Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas I. S. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 120 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Skunde ir atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 51–52) remiasi šiais argumentais:

2.1. Paaiškina, kad nuo 2016 m. rugsėjo mėn. (tikslios datos nepamena ir ją prašo patikslinti atsakovės) iki skundo pateikimo dienos (2019 m. balandžio 4 d.) yra laikomas drausmės grupėje kamerų tipo patalpose. Mano, kad šiose patalpose kalinimo sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų, žeminą žmogaus orumą.

2.2. Nurodo, kad visą kalinimo drausmės grupėje laiką buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas pakankamas dirbtinis apšvietimas, o šviestuvai buvo techniškai netvarkingi (be apsauginių gaubtų). Be to, trūko natūralios šviesos, langas techniškai netvarkingas (lango stiklas buvo suskilęs).

2.3. Teigia, kad dėl šių priežasčių jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė regėjimo sutrikimais, peršalimais, depresija, socialinių santykių pablogėjimu, nesaugumu, emocine įtampa, nemiga.

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, remdamasis šiais argumentais:

3.1. Atsiliepime į skundą (b. l. 9–13) nurodo, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 15 pareiškėjas atlieka bausmę nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. Kartu su skundu pateikė nutarimus, iš kurių matyti, kokiose kamerų tipo patalpose pareiškėjas atliko nuobaudas bei jų atlikimo laikotarpiai. Kamerų tipo patalpose pareiškėjas atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

3.2. Paaiškina, kad visos Vilniaus PN patalpos, tame tarpe ir kamerų tipo patalpa Nr. 15 K, įrengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai.

3.3. Pabrėžia, kad kiekvienoje Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje yra įrengta po du šviestuvus (pačioje kameroje, sanitariniame mazge įrengtas atskiras šviestuvas), su apsauginiais gaubtais. Šviestuvų įrengimas užtikrina patalpų dirbtinį apšvietimą, nustatytą Higienos normoje. Nuobaudas atliekantys nuteistieji nuolat ardo, laužo kamerose įrengtus šviestuvus. Teigia, jog ginčo kameroje vienas šviestuvas jau buvo nulaužtas ir sugadintas, kito šviestuvo nulaužtas apsauginis gaubtas. Akcentuoja, kad nustatyti pažeidimai yra pašalinti.

3.4. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl 120 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų – Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam tinkamo, teisinį reglamentavimą atitinkančio, natūralaus ir dirbtinio apšvietimo bei techniškai tvarkingų langų ir šviestuvų, jam kalint kameroje Nr. 15, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėn. (pareiškėjas tikslios datos nepamena, tuo tarpu, atsiliepime atsakovas patikslino, jog kameroje Nr. 15 pareiškėjas atliko bausmę nuo 2018 m. rugsėjo 19 d.) iki skundo pateikimo dienos (2019 m. balandžio 4 d.) (toliau – ir ginčo laikotarpis).

5. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

6. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas).

7. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015).

7.1. Pagal HN 134:2015 14 punktą gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 punktas).

7.2. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas tam tikrą laiką ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 15 K. Iš byloje esančios medžiagos (b. l. 3–5) nustatyta, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas 2019 m. vasario 20 d. atliko patikrinimą Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 15 K. Patikrinimo metu nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 15 K, yra pakabintas dirbtinio apšvietimo šviestuvas, kurio konstrukcija numato apsauginį gaubtą, tačiau kontrolės metu apsauginio gaubto nebuvo, taip pat, lango stiklas buvo suskilęs, tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimų. Išmatuota bendra dirbtinė apšvieta kamerų tipo patalpoje buvo 144–163 lx, tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų. Šie pažeidimai buvo nedelsiant pašalinti (b. 1. 14). Įsigaliojus Lietuvos higienos normai HN 134:2015 nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neliko nuostatų dėl natūralaus apšvietimo koeficiento verčių. Patikrinimo akte (b. l. 3–5) taip pat nustatyta, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kamerą Nr. 15 K per atidaromą langą – langas atsidaro ir užsidaro. Taigi, natūrali šviesa patenka per kameroje įrengtą langą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN administraciją su prašymais ir skundais nesikreipė, higienos normų neatitikčių šalinti neprašė, taip pat nėra duomenų, jog Vilniaus PN administracija būtų atsisakiusi pašalinti tam tikrus neatitikimus higienos normų reikalavimams. Priešingai, visi nustatyti pažeidimai operatyviai pašalinti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

8. Pareiškėjas prašo priteisti 120 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

8.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Kaip jau minėta, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

8.2. Šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš pirmiau nurodytų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo (žr. pvz., LVAT 2013 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. A-858–610/2013, 2015 m sausio 29 d. nutartis byloje Nr. A-130–858/2015, 2015 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Nr. A-315–602/2015), atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti.

9. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-261-3555/2011).

10. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.