Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-05 · Administracinė byla Nr. I-3265-644/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-05
Bylos Nr.
I-3265-644/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00534-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3265-644/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00534-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 5 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis, sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. G. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 23).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir nurodė, jog laikotarpiais nuo 2017-10-18 iki 2017-10-20 ir nuo 2018-01-12 iki 2018-01-17 jis buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Ligoninės kamerose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Kamerų tipo patalpos Nr. 204, plotas 20 kv. m., joje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, dalį šios kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo stalo, todėl valgė atsisėdęs ant lovos ir patyrė nepatogumų. Gyvenamosiose patalpose bei sanitariniame mazge nebuvo kabyklų asmeniniams drabužiams kabinti. Kameros apšvietimas buvo silpnas, o tai blogino regėjimą. Indų ploviklis neišduodamas, o kameroje tiekiamas tik šaltas vanduo, dėl ko pareiškėjas negalėjo tinkamai išsiplauti indų. Pažymėjo, kad prausėsi po šaltu vandeniu. 2018-01-15 palatoje buvo išjungtas šildymas, kol visi nuteistieji išsimaudė po karštu vandeniu, todėl pareiškėjas kameroje vaikščiojo su striuke ir patyrė nepatogumų. Tvirtino, kad Ligoninėje išduodamos suplyšusios ir netinkamo dydžio pižamos. Pareigūnai neturi įgūdžių pirmai pagalbai teikti ir nėra pasitikrinę sveikatos, dėl to pareiškėjas jautėsi nesaugiai. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, sukrėtimą, depresiją, orumo pažeminimą.

Skundo papildyme (b. l. 81) pareiškėjas pakartotinai pažymėjo, kad Ligoninės gyvenamosiose patalpose ir sanitariniame mazge trūko pakabų, dėl to tarp nuteistųjų kilo konfliktų. Teigė, kad atsakovo atstovo į bylą pateiktos foto nuotraukos buvo padarytos ne ginčo laikotarpiu, t. y. pareiškėjui galimai jau išvykus iš Ligoninės. Paaiškino, kad kameros sanitarinio mazgo tualetas buvo sulūžęs, muilo dozatorius prie praustuvės neįrengtas. Kameros Nr. 204 apšvietimas buvo nepakankamas - 82 lx. Be to, Ligoninė išduoda netinkamo dydžio ir prastos būklės drabužius. Pareiškėjo pižama buvo per trumpa.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 7-12) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2017-10-18 iki 2017-10-20 pareiškėjas buvo laikomas Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 209 (plotas 19,40 m², įrengtos dvi vietos), o laikotarpiu nuo 2018-01-12 iki 2018-01-18 - Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 204 (plotas 20,00 m², įrengtos trys vietos). Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 47:2011 nenustato, jog palatoje turi būti įrengtas stalas. Kamerų tipo patalpoje Nr. 204 yra drabužių spinta, o sanitariniame mazge įrengta sieninė pakaba. Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normas, kurios suteikia teisę šiai įstaigai teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir verstis ūkine komercine veikla. Ligoninės Ūkio skyriaus darbuotojai reguliariai atlieka patalpų techninę apžiūrą, kurios metu rasti trūkumai fiksuojami žurnale, o trūkumai šalinami. Visuomenės sveikatos centras ginčui aktualiu laikotarpiu kamerų tipo patalpose patikrinimų neatliko. Ligoninėje yra įrengta karšto vandens sistema ir karštas vanduo yra tiekiamas centralizuotai. Ligoninės šildymo sistemoje įrengti automatiniai reguliavimo ir valdymo įtaisai, įgalintys sekti pagrindinius lauko oro temperatūros rodiklius. Pagal lauko oro temperatūrą šildymas reguliuojamas automatiškai. Pareiškėjo buvimo laikotarpiu šildymo sistemoje sutrikimų nenustatyta. Ligoninės išduodami drabužiai (pižamos) yra kokybiški, pasiūti iš flanelės audinio, standartinių dydžių. Ligoninėje pižamų turima pakankamai, todėl tais atvejais, kuomet pacientai kreipiasi dėl galimybės pakeisti pižamą į kitą dydį, ji pakeičiama. Duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo išduota netinkama pižama, nėra. Pareigūnai į tarnybą priimami įvertinus jų asmens gebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją ir sveikatos būklę. Laisvės atėmimo vietų, policijos areštinių statutiniai valstybės tarnautojai turi būti išklausę privalomuosius pirmosios pagalbos kursus. Pareigūnai taip pat reguliariai tikrinasi sveikatą. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės (pareigūnų) galimai neteisėtų veiksmų laikotarpiais nuo 2017-10-18 iki 2017-10-20 ir nuo 2018-01-12 iki 2018-01-17 jam kalint Ligoninės kamerose netinkamomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007-03-02 nutartis byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose.

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose Ligoninės kamerose: nuo 2017-10-18 iki 2017-10-20 - Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 209, kurios plotas 19,40 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 9,7 kv. m. (19,40/2) ploto, nuo 2018-01-12 iki 2018-01-18 - Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 204, kurios plotas 20,00 kv. m., įrengtos 3 vietos, taigi vienam asmeniui teko 6,66 kv. m. (20/3) ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas nurodė, kad kameros plotą dar labiau mažino sanitarinio mazgo, baldų užimamas plotas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.4. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje ir sanitariniame mazge nebuvo kabyklų drabužiams kabinti ir stalo.

Lietuvos higienos normos HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti įrengta spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti.

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 47:2011 nenumato stalo įrengimo Ligoninės gyvenamojoje patalpoje, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Kaip matyti iš bylos duomenų, kamerose yra įrengtos spintelės, ant kurių nuteistieji gali pasidėti valgį (b. l. 18-20).

Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje Nr. 209 nebuvo pakabų ar spintos drabužiams kabinti, o kameroje Nr. 204 nebuvo pakabų.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas 2018 m. kovo 2 d. raštas Nr. 7-169, iš kurio matyti, kad kiekvienoje Ligoninės gyvenamojoje patalpoje yra įrengta sieninė viršutinių drabužių pakaba, šalia lovos spintelė su lentyna, sanitariniuose mazguose – pakabos rankšluosčiams (b. l. 18-20). Teismo vertinimu, jei pareiškėjui trūko vietos asmeniniams daiktams pasikabinti, jis šiuos daiktus galėjo dėti į spintelę prie lovos. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, buvimo Ligoninėje laikotarpiu pareiškėjas atsakovui jokių pretenzijų nereiškė (b. l. 13). Teismas pažymi, kad nors atsakovo atstovas nepateikė į bylą konkrečių duomenų apie tai, kiek pakabų buvo įrengta kiekvienoje kameroje, spintoje ar sanitariniame mazge, tačiau sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Pareiškėjas nurodo, kad dėl pakabų trūkumo tarp nuteistųjų kilo konfliktai, tačiau jokių įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (pakabų trūkumo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Pareiškėjas teigia, jog į kamerą nebuvo tiekiamas karštas vanduo ir neišduodamas indų plovimo skystis, dėl to negalėjo išsiplauti indų. Be to, pažymėjo, kad 2018-01-15 palatoje buvo atjungtas šildymas, dėl ko pareiškėjas palatoje turėjo būti su striuke.

Higienos normos HN 47:2011 punkte nurodyta, kad karšto ir šalto vandens nuolatinis tiekimas užtikrinamas palatose, tualetuose ar tualeto tambūruose bei įstaigų palatose, kuriose atliekamos (arba vyksta pasirengimas atlikti) invazinės, diagnostikos ir kitos procedūros, kurių metu darbuotojai liečia pacientą, dirba su krauju ar kita potencialiai infekuota biologine medžiaga, tvarkomi skalbiniai, atliekama dezinfekcija ir sterilizacija.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Ligoninėje yra įrengta karšto vandens sistema ir karštas vanduo yra tiekiamas. Aplinkybę, kad Ligoninės kamerose yra įrengtos rankų plautuvės ir reguliuojama karšto vandens tiekimo sistema, patvirtina į bylą pateikti leidimai – higienos pasai, techninis projektas (b. l. 23-46). Duomenų apie Ligoninės šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos sutrikimus byloje nėra. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas išvykęs iš Ligoninės 2018-01-31 skundu kreipėsi į Ligoninės direktorių nurodydamas, kad tuo metu, kai nuteistieji prausėsi palatoje, nebuvo šildymo. Atsakydama į pareiškėjo 2018-01-31 skundą Ligoninė 2018-03-02 raštu Nr. 7-169 informavo pareiškėją, kad Ligoninės šildymo sistemoje įrengti automatiniai reguliavimo ir valdymo įtaisai, įgalinantys sekti pagrindinius lauko oro temperatūros rodiklius. Pagal lauko oro temperatūrą, šiluma automatiškai reguliuojama į atskirus šildymo prietaisus. Laikotarpiu nuo 2018-01-12 iki 2018-01-18 Ligoninės šildymo sistemoje sutrikimų neužregistruota. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Ligoninėje ginčo laikotarpiu buvo tiekiamas šaltas vanduo, ar, kad būtų sutrikusi šildymo sistema. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmestini.

Teismas pažymi, kad pagal nuo 2017-01-01 įsigaliojusį Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132, laisvės atėmimo vietose laikomus asmenis aprūpinti indų plovikliais nenumatyta. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punktą, asmenims, kurių gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje trukmė neviršija 60 dienų, higienos priemonių galima įsigyti patiems.

Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodo, kad Ligoninėje jam teko praustis po šaltu vandeniu.

Remiantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde pats sau prieštarauja nurodydamas, jog prausėsi po šaltu vandeniu, tačiau tuo pačiu metu pažymi, kad duše buvo karštas vanduo ir dėl to, jo nuomone, palatoje buvo atjungtas šildymas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl prausimosi po šaltu vandeniu laikomi deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą deklaratyviai pažymėjo, kad sanitariniame mazge prie kriauklės nebuvo muilo dozatoriaus. Pažymėtina, kad pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132 10 punktą, prausiklio dozatoriai turi būti įrengiami dušo patalpose, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami. Kaip jau buvo minėta, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punktą, asmenys, kurių gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje trukmė neviršija 60 dienų, turi galimybę higienos priemonių įsigyti patys.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog kameroje Nr. 204 dar iki jo atvykimo trūko apšvietimo. Pareiškėjo nuomone, kameros apšvietimas siekė 82 lx, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas ar kiti asmenys į Ligoninės administraciją, dėl netinkamo apšvietimo nesikreipė. Atkreipė dėmesį, kad Ligoninėje Ūkio skyriaus darbuotojai reguliariai ir pagal nuteistųjų (suimtųjų) skundus ar personalo pastebėtus patalpų trūkumus, atlieka patalpų techninę apžiūrą, kurios metu rastus trūkumus užfiksuoja Kamerų techninių apžiūrų apskaitos žurnale ir esant trūkumams juos per minimalius terminus pašalina, tačiau Kamerų techninių apžiūrų apskaitos žurnale duomenų apie šių patalpų apšvietos trūkumus nėra.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl nepakankamo kameros apšvietimo. Pats pareiškėjas savo paaiškinimų nedetalizavo ir nepateikė duomenų, iš kurių būtu galima spręsti, kad kameros Nr. 204 apšvietimas jo buvimo Ligoninėje laikotarpiu siekė būtent 84 lx. Byloje nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuotas toks apšvietimas. Teismas pažymi, kad pareiškėjo argumentai apie gyvenamosios patalpos nepakankamą apšvietimą yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone ir nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, o jo argumentai dėl nepakankamo kameros apšvietimo laikytini deklaratyviais, todėl atmetami.

Pareiškėjas teigė, kad Ligoninėje dirbantys pareigūnai nepasitikrinę sveikatos, neturi privalomųjų įgūdžių ir pirmos pagalbos mokymo kursų atestavimo pažymėjimų, tai kėlė dvejones dėl jų psichikos, todėl pareiškėjas jautėsi nesaugus.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 5 punktas reikalauja, kad laisvės atėmimo vietų, policijos areštinių statutiniai valstybės tarnautojai būtų išklausę privalomuosius pirmosios pagalbos mokymo kursus ir turėtų sveikatos žinių atestavimo pažymėjimus.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad iki 2017-10-27 pareigūnų profilaktiniai sveikatos patikrinimai buvo atliekami kas dvejus metus, tačiau Kauno departamento visuomenės sveikatos centrui 2017-07-21 atlikus patikrinimą bei gavus Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos rekomendacijas, nuo 2017-10-27 pareigūnų sveikata tikrinama periodiškai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-06-16 įsakymu Nr. 1V-230 patvirtintame Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privalomų periodinių profilaktinių sveikatos patikrinimų tvarkos apraše nustatyta tvarka. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie Lietuvos higienos normos HN 134:2015 5 punkto reikalavimų įgyvendinimą. Kita vertus, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardinti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Ligoninėje, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pareiškėjas nurodo, kad jam buvo išduota susidėvėjusi pižama. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas išvykęs iš Ligoninės 2018-01-31 skundu kreipėsi į Ligoninės direktorių nurodydamas, kad jam buvo išduota per trumpa ir plona pižama bei per didelė striukė. Atsakydamas į pareiškėjo skundą atsakovo atstovas 2018-03-02 raštu Nr. 7-169 pažymėjo, kad nuteistiesiems Ligoninėje išduodamos kokybiškos flanelinės pižamos, o striukės - žieminės (pagal techninę specifikaciją su prailginta nugara, o rankogalių galuose iš vidinės pusės papildomi trikotažiniai rankogaliai). Pižamos yra tvarkingos, nesuplyšusios, jas galima rinktis iš standartinių dydžių (b. l. 18-20, 21-22).

Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl pareiškėjui išduotų suplyšusių, netinkamų dėvėjimui drabužių. Bylos duomenimis nustatyta, kad Ligoninė pacientus aprūpina kokybiškomis flanelinėmis pižamomis, kurios po susidėvėjimo yra nurašomos (b. l. 47, 48-49, 53, 55-58). Kaip matyti iš Pižamų pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 57-80114102-202 techninės specifikacijos, Ligoninė įsigyja 4 standartinių dydžių flanelines pižamas (50, 52, 54, 56 dydžiai) (b. l. 55-58). Teismas pažymi, kad jei pareiškėjui buvo išduota per trumpa ar suplyšusi pižama, jis galėjo nedelsiant kreiptis į Ligoninės administraciją dėl pižamos pakeitimo, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šių aplinkybių į atsakovo atstovą nesikreipė (b. l. 13). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie nuteistųjų aprūpinimą kokybiškais drabužiais, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais ir emociniais išgyvenimais, sukrėtimu, depresija, orumo pažeminimu. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Laisvės atėmimo vietų ligoninės) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis