- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-81-312-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Leonarda Gurevičienė, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- T. A.
- Advokatai
- Algauda Šimkūnienė
- Kategorijos
- 1.2.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. ir jo gynėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. viešaisiais darbais vieneriems metams, įpareigojant jį per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai dirbti 400 valandų viešųjų darbų, viešuosius darbus atliekant po keturiasdešimt valandų per mėnesį visuomenės labui. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,nustatė :
T. A. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė, gabeno ir realizavo psichotropines medžiagas, o būtent:
jis, turėdamas tikslą parduoti psichotropinę medžiagą - kvaitulinį šalaviją ir jo dalis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis užsisakė internetu iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto internetinio puslapio ir gavo ją paštu, o nuo 2008 m. gegužės 25 d., kai įsigaliojo 2008 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-463“Ddėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ papildymo“, kuriuo psichotropinių medžiagų sąrašas papildytas 47 punktu „47. Kvaitulinis šalavijas ir jo dalys (Salvia divinorum plant) 2 g 200 g 1000 g“ (Valstybės žinios, 2008-05-24, Nr. 59-2243), neteisėtai laikė 5,496 g psichotropinės medžiagos - kvaitulinio šalavijo ir jų dalių pas save namuose adresu Maišiagalos g. 23, Vilniuje, iki 2008 m. gegužės 27 d., kol apie 17 val. 50 min., atgabenęs ją iki Kalvarijų g. 125, Vilniuje, prie parduotuvės „Baldų rojus“ realizavo, parduodamas už 200,00 Lt tariamam psichotropinių medžiagų pirkėjui R. P., veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.
Apeliaciniu skundu nuteistasis bei jo gynėja prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nuosprendį ir T. A. išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. požymių.
Skunde nurodoma, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymis gali būti grindžiamas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Apeliantai tvirtina, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta patikimų įrodymų, leidžiančių pagrįsti faktą, kad nuteistojo veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 1 d. požymiai. BK normos bei teisinė praktika numato, kad nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis padaromos tik veikiant tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog nuteistasis dėl objektyvių priežasčių apie kvaitulinio šalavijo priskyrimą narkotinėms medžiagoms sužinojo tik 2008 m. gegužės 27 d. Sužinojęs apie šį faktą, T. A. ėmėsi visų priemonių nutraukti neteisėta tapusią savo veiklą. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog jis veikė tiesiogine tyčia.
Skunde teigiama, kad nuteistojo kaltė pasireiškė nusikalstamo nerūpestingumo forma, tačiau esant tokiai kaltės formai, nusikaltimo sudėties, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., nėra.
Apeliantai tikina, kad byloje esantys procesiniai dokumentai, t. y. protokolai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, surašyti 2008 m. gegužės 29 d., tarnybinis pranešimas, surašytas 2008 m. rugsėjo 4 d., vertinant jų turinį, leidžia pagrįstai manyti, kad prieš nuteistąjį buvo imtasi provokacinio pobūdžio veiksmų, siekiant apkaltinti jį sunkaus nusikaltimo padarymu, tuo pačiu teigia, jog teisinių prielaidų rinkti įrodymus, panaudojant nusikalstamos veikos imitacijos modelį, nebuvo. Dėl šių priežasčių surinkti duomenys negali pagrįsti T. A. kaltės, kad jis tyčia, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas, jas neteisėtai laikė, gabeno ir realizavo, o tuo pačiu nepatvirtina, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.
Nuteistasis bei jo gynėja teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos K. T., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo taikymo aiškinimus, modelis turi būti teisėtas ne tik dėl jo sankcionavimo pagrindų ir tvarkos, bet ir dėl jo realizavimo teisėtumo. Nagrinėjamu atveju, nusikalstamos veikos modelis buvo vykdomas neteisėtai, t. y. provokuojant T. A. padaryti nusikaltimą, nesilaikant Lietuvos Respublikos K. T. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos BK 2 str. 3 d. nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Ketvirtojoje minėto straipsnio dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Taigi, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, reikia nustatyti, ar kaltininko veika padaryta ta kaltės forma, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme. Taip pat privalu nustatyti baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Apeliaciniame skunde neginčijama, kad 2008 m. gegužės 27 d. T. A. laikė, gabeno ir galiausiai pardavė psichotropinę medžiagą. Šiuos faktus patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl subjektyviosios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. pusės buvimo.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Šis nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia. Taigi, už psichotropinių medžiagų laikymą, gabenimą, realizavimą atsako asmuo, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės.
Iš paties T. A. parodymų matyti, jog jis neginčija, kad 2008 m. gegužės 27 d. pardavė kvaitulinį šalaviją ir jo dalis, tačiau jis kategoriškai neigia, jog žinojo, kad šios medžiagos yra priskirtos prie teisės aktais uždraustų psichotropinių medžiagų. Taip pat jis paaiškino, kad apie tai, jog kvaitulinis šalavijas priskiriamas prie uždraustų medžiagų sužinojo 2008 m. gegužės 27 d. vakare apie 21 val., kai perskaitė leidinį „Valstybės žinios“. Tą pačią dieną ėmėsi priemonių nutraukti prekybai (t. 3, b. l. 51-52). Ikiteisminio tyrimo metu T. A. parodė, jog pardavinėjo kvaitulinį šalaviją iki tol kol sužinojo, kad jį uždraudė. Kai tik sužinojo, kad ši medžiaga uždrausta, iš karto išėmė ją iš prekybos, o likutį, kuris buvo neparduotas, išmetė, pašalino informaciją apie šių medžiagą pardavimą iš internetinio puslapio. Po prekybos šiomis medžiagomis nutraukimo, T. A. dar skambindavo asmenys norėdami įsigyti šios medžiagos, tačiau ji nebuvo parduodama, kadangi buvo uždrausta, be to, T. A. jos nebeturėjo (t. 1, b. l. 37-38, 41).
Aptartus T. A. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojo J. M. parodymai duoti pirmosios instancijos teisme. Šis liudytojas nurodė, jog T. A. prašymu sukūrė tinklapį, į kurį patalpino T. A. nurodytą informaciją. Tinklapio turinį galėjo keisti tik liudytojas. Liudytojas patvirtino, jog gegužės mėnesio pabaigoje jam paskambino T. A. ir pasakė, kad iš internetinės erdvės reikia išimti „Salvia divinorum“. Tą pačią dieną ši informacija iš puslapio buvo pašalinta (t. 3, b. l. 45-46). Nuteistojo parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojo R. P. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šis liudytojas nurodė, jog jis 2008 m. gegužės 27 d. iš T. A. įsigijo uždraustos psichotropinės medžiagos (Salvia divinorum), be to, praėjus mėnesiui vėl skambino nuteistajam bei prašė parduoti psichotropinės medžiagos, tačiau pastarasis pasakė, kad šia medžiaga nebeprekiauja. (t. 1, b. l. 33-34) Šie liudytojų parodymai, kolegijos nuomone, patvirtina T. A. teiginius, kad jis nesiekė prekiauti uždraustomis psichotropinėmis medžiagomis, o apie šių medžiagų priskyrimą nelegalioms pardavimo metu nežinojo.
Taigi, vertinant aptartų parodymų visumą teigtina, jog nėra jokio pagrindo netikėti T. A. paaiškinimais, kad jis apie uždraudimą prekiauti kvaituliniu šalaviju (Salvija divinorum) sužinojo tik po to, kai pardavė šią medžiagą R. P., t. y. 2008 m. gegužės 27 d., apie 21 val., o sužinojęs apie šios medžiagos draudimą iš karto nutraukė jos prekybą, likučius išmetė. Vertinant šias objektyvias aplinkybes su tuo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ papildymo“ buvo paskelbtas 2008 m. gegužės 24 d. (įsiteisėjo 2008 m. gegužės 25 d.), t. y. nuo teisės aktais neuždraustos veiklos tapimo neteisėta ir psichotropinių medžiagų pardavimo fakto praėjo trumpas laiko tarpas, teigtina, jog šių faktų visuma patvirtina, kad T. A. veiksmuose nėra būtino Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties, kadangi neįrodyta, jog jis veikė tiesiogine tyčia. Dėl šios priežasties T. A. turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. požymių.
Pirmosios instancijos teismas skundžiame nuosprendyje nurodė, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia asmens nuo baudžiamosios atsakomybės. Visgi, apeliacinės instancijos teismas mano, kad vien ši įstatymo nuostata nėra pagrindas pripažinti T. A. kaltu ir tvirtinti, jog jo veiksmuose yra tiesioginė tyčia. Aplinkybė, jog T. A. laiku nesusipažino su atitinkamais teisės aktais neįrodo jo kaltės.
Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas nusikalstamos veikos imitacijos modelio T. A. atžvilgiu taikymo pagrįstumas, tačiau abejojama jo atlikimo teisėtumu, t. y. teigiama, kad T. A. buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde išdėstomos nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo teisėtumo prielaidos, aptariamos teisės aktų nuostatos bei teismų praktika, tačiau nenurodoma, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė provokavimas. Provokacinių veiksmų pareigūnų veiksmuose, nagrinėjamu atveju, neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veikos įstatymo 6 str. 5 d., provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, jog provokacija, kaip veika, gali reikštis kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant, prašant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir įtakojančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai (Baudžiamoji byla Nr. 2K-313/2010). Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių įrodymų matyti, jog T. A. pats siūlė (internetiniame puslapyje) įsigyti psichotropinių medžiagų, pareigūnui paprašius parduoti konkrečią medžiagą, iš karto su tuo sutiko. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, jog pareigūnų veiksmais kaip nors būtų apribota T. A. veiksmų pasirinkimo laisvė. Pažymėtina ir tai, kad vien psichotropinių medžiagų laikymas su tikslu jas parduoti užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. Tokiems T. A. veiksmams pareigūnai jokio poveikio nedarė. Esant aptartoms aplinkybėms teigtina, jog nusikalstamos veikos imitacijos modelis buvo taikomas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktų.
Įvertinus visa, kas aptarta, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nuosprendis naikintinas ir T. A. išteisintinas jam nepadarius nusikaltimo, turinčio Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. požymių. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 1 p., nusprendžia : nuteistojo T. A. ir jo gynėjos apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:T. A., kaltinamą pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).Kardomąją priemonę T. A. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Daiktinius įrodymus - kompaktinę plokštelę „Verbatim“ su užrašu „DVD Nr. 1 įrašyta 2008-05-27“, palikti saugoti prie bylos, pakuotę su užrašu „Salvia IX“, plastikinį maišelį, saugomus prie šios baudžiamosios bylos, 0,549 g psichotropinės medžiagos - kvaitulinį šalaviją, saugomus Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre (2008-08-13 aktas Nr. A3-2964), sunaikinti. Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Teisėjai Leonarda Gurevičienė