Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams Aidui Mažeikai, Artūrui Balčiūnui, Sigitui Lukauskui, Sauliui Zakarevičiui, Stasiui Zabitai, Aldevinui Švedui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. gynėjo, nuteistojo E. T. gynėjo ir nuteistojo R. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė J. K. paskirta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė E. T. paskirta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

pagal BK 284 str. 1 d. (A. Š. epizode) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams,

pagal BK 284 str. 1 d. (T. epizode) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinus baumių dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė R. K. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. K. priteista 38,73 Lt, taip pat iš nuteistųjų R. K. ir V. N. solidariai priteista 55,09 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Iš nuteistųjų E. T. ir J. K. solidariai priteista 7005,68 Lt Valstybinei ligonių kasai ir 153 Lt K. rajono savivaldybei.

Iš nuteistųjų E. T. ir J. K. solidariai taip pat priteista 5921,87 Lt turtinės ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. D., 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo M. D. ir 1 500 Lt nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų D. D..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V. N., dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su V. N., 2011 m. balandžio 25 d., apie 20 val., viešoje vietoje, PC „T“, (duomenys neskelbtini), įžūliai užgauliojo, konfliktavo su parduotuvėje buvusiu A. Š., R. K. nuspyrus mineralinio ir limonado butelius bei galva smogus į veidą A. Š., lauke suduodant A. Š. smūgį į veidą, V. N. ir R. K. stumdant A. Š., o V. N. suduodant ranka į veidą D. M., padarė A. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį muštine žaizda kairiame antakyje su aplinkine poodine kraujosruva, pereinančia į kairės akies vokus, muštine žaizda viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje su aplinkine poodine kraujosruva, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

E. T. nuteistas už tai, kad su V. N. 2011 m. birželio 25 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, (duomenys neskelbtini), tyčia išdaužė automašinos „VW Passad“, v/n (duomenys neskelbtini) priklausančios T. R., stiklus ir lempas, taip vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką.

R. K., E. T., J. K. ir V. N. taip pat nuteisti už tai, kad tuo pačiu metu, apie 16 val., veikdami kartu, viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) miestelyje, prie B. Š. priklausančio baro, V. N. sudaužė B. Š. įmonei priklausančią peleninę, kiti kaltinamieji sudaužė stikliuką, (duomenys neskelbtini) gatvėje sudavė vieną smūgį į krūtinę E. P., tęsdami nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini), su dviem alaus bokalais, savavališkai paimtais iš N. G. priklausančio alaus baro, lauke alumi aplaistė P. D., V. M., A. K., vieną bokalą sudaužė mesdami į grindinį, kumščiu sudavė smūgį P. D. į veidą, padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, pagaliu sudavė vieną smūgį į ausį V. V., R. K. ranka sudavė vieną smūgį į dešinį skruostą V. M., o nugriuvusiam kumščiu į veidą bei A. K. į nosį, su koja spyrė K. G., kuris nukrito ant žemės ir eidami link (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), E. T. ir J. K. su pagaliais sudaužė dekoratyvinius gėlių vazonus, pakabintus ant elektros stulpų, padarydami T. seniūnijai 153 Lt žalą, o (duomenys neskelbtini) namo kieme, visi kaltinamieji kėlė triukšmą poilsiaujančių žmonių akivaizdoje, užkabinėjo poilsiautojus, E. T. šlapinosi, o R. K. įrėmė tyrimo metu nenustatytą šaunamąjį ginklą S. V. į pilvą, grasino „nudėti“, taip kaltinamieji demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė T. miestelio visuomenės rimtį ir tvarką.

E. T. ir J. K. nuteisti ir už tai, kad 2011 m. birželio 25 d., apie 16 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), prie K. ir N. G. priklausančio pastato – alaus baro, lazdomis sudavė ne mažiau dviejų kartų nukentėjusiajam V. D. į galvą, padarydami sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, virš abiejų pusrutulių, linijiniu kaktikaulio dešinės pusės ir dešiniojo momenkaulio lūžiu, dėl ko V. D. 2011 m. birželio 27 d., 04 val. 30 min., VšĮ „Š. ligoninė“ mirė, taip dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. D..

Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 3 d. reikalavimus, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Priimdamas nuosprendį teismas privalėjo objektyviai, nevienašališkai įvertinti visas faktines bylos aplinkybes bei nesivadovauti prielaidomis ir abejonėmis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisė į nešališką teismą yra vienas pagrindinių asmens teisių užtikrinimo principų. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Kad nekiltų abejonių, vadovaujantis BPK 301 str. 1 d., teismui yra keliamas imperatyvus reikalavimas nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti ir vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Turi būti išsamiai ir nešališkai vertinamas byloje surinktų įrodymų visetas, nes tai sąlygoja prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Nuteistojo J. K. gynėjas apeliaciniame skunde išdėstė nesutikimo argumentus dėl J. K. nuteisimo dėl BK 129 str. 2 d. 8 p. ir prašo J. K. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. išteisinti, taip pat ir nuteistojo E. T. gynėjas apeliaciniame skunde išdėstė nesutikimo argumentus dėl E. T. nuteisimo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. ir prašo E. T. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. išteisinti. Nuosprendžio dalis dėl J. K. ir E. T. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. šiuose apeliaciniuose skunduose neginčijama. Tuo tarpu nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde išdėstė nesutikimo argumentus dėl jam paskirtos bausmės. Vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, teisėjų kolegija bylą ir priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi visų pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad dalis skundžiamame nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitinka bylos aplinkybių. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje įrodymų visuma patvirtina tik E. T. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p., tačiau minėtų įrodymų visuma nepatvirtina J. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p., nes neįrodyta, kad J. K. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl J. K. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., kolegijos nuomone, neteisėta ir nepagrįsta.

V. N. teisme parodė, kad E. T. pavėsinėje ėjo link V. D. turėdamas pagalį. Tačiau jis ir R. R. E. T. nuramino. V. N. parodymus patvirtina liudytojo R. R., kuris taip pat buvo pavėsinėje, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei perskaityti teisiamajame posėdyje. Liudytojas R. R. parodė, kad matė, kaip jaunuolis išsitraukė iš šluotos jos kotą ir artinosi link gulinčio V. D., tačiau jis tą vaikiną apkabino ir liepė ramintis. Šiuos parodymus patvirtina ir telefoniniai pokalbiai. Iš jų turinio matosi, kad E. T. išsitraukęs šluotos kotą puolė V. D., bet R. R. apkabino nukentėjusįjį ir pasakė, kad tai jo draugas, o tada E. T. pirštu pagrūmojo V. D. ir pasakė, kad R. R. negirdytų. V. N. parodė ir tai, kad apraminęs E. T., jis, R. K., M. Š., A. V. išėjo iš pavėsinės, iš baro teritorijos bei ėjo į namus, o E. T. ir J. K. pasiliko pavėsinėje. Šiuos V. N. parodymus apie tai, kad pavėsinėje, kurioje buvo R. R. ir V. D., pasiliko tik E. T. bei J. K. patvirtina ir paties nuteistojo E. T. parodymai bei nuteistojo R. K., liudytojų A. V. ir M. Š. parodymai.

Taigi iš nuteistojo V. N. ir liudytojų R. R. bei K. G. parodymų matosi, kad dar esant pavėsinėje E. T. turėjo lazdą – šluotos kotą. Net ir pats nuteistasis E. T. šios aplinkybės neneigia, tik parodė kitokį laiką, kada iš prie pavėsinės buvusios šluotos išsitraukė kotą. Aplinkybę, kad pavėsinėje tik vienas asmuo turėjo pagalį, patvirtina ir liudytojas V. V.. Jis parodė, kad išgirdęs triukšmą pavėsinėje ir lipant laiptais į pavėsinę, pamatė jaunuolį su lazda.

Aplinkybę, kad E. T., būdamas V. D. nužudymo vietoje, turėjo lazdą bei tai, jog jis lazda sudavė smūgius nukentėjusiajam patvirtina ir pirmosios instancijos teisme ištirti rašytiniai bylos duomenys.

Asmens parodymo atpažinti 2011 m. liepos 18 d. protokole nurodyta, kad K. G. atpažino E. T. kaip asmenį, kuris medine lazda daužė V. D. per kojas, per suolą, taip pat ir pirmosios instancijos teisme K. G. parodė, kad E. T. galėjo būti tas asmuo, kuris lazda daužė V. D. per kojas, per suolą. Minėtame asmens parodymo atpažinti protokole iš tikrųjų nurodyta ir tai, kad K. G. atpažino ir kitą asmenį – D. D., kuris neva kojomis spyrė V. D.. Nors nuteistojo E. T. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šis procesinis veiksmas yra niekinis, nes liudytojas K. G. atpažino du asmenis, tačiau, teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus, nes liudytojas atpažino, taip pat ir teisme parodė, kad būtent E. T. yra tas asmuo, kuris medine lazda daužė V. D. per kojas, per suolą. Kitas asmuo T. D., kurį K. G. atpažino, buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad neatsimena, ką tiksliai veikė 2011 m. birželio 25 d., taip pat neatsimena, kada paskutinį kartą lankėsi T.. Tačiau parodė tai, kad nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2011 m. birželio 14 d. atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose, o atlikęs bausmę nebuvo nuvažiavęs į T., nes ten neturi jokių pažįstamų ar draugų. Apie 2011 m. birželio 25 d. įvykį bare esančiame T. nieko nežino (4 t. 69 b.l.). Vien dėl tos aplinkybės, kad liudytojas K. G. atpažino du asmenis, o ne vieną, pripažinti procesinį veiksmą kaip niekinį, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Be to, K. G. būtent ir atpažino E. T., kuris medine lazda daužė V. D., per suolą. Šis asmens atpažinimo protokolas patvirtina jau šiame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visumą, kad būtent E. T., išsitraukęs iš šluotos kotą, sudavė smūgius V. D..

Be to, liudytojo K. G., kuris tiesiogiai matė įvykį, parodymus, kuriuos jis patvirtino ir įvykio vietoje, apie nustatytų V. D. sužalojimų lokalizaciją bei pobūdį patvirtina specialistų išvados ir eksperto paaiškinimai pirmosios instancijos teisme.

Specialisto išvadose Nr. M 334/11 (04) nustatyta, kad V. D. padaryti sužalojimai: galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, linijinis kaktikaulio dešinės pusės ir dešinio momenkaulio lūžis. Sužalojimai padaryti vieno ar daugiau tiesioginio trauminio poveikio (poveikių) pasekoje, kietu buku paviršiumi (paviršiais) paveikus dešinę galvos pusę. V. D. mirtis įvyko nuo galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių. Į tai nurodo sumušimo židiniai galvos smegenų kaktinėse, smilkininėse ir momeninėse skiltyse, chirurginių operacijų metu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių rastas išsiliejęs kraujas. Sužalojimai padaryti V. D. nėra būdingi griuviminei traumai. Mirusiojo kraujyje etilo alkoholio nerasta (1 t., 106-109 b.l.). Kitoje specialisto išvadoje Nr. pM 23/11-334/11(04) nustatyta, kad V. D. galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, linijinis kaktikaulio dešinės pusės ir dešinio momenkaulio lūžis galėjo būti padaryti vieno ar daugiau tiesioginio trauminio poveikio (poveikių) pasekoje, kietu buku paviršiumi (paviršiais) paveikus dešinę galvos pusę. Galvos traumos masyvumas priklauso nuo trauminio poveikio (poveikių) stiprumo (1 t., 111-113 b.l.). Ekspertas H. D. teisme parodė, kad sužalojimas padarytas momeninėje dalyje, būdingas sužalojimams padarytiems lazda. Kiti sužalojimai smilkinyje, kaktoje poveikio į dešinį momenį pasekmė. Tikslesnio smūgių skaičiaus nustatyti negalima, nes nebuvo pakankamai duomenų. Ligos istorijoje paminėta, kad buvo linijinis lūžis. Linijiniam lūžiui būdingas konkretus smūgis. Pagal nustatytus sužalojimus nėra duomenų, kad nukentėjusysis galėjo gulėti ant suolo, ant jo krūtinės kas nors būtų sėdėjęs ir daužęs nukentėjusįjį į suolą.

Nuteistojo E. T. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad liudytojas K. G. parodė ir kitus asmenis bei kitokį nužudymo būdą, t. y. gulintį V. D. buvo užsėdęs, apžergęs V. N., kuris sugriebęs už drabužių stipriai trankė nukentėjusiojo galvą į suolą, be to, K. G. parodė ir tai, jog su V. N. buvo bei mušė nukentėjusįjį ir Š. bei K.. Šis liudytojas matė ir, kaip R. R. tempė V. D. laiptais žemyn link baro. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra aišku, kodėl K. G. nurodyti asmenys, galėję dalyvauti nusikaltimo padaryme, nebuvo nustatyti. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip jau buvo nurodyta specialistų išvadose nustatyta bei ekspertas teisme paaiškino, kad V. D. padarytas sužalojimas momeninėje dalyje, būdingas sužalojimams padarytiems lazda. Kiti sužalojimai smilkinyje, kaktoje poveikio į dešinį momenį pasekmė. Linijiniam lūžiui būdingas konkretus smūgis. Pagal nustatytus sužalojimus nėra duomenų, kad nukentėjusysis galėjo gulėti ant suolo, ant jo krūtinės kas nors būtų sėdėjęs ir daužęs nukentėjusįjį į suolą. Todėl apeliacinio skundo argumentai apie K. G. nurodytą kitokį V. D. nužudymo būdą atmetami.

Nors liudytojo K. G. parodymuose ir yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau teisėjų kolegija tiki tik ta liudytojo K. G. parodymų dalimi, kuri atitinka kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymus bei rašytinius bylos įrodymus. K. G. parodymų prieštaringumą galima paaiškinti tuo, kad, kaip ir pats liudytojas bei liudytoja Z. J. parodė, jog po įvykio – V. D. nužudymo – ir prieš apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, jam buvo insultas, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, visiškai paaiškinami jo parodymuose esantis prieštaringumas. Be to, liudytojo parodymai esminėse aplinkybėse, o būtent apie tai, kad tik vienas asmuo išsitraukė iš šluotos kotą ir juo smūgiavo V. D., buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir duodant parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o teisme perskaičius šiuos parodymus patvirtino, kad vienas vaikinas turėjo pagalį, taip pat ir parodymų patikrinimo vietoje nurodė, kad matė, kaip vienas iš vaikinų iš šalia pavėsinės padėtos šluotos išsitraukė pagalį, t. y. kotą, ir juo daužė pavėsinėje gulintį V. D.. Jo parodymus patvirtina ir asmens parodymo atpažinti 2011 m. liepos 18 d. protokolas. Asmens parodymo atpažinti 2011 m. liepos 18 d. protokole nurodyta, kad K. G. atpažino E. T. kaip asmenį, kuris medine lazda daužė V. D. per kojas, per suolą ir pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad E. T. galėjo būti tas asmuo, kuris lazda daužė V. D. per kojas, per suolą. Vertinant šiuos K. G. parodymus, kolegija neturi pagrindo suabejoti jų teisingumu, tačiau taip pat ir neatmeta galimybės, kad tam tikras įvykio aplinkybes liudytojas galėjo nurodyti klaidingai, o būtent apie dalyvavusius asmenis.

Liudytojas K. G. teisme iš tikrųjų parodė, kad pavėsinėje V. D. mušė trys asmenys, o iš perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų parodymų, taip pat ir duotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, matosi, kad liudytojas parodė, jog vienas iš trijų asmenų buvo V. N., šalia jo Š. ir K., tačiau ši liudytojo K. G. parodymų dalis atmetama. Byloje nėra duomenų apie tai, kad V. D. nužudyme galėjo dalyvauti ir kiti asmenys.

Iš bylos matosi, kad 2011 m. liepos 1 d., ikiteisminio tyrimo metu, V. N. buvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 2 d. 8 p., padarymo (3 t., 128 b.l.). Tačiau Š. apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2012 m. balandžio 2 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. XXX pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. V. N., R. K., A. V. atžvilgiu nutrauktas, nes minėti asmenys nepadarė inkriminuotos nusikalstamos veikos (3 t., 37-39 b.l.). Nuteistojo E. T. gynėjas apeliaciniame skunde kelia klausimą, kodėl po K. G. parodymų nebuvo nustatyti liudytojo nurodyti asmenys K. ir Š., apie kurių galimą dalyvavimą nužudant V. D. davė parodymus K. G.. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tas pats E. T. gynėjas, padavęs apeliacinį skundą ir dalyvavęs pirmosios instancijos teisme, nepareiškė tokio prašymo, taip pat ir pats nuteistasis nepareiškė prašymo nustatyti ir apklausti asmenis, kuriuos K. G., duodamas parodymus, nurodė. Be to, iš baudžiamosios bylos matosi, kad nuteistojo gynėjas, vėl gi tas pats, kuris ir pateikė apeliacinį skundą, pasibaigus ikiteisminiam tyrimui nepageidavo susipažinti su baudžiamąją byla ir nurodė, kad pasibaigus ikiteisminiam tyrimui jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą ar atlikti kokius nors tyrimo veiksmus nereiškia (5 t., 141), o nuteistasis E. T. pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir susipažinęs su byla taip pat nepateikė jokių pastabų, ar papildymų (5 t., 153 b.l.).

Tačiau apeliacinės instancijos teisme buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi (8 t., 62-63 b.l.) prokuroras buvo įpareigotas nustatyti R. R., Š. ir K. buvimo vietas ir organizuoti šių asmenų atvykimą apklausai pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau šie liudytojai nebuvo apklausti, jie nebuvo pristatyti ikiteisminio tyrimo teisėjui (8 t., 77 b.l.). Iš bylos duomenų (T. apskrities VPK K. rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjų tarnybinių pranešimų (8 t., 83, 84, 86 b.l.) ir P. apskrities VPK P. miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus specialistės tarnybinio pranešimo (8 t., 85 b.l.)) matosi, kad asmuo pavarde Š. nenustatytas, tačiau nustatytas, kad R. K., gyvenantis (duomenys neskelbtini), nutarties vykdymo metu buvo išvykęs gyventi ir dirbti į Daniją, jo motina pateikti R. K. tikslias koordinates atsisakė, o R. R. teismo šaukimo įteikti nepavyko, kadangi jo deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) savivaldybė, o nuvykus adresu, (duomenys neskelbtini), buto duris atidaręs R. R. draugas paaiškino, kad R. R. išvykęs į užsienį, jo tikslios buvimo vietos ir kontaktinio telefono numerio nežino, Darbo biržos duomenimis, t. y. nurodytas telefonas išjungtas, adresu (duomenys neskelbtini) nebegyvena, darbo biržoje neregistruotas, niekur nedirba, todėl esant tokioms aplinkybėms įteikti teismo šaukimą nebuvo galimybės. Netgi apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą prokurorui buvo leista surinkti papildomą informaciją dėl Š. ir liudytojo K. G.. Tačiau T. apskrities VPK K. rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja tarnybiniame pranešime nurodė, kad dėl sveikatos būklės K. G. būtų per sunku atvykti į Apeliacinį teismą (8 t., 143). P. apskrities VPK Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos I-ojo skyriaus Vyresnysis specialistas tarnybiniame pranešime nurodė, kad nuvyktais adresais R. R. rastas nebuvo, kaimynai nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini) apie 2-3 metus negyvena, per tą laikotarpį nėra jo matę, kaimynas V. G. nurodė, kad R. R. prieš 2-3 metus išvyko į Norvegiją ir nėra jo matęs, taip pat R. R. dukra A. K. nurodė, jog R. R. Lietuvoje nėra, paskutinį kartą bendravo prieš 3 mėn., tuo metu jis buvo Vokietijoje, tikslaus adreso nežino (8 t., 145 b.l.). Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, surasti ir apklausti liudytojus R. R., K. G. bei R. K., Š. buvo išnaudotos visos galimybės, tačiau to padaryti nepavyko.

Nors nuteistojo E. T. gynėjas apeliaciniame skunde ir nurodo, kad liudytojas R. R., betarpiškai buvęs nusikaltimo vietoje, buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo tyrėjo, tačiau ne tik apeliacinės, bet taip pat ir pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes surasti ir apklausti liudytoją R. R., tačiau to padaryti nepavyko. T. apskrities VPK K. rajono policijos komisariato viršininko rašte nurodyta, kad nuvykus į R. R. gyvenamąją vietą, (duomenys neskelbtini), paaiškėjo, kad R. R. gyvena (duomenys neskelbtini) pas buvusią žmoną, tačiau niekas negalėjo nurodyti tikslesnio adreso (6 t., 153 b.l.). T. apskrities VPK K. rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus rašte nurodyta, kad R. R. gyvenamoji vieta nežinoma (7 t., 55 b.l.). Nors iš tikrųjų liudytojas R. R. buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo metu vieną kartą pas tyrėją, todėl pirmosios instancijos teisme, išnaudojus visas galimybes surasti ir apklausti R. R., teisiamajame posėdyje perskaitė liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (7 t., 85 b.l.).

Nepaisant to, išnagrinėtų įrodymų visuma leidžia padaryti neabejotiną išvadą, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nukentėjusįjį V. D. nužudė vienas nuteistasis E. T.. Tuo tarpu nuteistojo J. K. dalyvavimas šiame nužudyme neįrodytas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors ir pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti liudytojo R. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo tyrėjui, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad išvadų dėl E. T. ir J. K. kaltės pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. teismas šiais R. R. parodymais nepagrindė.

Byloje esantiems įrodymams patikrinti teismas gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojo parodymus (BPK 276 str. 4 d.). Pagal galiojančią teisminę praktiką teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Taigi liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tačiau tik tuo atveju, kai asmens kaltę patvirtina dar ir visuma kitų įrodymų.

Būtent šioje baudžiamojoje byloje, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo R. R. parodymai ir patvirtina kitų pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų ir šiame nuosprendyje jau aptartų įrodymų visumą, kad būtent E. T. išsitraukė iš šluotos kotą ir artinosi prie V. D.. O liudytojo K. G. parodymai ir rašytiniai bylos įrodymai (K. G. parodymų patikrinimo vietoje ir asmens parodymų atpažinti protokolai, specialistų išvados, telefoniniai pokalbiai) patvirtina, kad E. T. minėtu šluotos kotu ir sudavė smūgius V. D. padarydamas, mirtinus sužalojimus.

Taigi jau išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad įvykio vietoje – pavėsinėje – tik E. T. turėjo lazdą ir ja sudavė smūgius V. D., padarydamas sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį. Tai, kad J. K. jau išėjus iš pavėsinės, kurioje buvo nužudytas V. D., ir nusileidus laiptais žemyn prie baro bei einant į V. N. namus turėjo tos lazdos, kurią E. T. turėjo pavėsinėje ir sudavė smūgius V. D., dalį, patvirtina paties J. K., taip pat nuteistųjų E. T., V. N., R. K. ir liudytojų A. Ž., A. V. parodymai. Šiuos parodymus patvirtina ir teisme perskaityti liudytojos M. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Nuteistasis V. N. parodė, kad E. T. lazdą turėjo ir tada, kai leidosi laipteliais žemyn, t. y. einant iš pavėsinės. V. N. teisme parodė ir tai, kad tiksliai neatsimena, kurioje vietoje J. K. turėjo pagalį, bet pagalį turėjo. Aplinkybę, kad J. K. lazdos dalį turėjo tik nueinant nuo baro, patvirtina nuteistųjų E. T. ir J. K. parodymai apie tai, kaip E. T. turėtą pagalį, kuriuo sudavė smūgius V. D. pavėsinėje, perlaužė. Nuteistasis E. T. parodė, kad jis žaidė su pagaliu ir juokais sutrenkė J. K., kuris primynė pagalį ir pagalys sulūžo, tada jie abu žaidė, špagavosi, o po to pagalius išmetė, pagaliais žaidė, kai buvo nuėję nuo kavinės (baro) apie 500 m. Taip pat ir J. K. parodė, kad E. T., norėdamas pajuokauti, pabaksnojo pagaliu per kojas, o jis užmynė ant to pagalio ir pagalys sulūžo. Tada jie žaidė, špagavosi tais pagaliais. Be to, J. K. parodė, kad konflikto metu, kai jau nusileido nuo pavėsinės prie baro, ir jam, J. K., išslydo alaus bokalas iš rankų, E. T. stovėjo su lazda. Aplinkybę, kad tik nueinant nuo baro, t. y. po V. D. mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo, J. K. turėjo lazdą, patvirtina ir kiti bylos įrodymai.

Nuteistasis R. K. parodė, kad sąmyšio metu apatinėje pavėsinėje E. T. turėjo ilgą lazdą, o po to E. T. ir J. K. perlaužė lazdą ir eidami į namus žaidė su tais pagaliais. Liudytojas A. Ž. taip pat parodė, kad šluotkotį pamatė tada, kai E. T. buvo prie vartelių, tada J. K. jokio pagalio neturėjo, tačiau po to E. T. ir J. K. žaidė perlūžusiu šluotkočiu. Liudytojas A. V. parodė, kad nueinant nuo kavinės (baro) E. T. turėjo pagalį, po to jis, E. T., sulaužė pagalį ir su J. K. špagavosi. Šiuos įrodymus – nuteistųjų ir liudytojų parodymus – patvirtina liudytojos M. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Liudytoja M. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad prie baro, kai vyko grumtynės, matė E. T., kuris rankose turėjo pagalį, taip pat ir einant į namus E. T. nešėsi pagalį.

Aplinkybę, kad vienas asmuo, kuris nusileido iš aukščiau esančios pavėsinės – nužudymo vietos – tik vienas asmuo turėjo lazdą, patvirtina ir parodymai kitų liudytojų, ėjusių pro barą tuo metu, kai E. T. ir J. K. išėjo iš pavėsinės ir nusileido laiptais prie baro, o kiti nuteistieji ir liudytojai atbėgo iš gatvės.

Liudytojas V. K. parodė, kad ėjo pro barą ir atsisukęs pamatė prie baro įėjimo vieną asmenį, kuris rankose sukinėjo lazdą, o kitas asmuo vaikščiojo su alaus bokalu. Taip pat ir liudytojas P. D. parodė, kad tik vienas iš asmenų turėjo metalinį vamzdį, o kiti neturėjo. Liudytojas A. K. parodė, kad vienas iš asmenų turėjo lazdą. Liudytojas V. M. parodė, kad vienas iš asmenų turėjo strypą. Šie liudytojų parodymai taip pat patvirtina aplinkybę, kad tik vienas iš nuteistųjų turėjo lazdą.

Dėl viso to, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo išvados apie nusikaltimo įrankių skaičių – lazdas ir apie tai, jog lazdomis sudavė V. D. į galvą ne tik E. T., bet ir J. K., bei kad tarp J. K. veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, neatitinka bylos aplinkybių. Byloje neabejotinai įrodyta tik tai, kad E. T. lazda (šluotos kotu) sudavė ne mažiau dviejų kartų nukentėjusiajam V. D. į galvą, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, virš abiejų pusrutulių, linijiniu kaktikaulio dešinės pusės ir dešiniojo momenkaulio lūžiu, dėl ko V. D. 2011 m. birželio 27 d., 04 val. 30 min., VšĮ „Š. ligoninė“ mirė. Tuo tarpu teismo išvada, kad nukentėjusiajam V. D. kita ar ta pačia lazda, ar perlaužtos lazdos dalimi sudavė ir J. K. neatitinka bylos aplinkybių ir šio nuteistojo bet kokie fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį veiksmai yra neįrodyti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog J. K. pats nenaudojo prieš nukentėjusįjį V. D. smurto ir lazda nesudavė jam jokių smūgių, savaime dar nereiškia, kad jis negalėtų būti pripažintas nusikaltimo bendrininku ir neturėtų atsakyti už V. D. nužudymą kartu su E. T..

Pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis – bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 str. 1 d.), kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.); įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas bendrininkaujant tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, – jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 str. taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Taigi tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai, tačiau byloje nustatoma, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Apie kaltininko (-ų) tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-699/2015).

Specialisto išvadoje Nr. M 334/11 (04) nustatyta, kad V. D. padaryti sužalojimai: galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, linijinis kaktikaulio dešinės pusės ir dešinio momenkaulio lūžis. Sužalojimai padaryti vieno ar daugiau tiesioginio trauminio poveikio (poveikių) pasekoje, kietu buku paviršiumi (paviršiais) paveikus dešinę galvos pusę. V. D. mirtis įvyko nuo galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių. Į tai nurodo sumušimo židiniai galvos smegenų kaktinėse, smilkininėse ir momeninėse skiltyse, chirurginių operacijų metu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių rastas išsiliejęs kraujas. Sužalojimai padaryti V. D. nėra būdingi griuviminei traumai (1 t., 106-109 b.l.). Taip pat ir kitoje specialisto išvadoje Nr. pM 23/11-334/11(04) nustatyta, kad V. D. galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, linijinis kaktikaulio dešinės pusės ir dešinio momenkaulio lūžis galėjo būti padaryti vieno ar daugiau tiesioginio trauminio poveikio (poveikių) pasekoje, kietu buku paviršiumi (paviršiais) paveikus dešinę galvos pusę. Galvos traumos masyvumas priklauso nuo trauminio poveikio (poveikių) stiprumo (1 t., 111-113 b.l.). Kaip jau buvo minėta, ekspertas teisme paaiškino, kad sužalojimas, padarytas momeninėje dalyje, būdingas sužalojimams padarytiems lazda. Kiti sužalojimai smilkinyje, kaktoje poveikio į dešinį momenį pasekmė. Tikslesnio smūgių skaičiaus nustatyti negalima, nes nebuvo pakankamai duomenų. Ligos istorijoje paminėta, kad buvo linijinis lūžis. Linijiniam lūžiui būdingas konkretus smūgis. Pagal nustatytus sužalojimus nėra duomenų, kad nukentėjusysis galėjo gulėti ant suolo, ant jo krūtinės kas nors būtų sėdėjęs ir daužęs nukentėjusįjį į suolą.

Taigi sužalojimai V. D. padaryti vieno ar daugiau tiesioginio trauminio poveikio (poveikių) pasekoje, kietu buku paviršiumi (paviršiais) paveikus dešinę galvos pusę. V. D. mirtis įvyko nuo galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, linijinis kaktikaulio dešinės pusės ir dešinio momenkaulio lūžis galėjo būti padaryti vieno ar daugiau tiesioginio trauminio poveikio (poveikių) pasekoje, kietu buku paviršiumi (paviršiais) paveikus dešinę galvos pusę. Linijiniam lūžiui būdingas konkretus smūgis. Sužalojimas padarytas momeninėje dalyje, būdingas sužalojimams padarytiems lazda. Šiame nuosprendyje teisėjų kolegija jau padarė išvadą, kad J. K. fizinio smurto prieš V. D. nenaudojo, jam smūgių lazda nesudavė, taip pat ir tai, jog J. K. net ir neturėjo jokios lazdos nužudymo vietoje (pavėsinėje), o konkrečius sužalojimus, sukėlusius V. D. mirtį, lazda padarė tik E. T.. Šioje byloje jokie įrodymai nepatvirtina J. K. ir E. T. susitarimo nužudyti V. D., juo labiau jų suvokimo, kad bendrais veiksmais dalyvauja gyvybės atėmimo procese. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. K. veikoje nėra nei BK 129 str. numatyto nusikaltimo objektyviųjų, nei subjektyviųjų požymių, todėl J. K. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. turi būti išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Dėl jau minėtų aplinkybių, J. K. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. yra išteisinamas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomoji dalis keičiama, joje nurodant, kad E. T. 2011 m. birželio 25 d., apie 16 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), prie K. ir N. G. priklausančio pastato – alaus baro, lazda sudavė ne mažiau dviejų kartų nukentėjusiajam V. D. į galvą, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, virš abiejų pusrutulių, linijiniu kaktikaulio dešinės pusės ir dešiniojo momenkaulio lūžiu, dėl ko V. D. 2011 m. birželio 27 d., 04 val. 30 min., VšĮ „Š. ligoninė“ mirė ir taip dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. D..

Nors J. K. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. yra išteisinamas, tačiau įvertinus visus bylos įrodymus, nėra abejonių, kad būtent nuo E. T. veiksmų mirė V. D.. Nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje E. T. lazda sudavė ne mažiau dviejų kartų nukentėjusiajam V. D. į galvą, padarydami sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, virš abiejų pusrutulių, linijiniu kaktikaulio dešinės pusės ir dešiniojo momenkaulio lūžiu. Tarp nuteistojo E. T. veiksmų ir V. D. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nors nuteistojo E. T. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikaltimo įrankis nenustatytas ir nesurastas, tačiau tai nepaneigia E. T. kaltės, jau įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad E. T., išsitraukęs iš šalia pavėsinės buvusios šluotos kotą, juo ir sudavė smūgius nukentėjusiajam, padarydamas sužalojimus, sukėlusius V. D. mirtį.

Pirmosios instancijos teismas E. T. kaltės formą ir rūšį, taip pat ir nužudymo kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas nustatė teisingai.

LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Šioje byloje išnagrinėti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad E. T. viešoje vietoje – baro pavėsinėje, panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – sudrausminti V. D., kad jis negirdytų R. R., išsitraukęs iš šluotos kotą, lazda sudavė ne mažiau dviejų kartų nukentėjusiajam V. D. į galvą, padarydami sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, virš abiejų pusrutulių, linijiniu kaktikaulio dešinės pusės ir dešiniojo momenkaulio lūžiu ir taip atėmė nukentėjusiajam V. D. gyvybę. Tokie nuteistojo E. T. veiksmai neabejotinai vertinami kaip chuliganiški, todėl teismas, nors ir nurodęs kiek kitus motyvus, pagrįstai įvertino E. T. veiką nužudymu dėl chuliganiškų paskatų ir šią nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p.

Tame pačiame LAT nutarime taip pat išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Šioje byloje įrodyta, kad E. T. lazda sudavė ne mažiau dviejų kartų nukentėjusiajam V. D. į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, E. T. suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į V. D. gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. T. V. D. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia.

Skirdamas bausmes teismas BK 41, 54, 61 straipsnių ir kitų BK normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstyti bausmės E. T. paskyrimo motyvai. Teismas nenustatė nuteistojo E. T. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. E. T. anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad E. T. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 129 str. 2 d. 8 p.). Be to, teisėjų kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti į tai, kad E. T., panaudodamas lazdą, padarė kvalifikuotą nužudymą, kuris sukėlė neatstatomas pasekmes. Nužudęs V. D. nuteistasis E. T. padarė ypatingą žalą nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, teismo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. nuteistajam E. T. paskirta mažesnė už sankcijos vidurkį bausmė negali būti laikoma per griežta. Nors šiuo nuosprendžiu kolegija J. K. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. išteisina, tačiau pažymėtina, kad J. K. ir E. T. nebuvo kaltinami padarę šį nusikaltimą veikdami bendrininkų grupe. Skundžiamu nuosprendžiu teismas nenustatė ir šios nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Todėl išteisinus J. K., mažinti už kvalifikuotą nužudymą paskirtą bausmę E. T. nėra pagrindo dar ir dėl šios priežasties. Taip pat teismas pagrįstai ir pagal BK 284 str. 1 d. (T. R. a/m epizodą) bei BK 284 str. 1 d. (T. epizodą) nuteistajam E. T. paskyrė sankcijos minimumui artimas laisvės atėmimo bausmes. Todėl įvertinus visumą jau aptartų aplinkybių ir už nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p., ir už nusikaltimus, numatytus BK 284 str. 1 d. (T. R. a/m epizodą) bei BK 284 str. 1 d. (T. epizodą), ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra. Teismas, subendrindamas bausmes bausmių apėmimo būdu, baudžiamojo įstatymo taip pat nepažeidė.

Kadangi J. K. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. išteisinamas, nuosprendis keičiamas ir dėl netinkamai išspręstų kitų, t. y. civilinių ieškinių, klausimų.

Kai nukentėjusiajam nusikalstama veika padaryta žala neatlyginama savanoriškai, jos atlyginimo nukentėjusysis gali siekti pareikšdamas civilinį ieškinį (BPK 44 str. 10 d., BPK 109-115 str.). Pagal BPK 109 str. baudžiamajame procese reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra turtinė ir (ar) neturinė žala. Atlyginant turtinę žalą (CK 6.249 str.) taikomas visiško jos atlyginimo principas. Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad neturinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusieji A. D., M. D. ir civilinis ieškovas Šiaulių teritorinės ligonių kasos atstovas nuteistiesiems E. T. ir J. K. pareiškė civilinius ieškinius. A. D. prašė iš nuteistųjų priteisti 6 000 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, M. D. ir jos atstovė – 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 1 500 Lt advokato atstovavimo išlaidų (6 t., 41-43 b.l.), Šiaulių teritorinės ligonių kasos – 7 005,68 Lt turtinės žalos atlyginimo (1 t., 118-125 b.l.).

Įvertinęs byloje pateiktus V. D. sveiktos priežiūros paslaugų išlaidų dydį pagrindžiančius dokumentus (1 t., 121 b.l.), pirmosios instancijos teismas civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos atstovo civilinį ieškinį patenkino visiškai – iš nuteistųjų E. T. ir J. K. solidariai priteisė 7 005,68 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai.

Pirmosios instancijos teismas A. D. civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir iš nuteistųjų E. T. ir J. K. solidariai priteisė 5 921,87 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo A. D.. Teismas sumažino nukentėjusiojo prašytos atlyginti turtinės žalos dydį, motyvuodamas tuo, kad A. D. pateikė tik 3 891,87 Lt turtinės žalos dydį patvirtinančius dokumentus, o 2 030 Lt pripažino laidojimo išlaidomis, nors nepateikti dokumentai. Taip pat ir nukentėjusiosios M. D. civilinį ieškinį teismas patenkino iš dalies ir iš nuteistųjų E. T. ir J. K. solidariai priteisė 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1 500 Lt nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų D. D..

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matosi, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį M. D., įvertino nuteistųjų turtinę padėtį, taip pat tai, jog nukentėjusioji M. D. pilnametė, D. D. iki įvykio su nukentėjusiuoju V. D. kartu negyveno 8 metus. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį A. D., įvertino, kad nukentėjusysis V. D. buvo jo brolis. Todėl, atsižvelgus į šias aplinkybes, nustatyti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimai M. D. ir A. D., kolegijos nuomone, atitinka atitinka CK 6.250 str. 2 d. reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat ir galiojančią teisminę praktiką.

Kadangi J. K. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikalstamą veiką, keičiama nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų J. K. ir E. T. solidariai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimai nukentėjusiesiems ir civiliam ieškovui ir paliekama nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistojo E. T. priteista 7 005,68 Lt Valstybinei ligonių kasai, 5921,87 Lt turtinės ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. D., 60 000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai M. D. ir 1 500 Lt nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų D. D..

Kaip jau minėta, nuteistasis R. K. nesutinka tik su jam paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. nurodo, kad teismas neįvertino to, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino tai, jog buvo konfliktas prie parduotuvės „T“, davė teisingus parodymus, nors A. Š. jo kaip konflikto dalyvio nenurodė, tačiau jis vis tiek laikėsi pirminių parodymų. Apeliaciniame skunde R. K. nurodo ir tai, kad kaltę pripažino ir gailėjosi, todėl teismas, nuteistojo nuomone, turėjo vadovautis BK 61 str. 4 d. nuostatomis, o pagal BK 284 str. 1 d. (A. Š. epizode) jam paskirta bausmė neteisinga, be to, prieštarauja BK 54 str. 1 d. nuostatoms. Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad nesutinka ir su bausme, kuri paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. (T. epizode), nes jo veiksmų teismas neindividualizavo, todėl ir paskyrė neteisingą bausmę. Jis ir dėl šios nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailėjosi. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis vedę ilgametė draugę, kuri laukiasi nuo jo vaiko. Visi šie nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Teismas, skirdamas bausmes, vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.) ir kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.

BK 54 str. numato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 str. 2 d. numato, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos išvardytos aplinkybės turi vienodą reikšmę nustatant bausmės dydį. BK 61 str. 1 d. nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. BK 61 str. 2 d. nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Nors pirmosios instancijos teismas išsamiai neišdėstė bausmių skyrimo motyvų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam R. K. tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nors nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl abiejų nusikalstamų veikų nuoširdžiai gailėjosi, o dėl BK 284 str. 1 d. (A. Š. epizode) ir kaltę pripažino. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nei nuteistojo R. K. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatė. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., nustatoma, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nustatyti lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., šioje byloje nėra pagrindo. Pirmiausia šioje byloje nėra duomenų, kad R. K. padėjo išsiaiškinti nusikalstamas veikas ar juose dalyvavusius asmenis. Pagal galiojančią teisminę praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet ir kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu R. K. dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d. (A. Š. epizode)) kaltu prisipažino iš dalies (3 t., 61 b.l.), kitos apklausos metu R. K. neatsakė į klausimą, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas pranešime apie įtarimą (dėl BK 284 str. 1 d. (A. Š. ir T. epizodai)) (3 t., 65), o paskutinės apklausos metu R. K. pagal BK 284 str. 1 d. (A. Š. ir T. epizodų) kaltu neprisipažino (3 t., 69 b.l.). Pirmosios instancijos teisme R. K. savo kaltę pripažino iš dalies (6 t., 94 b.l.). Nors nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl abiejų nusikalstamų veikų nuoširdžiai gailėjosi, o dėl BK 284 str. 1 d. (A. Š. epizode) ir kaltę pripažino, tačiau net ir iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matosi, kad tam tikrų esminių aplinkybių R. K. nepripažįsta ir šiuo metu. Todėl pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., nėra pagrindo. Be to, ir pats nuteistasis apeliaciniame skunde pripažinti šią jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę neprašo.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK bendrosios dalies normų taikymo taip pat nepagrįsti.

BK 61 str. 4 d. nurodyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta apie tai, kad teismas pagrįstai nenustatė R. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., ir nors ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių taip pat nenustatyta, tačiau taikyti BK 61 str. 4 d. nuostatas nėra pagrindo.

BK 284 str. 1 d. sankcija numato alternatyvias bausmes – viešųjų darbų arba baudą, arba areštą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. R. K., nors ir už abi nusikalstamas veikas teismas paskyrė griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą, tačiau tai paaiškinama tuo, kad teismas tinkamai įvertino duomenis apie šio nuteistojo asmenybę. Teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad R. K. anksčiau teistas 7 kartus, taip pat baustas ir administracine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. K. paskirtos bausmės tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, o nuteistojo R. K. apeliaciniame skunde dėstomais argumentais nėra pagrindo bausmes už atskirus nusikaltimus ir galutinę subendrintą bausmę švelninti.

Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad nuteistajam R. K. į galutinės subendrintos 1 metų ir 8 mėn. laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitomas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2011 m. spalio 7 d. iki 2011 m. spalio 9 d. Taip pat nurodoma, kad bausmės pradžia pradedama skaičiuoti nuo 2013 m. rugpjūčio 10 d., tačiau toliau paliekama kardomoji priemonė suėmimas. Skundžiamu nuosprendžiu R. K. paskirtą bausmę pradėjus skaičiuoti nuo 2013 m. rugpjūčio 10 d., šį nuteistąjį jau būtų pagrindas laikyti bausmę atlikusiu, o kardomąją priemonę suėmimą panaikinti. Tačiau kolegija konstatuoja, kad iš tikrųjų R. K. jam paskirtos bausmės dar neatlikęs, o tuo pačiu ir naikinti jam taikomą kardomąją priemonę pagrindo nėra. Nustatyta, kad šioje byloje R. K. buvo laikinai sulaikytas nuo 2011 m. spalio 7 d. iki 2011 m. spalio 9 d. Po to jis iš sulaikymo buvo paleistas ir jam paskirtas ne suėmimas, o kitos – švelnesnės kardomosios priemonės. Tuo tarpu suėmimas R. K. nuo 2013 m. rugpjūčio 10 d. taikomas kitoje byloje, kurioje Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 15 metų. Būtent į šiuo kitu nuosprendžiu paskirtą bausmę R. K. ir buvo įskaitytas suėmimo laikas nuo 2013 m. rugpjūčio 10 d. iki 2014 m. birželio 6 d. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalis dėl R. K. pripažinimo kaltu pagal BK 284 str. 1 d. buvo panaikinta ir R. K. pagal BK 284 str. 1 d. buvo išteisintas. Tačiau pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. jam paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė buvo nepakeista. Taigi jau nurodytas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendis (su pakeitimais) jau įsiteisėjęs ir šiuo metu R. K. pagal jį atlieka jam paskirtą bausmę. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta pradėti skaičiuoti ir šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę nuo tos pačios dienos, t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 10 d., yra nepagrįsta. Šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad abiem, t. y. 2014 m. birželio 6 d. ir skundžiamu 2014 m. kovo 7 d. nuosprendžiu R. K. paskirtos bausmės dar turės būti subendrintos BPK 347 str. nustatyta tvarka. Teismo nutartimi į galutinę subendrintą pagal kelis nuosprendžius bausmę bus įskaitytas ir visas R. K. abiejose bylose jam taikyto suėmimo laikas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam R. K. prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas (78,17 Eur) iš nuteistojo R. K.. Teisėjų kolegija šį prašymą atmeta.

BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 -01-01).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 str. 8 d., numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Teisingumo principas reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 str. 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo.

Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistųjų klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo R. K. atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 4 d., 328 str. 3 p., 4 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendį pakeisti.

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendžio dalį, kuria J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

J. K. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam J. K., vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 metų – panaikinti.

Pagal BK 284 str. 1 d. (T. epizode) nuteistajam J. K. paskirtos bausmės laisvės atėmimo 5 (penkiems) mėnesiams nekeisti.

Vadovaujantis BK 66 str. 1 d. 2 d., į šią bausmę įskaityti J. K. kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2016 m. kovo 7 d. ir laikyti nuteistąjį J. K. jam paskirtą bausmę jau atlikusiu.

Kardomąją priemonę suėmimą nuteistajam J. K. panaikinti ir nuteistąjį J. K. iš suėmimo nedelsiant paleisti.

Pakeisti nuosprendžio nustatomąją dalį. Nustatyti, kad E. T. 2011 m. birželio 25 d., apie 16 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), prie K. ir N. G. priklausančio pastato – alaus baro, lazda sudavė ne mažiau dviejų kartų nukentėjusiajam V. D. į galvą, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį galvos smegenų abiejų kaktinių, smilkininių ir momeninių skilčių sumušimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, virš abiejų pusrutulių, linijiniu kaktikaulio dešinės pusės ir dešiniojo momenkaulio lūžiu, dėl ko V. D. 2011 m. birželio 27 d., 04 val. 30 min., VšĮ „Š. ligoninė“ mirė, taip E. T. dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. D..

Nuteistajam E. T. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. paskirtos bausmės ir paskirtos galutinės subendrintos bausmės nekeisti.

Nuosprendžio dalį, kuria 2028,99 Eur (7005,68 Lt) Valstybinei ligonių kasai, 1715,09 Eur (5921,87 Lt) turtinės žalos ir 8688,60 Eur (30000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. D., 17377,20 Eur (60000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. D. ir 434,43 Eur (1500 Lt) nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų D. D., – solidariai priteista iš nuteistojo J. K., panaikinti.

Nuosprendžio dalies dėl šių turtinės ir neturtinės žalos atlyginimų bei atstovavimo išlaidų išieškojimo iš nuteistojo E. T. nekeisti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo E. T. gynėjo ir nuteistojo R. K. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš nuteistojo R. K. priteisti valstybės naudai 78,17 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas atmesti.