganizuojant Lietuvos ryšių valdymo struktūrą ir įsteigiant VĮ ,,Lietuvos telekomas“ ir VĮ ,,Lietuvos paštas“, pastatai patikėjimo teise priklausė VĮ ,,Lietuvos paštas“, o duomenų, kad vėlesnio atsakovo ar ieškovo reorganizavimo į akcines bendroves metu turtas buvo perduotas iš vienos įmonės kitai, nėra. Priešingai, iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 504 patvirtinto valstybės įmonės ,,Lietuvos telekomas“ reorganizavimo į akcinę bendrovę ,,Lietuvos telekomas“ projekto (t. I, b.l. 208) matyti, kad reorganizuojamos VĮ ,,Lietuvos telekomas“ įstatinis kapitalas balansų ir buhalterinės apskaitos duomenimis 1997 m. balandžio 1 d. sudarė 814 912 760 Lt. Iš VĮ Valstybės turto fondo 2005 m. gegužės 4 d. rašto Nr. (31)-3R-1342 (t. III, b.l. 1) matyti, kad AB ,,Lietuvos telekomas“ įstatinis kapitalas iki šio rašto surašymo datos nepakito ir sudarė 814 912 760 Lt. Šie duomenys taip pat paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą apie ginčo turto perdavimą AB „Lietuvos telekomas“, vykdant reorganizaciją.

Spręsdamas ieškinio reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1997 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 22 „Dėl teisinio pastatų, statinių, patalpų ir butų registravimo” dalies pripažinimo negaliojančia ir atmesdamas šią ieškinio dalį, pirmosios instancijos teismas taikė 1964 m. Civilinio kodekso 56 straipsnio bei šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 1.90 straipsnio normas, reglamentuojančias dėl suklydimo sudarytų sandorių negaliojimą. Tačiau sandorio dėl ginčo pastatų Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerija nesudarė, o ministerijos priimtas įsakymas negali būti prilyginamas sandoriui ir jam negali būti taikomos sandorių negaliojimo taisyklės. Todėl pirmosios instancijos, nagrinėdamas šį ieškinio reikalavimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai pasisakė dėl ginčijamos įsakymo dalies, kaip sandorio, galiojimo.

Sprendžiant Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1997 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 22 įsakymo dalies, kuria atsakovui VĮ ,,Lietuvos telekomas“ buvo leista teisiškai registruoti ginčo pastatus, teisėtumo klausimą, būtina atsižvelgti ir į tai, kad šio įsakymo priėmimą įtakojo pats atsakovas VĮ ,,Lietuvos telekomas“, 1997 m. sausio 7 d. raštu (t. I, b.l. 13-25) kreipdamasis į ministeriją su prašymu leisti teisiškai registruoti nekilnojamuosius daiktus (pastatus, statinius ir butus) bei į didelės apimties turto sąrašą įtraukdamas ginčo turtą, dėl kurio naudojimo, valdymo bei disponavimo juo patikėjimo teise teisinio pagrindo neturėjo. Todėl pagrįstas ieškovo teiginys, kad minėta įsakymo dalis priimta suklydimo įtakoje.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl ginčo pastatų teisinės registracijos panaikinimo, vadovavosi LR Vyriausybės 1996 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtinta Teisinio statinių registravimo laikinąja tvarka (toliau tekste - Registravimo tvarka) ir nurodė, kad ginčo pastatai buvo įregistruoti AB ,,Lietuvos telekomas“ vardu, kadangi atitiko teisės aktų keliamų reikalavimų. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančio nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. I, b.l. 47-55), ginčo teisinė registracija buvo atlikta tik ginčijamo 1997 m. vasario 28 d. įsakymo pagrindu. Tuo tarpu Registravimo tvarkos 4.13 punktu nustatyta, kad nuosavybės, patikėjimo ar kitas teises į statinius patvirtinantys dokumentai (atliekant teisinę registraciją) yra statinių perdavimo-priėmimo aktas, pasirašytas perduodančių ir priimančių asmenų (pateikiamas papildomai vykdant teisinę registraciją pagal 4.1, 4.2, 4.4, 4.5 ir 4.10 punktuose nurodytus dokumentus). Kadangi ginčo pastatų teisinė registracija atsakovo vardu buvo atlikta pagal ministerijos sprendimą dėl teisinės registracijos (įsakymą), t.y. pagal Registravimo tvarkos 4.5 punktą, tai kartu su minėtu sprendimu privalomai turėjo būti pateiktas ir registruojamų statinių perdavimo-priėmimo aktas, pasirašytas perduodančių ir priimančių asmenų. Tačiau toks aktas nebuvo pateiktas, jis nėra nurodytas kaip įregistravimo pagrindas. Todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisinė registracija atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad byloje pateiktas ilgalaikio turto perdavimo aktas (t. II, b.l. 34) nėra nurodytas kaip teisinės registracijos pagrindas. Be to, šis aktas negali būti tinkamu įrodymu, patvirtinančiu atsakovo nuosavybės ar patikėjimo teisės į ginčo pastatus atsiradimą, nes, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, šis aktas yra be datos, neįvardintas, nėra visų parašų ir neatitinka visų tokiam dokumentui keliamų reikalavimų. Iš šio dokumento taip pat negalima nustatyti, kas ir kam perdavė turtą, o jame išvardintas turtas, esantis Metalistų g. 8, Šiauliuose, negali būti identifikuojamas kaip ginčo turtas.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad ginčo pastatai buvo apskaitomi tiek ieškovo, tiek atsakovo apskaitos dokumentuose. Tačiau šios savo išvados teismas nepagrindė faktiniais bylos duomenimis. Byloje esantis AB ,,Lietuvos telekomas“ Šiaulių filialo ilgalaikio turto, perduoto turto valdymo departamentui, sąrašas (t. II, b.l. 4) neįrodo, kad ginčo pastatai pas atsakovą buvo apskaitomi, nes šiame sąraše nurodytas turtas, esantis Metalistų g. 8, Šiauliuose - 4 metaliniai garažai - nėra ginčo turtas, o administracinis gamybinis kompleksas, nėra identifikuotas: iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. I, b.l. 47-55) matyti, kad atsakovas be ginčo pastatų tuo pačiu adresu turi ir daugiau nekilnojamųjų daiktų, todėl nėra pagrindo išvadai, kad sąraše nurodytas administracinis gamybinis kompleksas apima ginčo pastatus. Be to, šie duomenys yra 1999 m. kovo 1 d. būklei, t.y. po ginčijamos teisinės registracijos atlikimo, todėl negali patvirtinti turto nuosavybės teisės, taip pat teisinės registracijos teisėtumo.

Aplinkybę, kad ginčo turtą kaip teisėtas jo savininkas naudoja, valdo ir juo disponuoja ieškovas, ir atsakovas tai faktiškai pripažino, įrodo ir faktas, kad 1995 m. kovo 1 d. sutartimi (t. I, b.l. 80) ieškovas leido atlygintinai naudotis benzino kolonėlėmis. Pasirašydamas tokią sutartį, atsakovas faktiškai prižino ieškovo disponavimo ginčo turtu teisę. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši sutartis savo esme yra naudojimosi kuru sutartis. Sutartyje yra aiškiai apibrėžtas jos dalykas – naudojimasis benzino kolonėlėmis bei pastovus mokestis už kiekvieną mėnesį - 250 Lt. Taigi savo esme ši sutartis faktiškai yra turto nuomos sutartis, o ja nustatytas mokestis - turto nuomos mokestis, nes tokio dydžio ir pastovus mokestis negali būti prilyginamas mokesčiui už naudojimąsi kuru.

Kaip jau minėta, bylos faktiniai duomenys įrodo, kad ginčo pastatus patikėjimo teise valdė, naudojo ir disponavo jais VĮ ,,Lietuvos paštas“. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.110 straipsniu nustatyta, kad turto patikėjimo teisės subjektas, gindamas turimą turtą, turi teises, nustatytas CK 4.95-4.98 straipsniuose. Tai reiškia, kad patikėjimo teisės subjektas, kaip ir savininkas, turi teisę išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat ir reikalauti pašalinti bet kuriuos pažeidimus, susijusius su valdymo netekimu. Todėl ieškovas, būdamas valstybės įmonė, turėjo teisę pareikšti ieškinį, reikalaudamas pašalinti jo, kaip turto patikėjimo teisės subjekto, pažeidimus. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 3-587 valstybės įmonę ,,Lietuvos paštas“ pertvarkius į akcinę bendrovę, valstybė tapo visų šios bendrovės akcijų savininke, o patikėjimo teise valdyto turto savininke tapo pati akcinė bendrovė ,,Lietuvos paštas“. Todėl ieškovas, patikslinęs ieškinį, pagrįstai prašo pripažinti jam nuosavybės teisę į ginčo turtą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.95 straipsniu nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Savininkas taip pat turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, susijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.).

Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1997 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 22 „Dėl teisinio pastatų, statinių, patalpų ir butų registravimo” dalis, kuria buvo leista valstybės įmonei „Lietuvos telekomas” teisiškai įregistruoti pastatus, pažymėtus plane indeksais 4G1p, 6F1p, 15H1p, 16G1p, esančius Metalistų g. 8, Šiauliuose, bei šių pastatų teisinė registracija atsakovo AB TEO LT vardu pažeidė ieškovo, kaip šio turto patikėjimo teisės subjekto, o vėliau – savininko teises, nes teisinė registracija apribojo ieškovo teises šį turtą valdyti bei juo disponuoti. Todėl ieškovui reikalaujant ginti jo, kaip teisėto ginčo turto savininko teises, minėta įsakymo dalis, kaip pažeidžianti ieškovo teises šį turtą valdyti ir juo disponuoti, ir todėl neteisėta, turi būti panaikinta. Tuo pačiu pagrindu, taip pat kaip neatitinkanti teisės aktų keliamų reikalavimų, naikinama ir šio turto teisinė registracija, atlikta AB ,,Lietuvos telekomas“ (šiuo metu AB TEO LT) vardu. Nustačius, kad ginčo turtą teisėtai valdė ieškovas patikėjimo, o po to nuosavybės teise, bet ši teisė buvo pažeista, turtą neteisėtai įregistravus atsakovo vardu, taip pat tenkinamas ieškovo reikalavimas pripažinti jam nuosavybės teisę į šį turtą, kuri atsirado Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos, kaip ieškovo steigėjo, 1991 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 5 reorganizavus Lietuvos ryšių valdymo struktūrą, įsteigus valstybės įmonę „Lietuvos paštas” su jos filialais bei perdavus ginčo turtą šiai įmonei. Pažymėtina, kad nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus pripažinimas ieškovui atkuria visas teises, kurias jis teisėtai įgijo ir turi kaip savininkas, t.y. teisę šiuos daiktus naudoti, valdyti ir jais disponuoti. Todėl pripažinus ieškovui nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, šių daiktų priteisimas ieškovui nuosavybėn netenka prasmės.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir atmesdamas ieškovo ieškinį, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas bei padarė faktiniais bylos duomenimis nepagrįstas išvadas, todėl bylą išsprendė neteisingai ir tai yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kolegija taip pat daro išvadą, kad ieškovas įrodė aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus, todėl ieškinys tenkinamas kaip pagrįstas tiek teisės normomis, tiek faktiniais bylos duomenimis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos 1997 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 22 ,,Dėl teisinio pastatų, statinių, patalpų ir butų registravimo“ dalį, kuria leista valstybės įmonei ,,Lietuvos telekomas“ teisiškai įregistruoti pastatus, pažymėtus indeksais 4G1p, 6F1p, 15H1p ir 16 G1p, esančius Šiauliuose, Metalistų g. 8.

Panaikinti pastatų, pažymėtų indeksais 4G1p - unikalus Nr. 2997-5016-9184, 6F1p – unikalus Nr. 2997-5016-9195, 15H1p – unikalus Nr. 2997-5016-9208 ir 16G1p – unikalus Nr. 2997-5016-9219, esančių Šiauliuose, Metalistų g. 8, teisinę registraciją akcinės bendrovės ,,Lietuvos telekomas“ vardu Valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo nekilnojamojo turto registre nuo įregistravimo dienos.

Pripažinti akcinei bendrovei ,,Lietuvos paštas“ nuosavybės teisę į pastatus, pažymėtus indeksais 4G1p - unikalus Nr. 2997-5016-9184, 6F1p – unikalus Nr. 2997-5016-9195, 15H1p – unikalus Nr. 2997-5016-9208 ir 16G1p – unikalus Nr. 2997-5016-9219, esančius Šiauliuose, Metalistų g. 8.

Priteisti iš akcinės bendrovės TEO LT 28 000 (dvidešimt aštuonis tūkstančius) Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, ieškovui akcinei bendrovei ,,Lietuvos paštas“ ir 170 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.