Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkaujanti posėdžiui ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant vertėjai Jūratei Kibirkštytei, pareiškėjo atstovui advokatui Arnui Paliukėnui, atsakovo atstovui Kęstučiui Kadonui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde paaiškina, kad Patikrinimo akte mokesčių inspekcija pažymėjo, jog pareiškėjas jau eilę metų vykdo panaudotų automobilių pirkimo pardavimo sandorius. 2006–2007 metais yra nupirkęs ir pardavęs 24 automobilius. Automobiliai parduodami labai žemomis kainomis arba lygiomis pardavimo kainomis. Nurodyta, kad sandoriai nėra atsitiktiniai ir vienkartiniai per pastaruosius du metus, vykdomai veiklai būdingas tęstinumas ir savarankiškumas. G. K. parduodamas automobilius siekė gauti pajamų per tęstinį laikotarpį. Vykdoma veikla atitinka individualios veiklos požymius. Dėl to Patikrinimo akte papildomai apskaičiuoti mokesčiai.

Mokestinių ginčų komisija pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, sumažino mokėtinus mokesčius, nepripažino, kad automobilio „Mitsubishi Lancer Evoliution VIII“ pardavimo pajamos priskirtinos prie pajamų, gautų iš individualios veiklos.

Su sprendimais, kuriais papildomai priskaičiuoti mokesčiai, nesutinka. Remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 2 p., 8 str. 3 d., 19 str. 1 d. 2, 3 p., 32 str. 2 d. Mano, kad pareigos nustatomos ne tik mokesčių mokėtojui, bet ir mokesčių administratoriui. Teigia, kad automobilius pirko asmeninėms reikmėms, juos parduodavo dėl objektyvių priežasčių. Nesutinka su teiginiais, kad pareiškėjo veikloje buvo tęstinumo, versliškumo ir ekonominės naudos siekimo požymiai. Nesutinka su teiginiais, kad pareiškėjo šeima pagrinde naudojo pajamas, gautas iš automobilių pardavimo. Pajamų ir išlaidų tyrimas atliktas už 2004 01 01 – 2007 12 31, o mokestinis patikrinimas buvo atliktas už laikotarpį nuo 2006 01 01 iki 2007 12 31. Mano, kad toks lyginimas negalimas. Mokesčių inspekcija neatsižvelgė į pareiškėjo aiškinimą, kad naudojasi jo motinos Aldonos Kriptavičienės materialine pagalba. Nesutinka, kad automobilių pirkimo-pardavimo dokumentuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Remiasi Civilinio kodekso normomis ir aiškina, kad kol sandoris galioja, juo privaloma vadovautis. Aiškina, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti savo teiginius dėl pajamų. Mano, kad mokesčių administratorius nepagrįstai rėmėsi laikraščių skelbimuose paskelbta informacija, kituose viešuose leidiniuose patalpinta informacija. Kiti motyvai pagrįsti tik prielaidomis (dėl sutarčių pildymo, negalimumo apklausti pirkėjus ir kt.). Nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu apskaičiuoti mokestį vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio nuostatomis. Nesutinka ir su MGK sprendimu dalyje dėl automobilio „Mitsubishi Lancer Evoliution VIII“, nes MGK vadovavosi mokesčių administratoriaus nustatyta nerealia šio automobilio pardavimo verte. Mano, kad reikėjo vadovautis pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina.

Teismo posėdžiuose atstovas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Paaiškina, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2006–2007 metais nuolat pirko ir pardavinėjo lengvuosius automobilius. Pareiškėjas 2006 metais įsigijo ir pardavė 14 lengvųjų automobilių, iš kurių 6 eksportavo į Kazachiją, 4 į Tadžikiją, 2 į Kirgiziją ir 1 į Baltarusiją. Pareiškėjas 2007 metais įsigijo ir pardavė 10 lengvųjų automobilių, iš kurių 5 eksportavo į Kazachiją, 3 į Kirgiziją, 1 į Tadžikiją, ir 1 į Baltarusiją. Pirko automobilius Vokietijoje, parvažiuodavo su automobiliais į Lietuvą ir čia juos parduodavo.

Remiasi individualios veiklos sąvokos apibrėžimu, esančiu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Pažymi, kad veikla buvo savarankiška, nepriklausoma nuo kokių nors kitų asmenų. Veikloje nebuvo darbo santykiams būdingų aplinkybių. Sandoriai nebuvo vienkartiniai, jie tęsėsi tam tikrą laikotarpį. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad automobiliai buvo įsigyjami ir parduodami turint kokį tai kitą tikslą nei gauti pajamų. Dėl to, įvertinus aplinkybių visumą, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad veikloje buvo versliškumo požymis – ekonominės naudos siekimas.

Paaiškina, kad pagrįstai taikytos MAĮ 70 straipsnio nuostatos. Remiasi Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 05 24 įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 4 punkto nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas automobilius įsigydavo už labai mažą, palyginus su rinkos verte, kainą. Parduodavo automobilius už beveik tą pačią kainą, kartais net pigiau. Dėl to padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka nebuvo galima nustatyti. Dėl to pagrįstai mokesčio bazė nustatyta pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą.

Mokesčių administratorius palygino parduotų automobilių vertę su duomenimis iš keleto įvairių šaltinių.

Dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2004 01 29 nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-60-2004. Dėl pareiškėjo argumentų, kad mokesčių administratorius turėjo sandorius pripažinti niekiniais, remiasi LVAT 2003 12 15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-11-648/2003, 2004 01 29 nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-60-2004, 2007 03 29 nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-328/2007.

Prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje VMI prie FM atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundo netenkinti. Teismo posėdyje 2009 10 28 atstovas paaiškino, kad automobiliai buvo parduodami po 2–5 dienų nuo įsigijimo, kas papildomai patvirtina padarytas išvadas dėl individualios veiklos.

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą. Prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b. l. 30).

Skundas netenkinamas.

Ginčo dalykas yra pareiškėjui G. K. mokesčių administratorių priskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų priskaičiavimo pagrįstumas ir teisėtumas. Nustatyta, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 12 05 patikrinimo aktu Nr. 35-91 papildomai apskaičiavo pareiškėjui 27 656,20 Lt, šią sumą sudaro 18 937 Lt GPM, 3646,20 Lt GPM delspinigiai, 2868 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 2205 Lt VSD įmokų papildomai pensijai (Mokestinių ginčų komisijos byla, t. I, l. 56-70). Tikrintas mokesčių laikotarpis nuo 2006 01 01 iki 2007 12 31. Patikrinimo tema – gyventojų pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos. Patikrinimo metu mokesčiai papildomai apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Patikrinimo akto 1-je lentelėje išvardinti pareiškėjo 2006–2007 metais pirkti ir parduoti automobiliai. Iš lentelės matyti, kad automobilių pirkimo ir pardavimo kainos yra labai artimo dydžio, daugumoje atvejų nuo pirkimo iki pardavimo buvo nedidelis laiko tarpas – nuo keleto dienų (daugiausia atvejų) iki keleto savaičių, tokiu būdu pirkta- parduota 23 automobiliai, tik 1 automobilis „Mitsubishi Lancer Evoliution VIII“ pirktas 2005 09 22, o parduotas 2006 06 29, o jo pirkimo ir pardavimo kainos vienodos. Mokesčių administratorius, įvertinęs surinktą medžiagą dėl automobilių pirkimo ir po to pardavimo, padarė išvadą, kad automobiliai įsigyjami tik tikslu juos parduoti. Padaryta išvada, kad šie sandoriai buvo pastovūs, kad veiklai būdingas tęstinumas. Vertindamas tęstinumą vietos mokesčių administratorius atsižvelgė į tai, kad G. K. automobilių pirkimo-pardavimo verslu verčiasi jau eilę metų, nurodomi analogiški sandoriai nuo 1995 metų. Nurodyta, kad automobilių pirkimas-pardavimas atitinka savarankišką komercinę veiklą. Pareiškėjas pats vykdavo į Vokietiją, įsigydavo automobilius, parvažiuodavo į Lietuvą, susirasdavo pirkėjus ir parduodavo automobilius. Dėl ekonominės naudos gavimo paaiškinama, kad automobilių pardavimo kainos nurodomos nerealios, jos neatitinka vidutinių rinkos kainų. Vietos mokesčių administratorius tyrė, kas sudaro pareiškėjo pagrindines šeimos pajamas. Tirti 2004–2007 metai. Įvertinus automobilių kainas vidutinėmis rinkos kainomis, nustatyta, kad 2004–2006 metais esminės pajamos gautos iš automobilių prekybos – nuo 88,70 iki 93,2 procentų. Tik 2007 metais iš automobilių prekybos šeimos pajamos sudarė 32,47 procentus.

Vietos mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjo ekonominis elgesys pasireiškė neteisėtų rezultatų siekimu mokesčių srityje ir dėl to mokesčių bazę nustatyti įprastine tvarka tapo negalima. Dėl to mokestinės prievolės nustatymui taikyta MAĮ 70 straipsnio 1 dalis. Mokesčių administratorius vadovavosi Vyriausybės 2002 06 12 nutarimu Nr. 871 „Dėl rinkos kainos, pagal kurią mokesčių administratorius apskaičiuoja prekių ir paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodų ar paslaugų ir jų taikymo tvarkos patvirtinimo“, taip pat VMI prie FM 2004 05 24 viršininko įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis taisyklėmis. Vietos mokesčių administratorius naudojosi trimis informacijos šaltiniais: Komisijos privalomajam registruoti turtui vertinti nutarimais „Dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo“ (atitinkamų laikotarpių, kurie nurodyti Patikrinimo akte), VšĮ „Emprekis“ informaciniuose leidiniuose paskelbtomis rinkos kainomis, kurios naudojamos draudimo bendrovių, draudžiant automobilius Casko draudimu, ir laikraštyje „EXPRESS KONTAKTAS“ skelbiamomis automobilių pardavimo kainomis, taip pat atsižvelgiant į laikotarpius. Visi šie duomenys visų pirma patvirtino, kad pareiškėjo nurodytos dokumentuose pardavimo kainos yra neteisingos, antra, pagal išvardintuose šaltiniuose paskelbtas kainas buvo nustatyta reali rinkos kaina. Kaip paaiškino atsakovo atstovas, iš šių šaltinių visais atvejais buvo imama pati mažiausia atitinkamo automobilio rinkos kaina. Tai patvirtina kita bylos medžiaga. Tokiu būdu kainos buvo skaičiuotos dėl to, kad visi automobilių pirkėjai yra užsienio šalių gyventojai (Kazachstano, Tadžikistano, Kirgizijos, Baltarusijos) ir juos apklausti galimybės nėra.

Dėl nurodytų aplinkybių, įvertinus, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, kurios neregistravo, ir buvo apskaičiuoti mokesčiai.

Šiaulių AVMI 2009 01 23 sprendimu Nr. 14.4-113/2008-7 (MGK byla, t. I, l. 4-13) Patikrinimo aktas patvirtintas, skirta 30 procentų dydžio GPM bauda – 5681 Lt. Šiaulių AVMI rėmėsi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje esančiu individualios veiklos apibrėžimu, ištyrė faktines aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjo veikloje buvo visi įstatyme numatyti individualios veiklos požymiai. Apskaičiuodama mokesčius taip pat rėmėsi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei VMI prie LR FM 2004 05 24 viršininko įsakymu Nr. VA-130.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie finansų ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2009 03 27 sprendimu Nr. 68-82 patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą (MGK byla, t. I, l. 22-26). Pareiškėjas šį sprendimą skundė Mokestinių ginčų komisijai prie Vyriausybės, kuri 2009 07 10 sprendimu Nr. S-194(7-111/2009) iš dalies panaikino VMI prie LR FM sprendimą ir vietoj nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 18 937 Lt GPM, 3646 GPM delspinigius, 5681 Lt GPM baudą, 2868 VSD įmokų bazinei pensijai, 2205 VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 1434 Lt VSD VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudos, 1102 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos nurodė pareiškėjui sumokėti tokias sumas : 17 692 Lt GPM, 3357, 87 Lt GPM delspinigius, 5308 Lt GPM baudą, 2868 Lt VSD įmokas bazinei pensijos daliai, 2205 Lt VSD įmokas papildomai pensijos daliai, 1434 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudą, 1102 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą.

Mokestinių ginčų komisija GPM sumažino dėl to, kad nusprendė, jog pareiškėjo 2006 metais gautos pajamos, pardavus automobilį „Mitsubishi Lancer Evoliution VIII“, nelaikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos. MGK nusprendė, kad šio automobilio pirkimo ir pardavimo aplinkybės nepatvirtina, kad automobilis pirktas komerciniais tikslais. Šis automobilis pirktas 2005 09 22, parduotas 2006 06 29. MGK pripažino, kad 9 mėnesius pareiškėjas automobilį naudojo pats. Atitinkamai MGK perskaičiavo mokesčius, delspinigius ir baudą. Pareiškėjas nesutinka ir dėl šio automobilio pardavimo kainos, nustatytos atsižvelgiant į tuos šaltinius, kuriuos nurodė vietos mokesčių administratorius, skundžia teismui visus priskaičiuotus papildomai mokesčius. MGK už minėtą automobilį apskaičiavo pajamų mokestį, taikydama 15 procentų nuo pirkimo ir pardavimo kainų skirtumo, kai pardavimo kaina apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Šio automobilio eliminavimo iš individualios veiklos teisėtumas byloje nėra ginčijamas, nes nagrinėjamas tik pareiškėjo, o ne mokesčių administratoriaus skundas, todėl teismas šioje dalyje mokestinio ginčo nenagrinėja. Ginčas liečia tik mokesčio dydį, susijusį su šio automobilio pardavimu.

GPM pareiškėjui papildomai apskaičiuotas dėl to, kad jo veikla 2006–2007 metais buvo įvertinta kaip individuali veikla, kaip ji suprantama Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Tai ir buvo pagrindas papildomų mokesčių, dėl gautų iš šios veiklos pajamų, apskaičiavimui. Šio įstatymo nuostatos, galiojusios 2006–2007 metais, taip apibrėžė individualią veiklą: individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, tame tarpe savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą (2 straipsnio 7 dalis).

Kaip vertinti, ar asmens veikla pripažintina individualia pagal nurodytas GPM įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra suformuota praktika, kuria vadovavosi ir Valstybinė mokesčių inspekcija. LVAT 2006 10 20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-916/06 pasakyta, kad atsižvelgiant į GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardintoms įstatyme veiklos rūšims. Analogiškai pasisakyta ir daugelyje kitų LVAT nutarčių, tame tarpe 2006 06 16 sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, paskelbtame LVAT biuletenyje Administracinių teismų praktika Nr. 9, p. 44-56.

Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, daroma išvada, kad mokesčių administratoriai teisingai vertino pareiškėjo sudarytus automobilių pirkimo-pardavimo sandorius, jų sudarymo aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad šioje pareiškėjo veikloje yra visi būtini individualios veiklos požymiai, o dėl to pagrįstai apskaičiavo mokesčius. MGK eliminavus iš šios veiklos vieno automobilio pardavimą, šios veiklos vertinime niekas nesikeičia, nes vis tiek išlieka visi individualios veiklos požymiai.

Vietos mokesčių administratorius įvertino surinktą medžiagą, tai, kad pareiškėjas pats aiškino, jog važiuodavo pirkti automobilių į Vokietiją, ten susirasdavo ir pirkdavo automobilius, parduodavo automobilius Lietuvoje, paskelbdavo apie jų pardavimą internete. Padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas pats sprendė su savo veikla susijusius klausimus, pats dengė savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, pats savarankiškai Vokietijoje susirasdavo automobilius, juos parveždavo į Lietuvą, po to pats ieškojo pirkėjų ir parduodavo automobilius. Šiuo atveju nebuvo jokių santykių, kurie galėtų būti vertinami, kaip darbdavio ir darbuotojo santykiai. Todėl padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas veikė savarankiškai, niekieno neįtakojamas. Tai yra veiklos savarankiškumo požymis.

Glaudžiai susiję yra veiklos versliškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo požymiai. Mokesčių administratoriai pagrįstai įvertino, kad pareiškėjo veikloje buvo visi šie požymiai, jų buvimas įrodomas konkrečiais faktais. Veiklos tęstinumą įrodo ne tik tai, kad per du metus pirkti ir parduoti 23 automobiliai, bet ir tai, kad tokia pačia veikla pareiškėjas verčiasi eilę metų. Nuo 1995 metų kasmet perkami parduodami nuo 2 iki 4 automobilių (tik 2000 m. ir 2002 metais po vieną). Tęstinumo požymis, vadovaujantis minėta LVAT formuojama praktika, gali būti įrodinėjamas ir ne mokestinio patikrinimo periodu sudarytais sandoriais (LVAT 2006 10 20 nutartis adm. byloje Nr. A14-916/06, 2009 02 19 nutartis adm. byloje Nr. A442-66/2009). LVAT 2009 02 19 nutartyje nurodyta, kad individualios veiklos požymiai gali būti įrodinėjami aplinkybėmis, atsiradusiomis dar iki GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatų atsiradimo, nes nuo šios teisės normos atsirado tik atitinkamas apmokestinimas, bet ne individualios veiklos apibrėžimas. Tačiau šiuo atveju tęstinumas galėtų būti pripažintas ir įvertinus tik 2006 – 2007 metų veiklą, nes dvejus metus pareiškėjas labai intensyviai užsiėmė automobilių prekyba.

Versliškumo ir ekonominės naudos siekimo požymius mokesčių administratoriai nustatė ištyrę pareiškėjo ir jo šeimos pajamas. Paaiškėjo, kad nuo 2004 metų iki 2006 metų pagrindinės pareiškėjo šeimos pajamos buvo gautos iš prekybos automobiliais, tik 2007 metais jos sudarė 32,47 procentus. Mokesčių administratoriai vadovavosi įprastine ekonominės veiklos logika. Pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė to, kokias jis turėjo išlaidas, vykdamas įsigyti automobilių į Vokietiją. Tačiau akivaizdu, kad tokių išlaidų jis turėjo, o tai didino automobilio įsigijimo kainą, t. y. ji faktiškai buvo didesnė, nei nurodyta dokumentuose. Tuo tarpu automobilių pirkimo ir pardavimo kainos dokumentuose beveik sutapo. Tai rodo, kad pardavimo kainos nurodytos dokumentuose tik siekiant išvengti mokesčių. Perkant automobilius sau, kaip aiškina pareiškėjas, taip pastoviai apsirikti, kad pardavus būtų nuostolis, galima vieną ar keletą kartų, bet ne 23 atvejais. Įvertinus automobilių kainas pagal mokesčių administratorių nurodytus šaltinius, nustačius mažiausią tokių automobilių realią rinkos vertę, mokesčių administratoriai pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo veikloje buvo ne tik ekonominės naudos siekimas, bet ta nauda buvo gauta. Dėl periodo, kuris buvo įvertintas nustatant pagrindines šeimos pajamas, taikytinos tos pačios taisyklės kaip ir tęstinumui. Tai nebūtinai turi būti papildomo mokesčio apskaičiavimo periodas, nes pagrindinių pajamų apskaičiavimas tik rodo, kad pareiškėjo veikloje yra visi individualios veiklos požymiai. Už 2004–2005 metus pareiškėjui mokesčiai neapskaičiuoti, o šio laikotarpio veikla tik patvirtina versliškumo, ekonominės naudos siekimo ir tęstinumo požymių buvimą.

Ištirtos aplinkybės, kurios rodo, kad pareiškėjo veikla pripažintina individualia veikla, kas leido mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiame straipsnyje nustatyta: tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (1 dalis), detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (2 dalis).

Šiuo atveju nėra svarbiausia, kas būtent pareiškėjo pateiktuose pirminiuose automobilių pirkimo-pardavimo dokumentuose įrašė tokius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o svarbu tai, kad tie duomenys neatitinka įprastinės verslo praktikos, realių rinkos kainų, be to, akivaizdžiai jais siekiama nemokėti mokesčių. Svarbu tai, kad mokesčių inspekcija šiuos duomenis surinko iš VĮ Regitra, VMI duomenų bazės „Muitinės bendrųjų dokumentų duomenys“, iš Šiaulių teritorinės muitinės, pirkimo ir pardavimo dokumentus daugumoje atveju pateikė pareiškėjas. Pareiškėjas neneigia, kad automobilių pirkimo kainos Vokietijoje jo pateiktuose dokumentuose nurodytos teisingai, vieno automobilio kainą jis nurodė pats, nes neišsaugojo dokumento, taip pat jis teigia, kad automobilių pardavimo kainos dokumentuose nurodytos teisingai. Pareiškėjas neginčija Patikrinimo akto 1-je lentelėje nurodytų automobilių įsigijimo kainų, kurios buvo nustatytos iš vokiečių kalba surašytų dokumentų (dokumentų vertimas atliktas 2010 03 22 teismo posėdyje), todėl laikoma, kad įsigijimo kainos nurodytos teisingai. Pareiškėjo versiją dėl pardavimo kainų paneigė mokesčių administratoriai, nustatę, kad atitinkamais periodais Lietuvoje tokių automobilių kainos buvo kitokios, tai patvirtina trys šaltiniai. Pareiškėjas nepateikė dokumentų ar kitų įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus surinktą informaciją dėl realių rinkos kainų, nes neteikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad mokesčių administratorių nurodyti automobiliai buvo itin blogos techninės būklės, po avarijų, reikalaujantys remonto ar pan. Išvertus teisme automobilių įsigijimo Vokietijoje sutartis (MGK byla I t., l. 87, 103, 157, 159, 162, 164, 166, 168, 170, 172, 174, 176, 178, 180, 182, 184, 186, 188, 190, 191, 194, 197, 200), nei vienoje jų nebuvo konkrečių nurodymų apie automobilio techninę būklę. Tuo tarpu surinkti pirkimo-pardavimo dokumentai nesudarė galimybės mokesčių administratoriui nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Dėl to pagrįstai mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius nustatė pagal jo atliekamą įvertinimą. MAĮ 70 straipsnis leidžia centriniam mokesčių administratoriui nustatyti šio straipsnio įgyvendinimo detalią tvarką. Mokesčių administratorius vadovavosi VMI prie FM viršininko 2004 05 24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis taisyklėmis. Šių taisyklių 4 punkte nurodyti konkretūs atvejai, kai mokesčių administratorius gali atlikti vertinimą: įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: - apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais), tai 4.1. punktas; saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais), tai numato 4.4. punktas. Pareiškėjas vykdė individualią veiklą jos neįregistravęs, neteikė mokesčių deklaracijų, netvarkė buhalterinės apskaitos, išsaugojo ne visus dokumentus (nustatyta, kad ne visus pirkimo dokumentus išsaugojo). Nustatyta, kad pareiškėjas nedeklaravo pajamų, iš kurių realiai gyveno.

Todėl, tiek įstatymas, tiek minėtos Taisyklės leido mokesčių administratoriams priklausančią mokėti mokesčių sumą nustatyti pagal jų įvertinimą.

Mokesčių administratorių įvertinimas yra pagrįstas MGK byloje esančia medžiaga. Pareiškėjas nenuginčijo nei vieno įvertinimo, neįrodė, kad jis yra neteisingas. Pareiškėjo motyvai ir argumentai susiję su tuo, kad mokesčių administratorius, prieš atlikdamas savo įvertinimą, privalėjo nuginčyti automobilių pirkimo-pardavimo sandorius, yra nepagrįsti. Civiliniai sandoriai sukelia pasekmes tik tų sandorių šalims, jie galioja sandorio šalims, kol jos pačios šių sandorių neginčija, todėl mokesčių administratorius į šiuos santykius nesikiša ir tuo pačiu neprivalo ginčyti sandorių. Tačiau mokestiniai įstatymai ir jų pagrindu priimti kiti teisės aktai leidžia mokesčių administratoriams įvertinti sandorių realumą ir dėl to priimti sprendimus, kuriuose nustato tikrąjį ūkinių operacijų turinį, t. y. leidžia taikyti turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 10 str.). Mokestiniai ginčai reguliuojami viešosios teisės normomis, kuriose ir nustatyta, kokiu būdu apskaičiuojami mokesčiai, kaip vykdoma mokesčių sumokėjimo kontrolė. Šios normos yra nurodytos mokesčių administratorių sprendimuose. Toks teisės aiškinimas pateiktas administraciniams teismams Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 12 15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-648-2003, taip pat daugelyje kitų nutarčių (2007 03 29, adm. byla Nr. A17-328/2007 ir kt.).

Dėl automobilio „Mitsubishi Lancer Evoliution VIII“ vertės apskaičiavimo MGK padarė pagrįstą išvadą, kad pajamos turi būti skaičiuojamos pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą. Pareiškėjas nenuginčijo šio įvertinimo, nepateikė jį paneigiančių įrodymų, todėl nėra pagrindo keisti MGK sprendimo šioje dalyje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, teisėjų kolegija

n usprendžia:

Pareiškėjo G. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.