Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2009-06-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-232/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2009-06-17
Bylos Nr.
1A-232/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aloyzas Kruopys (pirm.), Rūta Mickevičienė, Elena Vainienė
Nuteistasis
L. B.
Advokatai
Jonas Tamašauskas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-232/2009

Procesinių sprendimų kategorijos: 1.2.5.4, 1.1.4.2, 1.2.3.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,nuteistajam L. B. ,gynėjui advokatui Jonui Tamašauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme 1 metams;pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimo bausme 10 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 10 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinas sulaikymas ir kardomasis kalinimas nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. iki 2009 m. vasario 23 d.

Iš L. B. priteista: R. B. 980,31 Lt turtinės ir 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas bei 3000 Lt už advokato paslaugas; Valstybinei ligonių kasai 2447,30 Lt už R. B. gydymą; 103,09 litus proceso išlaidų.

Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo G. B. ir D. B. atmestas.

L. B. paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į jo turimą 76 430 Lt turtą (nekilnojamasis turtas bei sąskaitos bankuose ir kitose kreditinėse įstaigose).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 1 d., apie 22.50 val., (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo kambaryje, konflikto su žmona R. B. metu grasino ją nužudyti bei rankoje turėtu lenktiniu peiliu mostelėjo R. B. pusėn, taikydamas į pilvo sritį, tačiau pastarajai atšokus atgal ir taip išvengus sužalojimo, peiliu sugadino jos vilkėto sportinio megztinio audeklą. Po to, L. B. , tęsdamas nusikalstamą veiką, įrėmė lenktinio peilio geležtę į tame pačiame kambaryje buvusios G. M. kaklą, grasindamas ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, jog grasinimas jų atžvilgiu gali būti įvykdytas. Šiais veiksmais L. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Be to, L. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 2 d., apie 06.10 val., (duomenys neskelbtini) laiptinėje tarp 3 ir 4 aukštų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio pasikėsino nužudyti šeimos narę - žmoną R. B. , t. y. L. B. , pasakęs R. B. , kad ją nužudys, vieną kartą peiliu dūrė taikydamasis nukentėjusiajai į pilvą, tačiau jai pasisukus, pataikė į kairę juosmens sritį, po to dūrė 6 kartus peiliu taikydamasis į krūtinės ląstos kairę pusę, tačiau nukentėjusiajai dengiantis krūtinę kaire ranka, 6 vietose kiaurai perdūrė jos vilkėtos striukės kairę rankovę ir 3 kartus įdūrė į kairę ranką, tuo padarydamas juosmens kairėje srityje ir kairiame dilbyje pjautines žaizdas, durtinę - pjautinę kairio žasto kiaurinę žaizdą su stipininio nervo pažeidimu, durtinę - pjautinę kairio žasto žaizdą su stipininio nervo nupjovimu. Dėl kairio žasto durtinių - pjautinių žaizdų su stipininio nervo pažeidimais nuteistasis nesunkiai sutrikdė R. B. sveikatą. L. B. nužudymo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusioji aktyviai gynėsi bei toliau tęsti nusikalstamus veiksmus jam sutrukdė atbėgęs nukentėjusios tėvas J. M. . Šiais veiksmais L. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Šalies argumentai

Nuteistasis L. B. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį pakeisti: išteisinti jį dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį; perkvalifikuoti jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį; sušvelninti paskirtą bausmę bei sumažinti nukentėjusiajai R. B. priteistos neturtinės žalos dydį.

Apeliantas neigia grasinęs nužudyti R. B. bei G. M. . Jis mano, kad dėl pradėto ikiteisminio tyrimo pagal jo (L. B. ) pareiškimą dėl J. M. veiksmų, R. B. bei G. M. , siekdamos jam atkeršyti bei sukompromituoti, kreipėsi į policiją ir prokuratūrą bei davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Nuteistasis teigia, kad apkaltinamajame nuosprendyje padaryta nepagrįsta išvada, jog nukentėjusiųjų ir liudytojo J. M. parodymai tikėtini, nes jie yra nuoseklūs. Vien tik parodymų nuoseklumas negali būti pagrindas šiuos parodymus vertinti kaip teisingus. Kiekvienas suaugęs ir protaujantis asmuo gali duoti ir išgalvotus nuoseklius parodymus. L. B. pažymi, kad jo parodymai apie įvykį taip pat buvo nuoseklūs.

Apeliantas nurodo, kad kitos byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina minėtų nukentėjusiųjų parodymų. Liudytojas A. Šileika nieko neparodė apie nukentėjusiosioms išsakytus grasinimus bei panaudotą peilį. Šis liudytojas pasakojo, kad jam į Utenos policijos komisariatą paskambinusi R. B. skundėsi tik tuo, kad L. B. triukšmauja ir trukdo miegoti vaikams. Uždavus klausimą apie smurtą, nukentėjusioji atsakė neigiamai. Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, pokalbis su R. B. vyko ilgai, šio pokalbio metu jis išsiaiškino visą jo (L. B. ) ir R. B. santykių istoriją, todėl neįtikėtina, kad nukentėjusioji, kuriai neva buvo durta peiliu, matydama į jos motinos kaklą įremtą peilį, nepraneštų policijai apie tokį pavojingą smurtą. Liudytojas A. Šileika taip pat parodė, kad pokalbio metu jis negirdėjo jokio triukšmo, o tai įrodo, kad tuo metu jokio konflikto nukentėjusiosios namuose nebuvo. Apeliantui atrodo neįtikėtina, kad R. B. telefonu besišnekant su policijos pareigūnu, grasinantis nužudyti asmuo bei jo auka, kuriai grasinama peiliu, ramiai sėdėtų ir lauktų pokalbio pabaigos.

Nuteistasis taip pat mano, kad jo kaltė nepagrįstai grindžiama J. M. megztinio, kuriame matomas pažeistas audinys, apžiūra. Šis megztinis nebuvo tirtas specialistų, nenustatyta, kokiu daiktu audinys pažeistas, o tuo labiau - šis pažeidimas savaime negali patvirtinti, kad jį padarė L. B. . Megztinį, prieš pateikiant tyrėjams, neabejotinai galėjo pažeisti pats J. M. , kuriam reikėjo apsiginti nuo įtarimų, nurodytų prieš jį anksčiau pateiktame skunde.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad tyrimas pagal R. B. 2008 m. gegužės 28 d. pareiškimą dėl buitinio konflikto, kilusio 2008 m. gegužės 1 d., iš esmės visai nebuvo atliktas. L. B. teigia, kad jo įdukra G. B. apie įvykį, kurį dėl savo amžiaus tikrai galėjo suvokti, nebuvo apklausta. Mergaitė tikrai galėjo jį prisiminti ir nurodyti, kad peiliu jos mamai ir močiutei nuteistasis negrasino. Tokia įvykio seką patvirtina ir R. B. pareiškime nurodytos aplinkybės tik apie buitinį konfliktą, bet ne apie grasinimą nužudyti, susijusį su realiu pagrindu manyti, kad tas grasinimas gali būti įvykdytas.

Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą apeliantas kaltu taip pat neprisipažįsta, nurodydamas, kad, supykęs ir įskaudintas dėl trukdymo bendrauti su vaiku, peiliu nesunkiai sutrikdė savo buvusios žmonos R. B. sveikatą, tačiau jos nužudyti nesikėsino. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė jo parodymų apie šio įvykio aplinkybes, o kaltę pagrindė tik nukentėjusiosios ir jos tėvo J. M. parodymais, pastarojo parodymus tendencingai interpretuodamas kaltinimui palankia linkme.

Apeliantas pažymi, kad nebuvo ištirtos nusikaltimo vietoje (laiptinėje) rastos nuorūkos. Toks tyrimas galėtų patvirtinti, kad laiptinėje jis rūkė kartu su R. B. , o ne kaip melagingai teigia nukentėjusioji – laiptinėje L. B. rūkė vienas ir tykojo nukentėjusiosios.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad tiesioginės apibrėžtos tyčios nužudyti R. B. jis neturėjo, todėl, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose" 6 punktu, jo veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti. Apeliantas nurodo, kad matydamas, jog nukentėjusioji gyva ir turėdamas galimybę siekti jos gyvybės atėmimo, to nedarė, nors tuo metu durti R. B. dar vieną kartą į gyvybei pavojingą vietą - kaklą, pilvą ar krūtinę – niekas netrukdė: nukentėjusioji jo rankų nelaikė, pradėtos veikos nenutraukė ir jo tėvas J. M. , nes į įvykio vietą atėjo vėliau, kai L. B. nusikaltimo įrankį jau buvo paslėpęs rankovėje ir neketino dar kartą durti nukentėjusiajai.

Žemesnės instancijos teismas

L. B. manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojo J. M. parodymus. Nors šis liudytojas teigė matęs peilį nuteistojo rankoje, tačiau priešingai nei nurodyta apkaltinamajame nuosprendyje, jis nieko neparodė apie tai, kad L. B. peiliu buvo užsimojęs. Priešingai, atsakydamas į gynėjo klausimą pirmosios instancijos teisme, J. M. teigė, kad matydamas nuteistojo rankoje peilį, jis specialiai stebėjo jo veiksmus, ar šis nemėgins durti jo dukrai, tačiau nuteistasis to nedarė, bet peilį nuleido ir paslėpė rankovėje.

Šie apeliacinio skundo argumentai, kaip mano L. B. , paneigia teismo išvadą, kad durdamas keletą kartų peiliu R. B. ir visuomet pataikydamas jai į kairę ranką, nuteistasis turėjo tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti nukentėjusiajai gyvybę, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota tik pagal pasekmes, kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliantas taip pat abejoja, ar teisingai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už šeimos nario nužudymą (Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Nors jo santuoka nusikaltimo padarymo metu su R. B. oficialiai dar nebuvo nutraukta, tačiau realiai šeimos santykių tarp jų nebuvo, jie gyveno skyrium, nebevedė bendro ūkio. Tai pripažino ir pati nukentėjusioji, šias aplinkybes nurodžiusi ieškinyje dėl santuokos nutraukimo. Nepripažinus šios nuteistojo veiką kvalifikuojančios aplinkybės, jo veika, net ir įrodžius jo kaltę dėl pasikėsinimo nužudyti, turėjo būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio l dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas paskyrė jam per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Kadangi jis išgyvena dėl mažamečių vaikų, labai gailisi dėl R. B. sveikatos sutrikdymo, jos atsiprašė, padaryta veika nesukėlė labai sunkių padarinių, nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl jam (L. B. ) turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė.

Šalies argumentai

L. B. taip pat nesutinka ir su nukentėjusiajai R. B. priteistos neturtinės žalos dydžiu. Atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus, skausmą, nepatogumus ir kitas aplinkybes, jai padaryta neturtinė žala teismo turėjo būti įvertinta žymiai mažesne pinigine suma.

Šios apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, nuteistojo manymu, leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei neteisingai paskirta bausmė.

Nukentėjusioji R. B. atsikirtime į apeliacinį skundą prašo nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Atsikirtime į apeliacinį skundą teigiama, kad L. B. kaltę dėl grasinimo nužudyti R. B. bei G. M. patvirtina nukentėjusiųjų bei liudytojo J. M. parodymai. Nuteistojo manymas, kad R. B. kreipėsi į Utenos rajono policijos komisariatą bei į prokuratūrą tik norėdama sukompromituoti L. B. , kad jo pareiškimo prieš J. M. tyrimas būtų nutrauktas, yra nepagrįstas, paremtas tik subjektyviu jo paties vertinimu, todėl manytina, kad tai yra jo pasirinkta gynybinė pozicija. Lietuvos Respublikos BK įtvirtintos teisės normos gina žmogaus teises bei laisves, tarp ir teisę į gyvybę nuo nusikalstamų veikų, nepriklausomai nuo anksčiau pradėtų ikiteisminių tyrimų, todėl padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi įtakos, ar nusikalstamos veikos padarymo metu buvo tiriamos kitų asmenų nusikalstamos veikos, kurios neturi jokio ryšio su L. B. padarytomis nusikalstamomis veikomis. Nusikalstamų veikų tyrimas vykdomas atsižvelgiant į faktines aplinkybes, o ne subjektyvų asmens faktinių aplinkybių suvokimą, ikiteisminis tyrimas grindžiamas įrodymų rinkimu, o ne asmenų kompromitavimu, kaip nurodo nuteistasis. Be to, ikiteisminis tyrimas dėl J. M. veikos buvo nutrauktas ne dėl to, jog nukentėjusios kreipėsi į Utenos rajono policijos komisariatą ir prokuratūrą dėl L. B. nusikalstamos veikos, o dėl to, jog tam buvo įstatyminis pagrindas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau - Lietuvos Respublikos BPK).

Šalies argumentai

R. B. mano, kad nuteistojo teiginys, jog parodymų nuoseklumas negali būti pagrindas šiuos parodymus vertinti kaip teisingus, o kiekvienas suaugęs ir protaujantis asmuo gali duoti ir išgalvotus nuoseklius parodymus, yra nepagrįstas. Nukentėjusioji pažymi, jog nukentėjusysis asmuo ir liudytojas prieš duodami parodymus prisiekia ir atsako už melagingus parodymus (Lietuvos Respublikos BPK 28 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis apeliaciniame skunde savo motyvus grindžia liudytojo A. Šileikos parodymais, kurie R. B. manymu, nepatvirtina nukentėjusiųjų parodymų apie joms išsakytus realius grasinimus. Pažymėtina, jog liudytojo A. Šileikos, kuris yra policijos pareigūnas, parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu netgi prieštarauja jo paties rašytiniams parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Kaip išaiškėjo teisiamojo posėdžio metu, A. Šileika, kaip policijos pareigūnas, net neužregistravo R. B. skambučio, jis žinojo, jog L. B. jau buvo teistas už fizinio smurto naudojimą R. B. atžvilgiu 2008 m. sausio 18 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, iš esmės nesidomėjo, kas iš tiesų atsitiko, nes savo rašytiniuose parodymuose nurodė, jog "supratau, kad tai yra buitinis konfliktas". A. Šileikos situacijos subjektyvus vertinimas nepaneigia nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, nes policijos pareigūnai į įvykio vietą nenuvyko, įrodymų nerinko, aplinkybių netikslino. Nors A. Šileika savo rašytiniuose parodymuose nurodė, jog R. B. buvo susijaudinusi, tačiau kaip policijos pareigūnas nesiekė išsiaiškinti tikrosios situacijos.

Apeliacinio skundo motyvas apie tai, jog liudytojas A. Šileika telefoninio pokalbio metu negirdėjo triukšmo, ir tai įrodo, kad jokio konflikto namuose nebuvo, yra nepagrįstas. Nukentėjusiosios manymu, jai skambinant policijos pareigūnams, jau ankščiau teistas L. B. , būdamas suaugęs ir protingas žmogus, žinojo visas pasekmes, todėl nešūkavo, siekdamas, kad policijos pareigūnai neišsiaiškintų jo nusikalstamos veikos.

Nukentėjusioji atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos dėl šio įvykio iš karto neatliko kai kurių procesinių veiksmų, taip pat nepaneigia nuteistojo L. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką. Pažymėtina, jog dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neveikimo buvo rašyti skundai, todėl ikiteisminio tyrimo metu buvo patvirtintos visos nukentėjusiųjų ir liudytojų nurodytos aplinkybės, surinkti visi nuteistojo L. B. nusikalstamą veiką patvirtinantys įrodymai.

Šalies argumentai

R. B. nurodo, kad nukentėjusiosios turėjo pagrindą manyti, jog L. B. grasinimai gali būti realiai įvykdyti, nes pastarasis jau buvo teistas už fizinio smurto naudojimą, teisiamojo posėdžio metu išklausyti įrašai bei byloje esančių žinučių turinys aiškiai įrodo, jog L. B. sąmoningai ir ilgą laiko tarpą grasina susidoroti su R. B. , jos vaikais ir tėvais.

Išdėstytos aplinkybės, nukentėjusiosios R. B. teigimu, patvirtina, kad L. B. pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį.

Šalies argumentai

L. B. teiginiai, jog jo parodymus dėl kitos jam inkriminuotos veikos padarymo pirmosios instancijos teismas atmetė praktiškai jų neištyręs, jo kaltė įrodyta remianti tik nukentėjusiosios ir jos tėvo J. M. parodymais, kurie interpretuojami kaltinimui palankia linkme, yra nepagrįsti. Šie nuteistojo motyvai turėtų būti vertintini kaip jo gynybinė pozicija, be to, esant sunkaus neblaivumo laipsniui, tikėtina, kad visų įvykio aplinkybių nuteistasis ir negali prisiminti, o davė parodymus, kurie jam yra naudingi. Nuteistojo L. B. tiesioginė tyčia pasikėsinant nužudyti įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurie patvirtina, kad jis sąmoningai ruošėsi šiam nusikaltimui, laukė tinkamos progos, su savimi nešiojosi peilį. Tai, kad nuteistasis L. B. ruošėsi nusikaltimui, kurį padarė 2008 m. rugsėjo 2 d., įrodo liudytojų parodymai, jo paties prisipažinimas. Liudytoja Ž. Ž. patvirtino, kad L. B. prie namo, kuriame gyveno R. B. su vaikais, matydavo dažnai. Liudytoja V. M. patvirtino, kad 2008 m. rugsėjo 2 d. anksti ryte matė prie automobilio tvarkingai padėtą peilį, kepuraitę, kuprinę ir vyriškį, kuris slapstėsi už mašinų, o atvykus greitosios pagalbos automobiliui prie namo, kuriame jis sunkiai sužalojo savo žmoną R. B., pabėgo. Nukentėjusiosios manymu, šios liudytojų papasakotos aplinkybės įrodo, kad L. B. labai gerai suvokė savo veiksmus, visiškai nebuvo susijaudinęs ar pasimetęs, laukė kol atvyks greitoji medicinos pagalba, susidėjo savo daiktus ir nusikaltimo įrankį tvarkingai prie automobilio, po to šiuos daiktus pasiėmė ir pasišalino iš įvykio vietos. Visi šie jo atlikti veiksmai atitinka tiesioginės tyčios turinį.

Atsikirtime į apeliacinį skundą taip pat pažymima, kad byloje esantys įrodymai paneigia nuteistojo L. B. teiginius, jog jis nesiekė nužudyti R. B. , o pasirodant J. M. , jis jau buvo nutraukęs savo nusikalstamus veiksmus. Toks subjektyvus bylos aplinkybių vertinimas dar kartą patvirtina, jog nuteistasis siekia tik švelnesnės bausmės, visiškai nesigaili padaręs nusikalstamą veiką. L. B. tiesioginę tyčią pasikėsinant nužudyti R. B. įrodo ne tik liudytojo J. M. parodymai, bet ir kiti byloje esantys įrodymai. Prieštaravimų tarp liudytojų parodymų ir nukentėjusiosios parodymų nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nukentėjusioji mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pripažino L. B. kaltu dėl pasikėsinimo tyčia nužudyti R. B. ir skyrė sankcijos ribose numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ir klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. B. , kuri dėl L. B. padaryto nusikaltimo patyrė ir iki šiol patiria labai didelį fizinį skausmą. Nėra jokių garantijų, kad sužalota ranka bus visiškai išgydyta, kad neliks negrįžtamų pasekmių ir nukentėjusioji visam likusiam gyvenimui neliks neįgalia ir dalinai nedarbinga. Atsikirtime į apeliacinį skundą nurodoma, kad patirtas dvasinio sukrėtimo pasekmės tiek nukentėjusiajai, tiek ir mažamečiams vaikams liks visam laikui. Iki šiol nukentėjusioji jaučia baimę, eidama miegoti bijo net užgesinti šviesą, bijo tamsiu paros metu išeiti į gatvę, viena įeiti į namo laiptinę, krūpčioja eidama gatve, pajutusi kitą žmogų einant iš paskos. Nukentėjusioji taip pat patyrė ir patiria nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Be fizinio skausmo, ji iki šiol beveik nevaldo sužalotos rankos, negali atlikti būtiniausių buitinių darbų, negali įsidarbinti ir tuo užtikrinti savo mažamečių vaikų pragyvenimą, privalo priimti jos tėvų teikiamą materialinę paramą. R. B. pažymi, kad nepatogumai pasireiškia ir tuo, kad išėjus į gatvę, žmonės atkreipia dėmesį į jaunos moters nevaldomą ranką, įtvarus, dėl didelių randų ji negali vilkėti berankovių palaidinių. Šie nepatogumai tęsiasi daugiau kaip pusę metų, dėl jų atsirado emocinė depresija, varžymasis, bendravimo su kitais žmonėmis sąmoningas ribojimas, bendravimo galimybių sumažėjimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl grasinimo nužudyti

Apeliantas savo skunde iš dalies teisus teigdamas, kad vien parodymų nuoseklumas dar nėra pagrindas visiškai jais vadovautis, nustatant faktines bylos aplinkybes. Tačiau tai labiau taikytina tiems atvejams, kai kalbama apie vieno asmens parodymus. Tuo tarpu, kai keli asmenys nuosekliai nurodo tas pačias aplinkybes, kurios sutampa ir tarpusavyje, jų parodymų patikimumas yra kur kas aukštesnis, nes daug mažiau tikėtina, kad keli asmenys sugebėtų tas pačias aplinkybes, kurios neatspindi faktiškai buvusių įvykių, nupasakoti vienodai. Šioje byloje tiek R. B. , tiek G. M. ne tik nuosekliai, bet ir iš esmės vienodai parodė apie tai, kad L. B. 2008-05-01 vakare konflikto su R. B. metu žodžiu grasino ją nužudyti bei rankoje turėtu lenktiniu peiliu mostelėjo R. B. pusėn, taikydamas į pilvo sritį, tačiau jai atšokus atgal ir taip išvengus sužalojimo, peiliu pažeidė jos vilkėto sportinio megztinio audeklą, po ko L. B. , toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, įrėmęs lenktinio peilio geležtę į tame pačiame kambaryje buvusios G. M. kaklą, tuo veiksmu ir žodžiu grasino nužudyti R. B. motiną G. M. . Apie tokius L. B. veiksmus R. B. parodė ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus per apklausas (b. l. 11-12, 52-54, 56-57, t. 1), parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 14-16, t. 1), o taip pat ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 128-129, t. 2). Nukentėjusioji G. M. ikiteisminio tyrimo metu per apklausas (b. l. 31-32, 106-107, t. 1) bei pirmosios instancijos teisme (b. l. 129-130, t. 2) papasakojo tokias pat minėto įvykio aplinkybes.

Jų parodymus nors ir netiesiogiai, patvirtina ir liudytojo J. M. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Šis, nors pats 2008-05-01 įvykio nematė, patvirtino, kad kitą dieną susitikus su nukentėjusiomis, matė, kad šios išsigandusios ir iš jų pasakojimų sužinojo, kad L. B. abiem grasino peiliu, sugadino megztinį, reikalavo R. B. klauptis ir prašyti atleidimo (b. l. 130-131, t. 2). Šio liudytojo parodymai taip pat nuoseklūs, nes ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė labai panašias jam žinomas įvykio aplinkybes (b. l. 93-94, t. 1).

Nukentėjusiųjų ir liudytojo parodymus apie grasinimą peiliu patvirtina ir daiktų pateikimo bei daiktų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie tai, kad apžiūrėjus J. M. pateiktą moterišką megztinį, jo priekyje rastas 6 cm ilgio neištisinis audinio pažeidimas (b. l. 23-26, t. 1). Negalima nesutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad šis pažeidimas pats savaime neturi informacijos apie jo padarymo laiką, būdą ir pažeidimą padariusį asmenį. Tačiau vertinant bylos duomenis kaip visumą, šis drabužio, kurį aptariamo įvykio metu vilkėjo nukentėjusioji R. B. , pažeidimas patvirtina tiek jos, tiek nukentėjusiosios G. M. , tiek ir liudytojo J. M. parodymus. L. B. kelia prielaidą, kad tą pažeidimą galėjo padaryti pats J. M. siekdamas apsiginti nuo įtarimų, kuriuos jis (L. B. ) nurodė pareiškime policijai, prašydamas J. M. nubausti dėl jo sužalojimo. Nukentėjusiųjų parodymus apeliantas taip pat vertina kaip priemonę šiam tikslui pasiekti.

Teisėjų kolegija tokį apeliacinio skundo teiginį atmeta kaip nelogišką ir nepagrįstą. Ikiteisminis tyrimas J. M. dėl grasinimo nužudyti L. B. buvo nutrauktas 2008-05-09 nurodant, kad J. M. nepadarė tokios nusikalstamos veikos (b. l. 7-8, t. 2). Taigi, po šio nutarimo įsiteisėjimo joks pavojus J. M. dėl L. B. pareiškimo negrėsė ir „gintis“ tokiu būdu, klastojant parodymus, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nei J. M. , nei nukentėjusiosioms nebuvo jokios prasmės. Be to, parodymus šie asmenys apie 2008-05-01 įvykius davė po paminėto nutarimo priėmimo praėjus mėnesiui ir kur kas daugiau laiko - 2008-06-09, 2008-06-11, 2008-09-11, 2008-10-07, 2008-10-16, 2008-12-05, 2009-01-21. Be to, nelabai suvokiama ir tai, kaip kaltinimai L. B. , kuriuos šis vadina nepagrįstais, gali įtakoti ar net panaikinti J. M. L. B. keltus kaltinimus. Pagaliau neaišku, kodėl J. M. , kurį L. B. įtaria daiktinio įrodymo klastojimu, (tai reikštų, kad klastojantis asmuo visiškai nepaiso ne tik moralės, bet ir teisės normų) tą įrodymą suklastojo palyginus nedaug, o nepadarė žymiai didesnių pažeidimų drabužyje ar net pačioms nukentėjusiosioms, kad galėtų L. B. apkaltinti kur kas sunkesnio nusikaltimo padarymu.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija vadovaujasi ir remiasi nukentėjusiųjų bei J. M. parodymais ir konstatuoja, kad grasinimo nužudyti aplinkybes pirmosios instancijos teismas ištyrė išsamiai ir nuosekliai, jas teisingai nustatė ir tinkamai kvalifikavo. Tai, kad nebuvo apklausta nukentėjusiosios ir apelianto dukra G. B. , gim. 2001-09-02, nelaikytina bylos nagrinėjimo trūkumu, nes įvykio metu jai tebuvo 6 metai ir apklausa apie tėvų nesantaiką tik traumuotų vaiką, o atskleisti teisiškai reikšmingas įvykio aplinkybes tokio amžiaus vaikai paprastai nepajėgia. Be to, įvykio aplinkybės nustatytos iš suaugusių asmenų parodymų.

Nustatytų šio įvykio aplinkybių teisingumo nepaneigia ir apeliaciniame skunde minimo policijos pareigūno A. Šileikos parodymai. Pastarasis parodė, kad telefonu paskambinusi nukentėjusioji R. B. nesakė, jog L. B. grasino nužudyti, nepatvirtino ir smurto vartojimo. Tačiau tai nepaneigia to, kad buvo ir grasinimai ir smurtas. Iš nukentėjusiosios R. B. parodymų matyti, kad ji norėjo iškviesti policiją, tačiau skambindama nedrįso visko išaiškinti, nes L. B. grasino peiliu jos motinai. Toks paaiškinimas logiškas ir įtikinamas, nes pats skambutis policijai jau rodo, kad skambinantysis turi problemą didesnę negu „nedavimą vaikams miegoti“ ir pageidauja policijos įsikišimo. Pagaliau ir pats A. Šileika pripažino, jog jis „pats įvertino, kad konflikto nebuvo“ (b. l. 131, t. 2).

Apeliaciniame skunde L. B. dar nurodo, kad ir pareiškime policijai kalbama ne apie grasinimą nužudyti, o apie buitinį konfliktą. Ir su tuo sutikti nėra pagrindo, nes iš R. B. prokuratūroje gautame 2008-05-29 skunde aiškiai nurodyta, kad L. B. grasino nužudyti tiek ją, tiek G. M. (b. l. 4-5, t.1). Šis grasinimas buvo padarytas turint peilį, juo mostelint R. B. , pažeidžiant džemperį ir šį peilį įremiant į kaklą kitai nukentėjusiajai. Visi šie veiksmai patvirtina, kad buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Todėl ši L. B. veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.

Dėl pasikėsinimo nužudyti

Pats L. B. neneigia, kad jis 2008-09-02 ankstyvą rytą, Utenoje, Taikos g. 84 namo laiptinėje nukentėjusiajai R. B. virtuviniu peiliu, vieną kartą pjovė į ranką, norėdamas sukelti skausmą., o jai ėmus rėkti, būdamas išsigandęs, mosikavo peiliu ir galėjo suduoti jai dar keletą smūgių. Tačiau jis tvirtina, kad neturėjo tikslo nužudyti. Jis teigia, kad jei būtų norėjęs tai padaryti, būtų galėjęs suduoti smūgius į gyvybiškai svarbias vietas, tačiau to sąmoningai nedarė, parkritusią nukentėjusiąją kėlė ir pastarosios tėvas J. M. pasirodė kaip tik tuo metu.

Tai, kad L. B. sudavė nukentėjusiajai R. B. smūgius peiliu, kuriais padarė jai keturis atskirus sužalojimus: durtinę - pjautinę kairio žasto kiaurinę žaizdą su stipininio nervo pažeidimu, durtinę - pjautinę kairio žasto žaizdą su stipininio nervo nupjovimu, kairio dilbio ir juosmens pjautines žaizdas, įrodo nukentėjusiosios R. B. , liudytojo J. M. parodymai bei specialisto išvada. Be to, iš nukentėjusiosios R. B. striukės apžiūros protokolo matyti, kad ji atskirose vietose sutepta dėmėmis, panašiomis į kraują. Striukės apatinėje nugarinėje dalyje yra kiauryminis audeklo pažeidimas, kairėje rankovėje yra 6 kiauryminiai audeklo pažeidimai (b.l. 76-83, t. 1 ).

Siekiant teisingai kvalifikuoti kaltininko veiksmus, kuriais padaryti jau minėti nukentėjusiosios R. B. kūno sužalojimai ir jos striukės pažeidimai, būtina nustatyti kaltininko tyčios turinį, nusikalstamos veikos pasibaigimo priežastis. L. B. , kaip minėta, prašo jo veiką kvalifikuoti pagal pasekmes, t. y. kaip tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą, teigdamas, kad tikslo nužudyti R. B. neturėjo.

R. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad L. B. daugiabučio namo laiptų aikštelėje tarp 3 ir 4 aukštų jai pasakė, kad ją nužudys ir smogė, kaip jai pasirodė, kumščiu. Ji sukosi, atsuko nugarą ir smūgis kliuvo į nugarą. Ji suklupo, po to atsistojo. Atsistojusi paklausė L. B. „už ką“, o jis į tai pasakė - „dar šneki, nebešnekėsi“. Ji matė L. B. smūgiuojant į kairę krūtinės pusę, kiek galėdama dengėsi kaire ranka, sukiodama ją kaip įmanydama. Jautė smūgius ir galvojo, kad ją krečia elektra. Nukentėjusioji parodė, kad atsimena, kaip gynėsi nuo pirmo smūgio, po to gynėsi intuityviai, pati nesuprasdama, kaip sukiojo ranką, kad jai nepataikytų į krūtinę, nes matė, kad taikoma smogti į krūtinės kairę pusę. Viskas vyko labai greitai. Ji ėmė klykti, šaukė tol, kol išgirdo savo tėvo J. M. balsą, kuris atbėgęs lyg tai įšoko į vidurį tarp jos ir L. B. . Ji tada bėgo namo į penktą aukštą ir ten neteko sąmonės. Nukentėjusioji parodė, kad peilio nematė, jai atrodė, kad ją purto elektra, todėl kiek išgalėdama sukiojosi ir dengėsi kaire ranka nuo smūgių į krūtinę (b. l. 128-129,136, t. 2). Tokius pat parodymus apie šį įvykį R. B. davė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2008-09-11 (b. l. 52-54, t. 1), taip pat ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 59-64,t. 1). Taigi, ir apie šį įvykį nukentėjusiosios R. B. parodymai yra nuoseklūs. Jos parodymus atitinka ir liudytojo J. M. parodymai. Šis pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2008-09-02 apie 6 val. būdamas savo bute išgirdo klyksmą ir išbėgo į laiptinę pažiūrėti. Nubėgęs laiptais žemyn pamatė besitraukiančią nuo L. B. dukrą ir prieš ją stovintį bei peiliu užsimojusį L. B. . Peilio geležtė buvo 8-10 cm ilgio. Pribėgęs jis įšoko į tarpą. Pamatęs jį, L. B. pasakė „nelįsk ir tau tas pats bus“ ir nubėgo žemyn. Liudytojas parodė manantis, kad jei ne jo pasirodymas, nukentėjusioji būtų buvusi nužudyta (b. l. 130-131, t. 2). Šie parodymai paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad J. M. neparodė apie tai, jog L. B. prieš R. B. buvo užsimojęs smogti peiliu. Ikiteisminio tyrimo metu J. M. situaciją apibūdino kiek kitaip, teigdamas, kad L. B. vijosi jo dukrą, norėdamas įdurti. (b. l. 92, 93-94, t. 1). Taip jis parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 95-97, t. 1). Teisme liudytojas tokį neatitikimą parodymuose aiškino tuo, kad vijimąsi paminėjo dėl to, kad dukra judėjo (b. l. 131, t. 2). Nežiūrint šio netikslumo, liudytojo parodymai esminiu klausimu – ką darė ar ką bandė padaryti L. B. nukentėjusiajai, t. y, kad jis bandė jai įdurti peiliu, yra visiškai vienodi ir patikimi. Šie liudytojo ir nukentėjusiosios R. B. parodymai iš esmės vienodi, juos patvirtina ir teisės medicinos specialisto išvada bei striukės apžiūros protokolas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių asmenų parodymais, nustatydamas L. B. veiksmus ir tyčios turinį.

Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir L. B. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir, atsižvelgdamas į tų parodymų nenuoseklumą bei prieštaravimą kitiems, patikimiems įrodymams, motyvuotai laikė juos nepatikimais, įvertino juos kaip gynybinę versiją. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu. Apeliacinio skundo teiginiai, kad apelianto parodymai teisme nebuvo įvertinti atmestini kaip nepagrįsti, nes tai prieštarauja skundžiamamo nuosprendžio turiniui.

Pirmosios instancijos teismas atidžiai ir tinkamai įvertino ir kaltininko tyčios turinį. Tai, kad L. B. gana grėsmingu įrankiu – peiliu - siekė suduoti keletą smūgių į nukentėjusiosios R. B. krūtinę ir pilvą, kur yra gyvybiškai svarbūs žmogaus organai, taip pat prieš šiuos veiksmus net du kartus tiesiogiai išsakytas grasinimas nužudyti, taip pat liudytojo J. M. pasirodymas, sąlygojęs nusikalstamų veikų pasibaigimą, patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad L. B. turėjo tiesioginę apibrėžtą tyčią nužudyti. Esant šioms aplinkybėms, jo veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnį, kaip tai numato ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punktas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. B. pasikėsino nužudyti šeimos narį, todėl L. B. veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Tai ar L. B. prieš pasikėsinimą laukė R. B. laiptinėje, ar ją sutiko kitoje vietoje, taip pat jo elgesys po baigto pasikėsinimo, veikos kvalifikavimui įtakos neturi, todėl atskirai ir neanalizuojamas.

Apeliaciniame skunde pagrįstai ginčijamas nužudymą kvalifikuojančio požymio buvimas. Iš nukentėjusiosios R. B. parodymų matyti, kad nuo 2007 m. birželio mėnesio ji nebegyveno su L. B. . Tais pačiais metais ji kreipėsi į teismą dėl ištuokos (b. l. 128, t. 2). Nuo tada, kai jie kartu nebegyveno ir iki pasikėsinimo nužudyti, buvo praėję daugiau kaip metai laiko. 2007-06-05, kaip matyti iš sutarties, L. B. ir R. B. buvo pasidaliję turtą pas notarą sudaryta sutartimi (b. l. 2-3, t. 2). Nors teismo sprendimas dėl ištuokos tarp L. B. ir R. B. priimtas tik 2008-10-22 (b. l. 9-16, t. 2), teisėjų kolegijos nuomone, R. B. pasikėsinimo ją nužudyti 2008-09-02 metu nelaikytina L. B. šeimos nare pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą požymį. Lietuvos Respublikos BK 248 straipsnio 2 dalis nustato, kad „nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai“. Lietuvos Respublikos CK 3. 53 straipsnio 2 dalis nustato, kad „preziumuojama, kad santuoka faktiškai iširo, jeigu daugiau nei metus sutuoktiniai netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo“. Remdamasi šiomis teisės normomis teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad vien dėl to, kad nebuvo užbaigtos teisinės santuokos nutraukimo procedūros, nors realiai L. B. ir R. B. kartu daugiau kaip metus negyveno, L. B. padarytas pasikėsinimas nužudyti neturi būti kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti šeimos narį. Todėl jo veika iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuotina į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, kuri numato atsakomybę už pasikėsinimą nužudyti nesant šį nusikaltimą kvalifikuojančių aplinkybių. Dėl tos pačios priežasties pakeistinas ir vienos iš veikų (pasikėsinimo nužudyti) aprašymas. Ši veika apibūdintina šitaip: „L. B. 2008 m. rugsėjo 2 d., apie 06.10 val., Utenoje, Taikos g. 84 namo laiptinėje tarp 3 ir 4 aukštų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio pasikėsino nužudyti R. B. , t. y. L. B. , pasakęs R. B. , kad ją nužudys, vieną kartą peiliu dūrė taikydamasis nukentėjusiajai į pilvą, tačiau jai pasisukus, pataikė į kairę juosmens sritį, po to dūrė 6 kartus peiliu taikydamasis į krūtinės ląstos kairę pusę, tačiau nukentėjusiajai dengiantis krūtinę kaire ranka, 6 vietose kiaurai perdūrė jos vilkėtos striukės kairę rankovę ir 3 kartus įdūrė į kairę ranką, tuo padarydamas juosmens kairėje srityje ir kairiame dilbyje pjautines žaizdas, durtinę - pjautinę kairio žasto kiaurinę žaizdą su stipininio nervo pažeidimu, durtinę - pjautinę kairio žasto žaizdą su stipininio nervo nupjovimu. Dėl kairio žasto durtinių - pjautinių žaizdų su stipininio nervo pažeidimais nuteistasis nesunkiai sutrikdė R. B. sveikatą. L. B. nužudymo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusioji aktyviai gynėsi bei toliau tęsti nusikalstamus veiksmus jam sutrukdė atbėgęs nukentėjusios tėvas J. M. “.

Dėl bausmių ir civilinio ieškinio

Veika (pasikėsinimas nužudyti) už kurią L. B. nuteisiamas šiuo nuosprendžiu yra mažiau pavojinga negu ta, už kurią jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Todėl jam skirtina nauja, švelnesnė bausmė. Be pirmosios instancijos teismo jau nurodytų bausmės skyrimo motyvų, kolegija dar atsižvelgia į tai, kad L. B. vis tik nebandė visomis prieinamomis priemonėmis siekti nukentėjusiosios R. B. mirties, o atsiradus kliūčiai (pasirodžius jos tėvui) pats pasišalino, ir tai turėjo įtakos, kad nukentėjusiajai padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kolegija atsižvelgia ir į tai, kad L. B. nors ir neigdamas savo tyčią, kurią nustatė teismai, pripažino faktiškai atliktus veiksmus, atsiprašė nukentėjusiosios. Dėl nurodytų motyvų jam skirtina švelnesnė, minimali bausmė.

Teisėjų kolegija sutinka ir su apeliacinio skundo teiginiais dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismų praktikoje net už baigtą nužudymą (neretai ir padarytą esant vienai ar net daugiau kvalifikuojančių aplinkybių) priteisiamas panašaus dydžio ar mažesnis neturtinės žalos atlyginimas kaip skundžiamame nuosprendyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-04-21 nutartimi paliko galioti Kauno apygardos teismo 2008-07-11 nuosprendį, kuriuo už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis (Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas) iš nuteistųjų A. J. ir P. J., o pastarajam neišgalint – iš atsakovų V. J. ir R. J. nukentėjusiajai D. T. solidariai priteistas 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (bylos Nr. 2K-98/2009). Tas pats teismas 2009-01-12 nutartimi paliko galioti Panevėžio apygardos teismo 2008-05-07 nuosprendį, kuriuo už Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą iš nuteistojo V. Č. nukentėjusiajai S. L. priteistas 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (bylos Nr. 2K–22/2009). Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu J. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį (b. l. už nesunkų sveikatos sutrikdymą) Iš J. B. nukentėjusiajai K. R. priteistas 500 Lt neturtinei žalos atlyginimas. Kasaciniu skundu šioje byloje nukentėjusioji prašė padidinti priteistos neturtinės žalos dydį, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-06-26 nutartimi paliko galioti minėto teismo nuosprendį ir priteistos neturtinės žalos dydžio nepakeitė (bylos Nr. 2K-282/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-12-16 nutartimi atmetė J. B., nuteisto pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, kasacinį skundą, kuriuo jis prašė sutrumpinti paskirtos bausmės laiką bei sumažinti apeliacinės instancijos teismo už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą priteistą 10 000 Lt neturtinės žalos dydį (bylos Nr. 2K-408/2008).

Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios sveikata surikdyta nesunkiai. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo nustatytas, jam ilgam laikui atimta laisvė, jis ir pats pripažįsta savo elgesio smerktinumą, todėl baimė ir nerimas dėl ateities sietini tik su minėto sveikatos sutrikdymo pasekmių šalinimu. Atsižvelgdama į teismų praktiką panašiose bylose, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra aiškiai per didelis ir jis sumažintinas iki 30000 litų. Todėl nuosprendis pakeistinas ir dėl netinkamai priteisto neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. nuosprendį pakeisti:

nuteistojo L. B. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą L. B. nubausti septyneriems metams laisvės atėmimo. Šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su vienerių metų laisvės atėmimo bausme, L. B. paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį, ir nustatyti jam galutinę subendrintą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš L. B. R. B. priteistą 70000 litų neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 30000 litų.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjaiAloyzas Kruopys Rūta Mickevičienė Elena Vainienė