Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovui UADB „Industrijos garantas“ iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ nepagrįstai gautą 9 301 Lt sumą, 1 086,88 Lt palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 10 387,88 Lt sumos nuo bylos iškėlimo dienos (2012-12-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, be to, priteisė iš atsakovo 2 312 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui bei 11 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Teismas konstatavo, kad išmokos sumokėjimo atsakovui momentu ieškovui nebuvo pagrindo abejoti, kad dėl eismo įvykio kaltas M. Ž., kadangi tai patvirtino ir atsakovo, ir Draudikų biuro išvados ir toks išmokos išmokėjimas buvo pagrįstas teisės aktais. Ieškovo suvokimą, kad jis privalėjo išmokėti atsakovui išmoką, patvirtina tai, kad ieškovas, nuosekliai gindamas savo pažeistas teises, kreipėsi į teismą dėl nepagrįstos išmokos grąžinimo iš M. Ž.. Taigi, teismas padarė išvadą, kad ieškovas teisėtais veiksmais, teisės aktų pagrindu pagrįstai manydamas, kad privalo išmokėti draudimo išmoką, atsakovui įvykdė savo prievolę.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamam atvejui netaikytinos geros moralės nuostatos, kadangi šalys yra nepriklausomi ūkio subjektai, suinteresuoti pelno gavimu ir ginantys savo privačius interesus, jų tarpusavio prievolės nėra laikytinos prigimtinėmis, atitinkančiomis gerą moralę ar viešą interesą, todėl atsakovo argumentai dėl draudimo išmokos sumokėjimo, kaip geros moralės išraiškos, yra nepagrįsti. Be to, šalių nesiejo sutartiniai santykiai, draudimo išmoka išmokėta įstatymo pagrindu, ieškovas atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika, tačiau įsiteisėjus teismo sprendimui, kurio prejudicinės galios šalys neginčija, draudimo išmokos išmokėjimo pagrindas išnyko, kiti ieškovo pažeistos teisės gynimo būdai neleidžia ieškovui visiškai apginti pažeistos teisės, todėl kaip subsidiarus teisių gynybos būdas šiuo atveju taikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas, o atsakovas, išnykus teisiniam pagrindui, turi pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kurio jis neturėjo gauti.

Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovo bei atsakovo nesiejo draudimo sutartiniai santykiai, todėl ieškovo reikalavimui priteisti iš atsakovo neteisėtai gautą draudimo išmoką netaikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Be to, šalys yra juridiniai asmenys, apdairūs ir rūpestingi teisinių santykių dalyviai, abu dalyvavo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo civilinėje byloje, todėl atsakovui nuo sprendimo byloje priėmimo ir įsiteisėjimo dienos turėjo tapti žinoma apie lėšų gavimo iš ieškovo teisinio pagrindo išnykimą. Dėl šios priežasties, ieškovo reikalavimą dėl 1 086,88 Lt palūkanų teismas laikė pagrįstu ir tenkino.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje kilo ginčas dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto normų (CK 6.237 str., 6.241 str.) ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK 1.125 str. 7 d. aiškinimo ir taikymo.

Byloje nustatyta, kad 2008-11-01 įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo transporto priemonės Mercedes Benz E300, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) valdoma M. Ž., ir Volvo XC 90, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) valdoma L. B., kuris pripažino kaltę dėl eismo įvykio. Ieškovas buvo apdraudęs civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Mercedes Benz E300 valdytojo civilinę atsakomybę (b.l. 13), o atsakovas transporto priemonių draudimu buvo apdraudęs transporto priemonę Volvo XC 90 (b.l. 14), ši transporto priemonė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nebuvo apdrausta. Pagal 2002-03-29 tarp Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biuro (Draudikų biuro) ir ieškovo buvo sudaryta sutartis Nr.9, kuria ieškovas įsipareigojo atlikti Draudikų biurui prisikirtų žalų administravimą ir draudimo išmokos trečiajam asmeniui mokėjimą, o Draudikų biuras įsipareigojo apmokėti už suteiktas paslaugas administruojant tokias žalas ir kompensuoti faktiškai išmokėtas draudimo išmokas tretiesiems asmenims (b.l. 15-18). Dėl minėto eismo įvykio atsakovas transporto priemonės Volvo XC 90 savininkei M. G. išmokėjo 11627 Lt (b.l. 21-22) ir, dėl eismo įvykio kaltu laikydamas ieškovo draudėją, 2009-01-21 pretenzija Nr.R0000716687 pareikalavo ieškovą atlyginti šią sumokėtą draudimo išmoką (b.l. 23), ieškovas šią pretenziją įvykdė 2009-08-27 mokėjimu (b.l. 24). Draudikų biuras 2009-10-20 pranešimu Nr.05-8993 atsisakė ieškovui kompensuoti šio sumokėtą M. Ž. draudimo išmoką, nes pripažino eismo įvykio kaltininku M. Ž. (b.l. 25). Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2010 m. birželio 29 d. sprendimu eismo įvykio kaltininkais pripažino abu eismo įvykio dalyvius: L. B. kaltu 80 procentų, o M. Ž. - 20 procentų (b.l. 26-30, 31).

Ieškovas ieškinį grindė CK 6.237 str., atsakovas nesutiko su reikalavimu, atsikirsdamas CK 6.241 str. 1 d. 3 p. numatyta išimtimi bei CK 1.125 str. 7 dalimi.

Ck 6.237 str. 1 d. nustato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Minėta pareiga atsiranda taip pat ir tuo atveju, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 str. numatytus atvejus (CK 6.237 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis teismas, aiškindamas minėtas nuostatas, yra nurodęs, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra savarankiška prievolės rūšis ir šis institutas taikomas tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 str. 1 d.). Asmens nepagrįstą praturtėjimą galima konstatuoti tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis Nr.3K-3-166/2008, 2011 m. spalio 10 d. nutartis Nr.3K-3-372/2011, 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-575/2013).

Ieškovas, remdamasis su savo draudėju sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi ir pateikta eismo įvykio deklaracija, išmokėjo savo draudėjui M. Ž. draudimo išmoką. Vėliau, gavęs atsakovo pretenziją dėl M. G. išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo pagal CK 6.1015 str. (b.l.23) ir atsižvelgdamas į atsakovo ir Draudikų biuro išvadas, jog dėl eismo įvykio kaltas yra ieškovo draudėjas M. Ž., ieškovas išmokėjo atsakovui jo prašomą 11627 Lt sumą. Šios aplinkybės ir tai, kad ieškovas 2009-11-20 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam iš M. Ž. nepagrįstai šiam išmokėtą draudimo išmoką, rodo, kad 2009-08-27 ieškovas atlygino atsakovui šio išmokėtą draudimo išmoką esant teisėtam pagrindui (b.l.24), taip pat tai, kad ieškovas sutiko su atsakovo ir Draudikų biuro išvada, kad dėl eismo įvykio yra kaltas ne L. B., o ieškovo draudėjas M. Ž.. Tačiau Vilniaus m. 4 apylinkės teismui 2010 m. birželio 29 d. sprendimu konstatavus, kad dėl eismo įvykio 80 procentų dalimi yra kaltas L. B., pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad vėliau po draudimo išmokos išmokėjimo minėtas teisėtas pagrindas išnyko (CK 6.237 str. 2 d.). Apelianto argumentas, kad ieškovui nebuvo pagrindo atlyginti apeliantui šio išmokėtą draudimo išmoką, yra nepagrįstas, nes ieškovo draudėjo kaltę, kaip jau minėta, patvirtino tiek pats atsakovas, tiek Draudikų biuras. Ieškovas atsakovui išmokėjo šio sumokėtą draudimo išmoką būtent po atsakovo pateikto rašytinio reikalavimo, todėl nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo teiginys, kad ieškovas pats savanoriškai apsisprendė sumokėti atsakovui draudimo išmoką. Ieškovas tai atliko, vadovaudamasis CK 6.1015 str. ir Transporto preimonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau –TPVCAPDĮ) 13 str. normomis. Kad esant nurodytoms aplinkybėms ieškovui nebuvo pagrindo abejoti savo draudėjo kalte, iš dalies patvirtina ir minėtas teismo sprendimas, kuriuo ieškovo draudėjas buvo pripažintas iš dalies kaltu dėl eismo įvykio. Atsakovo teiginiai, kad ieškovas neabejotinai žinojo, kad jis neturėjo pareigos atsakovui sumokėti 11627 Lt sumą, tėra atsakovo išvedžiojimai ir nuomonė, kurių nepatvirtina bylos įrodymai, priešingai, bylos duomenys paneigia tokius apelianto teiginius. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas išmokėjo atsakovui 11627 Lt sumą esant teisėtam pagrindui, kuris vėliau išnyko, nėra įstatymo ar sandorio, iš kurio atsirado ieškovo prievolė atsakovui sumokėti visą 11627 Lt sumą, ieškovo veiksmai buvo teisėti, kuriuos jis atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika, kitais civilinių teisių gynimo būdais sumokėtų lėšų ieškovas negali išreikalauti. Atsakovo išmoka M. G. už L. B. sugadintą automobilį pagal transporto priemonės draudimo sutartį yra teisėta ir ieškovas negali nepagrįstai atsakovui išmokėtos sumos išreikalauti nei iš L. B., nei iš M. G., nei iš savo draudėjo. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas įrodė visas būtinas nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygas, atitinkamai pagrįstai tenkino ieškinį dalyje dėl 9301 Lt sumos išreikalavimo.

CK 6.241 str. 1 d. 3 p., kuria apeliantas atsikirtinėja, nurodo, kad negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovas prievolę atsakovui įvykdė esant teisėtam pagrindui ir būdamas įsitikinęs, kad ją privalo įvykdyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.241 str. 1 d. 3 p. numatytos išimties. Atsakovo teiginiai, kad ieškovas neprivalėjo vykdyti prievolės, neatitinka bylos duomenų, CK 6.1015 str. 1 d. ir TPVCAPDĮ 13 str. 1 d., be to, prieštarauja paties atsakovo pozicijai, kuomet jis raštu pareikalavo ieškovą atlyginti sumokėtą draudimo išmoką, tai grįsdamas ieškovo draudėjo kalte dėl eismo įvykio. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ginčo atveju negali būti taikomos gerosios moralės nuostatos, kadangi abi šalys yra konkuruojantys verslo subjektai, suinteresuoti pelno gavimu ir ginantys savo privačius interesus, jų tarpusavio prievolės, kylančios iš CK 6.1015 str. ir TPVCAPDĮ 13 str., nėra prigimtinės ar susijusios su gera morale, tpdėl apelianto nurodoma CK 6.241 str. 1 d. 3 p. nuostata nagrinėjamo ginčo atveju netaikytina.

Kadangi ieškinys buvo pareikštas CK 6.237 str. nurodytu pagrindu, t.y. dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo, ir būtent šiuo pagrindu ieškinys pagrįstai ir teisėtai buvo patenkintas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šalių nesieja draudimo teisiniai santykiai, atitinkamai pagrįstai byloje netaikė CK 1.125 str. 7 d. nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino. Tuo tarpu reikalavimui dėl nepagrįsto praturtėjimo taikomas CK 1.125 str. 1 d. nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris ieškovo nėra praleistas. Tokios pozicijos laikosi ir teismų praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-514/2010).

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas taikė teisingai, teisingai ir tinkamai įvertino bylos įrodymus, teisingai aiškino ir taikė CK 6.237 str. ir 6.241 str., taip pat CK 1.125 str. nuostatas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.), todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).