Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-07-31 · Civilinė byla Nr. 2A-1769-340/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-31
Bylos Nr.
2A-1769-340/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-03727-2012-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Tatjana Žukauskienė (pran.), Alma Urbanavičienė, Natalija Cikoto
Ieškovas
UAB „Plastita“
Atsakovas
Swedbank P
Trečiasis asmuo
UAB „Swedbank lizingas“
Kategorijos
  • 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1769-340/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-03727-2012-0Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.5.5; 121.14; 121.18; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. liepos 31 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Tatjanos Žukauskienės,kolegijos teisėjų Almos Urbanavičienės, Natalijos Cikoto,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Plastita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Plastita“ ieškinį atsakovui Swedbank P&C Insurance AS dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl draudiko teisės nemokėti draudimo išmokos įvykus draudžiamajam įvykiui.

Šalies argumentai

Ieškovas, patikslinęs reikalavimus, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2011-10-10 eismo įvykį draudžiamuoju įvykiu, priteisti iš atsakovo 34 193,56 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su trečiuoju asmeniu UAB „Swedbank lizingas“ 2008-04-02 sudarė lizingo sutartį, kuria lizingo bendrovė nupirko automobilį Volkswagen Touareg ir perdavė ieškovui, taip pat pasirašė priedą prie lizingo sutarties dėl papildomų paslaugų, kad lizingo bendrovė įsipareigoja teikti automobilio draudimo organizavimo paslaugas. Teigė, kad 2011-10-08 bei 2011-10-10 dėl eismo įvykio buvo apgadintas automobilis, apie abu įvykius draudikui buvo pranešta 2011-10-11. Nurodė, kad draudikas 2011-12-16 raštu informavo, kad dėl 2011-10-08 eismo įvykio bus išmokama sumažinta 4725,00 Lt išmoka, tuo tarpu dėl 2011-10-10 eismo įvykio atsisakė mokėti išmoką. Pažymėjo, kad draudimo sutarties sąlygos, kurių pagrindu draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką, laikytinos siurprizinėmis ir nesąžiningomis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pasirašydamas lizingo sutartį ir priedą savo parašu ieškovas patvirtino, kad draudimo sąlygas gavo ir susipažino su jomis. Teigė, kad ieškovas pagal draudimo sutarties sąlygas turėjo pareigą pranešti policijai apie eismo įvykį, kurios neiškvietimas lėmė tai, kad įvykis negalėjo būti kvalifikuotai ištirtas ir tai, anot atsakovo, laikytina esminiu draudimo sutarties pažeidimu. Pažymėjo, kad ieškovas nebendradarbiavo tinkamai su draudiku, delsė pateikti automobilį ekspertizei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-11-14 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo į valstybės biudžetą 17 Lt teismo pašto išlaidų.

Nustatė, kad 2008-04-02 ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“sudarė lizingo sutartį, kurios pagrindu lizingo bendrovė nupirko ir perdavė ieškovui valdyti ir naudotis automobilį Volkswagen Touareg. Taip pat nustatė, kad 2008-04-02 ieškovas kaip draudėjas ir lizingo bendrovė pasirašė priedą prie lizingo sutarties dėl papildomų paslaugų teikimo, kuriuo lizingo bendrovė įsipareigojo teikti automobilio draudimo organizavimo paslaugas pagal automobilio draudimo sąlygas ir automobilio draudimo sertifikatą, kuriuo lizingo bendrovė 2008-06-15 draudimo sutartimi apdraudė automobilį draudimo bendrovėje UAB „IF draudimas“, o 2011-08-31 raštu informavo draudėją apie lizingo sutarties nutraukimą, nes nuo 2011-10-01 automobilis bus apdraustas Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filiale. Nustatė, kad ginčo automobilis 2011 m. spalio mėnesį du kartus pakliuvo į eismo įvykį – 2011-10-08 ir 2011-10-10, apie abu eismo įvykius draudikas buvo informuotas 2011-10-11. Priėmė atsakovo atsikirtimus dėl transporto priemonės draudimo sąlygų tinkamo įteikimo, pažymėjo, kad apie jų įteikimą ieškovo atstovas patvirtino pasirašydamas 2008-04-02 transporto priemonės draudimo sertifikatą, kuriame nurodyta, kad nurodytas sąlygas gavo, su jomis susipažino ir įsipareigoja jų laikytis. Taip pat pažymėjo, kad ieškovas yra juridinis asmuo – verslininkas, kuriam keliami aukštesni reikalavimai civiliniuose teisiniuose santykiuose, dėl ko prisiimant sutartinius įsipareigojimus, preziumuotina, jis supranta sutartinių įsipareigojimų nevykdymo bendrąsias pasekmes. Kadangi ieškovas nesilaikė draudimo sąlygų, t.y. apie eismo įvykį nedelsiant nepranešė atitinkamai institucijai, sprendė, kad atsakovas turi teisę nemokėti draudimo išmokos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-14 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmos instancijos teismas nepagrįstai netaikė Draudimo įstatymo 82 str., 6, 7 ir 8 d. nuostatų bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Teigia, jog atsakovas neįrodė aplinkybių, suteikiančių teisę mažinti ar visiškai nemokėti draudimo išmokos, tuo tarpu Draudimo įstatymo normos nustato, kad būtent draudikui yra perkeliama našta pagrįsti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę jas sumažinti.Teismas netinkamai aiškino ir taikė Draudimo sutarties sąlygas bei visiškai neatskleidė Draudimo sutarties esmės. Apelianto teigimu, Draudimo sąlygų 14.3.2 p. ir 15.9 p. nuostatos laikytinos nesąžiningomis bei siurprizinėmis, nes jos nepagrįstai panaikina ir apriboja draudiko atsakomybę bei pažeidžia šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus. Teigia, jog formalus atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką prieštarauja Draudimo sutarties esmei ir turiniui. Pažymi, kad Draudimo sąlygų 14.3.2 p. formuluotė yra neaiški, nelogiška ir neproporcingai išplečia draudėjo pareigų apimtį. Nurodo, kad reikšmingos Draudimo sąlygų nuostatos nėra pateikiamos nuosekliai vienoje Draudimo sąlygų dalyje, o keliose Draudimo sąlygų vietose ir dėl to apsunkina susipažinimą su draudimo sąlygomis ir tinkamą jų turinio suvokimą.Teigia, kad vertindamas įrodymus pirmos instancijos teismas pažeidė CPK 176-185 str., tuo pagrindu ir CPK 270 str. reikalavimus, nukrypo nuo kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos kasacinio teismo senato 2004-12-30 nutarime Nr.51. Nurodo, kad teismas neaptarė ir nenagrinėjo kai kurių apelianto argumentų, išdėstytų tiek patikslintame ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu.Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino liudytojo D. D. parodymų, kuris nurodė, jog faktiškai transporto priemonės Draudimo sąlygos prie 2008-06-15 Draudimo sutarties jam pasirašant sutartį nebuvo perduotos. Pažymi, kad Draudimo sąlygos nebuvo paskelbtos ir atsakovo interneto tinklapyje, kaip tai numato Draudimo įstatymo 77 str. 2 d.Pažymi, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog 2011-10-08 ir 2011-10-10 eismo įvykiai pripažinti draudžiamaisiais, todėl atsakovui kyla pareiga mokėti draudimo išmoką, nebent įrodytų, jog net pripažinus įvykį draudžiamuoju, yra pagrindas sumažinti arba atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Pagal Draudimo sąlygų 17. 8 p. draudikas atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu, žalos dydį, tuo tarpu draudėjo nepranešimas atitinkamai institucijai apie eismo įvykį nėra laikytinas sunkiu bei dėl šios įvykio nepadidėjo rizika draudžiamajam įvykiui kilti, todėl toks pažeidimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su draudžiamuoju įvykiu. Pažymi, kad pirmos instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl draudimo sąlygų pažeidimo sunkumo ir priežastinio ryšio su draudžiamuoju įvykiu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-14 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pasirašydamas Draudimo sertifikatą ieškovas pats patvirtino, kad Draudimo sąlygas gavo, jos jam išaiškintos ir kopija įteikta. Pažymi, kad ieškovas yra juridinis asmuo ir tai, kad draudimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo sutartis nereiškia, jog jis laikytinas silpnesniąją draudimo sandorio šalimi. Nesutinka su apelianto argumentais dėl Draudimo sąlygų nesąžiningumo. Nurodo, kad normalių gebėjimų asmeniui neturėtų kilti klausimo, jog sužinojus apie žalą, prievolė pranešti atitinkamai tarnybai nėra siurprizinė. Teigia, jog Draudimo sąlygos yra nuosekliai išdėstytos ir suprantamos. Pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, jog esant draudėjo atstovo parašui draudimo liudijime su įrašu, jog jis su draudimo taisyklėmis susipažino ir jas gavo, ieškovas turėjo įrodyti ne tik, kad jis negavo draudimo taisyklių, bet ir kad su minėtomis taisyklėmis nebuvo supažindintas. Apeliantas tokių įrodymų nepateikė, išskyrus suinteresuoto asmens parodymus. Teigia, jog apelianto esminė pareiga buvo pranešti apie eismo įvykį atitinkamai institucijai, kuri savo ruožtu būtų kvalifikuotai užfiksavusi draudžiamojo įvykio faktą bei aplinkybes. Dėl šios pareigos pažeidimo apeliantas savo veiksmais užkirto kelią atsakovui ištirti įvykį, tiksliai nustatyti draudžiamojo įvykio metu padarytą žalą. Pažymi, kad turėjo teisę pagal Draudimo sąlygas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jei ieškovas pažeidžia vieną iš Draudimo sąlygų 14 p. nustatytų pareigų. Atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis kasacinio teismo praktika, atsakovas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, kai draudimo sutarties pažeidimas yra esminis ir jei kyla vienas iš padarinių – padidėja draudimo rizika, padidėja nuostolis po draudžiamojo įvykio, apsunkinamos draudimo teisės nustatyti draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė šalių draudimo sutarties nuostatas; absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Apelianto argumentai dėl draudimo sutarties sąlygų nesąžiningumo atmetami. Apeliantas nurodo, kad teismas turėjo atsižvelgti į liudytojo D. D. parodymus apie tai, kad Transporto priemonės draudimo sąlygos prie 2008-06-15 draudimo sutarties Nr. 05-26-0220070615 jam nebuvo perduotos; draudimo sąlygos taip pat nebuvo paskelbtos atsakovo interneto tinklalapyje, t.y. apeliantas (ieškovas) nebuvo supažindintas su draudimo sąlygų 14.3.2 ir 15.9 punktais, kuriais vadovavosi atsakovas atsisakydamas mokėti draudimo išmoką. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas (ieškovas) buvo susipažinęs su Draudimo sąlygomis; liudytojo D. D. parodymus apie tai, kad Draudimo sąlygos faktiškai jam nebuvo įteiktos, paneigia liudytojo įrašas draudimo sertifikato tekste apie tai, kad liudytojas Draudimo sąlygas gavo, su jomis susipažino ir įsipareigojo jų laikytis (t.1,b.l.27). Atsakovas atsikirtime apeliaciniam skundui pagrįstai pažymėjo, kad draudimo sutartis ir draudimo sąlygos buvo pasirašytos kaip lizingo sutarties tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Swedbank lizingas“ priedai; lizingo sutarties 8 straipsnio (Turto draudimas) 8.4.2 punktas taip pat įtvirtina lizingo gavėjo pareigą įvykus draudiminiam įvykiui nedelsiant pranešti policijai ar kitai kompetentingai institucijai, atsižvelgiant į įvykio pobūdį, ir lizingo bendrovei apie turto vagystę, avariją, sunaikinimą, gaisrą vandalizmo aktą ar pan. be jokių sąlygų ar išlygų (t.1 b.l.41), taigi apelianto argumentas, kad apelianto atstovas nebuvo tinkamai supažindintas su draudimo sąlyga, reglamentuojančia jo pareigą pranešti apie eismo įvykį policijai, atmetamas.

Apelianto vertinimu, Draudimo sąlygų 14.3.2 ir 15.9 punktų sąlygos yra nesąžiningos (siurprizinės), nes tai yra standartinės sąlygos, vienašališkai nustatytos atsakovo, todėl apeliantas turėjo būti pripažintas silpnesne draudimo sutarties šalimi ir jo interesai turo būti ginami prioritetiškai. Šis skundo argumentas atmetamas, kaip nepagrįstas; sutiktina su teismo sprendimo motyvais, jog apeliantas (ieškovas) sutartinėse santykiuose su atsakovu veikė kaip verslininkas, t.y. šalims taikytina CK 6.165 str. nuostata, jog supažindinimo pareiga yra tinkamai įvykdyta, jeigu sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant. Apelianto samprotavimai, kad ginčijamos sutarties sąlygos yra nesąžiningos, nes panaikina ir apriboja draudiko atsakomybę, pažeidžia sutarties šalių lygybės principą bei prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, o draudiko atsisakymas išmokėti draudimo išmoką yra formalus ir prieštarauja pačios draudimo sutarties esmei ir turiniui, atmetami. Apelianto nesutikimas su draudiko sprendimu atsisakyti mokėti draudimo išmoka nepadaro apelianto ginčijamus draudimo sąlygų punktus niekinėmis ar negaliojančiomis; draudiko teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką draudimo sutartyje numatytais pagrindais draudimo santykių esmę nepaneigia. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad draudimo sąlygų 14.3.2 punkto formuluotė bei loginė jo konstrukcija yra neaiški ir nelogiška; teisėjų kolegijos vertinimu, sutarties 14.3.2 punkte yra nuosekliai ir logiškai išdėstyta draudimo sutarties sąlyga, kurioje numatyta draudėjo pareiga atsižvelgiant į žalos pobūdį nedelsiant pranešti apie draudiminį įvykį atitinkamai institucijai (policijai ar kitai kompetentingai institucijai); numatyta išimtis – atvejai, kai nuostolių suma neviršija 5000 Lt ir žalą sukėlęs asmuo yra nežinomas. Apelianto samprotavimai apie ginčijamų Draudimo sutarties sąlygų nelogiškumą ir prieštaringumą pagrįsti jo subjektyviais samprotavimais, dėl to atmetami. Apelianto ginčijami Draudimo sąlygų punktai galioja, nėra jokių pagrindų jų netaikyti šalių sutartinėse santykiuose.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis). Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi (pvz., pranešimai apie draudimo rizikos padidėjimą ir kita informacija apie draudimo sąlygų vykdymą; kt.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo CBS teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013). Taigi apeliantas nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamo ginčo esmė – ginčas dėl įvykio pripažinimo draudiminiu; atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką dėl Draudimo sąlygų 14.3.2 punkto nuostatos pažeidimo; nagrinėjamos bylos dalyku buvo sutarties pažeidimo faktas, pažeidimo pobūdis (ar pažeidimas laikytinas esminiu), pasekmės šalims ir pan. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir neaptarė atsakovo atstovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, kad atsakovas pripažįsta abu eismo įvykius draudžiamaisiais, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės nagrinėjamoje, nes atsakovas atsisakė mokėti draudimo įmoką kitu pagrindu – dėl sutarties sąlygos pažeidimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai pripažino ieškovą pažeidusiu draudimo sąlygų 14.3.2 punktą. Ieškovas nurodė, kad, nors policijai apie eismo įvykį nepranešė, nelaiko savęs pažeidusiu Draudimo sutartį, kadangi tinkamai įformino eismo įvykį ir užpildė eismo įvykio deklaraciją; be to ieškovo pakviesti liudytojai D. D., jo sugyventinė T. P. ir kaimynė J. E. patvirtino, kad šalia eismo įvykio vietos buvo policijos ekipažas, kuriuo pareigūnai buvo priėję automobilio ir pasiteiravo apie įvykį, tačiau, kadangi nekilo ginčas dėl eismo įvykio aplinkybių, policijos pagalbos neprireikė. Tačiau toks neįvardinto policijos ekipažo buvimas šalia įvykio vietos neįrodo tinkamo pranešimo apie eismo įvykio Draudimo sąlygų 14.3.2 punkto prasme; liudytojų parodymai teismo išvados nepaneigia, todėl tai, kad teismas sprendime neaptarė šių liudytojų parodymų nelaikytina reglamentuojančių įrodinėjimą civilinio proceso normų esminiu pažeidimu. Apelianto argumentas, kad kelių taisykles leidžia deklaruoti eismo įvykį atmetamas; teismas pagrįstai pažymėjo, kad draudimo santykiuose sutarties šalių veiksmai turi būti vertinami draudimo sutarties sąlygų požiūriu. Negalima sutikti ir su apelianto argumentu, kad eismo įvykio deklaracijoje užfiksuotos tokios pat aplinkybes, kokios būtų užfiksuotos ir eismo įvykį įforminant policijai. Pateiktoje deklaracijoje yra prieštaravimų: WV Golf vairuotojas aiškina, kad ieškovo vairuojamas WV TOUAREG išvažiavo iš kiemo staiga, jis net nepradėjo stabdyti, tuo tarpu D. D. užpildytos deklaracijos duomenimis automobilio greitis susidūrimo metu buvo „0“, t.y. jis stovėjo; nėra duomenų ar apdraustąjį automobilį vairavęs asmuo nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų. Teismų praktikoje visiškai suformuota nuostata, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Draudimo santykių ypatumai lemia šių santykių dalyvių pareigą ypač glaudžiai bendradarbiauti ir kooperuotis, padedant įgyvendinti vienas kitam savo teises bei vykdyti pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011). Draudimo sutartį, kaip ir bet kurią kitą sutartį, jos šalys privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Draudimo sąlygų 14.3.2 punkte įtvirtinto įpareigojimo pranešti policijai apie eismo įvykį, kuriuo metu padaryta didesne, nei 5000 Lt žalą tikslas – kvalifikuotai užfiksuoti draudžiamojo įvykio faktą ir aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su atsikirtimo apeliaciniam skundui motyvais, kad pažeidęs sutartinę prievolę pranešti policijai apie eismo įvykį, apeliantas užkirto kelią atsakovui ištirti įvykį, įsitikinti, kad įvykis yra draudžiamasis (vairuotojas įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų), tikslai nustatyti draudžiamojo įvykio metu padarytą žalą. Po autoįvykio ieškovo atstovas nebendradarbiavo su atsakovo atstovais, nustatant įvykio aplinkybes ir žalą – atvyko pasiaiškinti dėl įvykio aplinkybių ir apteikė automobilį ekspertizei po kelių raginimų (t.2, b.l.24-25). Pagal bylos medžiagą kitas dalyvavęs eismo įvykyje automobilis buvo parduotas iš karto po eismo įvykio (2011-10-14), taiga apelianto elgesys iš esmės sumažino atsakovo galimybes operatyviai ištirti dalyvavusių autoįvykyje automobilių susidūrimo mechanizmą tikslu pašalinti prieštaravimus, esančius pateiktoje deklaracijoje. Dėl išdėstyto apelianto atstovo D. D. padarytas sutarties pažeidimas atsakovo ir teismo buvo pagrįstai įvertintas kaip esminis, nes draudiko teisė nustatyti draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes ir žalos dydį buvo pažeista iš esmės. Esant esminiam draudimo sąlygų pažeidimui, atsakovas pagrįstai vienašališkai atsisakė mokėti draudimo išmoką pagal šalių Draudimo sutarties 10.4, 18.8 punktų nuostatas.

Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Tai yra bendro pobūdžio proceso teisės normos, nustatančios bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Viena tokių materialiosios teisės normų – Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą nagrinėjamoje byloje – įrodymus apie aplinkybes, pagal draudimo sutarties sąlygas suteikiančias atsakovui teisę atsisakyti nuo prievoles, teikė atsakovas. Apelianto nurodytos aplinkybes – tai, kad atsakovas nepaaiškindamas ekspertizės atlikimo poreikio, paėmė automobilį ekspertizės veiksmams atlikti, tačiau informacijos apie atliktą ekspertizę apeliantui nepateikė, neįrodo netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo, kaip ir fakto, jog atsakovas įvairiais pretekstais ieškojo priežasčių, dėl kurių būtų galima atsiakyti mokėti draudimo išmoką.; pagal draudimo sutarties esmę atsakovas turi teisę draudžiamojo įvykio aplinkybes.

Apelianto argumentai dėl teismo padarytų civilinio proceso normų pažeidimo atmetami. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.); skundžiamo teismo sprendimo motyvų glaustumas, apelianto įvertintas kaip CPK 270 str. 4 d. pažeidimas, nepaneigia teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje nepriteisiamos sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos T. ŽukauskienėA.UrbanavičienėN. Cikoto