- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-05-15
- Bylos Nr.
- 1A-144/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Algimantas Venckus, Linas Šiukšta (pran.), Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- D. A., V., V. B., T., T. T.
- Nukentėjusysis
- D. V., J. R., A., T. B., A. B.
- Kaltinamasis
- T. T.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. A. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo
D. A. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams ir pagal BK 140 str. 1 d. 20 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Pagal BK 284 str. 1 d. D. A. išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
V. B. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir pagal BK 140 str. 1 d. 30 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., šias bausmes ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu pagal BK 259 str. 2 d. paskirtą 5 mėnesių laisvės apribojimo bausmę subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Pagal BK 284 str. 1 d. V. B. išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Iš nuteistųjų D. A. , V. B. ir T. T. solidariai priteista 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. V. . Valstybinei ligonių kasai priteista: iš nuteistųjų D. A. , V. B. ir T. T. solidariai 3341,58 Lt nukentėjusiųjų D. V. ir J. R. gydymo išlaidų, iš nuteistojo D. A. 80,90 Lt nukentėjusiojo A. B. gydymo išlaidų ir iš nuteistojo T. T. 35,40 Lt nukentėjusiojo T. B. gydymo išlaidų. Nukentėjusiesiems A. B. ir T. B. pripažinta teisė į civilinių ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl šių ieškinių dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Šioje byloje taip pat nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. ir pagal BK 140 str. 1 d., o pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas T. T. , dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. A. ir V. B. nuteisti už tai, kad padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat už fizinio skausmo sukėlimą ir nežymius sveikatos sutrikdymus. Šias nusikalstamas veikas jie padarė tokiomis aplinkybėmis.
D. A. , V. B. ir T. T. 2007 m. liepos 7 d., apie 4 val., Klaipėdos m., prie Minijos g. 2 esančio naktinio klubo ,,Paradox“, veikdami bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kilusio konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš D. V. , sudavė jam smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir jį sužalojo:
T. T. , turėdamas tikslą sužaloti D. V. , tyčia rankos kumščiu sudavė jam1 kartą į kairį smilkinį, o šiam nuo smūgio nukritus ant šaligatvio, gulinčiam D. V. kojomis ne mažiau kaip 2 kartus spyrė į galvą. V. B. spyrė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 4 kartus į galvą, o D. A. spyrė ne mažiau kaip 2 kartus į galvą. T. T. , V. B. ir D. A. smūgiais D. V. buvo padaryta: galvos ir veido sumušimas nubrozdinant odą pakaušio kairėje, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kraujo išsiliejimas po akies jungine, kairiojo skruostikaulio lūžimas, viršutinio žandikaulio kairiojo ančio sienelių pamato lūžimas, apatinio žandikaulio kairiojo kaklelio bei dešiniojo kampo lūžimai, kaukolės pamato lūžimas, einantis per kairiąją piramidę, ir galvos smegenų sukrėtimas. Dėl traumuojančių smūginių poveikių į D. V. galvos kairę pusę buvo sumušti kairio momens srities audiniai, lūžo apatinio žandikaulio kairysis kaklelis, lūžo kaukolės smegeninės dalies kairė pusė ir dėl to nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Be to, D. A. , V. B. ir T. T. , būdami apsvaigę nuo alkoholio, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje sumušė T. B. , A. B. ir J. R. , sukeldami jiems fizinį skausmą ir padarydami nežymius sveikatos sutrikdymus:
veikiant bendrininkų grupe T. T. spyrė J. R. ne mažiau kaip 2 kartus į įvairias kūno vietas, V. B. spyrė ne mažiau kaip 4 kartus į įvairias kūno vietas, o D. A. spyrė ne mažiau kaip 2 kartus į įvairias kūno vietas. Dėl muštinės pakaušio žaizdos nukentėjusiajam J. R. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
T. T. tyčia rankos kumščiu ne mažiau kaip 2 kartus sudavė į dešinį skruostą T. B. ir spyrė jam į veidą. Dėl dešinio skruosto sumušimo T. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
D. A. tyčia rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip 2 kartus į galvą A. B. , o šiam nuo smūgių nukritus ant šaligatvio, gulinčiam spyrė į galvą ir ne mažiau kaip 3 kartus į įvairias kūno vietas. Dėl kairės plaštakos trečio piršto sumušimo nukentėjusiajam A. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes yra nuteistas nepagrįstai. Nagrinėjant bylą teisme, prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, tačiau šiame prašyme nenurodė, kuo yra grindžiami kaltinimai ir kokie įrodymai patvirtina jo kaltę. Priėmęs šiuos kaltinimus teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Su tuo jis nesutinka, nes teismas nagrinėjo ir vertino įrodymus ne pagal prokuroro prašyme nurodytą kaltinimą, o pagal byloje surašytą kaltinamąjį aktą, taip pat buvo pažeisti BPK 20, 218-219 ir 256 straipsnių reikalavimai. Teismas iš dalies teisingai nustatė pagrindinę muštynių kilimo priežastį – netinkamą nukentėjusiojo elgesį, tačiau po to padarė keletą neteisingų išvadų. Nuosprendyje nurodyta, kad itin vertingas įrodymų šaltinis yra nukentėjusiojo T. B. parodymai, nes jie yra konkretūs ir nuoseklūs, be to, šis nukentėjusysis buvo nedaug išgėręs. Dar nurodyta, kad nukentėjusiųjų T. B. , A. B. ir D. V. parodymai yra įrodymų visuma, kuria rėmėsi teismas. Tačiau padaręs šias išvadas, teismas neatsižvelgė į kai kurias kitas aplinkybes, kurias teisme patvirtino ir liudytoju apklaustas policininkas R. B. . Nustatyta, kad įvykio metu prie klubo „Paradox“ buvo tamsu. Apšvietimas buvo labai ribotas, nes švietė tik gatvės apšvietimo lempos. Tai reiškia, kad nė vienas nukentėjusysis ar galimas liudytojas negalėjo gerai matyti įvykio aplinkybių, kas dalyvavo muštynėse ir kaip buvo apsirengęs. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad nukentėjusieji buvo girti, kai kurie iš jų netgi stipriai. Vien dėl girtumo jų fizinė ir psichinė būklė buvo tokia, dėl kurios jų parodymai negalėjo būti vertinami objektyviais įrodymais. Teismas į tai neatsižvelgė. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusiųjų ir jų draugų buvo ne mažiau kaip penki, o jis ir kiti nuteistieji buvo tik trise. Neįtikėtina, kaip jie trise galėjo sumušti tiek nukentėjusiųjų, kurie už juos buvo vyresni ir tvirtesni. Nukentėjusieji taip pat parodė, kad muštynėse dalyvavo ne mažiau kaip 10 asmenų, tačiau teismas nuteisė tik juos tris. Jo nuomone, taip įvyko todėl, kad privažiavus policijos automobiliui, jie nebandė pabėgti, nes neturėjo ko bijoti. Muštynių metu jis niekam sužalojimų nepadarė, o tik apsikumščiavo su vienu iš vyriškių, kurį įsidėmėjo pagal aiškų skiriamąjį požymį – tatuiruotę ant kaklo. Teismas neįvertino ir to, kad nukentėjusieji D. V. ir T. B. jau buvo nuėję toliau nuo klubo, o kai girtas A. B. pradėjo kabintis prie jų pažįstamų merginų ir sukėlė konfliktą, grįžo atgal, kaip patys parodė – „aiškintis“. Tai sukėlė dar didesnį konfliktą ir tai patvirtina nukentėjusiųjų agresyvumą. Teismas taip pat padarė neteisingą išvadą, kad jis nusikalto būdamas neblaivus. Per visą vakarą jis išgėrė tik vieną taurę alaus ir buvo blaivus. Byloje nėra jokių jo girtumą patvirtinančių įrodymų, todėl neaišku, kuo teismas grindžia šią savo išvadą, ji yra nepagrįsta. Nukentėjusiajam D. V. jis pats smūgių nesudavė, jo nesužalojo, todėl buvo nuteistas nepagrįstai. Muštynių metu buvo susikibęs tik su A. B. . Tačiau net ir pripažinus įrodytu, kad jam sudavė, teismo jam paskirta bausmė yra neteisinga ir per griežta. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis anksčiau neteistas, šiuo metu mokosi, taip pat atsižvelgti į tai, kad muštynes pradėjo pats A. B. . Prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį.
Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, dėl nepagrįstai nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir dėl paskirtos per griežtos bausmės. Teismas nustatė, jog konfliktas prasidėjo dėl to, kad nukentėjusysis A. B. užkalbino jų pažįstamas merginas, norėdamas toliau su jomis leisti laiką. Tai jiems (nuteistiesiems) nepatiko ir konfliktas peraugo į muštynes. Norėdami padėti savo draugui, į konfliktą įsijungė ir nukentėjusieji D. V. bei T. B. . Teismas padarė išvadą, kad jeigu neblaivus A. B. nebūtų prikibęs prie merginų, tai muštynių ir kilusių padarinių būtų buvę išvengta. Nukentėjusysis D. V. prašė priteisti 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teismas jo ieškinį patenkino tik iš dalies ir priteisė solidariai iš jo ir kitų nuteistųjų 30000 Lt. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusysis D. V. pasveiko, taip pat atsižvelgė į nuteistųjų turtinę padėtį. Tačiau nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas neatsižvelgė į tai, kad konfliktas kilo būtent dėl nukentėjusiojo D. V. draugo A. B. rizikingų ir provokuojančių veiksmų, nors tai pripažino nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Provokuojančiu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį. Nustatęs BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytą nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir pripažinęs, kad dalis atsakomybės dėl kilusių padarinių tenka nukentėjusiojo D. V. draugui A. B. , teismas D. V. priteisiamą neturtinės žalos atlyginimą turėjo dar labiau sumažinti. BK 54 str. 2 d. 7 p. nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p., teismas pripažino tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė, jo nuomone, nustatyta nepagrįstai. Pats teismas padarė išvadą, kad jeigu A. B. nebūtų kibęs prie merginų, muštynių būtų buvę išvengta, todėl dėl šios priežasties nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad jo neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nepripažinus šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, pagal BK 135 str. 1 d. jam turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė. Prašo nuosprendį pakeisti, sumažinti nukentėjusiajam D. V. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, nepripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe apsvaigimo nuo alkoholio, taip pat sušvelninti jam pagal BK 135 str. 1 d. paskirtą bausmę.
Teismo posėdyje nuteistasis D. A. ir jo gynėjas prašo patenkinti šio nuteistojo apeliacinį skundą, nuosprendį panaikinti ir priimti naują, D. A. išteisinantį nuosprendį. Nuteistasis V. B. prašo patenkinti jo apeliacinį skundą, jį išteisinti arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Jo gynėjas prašo šio nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, sumažinti nukentėjusiajam D. V. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, pašalinti V. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę dėl to, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir sušvelninti šiam nuteistajam pagal BK 135 str. 1 d. paskirtą bausmę. Prokurorė nuteistųjų D. A. ir V. B. apeliacinius skundus prašo atmesti. Nuosprendžio neapskundęs nuteistasis T. T. baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad dėl paduotų apeliacinių skundų neturi ką pasakyti.
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nustatant vieną iš nuteistųjų D. A. ir V. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BPK 328 str. 1, 3 p.).
Šalies argumentai
Iš paduotų apeliacinių skundų matosi, kad nuteistasis D. A. neigia savo kaltę ir prašo jį išteisinti, nuteistasis V. B. prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo, nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir dėl paskirtos bausmės, o dėl nuteistojo T. T. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas. Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija patikrina šią bylą ir nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus.
Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas jos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistųjų D. A. ir V. B. kaltę dėl nustatytų nusikalstamų veikų padarymo patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, specialistų išvados ir kiti teisme išnagrinėti įrodymai. Iš dalies jų kaltę patvirtina ir pačių nuteistųjų, taip pat ir nuosprendžio neapskundusio nuteistojo T. T. parodymai.
Visų nuteistųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais bei kitais įrodymais byloje nustatyta, kad konfliktas ir muštynės įvyko 2007 m. liepos 7 d., apie 4 val. ryto, Klaipėdoje, prie Minijos g. 2 esančio naktinio klubo „Paradox“. Nuteistieji ir nukentėjusieji prieš tai buvo šiame klube, tačiau ten tarpusavyje nebendravo ir nekonfliktavo. Tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų konfliktas kilo tuomet, kai jau išėjus iš klubo nukentėjusysis A. B. užkalbino dvi merginas, su kuriomis buvo pažįstamas ir tą naktį bendravo klube nuteistasis V. B. . Dėl to, kaip konfliktas vystėsi toliau, kaip vyko muštynės ir kas, kam ir kokius sudavė smūgius, nuteistieji ir nukentėjusieji jau parodė skirtingai. Vis dėlto pažymėtina, kad ir šioje dalyje kai kurias svarbias bylos aplinkybes visi apklaustieji asmenys irgi nurodė iš esmės vienodai.
Nukentėjusysis D. V. teisme parodė, kad iš klubo išėjo kartu su kitais nukentėjusiaisiais, tačiau po to dviese su T. B. nuėjo pirmieji ir jau buvo perėję gatvę. A. B. šalia klubo priėjo prie nepažįstamų merginų ir pradėjo su jomis kalbėtis. Jam perėjus gatvę iš klubo pusės pasigirdo garsūs balsai, atsisukęs jis pamatė, kad A. B. su kažkuo garsiai kalbasi, girdėjosi šūksniai ir jis suprato, kad ten vyksta konfliktas. Kartu su T. B. jie ėmė eiti atgal prie klubo norėdami nuraminti konfliktuojančius asmenis, ten buvo susirinkę apie 10 žmonių. Nors šviesu nebuvo, tačiau viską matė, buvo apšvietimas iš klubo pusės, be to, degė gatvės lempos. Kai iki A. B. ir kitų asmenų liko keletas metrų ir jokios muštynės dar nebuvo prasidėjusios, prie jo priėjęs nepažįstamas vaikinas ranka stipriai smogė jam į kairį smilkinį, nuo to smūgio jis prarado sąmonę, griuvo ir kas vyko toliau, daugiau nieko nežino. Jam smūgį sudavusį vaikiną jis įsidėmėjo ir vėliau jį atpažino pagal veido bruožus. Yra įsitikinęs, kad tai – nuteistasis T. T. . Kitas nukentėjusysis T. B. irgi parodė, kad iš klubo ėjo kartu su D. V. , jau buvo spėję pereiti per gatvę ir tuomet išgirdo prie klubo kažką garsiai ir piktai kalbantis. Pamatė ten stovintį A. B. , šalia jo stovėjo keletas žmonių, jie A. B. vadino necenzūriniais žodžiais, šis kažką atsakinėjo jiems. Priėję su D. V. jie bandė konfliktuojančius asmenis raminti, ragino visus skirstytis ir jau atrodė, kad konfliktas baigiasi. Tačiau tuo metu vienas iš nepažįstamų vaikinų, vėliau paaiškėjo, kad tai buvo T. T. , nieko nesakydamas ranka smogė D. V. į galvą, pataikė į smilkinį ir šis nugriuvo ant žemės. Jis bandė jį kelti, bet D. V. gulėjo be sąmonės. Tuomet prasidėjo muštynės, toje vietoje susirinkę vaikinai spardė ir mušė rankomis jį ir kitus nukentėjusiuosius, gindamasis ir jis pats galėjo kam nors suduoti, bet kam sudavė, jau neprisimena. Gatve tuo metu pravažiavo policijos automobilis, bet nesustojo ir nuvažiavo toliau. Tuo metu T. T. spyrė jam pačiam į galvą. Po šio smūgio jis atsitraukė į šalį ir tik stebėjo, kas vyksta, o netrukus vėl atvažiavo policija. Juos sumušę asmenys pabėgo, tačiau įsėdęs į policijos automobilį, jis kartu su pareigūnais juos persekiojo, atpažino ir jie buvo sulaikyti. T. B. parodė, kad nors įvykio vietoje gero apšvietimo nebuvo, tačiau šviesa sklido nuo klubo ir gatvės pusių, ir jis kai kuriuos juos sumušusius asmenis gerai įsidėmėjo, taip pat prisimena, kam ir kokius smūgius sudavė sulaikyti ir po to atpažinti asmenys. T. T. pirmasis sudavė smūgį ranka į galvą D. V. , vieną kartą spyrė į galvą jam pačiam, taip pat jis matė, kad T. T. jau gulinčiam ant žemės D. V. dar du kartus spyrė į galvą. Matė, kad gulinčiam D. V. keturis kartus spyrė V. B. ir du kartus spyrė D. A. , šis dar spyrė ir gulinčiam J. R. . Parodęs, kad kai kurių smulkių įvykio detalių dabar jau gerai neprisimena, teisme nukentėjusysis T. B. patvirtino perskaitytus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusysis A. B. teisme parodė, kad iš klubo pirmieji išėjo D. V. ir T. B. , J. R. užtruko rūbinėje, o jis pats, išėjęs į kiemą, priėjo prie ten stovėjusių nepažįstamų merginų ir jas užkalbino. Jų nieko neprašė, neįžeidinėjo, o tiesiog natūraliai užkalbino, nors to pokalbio turinio jau neprisimena. Tuo metu grupelė šalia stovėjusių vaikinų ėmė jam sakyti „ko lendi“, po to ėmė laidyti jį įžeidžiančias replikas. Prasidėjo žodinis konfliktas, tuos vaikinus bandė raminti priėjęs J. R. . D. V. su T. B. jau buvo paėję toliau, tačiau pamatę, kas vyksta, jie irgi grįžo atgal. Jiems priėjus vienas iš nepažįstamų vaikinų ranka smogė D. V. į galvą, šis pargriuvo, kitas vaikinas sudavė smūgį J. R. . Jį patį kažkas sugriebė už švarko ir taip pat pargriovė ant žemės, gulintį mušė ir spardė kojomis. Jis matė, kad toliau buvo spardomas ir ant žemės gulintis D. V. , T. B. , bandžiusiam pakelti D. V. , irgi buvo įspirta į veidą. J. R. bandė keltis pats, bet vienas iš tų vaikinų ir jam spyrė į galvą. Po to privažiavo policijos automobilis ir juos sumušę vaikinai išsilakstė. Kartu su policijos pareigūnais jis juos persekiojo ir dalį jų sulaikė. Nukentėjusysis A. B. irgi parodė, kad nors buvo dar nakties metas, tačiau degė lempų šviesos ir jis įsidėmėjo kai kurias konkrečias šio įvykio aplinkybes, taip pat atpažino juos sumušusius asmenis. Teisme jis patvirtino ir perskaitytus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. A. B. teisme dar kartą patvirtino, kad konflikto metu pirmasis smūgį ranka į galvą D. V. sudavė T. T. , D. V. pargriuvo. Po to matė, kaip T. T. dar du kartus spyrė gulinčiam D. V. , taip pat spyrė į veidą T. B. . Matė, kaip V. B. ne mažiau kaip keturis kartus spyrė gulinčiam D. V. į galvą. Atpažino ir D. A. , kuris jį patį gulintį mušė ir spardė kojomis į galvą. Kas sudavė smūgius J. R. , neįsidėmėjo. A. B. taip pat parodė, kad ant kaklo turi tatuiruotę. Nukentėjusysis J. R. parodė, kad išėjęs iš klubo matė, kaip pirmieji nuėjo ir jau perėjo gatvę D. V. su T. B. . Jis pats kieme buvo netoli A. B. ir matė, kaip šis užkalbino kažkokias merginas. Jis telefonu rašė žinutę, bet išgirdo kažkokį triukšmą, atsisukęs pamatė kaip A. B. barasi su grupele nepažįstamų jaunuolių, tuo metu vyko žodinis konfliktas. Norėdamas padėti draugui, jis priėjo arčiau ir bandė aiškinti, kad nereikalingos problemos ir siūlė visiems skirstytis. Kaip iš pradžių pirmiausia buvo suduotas smūgis D. V. , jis nepastebėjo, nes vienas iš nepažįstamų vaikinų jam pačiam sudavė smūgį į galvą ir jis pargriuvo. Kažkas pradėjo jį spardyti. Atsikėlęs nuo žemės matė, kaip du vaikinai gulintį D. V. spardo į galvą ir įvairias kitas kūno vietas. Jis ėmė šaukti „ar norite užmušti“, tačiau tuomet jam vėl sudavė smūgį, jis vėl griuvo ir prarado sąmonę. Kai sąmonę atgavo, jau buvo atvažiavęs greitosios pagalbos automobilis ir jį kartu su D. V. išvežė į ligoninę. Nukentėjusysis J. R. parodė, kad įvykio vieta buvo apšviesta pakankamai, kai kuriuos jį ir kitus nukentėjusiuosius sumušusius asmenis jis įsidėmėjo ir atpažino. Jis įsitikinęs, kad pirmasis jam smūgį sudavė nuteistojo D. A. brolis Š. A. . Vėliau smūgį, nuo kurio jis pargriuvo ir neteko sąmonės, sudavė, jo nuomone, T. T. . Vėliau iš kitų nukentėjusiųjų pasakojimų sužinojo, kad jį mušė ir spardė visi trys nuteistieji.
Nors visi nuteistieji teisme prisipažino kaltais tik iš dalies, kai kurias svarbias bylos aplinkybes jie nurodė iš esmės taip pat, kaip nukentėjusieji. Nuteistasis D. A. teisme parodė, kad naktiniame klube buvo su savo broliu Š. A. , klube sutiko pažįstamus T. T. ir I. R. , sėdėjo prie jų staliuko. Prie jų dar prieidavo V. B. su dviem merginomis. Apie 4 val. ryto visi nutarė eiti namo. Iš klubo išėjo jis, V. B. ir tos pačios dvi merginos. Jie su V. B. paėjo į šalį pasikalbėti ir tuomet jie pamatė, kad prie merginų priėjo du nepažįstami vaikinai, jie su merginomis apie kažką kalbėjosi, jam atrodo, kad vienas iš tų vaikinų vieną merginą tempė už rankos. Prie jų priėjo V. B. ir prasidėjo žodinis konfliktas. Pamatė, kaip V. B. vienam iš vaikinų ranka sudavė į veidą, tada vaikinai puolė patį V. B. , o jis pats puolė padėti savo draugui. Taip prasidėjo muštynės. Vienas iš vaikinų sudavė jam smūgį, jis nugriuvo ir matė, kaip tą jam smūgį sudavusį asmenį nusivijo jo brolis Š. A. . Kadangi nepažįstamų vaikinų buvo daug, jis iš įvykio vietos nuėjo šalin ir ėjo namo. Jau einant pro degalinę sutiko I. R. , toliau ėjo kartu su juo ir tuo metu juos abu sulaikė policija. D. A. parodė, kad po to, kai V. B. vienam iš nukentėjusiųjų sudavė pirmą smūgį, ką toliau darė jo draugai (kiti nuteistieji), jis nematė. Prisimena, kad vienas iš muštynėse dalyvavusių vaikinų buvo su tatuiruote. Šis jį puolė, todėl jis jam sudavė kelis smūgius ir spyrė koja. Gulinčių ant žemės vaikinų jis nespardė. Nuteistasis V. B. teisme parodė, kad klube buvo su dviem merginom. Jau anksti ryte išėjo į kiemą su tomis merginomis ir D. A. , galvojo, ką daryti toliau. Norėjo pas D. A. paprašyti paskolinti pinigų, tai daryti prie merginų buvo nepatogu, todėl jie pasikalbėti paėjo į šalį. Bekalbant pamatė, kad prie merginų priėjo nepažįstamas vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo – A. B. . Girdėjo, kaip A. B. kvietė merginas pasilinksminti. Jis suprato, kad merginoms tai nepatiko, jos pasakė, kad yra su kitais vaikinais, tačiau A. B. nesiliovė jas įkalbinėti. Tada prie jų priėjo jis ir pasakė, kad merginos yra su jais. A. B. turbūt jį ne taip suprato, sakė „įrodyk, kad čia tavo panelės“. Tuo metu priėjo kažkas iš A. B. draugų, klausė,kas yra ir kokios problemos. Susirinko dar daugiau nepažįstamų vaikinų. Kažkas jam iš už nugaros sudavė smūgį, sugriebė už drabužių, todėl jis ranka smogė į veidą vienam iš šalia buvusių vaikinų. Taip prasidėjo muštynės, kas kam sudavė smūgius, jis negali nurodyti, tačiau muštynėms pasibaigus matė, kad ant žemės guli du vaikinai. Prisimena, kad D. A. sudavė kumščiu į galvą vaikinui, laikiusiam jį už drabužių. Prisipažįsta kaltu iš dalies, nes pats dalyvavo tose muštynėse ir kažkam sudavė apie 10 smūgių, nors ir ne visus juos pataikė. Kam iš nukentėjusiųjų sudavė tuos smūgius, nežino, tačiau gulinčiųjų jis nespardė. Muštynėms pasibaigus namo ėjo kartu su T. T. ir Š. A. , beeinančius juos sulaikė policija. Teisme V. B. dar parodė, kad su jau nurodytomis merginomis buvo susipažinęs tą pačią vasarą, iki tol su jomis buvo susitikęs tris-keturis kartus, tačiau tikslesnių jų duomenų nežino. Žinojo, kad jos kažkur nuomojosi butą, jau vykstant ikiteisminiam tyrimui mėgino tas merginas surasti, tačiau jam nepavyko. Iš bylos matosi, kad kai kurias įvykio aplinkybes nuteistasis nurodė nevienodai ir savo parodymus keitė. Iš pradžių parodęs, kad jam iš pradžių kažkas sudavė smūgį ir tampė už drabužių, tos pačios apklausos metu V. B. jau pripažino, kad jam smūgis suduotas nebuvo, kad jam kažkas mėgino suduoti, bet nepataikė, o tada jis pats vienam iš vaikinų sudavė smūgį ranka į veidą. Dar kitaip įvykio aplinkybes V. B. buvo nurodęs šią bylą pirmą kartą nagrinėjant apylinkės teisme, tai matosi iš šių jo perskaitytų parodymų (t. 3, b. l. 106-107). Tos apklausos metu V. B. apie jam suduotą pirmą smūgį iš viso nieko neparodė ir pripažino, kad muštynes pradėjo jis pats. Parodė, kad prasidėjus žodiniam konfliktui su A. B. , aplink susirinko daug nepažįstamų vaikinų, jis išsigando ir pirmas smogė ranka į veidą „pirmam pasitaikiusiam“. Iš viso muštynių metu sudavė 5-10 smūgių. V. B. parodė, kad sudavė kumščiu į veidą D. V. , po to matė, kaip D. V. guli ant žemės, tačiau jo gulinčio nespardė. Dar parodė, kad muštynių metu kitiems asmenims stengėsi suduoti smūgius į galvą ir į šonus. Nuteistasis T. T. teisme parodė, kad naktiniame klube sėdėjo prie staliuko su I. R. , vėliau kartu su jais buvo Donatas ir Š. A. . Prieidavo ir V. B. su dviem merginomis. Apie 4 val. ryto visi nutarė eiti iš klubo ir tartis, ką daryti toliau. Pirmieji į kiemą išėjo broliai A. ir V. B. , o jis pats su I. R. dar liko bare. Maždaug po 5-10 minučių į barą atbėgo mergina ir pasakė, kad jų draugai mušasi su nepažįstamais vaikinais. Išėjęs į kiemą, pamatė, Kad D. A. ir V. B. mušasi su keletu vaikinų, o vienas iš jų jau guli ant žemės. Jis puolė padėti savo draugams ir sudavė smūgius dviem vaikinams, kaip vėliau paaiškėjo – J. R. ir T. B. . D. V. smūgių nesudavė ir jo nespardė. Muštynėms pasibaigus iš įvykio vietos nuėjo kartu su V. B. ir Š. A. . Beeinančius juos sulaikė policija. T. T. parodė, kad muštynių pradžios nematė ir tik vėliau iš V. B. sužinojo, kad muštynės prasidėjo dėl tų jo pažįstamų merginų. Iš bylos matosi, kad nuteistasis T. T. irgi savo parodymus keitė, o šią bylą pirmą kartą nagrinėjant apylinkės teisme kai kurias įvykio aplinkybes buvo nurodęs iš esmės skirtingai. Tos apklausos metu (t. 3, b. l. 104-105) jis parodė, kad jam išėjus į kiemą, muštynės ten dar nebuvo prasidėjusios. Išėjus į kiemą tarp jo bei jo draugų ir nukentėjusiųjų kilo konfliktas. J. R. jo paklausė „kas negerai“, o V. B. tuo metu smogė D. V. į veidą ir šis nugriuvo. Po to jis mušėsi su J. R. ir T. B. , jam į pagalbą puolė D. A. . Matė ant žemės gulintį D. V. . Muštynės buvo abipusės, kas kam ir kiek sudavė smūgių, jis nežino. Kas sumušė D. V. , irgi nežino, matė tik tai, kaip jam vieną smūgį kumščiu sudavė V. B. .
Šioje byloje dar buvo apklaustas liudytojas I. R. , tačiau jo parodymais kokios nors svarbesnės bylos aplinkybės nebuvo nustatytos. Teisme I. R. parodė, kad naktiniame klube vartojo alkoholinius gėrimus iš pradžių su kitais pažįstamais, vėliau susitiko su T. T. , broliais A. ir V. B. , šis buvo su dviem nepažįstamom merginom. Vėliau visi tarėsi, ką veikti toliau, planavo važiuoti į viešbutį. Visi išėjo į kiemą, o jis dar ėjo į tualetą, po to užtruko pasiimdamas savo striukę. Kai išėjo į kiemą, ten muštynės jau ėjo į pabaigą. Kas su kuo mušėsi, jis gerai neprisimena, matė, kad bėgioja daug žmonių, keli žmonės gulėjo ant žemės, kiti šūkavo. Jis pats muštynėse nedalyvavo, nuėjo į parduotuvės „Avitela“ pusę, prie degalinės sutiko D. A. ir toliau ėjo kartu su juo. Tada juos sulaikė policija. Teisme apklaustas liudytojas R. B. parodė, kad dirba policijoje, kaltinime nurodytą naktį pagal iškvietimą buvo nuvažiavęs prie naktinio klubo „Paradox“. Ten surado ant grindinio gulinčius du vaikinus, abu buvo be sąmonės. Priėjęs kitas vaikinas pasakė, kad juos sumušė nepažįstami asmenys, kurie nubėgo į Birutės ir Bijūnų g. pusę. Kartu su tuo vaikinu jie važiavo ieškoti įtariamųjų. Bijūnų gatvėje pamatė du bėgančius jaunuolius ir juos sulaikė. Nors tie vaikinai bandė pabėgti, tačiau sulaikyti nesipriešino. Įvykio vietoje prie naktinio klubo buvo susirinkę nemažai žmonių. Liudytojas R. B. taip pat parodė, kad tuo metu įvykio vietoje apšvietimas buvo vidutinis, šviesa sklido nuo gatvės ir nuo klubo. Žmonių veidus galima buvo atskirti iš 5-10 metrų atstumo, tam apšvietimo užteko. Perskaičius šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas R. B. kai kurias nurodytas aplinkybes patikslino. Patvirtino, kad iš tikrųjų tą naktį Birutės g. sulaikė D. A. ir I. R. . Šias aplinkybes patvirtina to paties liudytojo R. B. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 159). Iš kito tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 161) matosi, kad kiti policijos pareigūnai Birutės ir Bijūnų g. sankryžoje sulaikė T. T. , Š. A. ir V. B. .
Iš to, ką šioje byloje parodė visi trys nuteistieji, matosi, kad jie pripažįsta savo dalyvavimą muštynėse, neneigia ir to, kad muštynių metu sudavė smūgius nukentėjusiesiems, nors ir negali šių aplinkybių nurodyti tiksliai ir konkrečiai. Visi nuteistieji kategoriškai neigia tik tai, kad mušė bei spardė kojomis nukentėjusįjį D. V. ir padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau šioje dalyje teismas nuteistųjų parodymus pagrįstai atmetė, o nuosprendyje išdėstė išsamius ir įtikinančius tokio sprendimo motyvus. Nors nuteistieji ir nukentėjusieji kai kurias įvykio aplinkybes nurodė skirtingai, teismas, kolegijos nuomone, pagrįstai patikėjo būtent nukentėjusiųjų parodymais, o nuteistųjų versijas ir jų parodymus pagrįstai atmetė. Tokio teismo sprendimo pagrįstumą patvirtina jau išdėstytų nuteistųjų ir nukentėjusiųjų parodymų analizė. Visų keturių nukentėjusiųjų parodymai apie prie naktinio klubo kilusį konfliktą ir muštynes, jų parodymai apie visas jiems žinomas bylos aplinkybes yra vienodi ir nuoseklūs, nukentėjusieji savo parodymų nekeitė. Nors atskiri nukentėjusieji irgi negalėjo tiksliai nurodyti visų trijų nuteistųjų konkrečių suduotų smūgių, nes patys dalyvaudami konflikte tiesiog negalėjo visko matyti, o nukentėjusysis D. V. jau po pirmojo jam suduoto smūgio neteko sąmonės, tačiau nukentėjusiųjų parodymai vieni kitiems neprieštarauja, o tik vieni kitus papildo. Todėl jų parodymų visuma leido teismui tiksliai nustatyti visas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nustatyti konflikto kilimo priežastį ir muštynių eigą nuo pirmojo smūgio sudavimo iki nusikalstamos veikos pabaigos. Nukentėjusiųjų parodymų visuma ir tuos parodymus patvirtinantys kiti įrodymai taip pat patvirtino kiekvieno nuteistojo vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, jų suduotus smūgius nukentėjusiesiems bei dėl jų nusikalstamų veikų kilusius padarinius. Vertinant nuteistųjų parodymus, daromos visiškai kitokios išvados. Nors ir prisipažinę, kad dalyvavo muštynėse, nuteistieji įvykių aplinkybes išdėstė nekonkrečiai, daug prieštaravimų ir jų pačių (ypač nuteistojo T. T. ), ir jų tarpusavio parodymuose. Tai gali būti paaiškinama tik tuo, kad visi trys nuteistieji bandė palengvinti kiekvienas savo padėtį ir labiausiai siekė išvengti atsakomybės dėl nukentėjusiajam D. V. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nukentėjusiųjų parodymai nuteistųjų parodymus dėl konkrečių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, taip pat ir dėl D. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo, paneigė ir teismas jais pagrįstai rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, nuteistųjų kaltę patvirtina ir jų pačių parodymai. Nors byloje buvo nustatyta, kad naktinio klubo kieme konfliktas tikrai kilo dėl to, kad nukentėjusysis A. B. užkalbino V. B. pažįstamas merginas, nuteistieji patys pripažino ir parodė, kad muštynes pradėjo ne nukentėjusieji, o jie patys. Jų pačių parodymai patvirtina, kad besiginčijant su merginas užkalbinusiu A. B. , V. B. sudavė vienam iš nukentėjusiųjų ranka į veidą.Tuo tarpu nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad dar prieš tai T. T. kumščiu smogė į smilkinį iki tol konflikte nedalyvavusiam ir tik ką priėjusiam D. V. . Tai patvirtina, kad nuteistieji konflikto metu elgėsi agresyviai ir fizinį smurtą pradėjo naudoti savo pačių iniciatyva.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad sudavė smūgius tik A. B. , o kitokias išvadas padaręs teismas neteisingai įvertino įrodymus. Be to, nebuvo atsižvelgta į keletą svarbių bylos aplinkybių. Dėl to dėstomi apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami, nes juos paneigia teisme išnagrinėti įrodymai. Nuteistasis nurodo, kad visi nukentėjusieji buvo girti, todėl dėl savo būsenos negalėjo tinkamai įvertinti situacijos ir jų parodymai negalėjo būti laikomi objektyviais. Su tokiu apelianto argumentu negalima sutikti. Nukentėjusieji pripažįsta, kad naktiniame klube vartojo alkoholį ir tai patvirtina kiti bylos duomenys. Nors nukentėjusiojo D. V. apsvaigimo nuo alkoholio laipsnis nebuvo nustatytas, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje yra įrašas apie D. V. girtumą (t. 1, b. l. 151). T. B. kraujyje buvo rasta 0,67, A. B. – 1,29, o J. R. – 2,58 promilių etilo alkoholio (t. 1, b. l. 78, 93, 119). Tai reiškia, kad sunkus girtumas buvo nustatytas tik J. R. , tuo tarpu kiti nukentėjusieji nuo alkoholio buvo tik lengvai apsvaigę, todėl galėjo orientuotis situacijoje, prisiminti konkrečias įvykio aplinkybes ir tai patvirtina jų parodymai. Vienintelis stipriai apsvaigęs nuo alkoholio nukentėjusysis J. R. parodė, kad jam smūgius sudavė ne nuteistieji asmenys, o nuteistojo brolis Š. A. . Iš bylos matosi, kad Š. A. irgi buvo apklaustas įtariamuoju, tačiau vėliau prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas prieš jį buvo nutrauktas (t. 4, b. l. 18-19). Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad nors jame ir išdėstęs J. R. parodymus, teismas savo išvadas pagrindė ne jo, o tik kitų trijų nukentėjusiųjų parodymais ir tuos parodymus patvirtinančiais kitais įrodymais. Kiti išnagrinėti įrodymai patvirtina ir smūgių sudavimą pačiam J. R. . Kita vertus, nors neblaivaus J. R. parodymų ir nepakako tam, kad baudžiamojon atsakomybėn būtų patrauktas Š. A. , kitais šio nukentėjusiojo parodymais irgi abejoti nėra pagrindo, nes jie visiškai atitinka kitų nukentėjusiųjų parodymus ir kitas nustatytas abejonių nekeliančias bylos aplinkybes. Jokių kitų aplinkybių, kurios verstų suabejoti nukentėjusiųjų parodymų objektyvumu, taip pat nėra. Nukentėjusieji su nuteistaisiais iki šio įvykio nebuvo pažįstami, todėl galimybė, kad nukentėjusieji galėjo turėti išankstines nuostatas specialiai kuriam nors iš nuteistųjų pakenkti ir juos melagingai apkalbėti, yra atmetama. Šiuo atveju nukentėjusieji parodė apie jiems žinomas bylos aplinkybes, atpažino konkrečius nusikaltimų padaryme dalyvavusius asmenis, nurodė apie jų vaidmenį tų nusikaltimų padaryme ir šiais jų parodymais abejoti nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde D. A. taip pat nurodo, kad įvykio vieta buvo apšviesta labai ribotai, todėl nukentėjusieji arba liudytojai galėjo gerai nematyti, kas ir kokius smūgius sudavė muštynių metu. Apeliantas nurodo, kad tai patvirtino ir liudytojo policijos pareigūno R. B. parodymai. Šie argumentai irgi atmetami dėl keleto priežasčių. Muštynės įvyko klubo kieme, atviroje vietoje ankstų liepos 7 d. rytą, apie 4 val.Tokiu paros metu liepos mėnesį jau iš viso negalėjo būti visiškai tamsu. Be to, visi nukentėjusieji parodė, kad įvykio vieta buvo apšviesta iš gretimų pastatų sklindančia šviesa, taip pat gatvės lempomis. Tą patį parodė ir apelianto nurodomas liudytojas R. B. . Šis policijos pareigūnas teisme parodė netgi apie tai, kad iš už 5-10 metrų galima buvo atskirti žmonių veidus, todėl atskirti nuteistuosius ir matyti jų veiksmus nukentėjusieji taip pat galėjo. Faktiškai tai patvirtina ir pačių nuteistųjų parodymai, nes jie patys nurodo ir apie savo pačių, ir apie nukentėjusiųjų veiksmus įvykio metu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad argumentus dėl nepakankamo įvykio vietos apšvietimo pirmiausia paneigia būtent paties apelianto nuteistojo D. A. parodymai. Jis pats parodė, kad mušdamasis su A. B. jį įsidėmėjo pagal tatuiruotę. Tą patį D. A. nurodo netgi savo apeliaciniame skunde, tuo tarpu nukentėjusysis A. B. teisme patvirtino, kad ant jo kaklo tikrai yra tatuiruotė. Tai, kad D. A. įvykio metu sugebėjo įsidėmėti netgi tokį vieno iš asmenų skiriamąjį požymį kaip ant kaklo esančią tatuiruotę, visiškai ir galutinai paneigia jo paties argumentus, kad nukentėjusieji negalėjo matyti įvykio aplinkybių dėl prasto apšvietimo. Kiti su įrodymų vertinimu susiję D. A. apeliacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti. Ir nukentėjusieji, ir patys nuteistieji tikrai nurodo apie žymiai didesnį muštynėse arba bent konflikte dalyvavusių asmenų skaičių, nurodo apie dešimt ar daugiau dalyvavusių asmenų. Negalima atmesti galimybės, kad naktiniam klubui baigiant darbą ir klubo lankytojams jau skirstantis, įvykio vietoje tikrai galėjo būti ir daugiau asmenų. Nors jie nebuvo nustatyti, galėjo būti ir daugiau nusikaltimo įvykį mačiusių liudytojų. Tačiau iš bylos matosi, kad nukentėjusieji, nuteistieji ir kartu su jais buvę asmenys buvo tiksliai nustatyti. Konflikte dalyvavo ir buvo sumušti D. V. , A. B. , T. B. ir J. R. , nustatyta, kad kartu su jais dar buvo ir jų pažįstamas V. N. . Nukentėjusiuosius sumušė nuteistieji T. T. , D. A. ir V. B. , kartu su jais dar buvo vieno iš nuteistųjų brolis Š. A. ir nuteistųjų pažįstamas I. R. . Nors Š. A. ir V. N. teisme apklausti nepavyko, iš bylos matosi, kad jie muštynėse nedalyvavo, byla prieš Š. A. buvo nutraukta. Kad matė tik muštynių pabaigą ir pats jose nedalyvavo, I. R. parodė apklaustas liudytoju teisme. Nei nukentėjusieji, nei nuteistieji jokių kitų muštynėse galėjusių dalyvauti asmenų nenurodo, todėl manyti, kad tų asmenų galėjo būti daugiau arba kad nukentėjusiesiems smūgius galėjo suduoti ir dar kokie nors nenustatyti asmenys, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo. Dėl tos pačios priežasties yra nepagrįstas bei atmetamas nuteistojo D. A. argumentas apie tai, kad jis buvo sulaikytas ir apkaltintas atsitiktinai. Paneigti ir šio apelianto argumentai apie tai, kad jis sulaikymo metu nebandė pabėgti , nes neturėjo jokio pagrindo policijos bijoti. Pats D. A. parodė, kad po muštynių skubiai pasišalino iš įvykio vietos ir jau vien tik šis faktas patvirtina, kad apeliantas bijojo toje vietoje pasilikti ir būti sulaikytas. Be to, paties apelianto skunde nurodomas policijos pareigūnas R. B. teisme parodė, kad du įtariamuosius jis sulaikė nuo įvykio vietos kiemais nubėgusius apie 500 metrų. Sulaikytieji bėgo ir bandė pasislėpti, nors po to aktyviai ir nesipriešino. Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta, kad tie bandę pabėgti, bet sulaikyti asmenys buvo I. R. ir nuteistasis D. A. (t. 1, b. l. 159). D. A. apeliaciniame skunde dar nurodo, jog jis ir kiti du nuteistieji trise negalėjo sumušti suaugusių ir už juos žymiai stipresnių nukentėjusiųjų, kurie su savo draugais buvo net penkiese. Šie apelianto argumentai irgi nepagrįsti, be to jie neatitinka nustatytų bylos aplinkybių. Jau buvo nurodyta, kad su nukentėjusiaisiais buvo tik vienas jų pažįstamas V. N. , kuris konflikte nedalyvavo. Tuo tarpu nuteistieji kartu su Š. A. ir I. R. taip pat buvo penkiese. Visi nuteistieji ir pats D. A. įvykio metu buvo pilnamečiai, nukentėjusieji už juos buvo visiškai nežymiai vyresni, todėl ryškesnės jėgos persvaros negalėjo turėti, o apelianto argumentai dėl tokios persvaros niekuo nepagrįsti. Be to, šioje dalyje būtina atsižvelgti į tai, kad jau pačioje konflikto pradžioje T. T. pirmasis sudavė stiprų smūgį į galvą D. V. , šis nukentėjusysis griuvo, prarado sąmonę ir toliau mušamas jau iš viso neturėjo jokios galimybės pasipriešinti. Nuteistojo D. A. skundo argumentai apie tariamą nukentėjusiųjų asmenų agresyvumą šiame nuosprendyje iš esmės jau buvo aptarti ir taip pat paneigti. Tai, kad nukentėjusieji D. V. ir T. B. jau buvo spėję nueiti toliau nuo naktinio klubo ir grįžo atgal išgirdę ir pamatę tarp A. B. ir nuteistųjų beprasidedantį konfliktą, tikrai nepatvirtina tariamo nukentėjusiųjų agresyvumo. Nuteistieji patys pripažįsta, kad nukentėjusieji ragino baigti netgi žodinį konfliktą, taip pat įrodyta, kad T. T. sudavus pirmąjį smūgį D. V. , prie jo aktyviais veiksmais prisidėjo ir abu kiti nuteistieji, ir tai patvirtina kaip tik pačių nuteistųjų agresyvumą.
Apie tai, kad nukentėjusiųjų parodymai šioje byloje yra nuoseklūs, konkretūs ir vieni kitus papildantys, šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta bei aptarta. Nukentėjusiųjų parodymus apie kiekvieno nuteistojo konkrečius nusikalstamus veiksmus ir jų suduotus smūgius patvirtina ir kiti įrodymai – parodymų patikrinimo vietoje protokolai, taip pat parodymų atpažinti protokolai, iš kurių matosi, kad nukentėjusieji ir atpažino nuteistuosius, ir parodė apie kiekvieno jų suduotus smūgius. Visiems nukentėjusiesiems padarytus kūno sužalojimus patvirtina teismo medicinos specialistų išvados, kurios tuo pat metu irgi patvirtina nukentėjusiųjų parodymus apie konkrečias nusikaltimų padarymo aplinkybes.
Iš nuosprendžio matosi, kad teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, labai tiksliai nustatė kiekvieno nuteistojo dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme laipsnį ir pobūdį, visus nuteistuosius pagrįstai pripažino nusikaltimų bendravykdytojais, taip pat pagrįstai nustatė, kad nuteistieji sumušė nukentėjusiuosius ir padarė jiems sveikatos sutrikdymus veikdami bendrininkų grupe. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas labai tiksliai išdėstė kiekvieno nuteistojo nusikalstamus veiksmus, jų suduotus smūgius nukentėjusiesiems ir dėl to kilusius padarinius. Nors visi nuteistieji neigė, o D. A. ir savo apeliaciniame skunde neigia, kad sudavė smūgius ir taip sunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam D. V. , teismas pagrįstai pripažino įrodytu, kad prieš D. V. smurtą naudojo visi trys nuteistieji: pirmasis jam kumščiu į smilkinį sudavė smūgį nuteistasis T. T. , o šiam nukentėjusiajam pargriuvus, T. T. , D. A. ir V. B. spardė kojomis D. V. į galvą, padarydami nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje taip pat labai tiksliai išdėstyta ir tai, kiek ir kokius smūgius kiekvienas nuteistasis sudavė kitiems nukentėjusiesiems J. R. , A. B. ir T. B. , sukeldami jiems fizinį skausmą ir padarydami jiems nežymius sveikatos sutrikdymus. Visos šios teismo išvados yra pagrįstos visuma išnagrinėtų įrodymų ir jos atitinka faktines bylos aplinkybes.
Nuteistieji D. A. ir V. B. savo apeliaciniuose skunduose nurodo apie nukentėjusiojo A. B. elgesį, tapusį konflikto priežastimi, o taip pat dėl to padarytas teismo išvadas. Nuosprendyje teismas iš tikrųjų nurodė, jog konfliktas prasidėjo dėl to, kad A. B. užkalbino nuteistiesiems pažįstamas merginas norėdamas su jomis toliau praleisti laiką. Tai nepatiko nuteistiesiems, vėliau konfliktas peraugo į muštynes, į kurias, norėdami padėti A. B. , įsitraukė ir kiti nukentėjusieji. Teismas padarė išvadą, kad jeigu neblaivus A. B. nebūtų kibęs prie merginų, muštynių ir dėl jų kilusių padarinių būtų buvę išvengta. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad tikslo pažeisti viešąją tvarką nuteistieji neturėjo, o nukentėjusiuosius sumušė dėl asmeninio pobūdžio paskatų. Dėl nurodytų aplinkybių teismas visus nuteistuosius išteisino pagal BK 284 str. 1 d., o jų nusikalstamas veikas iš BK 135 str. 2 d. 8 p. perkvalifikavo į BK 135 str. 1 d. Visų nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo A. B. elgesys. Kai kurios jau išdėstytos teismo išvados yra gana kategoriškos. Byloje nustatyta, kad su merginomis, kurias užkalbino A. B. , nuteistieji D. A. ir T. T. net nebuvo pažįstami, vienintelis jas pažinojęs nuteistasis buvo V. B. , kuris irgi parodė, kad su tomis merginomis buvo susitikęs tik kelis kartus, negalėjo nurodyti apie jas jokių duomenų ir vėliau nesugebėjo jų surasti, nors pats jų ieškojo ikiteisminio tyrimo metu. Nors nurodytų merginų nustatyti ir jas teisme apklausti nepavyko, tačiau nukentėjusiojo A. B. veiksmai, konflikto kilimo priežastis ir fizinio smurto panaudojimo aplinkybės buvo nustatytos nukentėjusiųjų ir pačių nuteistųjų parodymais. Nustatyta, kad A. B. lauke tikrai užkalbino V. B. pažįstamas merginas, siūlė joms kartu praleisti laiką, nuteistasis D. A. dar nurodo, kad nukentėjusysis vieną iš merginų buvo paėmęs už rankos. Nors tokį A. B. elgesį teismas ir pripažino rizikingu, pažymėtina, kad jokių neteisėtų veiksmų šis nukentėjusysis neatliko. Joks pavojus nurodytoms merginoms negrėsė, todėl jas ginti ir dėl to panaudoti prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą nuteistieji neturėjo jokio teisėto pagrindo. Dar kartą atkreipiamas dėmesys į tai, kad fizinis smurtas buvo pavartotas ne A. B. tebesikalbant su merginomis, o jau po to, kai žodinis konfliktas prasidėjo tarp pačių nukentėjusiųjų ir nuteistųjų asmenų. Tai, kad nuosprendyje buvo padarytos išvados dėl asmeninio pobūdžio, o ne dėl chuliganiškų nuteistųjų nusikalstamų veikų paskatų, jų veikų perkvalifikavimas pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, išteisinimas pagal BK 284 str. 1 d. ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas rodo, kad teismas visas abejones ir neaiškumus jau įvertino nuteistųjų naudai. Tačiau tos pačios jau išdėstytos teismo išvados paneigia nuteistųjų argumentus apie tai, kad konflikto metu kilo tariamai abipusės muštynės, o suduodami smūgius nukentėjusiesiems nuteistieji tokiu būdu gynėsi patys arba gynė savo draugus. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dėl asmeninio pobūdžio paskatų nuteistieji siekė nukentėjusiuosius sumušti ir šią išvadą patvirtina konkrečios bylos aplinkybės. Pirmasis smūgį sudavė T. T. D. V. , iš viso nedalyvavusiam žodiniame konflikte ir tik ką priėjusiam prie kitų konfliktuojančių asmenų. Matydami, kad T. T. pirmasis sudavė smūgį ir pritardami šiems jo nusikalstamiems veiksmams, nukentėjusiuosius ėmė mušti ir D. A. su V. B. . Nors patiems nuteistiesiems jokie kūno sužalojimai nebuvo nustatyti, negalima atmesti galimybės, kad nukentėjusieji jiems taip pat sudavė smūgius. Nepaisant to, jau išdėstytos bylos aplinkybės patvirtina, kad muštynės nebuvo abipusės, nukentėjusieji šiuo atveju smurtą vartojo gynybos, o nuteistieji smūgius jiems sudavė puolimo tikslais, todėl privalo atsakyti už kilusius padarinius ir pagrįstai buvo pripažinti kaltais.
Nuteistųjų D. A. ir V. B. nusikalstamas veikas teismas įvertino ir kvalifikavo teisingai. Specialistų išvadose (t. 1, b. l. 6-7, 21-22) nurodyta, kad D. V. buvo padarytas galvos ir veido sumušimas su odos nubrozdinimu ir poodinėmis kraujosruvomis, kairiojo skruostikaulio, viršutinio ir apatinio žandikaulių, taip pat kaukolės pamato lūžimais ir galvos smegenų sukrėtimu. Šiais sužalojimais nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai galėjo būti padaryti sumušus galvą kietais bukais daiktais, galimai kumščiais ir spardant kojomis neužilgo iki patenkant į gydymo įstaigą, t. y. 2007 m. liepos 7 d., paryčiais. Taip pat nurodyta, kad D. V. sužalojimai galvoje išsidėstę keturiose skirtingose anatominėse – topografinėse srityse ir buvo patirti ne mažiau kaip keturių trauminių poveikių pasekoje. Į tris galvos sritis (veido kairę pusę, veido apatinio aukšto dešinę pusę, kairės pusės momens-smilkinio sritis) galėjo būti ir daugiau kaip po vieną traumuojantį poveikį tiems poveikiams į tas pačias sritis projektuojantis vienam ant kito. Dėl traumuojančių poveikių į D. V. galvos kairę pusę buvo sumušti kairio momens srities audiniai, lūžo apatinio žandikaulio kairysis kaklelis, lūžo kaukolės smegeninės dalies kairė pusė, ir šios galvos srities sužalojimai kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Šias išvadas teisme patvirtino teismo medicinos ekspertas, dar parodęs, kad D. V. nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam griūnant ir atsitrenkiant į kokį nors paviršių negalėjo atsirasti, jie buvo padaryti suduodant tiesioginius smūgius. Byloje nustatyta, kad T. T. sudavė D. V. kumščiu į kairį smilkinį, o po to jau visi trys nuteistieji spardė šiam nukentėjusiajam į galvą. Kad visi smūgiai D. V. buvo suduoti būtent į galvą, patvirtina ne tik nukentėjusiųjų parodymai, tačiau ir pirmoji teismo medicinos specialisto išvada, kurios tiriamojoje dalyje nurodyta, kad kitose kūno vietose, išskyrus galvą, D. V. jokių sužalojimų nebuvo nustatyta. Jau nurodytos specialisto išvados leidžia padaryti išvadą, kad galvos sužalojimai, sukėlę sunkų sveikatos sutrikdymą, D. V. buvo padaryti ne vienu, o keletu smūgių, todėl tarp visų trijų nuteistųjų suduotų smūgių ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tačiau nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad nusikalstamų veikų kvalifikavimui tai, kieno suduoti smūgiai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, šiuo atveju neturi reikšmės. Suduodami D. V. smūgius į galvą vis trys nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, galimybę atsirasti įvairiems savo veiksmų padariniams, t. y. įvairiems kūno sužalojimams, taip pat ir sunkiam sveikatos sutrikdymui, jie visi numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Veikdami bendrininkų grupe ir visi turėdami tyčią nukentėjusįjį sumušti bei padaryti jam kūno sužalojimus, visi nuteistieji atsakingi už kilusius padarinius net ir tuo atveju, jeigu sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas ne visų, o bent vieno iš jų suduotais smūgiais. Todėl teismas pagrįstai visus tris nuteistuosius pripažino nusikaltimo bendravykdytojais, o jų nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d. Specialistų išvados taip pat patvirtina kitiems nukentėjusiesiems J. R. , A. B. ir T. B. padarytus nežymius sveikatos sutrikdymus (t. 1, b. l. 78, 93, 119), o išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad šiuos sužalojimus nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis irgi padarė T. T. , D. A. ir V. B. . BK 140 str. 3 d. nurodyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, t. y. fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Nukentėjusieji J. R. , A. B. ir T. B. tokių skundų nepateikė, tačiau teisminio nagrinėjimo metu pageidavimų taikytis su kaltinamaisiais irgi nepareiškė. Tuo tarpu iš bylos matosi, kad ikiteisminis tyrimas dėl nukentėjusiesiems padarytų nežymių sveikatos sutrikdymų buvo pradėtas prokuroro nutarimu (t. 4, b. l. 25). Todėl visus tris nuteistuosius ir dėl šių nusikalstamų veikų padarymo teismas irgi pagrįstai pripažino kaltais, ir šias veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 140 str. 1 d.
Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymus nagrinėdamas prokuroro pateiktą prašymą dėl kaltinimų pakeitimo. Skunde nurodoma, kad prašyme pakeisti kaltinimą nebuvo išdėstyti kaltę patvirtinantys įrodymai, teismas, priėmęs šį pakeistą kaltinimą, įrodymus nagrinėjo pagal byloje anksčiau surašytą kaltinamąjį aktą ir dėl to, apelianto nuomone, buvo pažeisti BPK 20, 218-219, 256 straipsnių reikalavimai. Visi šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, taip pat pažymėtina, kad neteisinga yra ir pati skunde dėstoma baudžiamojo proceso įstatymų interpretacija. BPK 256 str. numatyto kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme galimybę ir nustato tokio kaltinimo pakeitimo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. BPK 256 str. 3 d. taip pat nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką. Iš bylos matosi, kad dar iki įrodymų tyrimo pradžios prokuroras pateikė rašytinį prašymą kaltinime nurodytų veikų faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis kaltinamiesiems T. T. ir D. A. . Prašomų pakeisti aplinkybių esmė buvo ta, kad kaltinamajame akte dėstant nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes buvo supainiotos pavardės. Buvo nurodyta, kad T. T. nusikalstamas veikas padarė veikdamas grupe su tuo pačiu T. T. ir D. A. , o D. A. tai padarė veikdamas su D. A. ir T. T. . Prokuroras prašė ištaisyti šias klaidas ir kaltinimuose nurodyti, kad nusikalstamas veikas T. T. padarė veikdamas bendrininkų grupe su D. A. ir V. B. , o D. A. – su T. T. ir V. B. (t. 4, b. l. 123-126). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad šis prokuroro prašymas buvo perskaitytas, o jo nuorašai įteikti kaltinamiesiems ir jų gynėjams. Teismas, gavęs šį prokuroro prašymą, pranešė nagrinėjimo teisme dalyviams apie jų teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, kaltinamieji ir jų gynėjai tokios pertraukos neprašė ir bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas toliau. Iš to, kas buvo išdėstyta, matosi, kad prokuroro pateiktame rašytiniame prašyme iš tikrųjų netgi nebuvo prašoma pakeisti jokių esminių faktinių aplinkybių, nes kaltinamųjų pavardžių supainiojimas kaltinamajame akte buvo tik paprasta ir akivaizdi techninė klaida. Nepaisant to, šis prokuroro prašymas buvo pateiktas laikantis visų BPK 256 str. numatytų reikalavimų, jo nuorašai buvo įteikti kaltinamiesiems ir jų gynėjams, jiems teismas suteikė galimybę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Toje pačioje BPK 256 str. 1 d. nurodyta, kad prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis turi būti išdėstytos tik šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Tai reiškia, kad dėstyti tokiame prašyme dar ir duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, taip pat kitus duomenis, kurie pagal BPK 219 str. reikalavimus turi būti nurodyti kaltinamajame akte, nereikalauja pats įstatymas ir tai neturėjo būti daroma šiuo atveju. Nurodytas prokuroro prašymas taip pat nebuvo susijęs su būtinybe nagrinėti kokius nors kitus įrodymus, o ne duomenis, kurie buvo išdėstyti kaltinamajame akte. Todėl įrodymų tyrimą pradėjęs kaltinamojo akto paskelbimu teismas laikėsi BPK 271 str. reikalavimų. Iš to, kas išdėstyta, matosi, kad BPK 256 str. reikalavimai nagrinėjant šią bylą pažeisti nebuvo. BPK 218-219 str. reikalavimai irgi nebuvo pažeisti, nes ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas įstatymų nustatyta tvarka, kaltinamojo akto turinys atitinka BPK 219 str. reikalavimus, o jame padarytos techninės klaidos ištaisytos prokurorui pateikus jau nurodytą bei aptartą prašymą. Į nuteistojo D. A. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo šiame nuosprendyje jau buvo atsakyta, pripažindamas šios bylos duomenis įrodymais ir juos vertindamas teismas laikėsi visų BPK 20 str. numatytų reikalavimų. Jokių kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį, taip pat nebuvo nustatyta.
Nuteistųjų D. A. ir V. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nes teismas nepagrįstai nustatė vieną iš šių nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Abu apeliantai savo skunduose nurodo, kad teismo išvada dėl jų apsvaigimo nuo alkoholio yra nepagrįsta. D. A. nurodo, kad įvykio metu buvo blaivus, o V. B. nurodo, kad apsvaigimas nuo alkoholio bet kuriuo atveju negalėjo turėti reikšmės nusikalstamų veikų padarymui. Kolegijos nuomone, šioje dalyje abu apeliaciniai skundai yra pagrįsti. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad D. A. ir V. B. nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio. Tas pats nurodyta ir nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, kad nuteistieji nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui ir buvo pripažinta D. A. bei V. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kaltinamojo asmens apsvaigimas nuo alkoholio kaip viena iš faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir juo labiau kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra įrodinėjimo dalykas, todėl nustatydamas tokią aplinkybę teismas privalėjo išdėstyti tą aplinkybę patvirtinančius įrodymus. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas neišdėstė nei jokių D. A. bei V. B. girtumą patvirtinančių įrodymų, nei jokių motyvų, dėl kurių buvo padaryta išvada, kad šių nuteistųjų apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Kolegijos nuomone, D. A. ir V. B. apsvaigimas nuo alkoholio nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo įrodytas. D. A. parodė, kad per visą vakarą ir naktį klube išgėrė tik vieną bokalą alaus ir buvo visiškai blaivus, tuo tarpu V. B. parodė, kad tuo laikotarpiu sportavo, todėl klube alkoholio nevartojo iš viso ir taip pat buvo blaivus. Šie nuteistųjų parodymai teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Niekas iš apklaustų asmenų teisme neparodė apie tai, kad būtų matę šiuos nuteistuosius vartojant alkoholį arba matę juos apsvaigusius. Nors D. A. ir V. B. buvo sulaikyti netrukus po to, kai pasišalino iš nusikaltimo įvykio vietos, jų girtumas arba kitoks apsvaigimas nebuvo tikrinami, byloje nėra jokių tokius tikrinimus patvirtinančių duomenų. Apie nuteistųjų girtumą parodė vienintelis liudytojas policijos pareigūnas R. B. . Jis parodė, kad sulaikyti vaikinai buvo išgėrę, nuo jų jautėsi alkoholio kvapas. Vis dėlto tikėti šia liudytojo R. B. parodymų dalimi, beje, iš viso neaptarta teismo nuosprendyje, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Pirmiausia pažymėtina, kad apklaustas teisme liudytojas R. B. negalėjo nurodyti netgi jo sulaikytų asmenų pavardžių ir tai buvo nustatyta tik perskaičius jo ankstesnius, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei kitus bylos dokumentus. Be to, iš ankstesnių R. B. parodymų bei jo tarnybinio pranešimo matosi, kad šis policijos pareigūnas sulaikė tik D. A. ir I. R. , todėl apie V. B. girtumą iš viso negalėjo žinoti. Byloje taip pat nustatyta, kad liudytojas I. R. naktiniame klube tikrai vartojo alkoholį ir netgi buvo stipriai apsvaigęs, todėl policijos pareigūnas galėjo pajusti būtent nuo jo, o ne nuo D. A. sklindantį alkoholio kvapą. Iš prie bylos pridėtų R. B. ir kito policijos pareigūno A. K. surašytų tarnybinių pranešimų apie įtariamųjų, tarp jų ir D. A. bei V. B. , sulaikymą (t. 1, b. l. 159, 161) matosi, kad apie sulaikytųjų girtumą tuose pranešimuose nieko nėra nurodyta. Liudytojas R. B. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, apie tai irgi nieko neparodė (t. 1, b. l. 160). Todėl tikėti tuo, kad šis liudytojas apie sulaikytųjų girtumą, dar ir neprisimindamas net jų pavardžių, galėjo prisiminti tik teisme, kai po įvykio jau buvo praėję daugiau negu metai laiko, kolegijos nuomone, nėra pagrindo ir nuosprendis tokiais parodymais negali būti grindžiamas. Nustatyta, kad abu apeliantai nusikalto po to, kai išėjo iš naktinio klubo. Ši aplinkybė leidžia spėlioti, kad tame klube nuteistieji galėjo ir vartoti alkoholinius gėrimus. Tačiau tai yra tik prielaidos, o jokių tai patvirtinančių įrodymų, kaip jau buvo nurodyta, byloje nėra. Dėl nurodytų priežasčių nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nepagrįstai nustatydamas BK 60 str. 1 d. 9 p. numatytą D. A. ir V. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, todėl ši nuosprendžio dalis yra naikinama.
Nors nuosprendis jau nurodytoje dalyje turi būti keičiamas, kiti nuteistųjų D. A. ir V. B. apeliacinių skundų argumentai, kolegijos nuomone, yra nepagrįsti ir švelninti šiems nuteistiesiems paskirtas bausmes nėra pagrindo. Iš nuosprendžio matosi, kad kitas D. A. ir V. B. atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes teismas nustatė teisingai. Jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kaip jau buvo nurodyta, teismas pripažino tai, kad nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo A. B. elgesys. Tačiau ir D. A. , ir V. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe taip pat pagrįstai pripažintas nusikalstamų veikų padarymas bendrininkų grupe. Panaikinus nuosprendžio dalį dėl dar vienos atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veikų padarymo apsvaigus nuo alkoholio), byloje nustatyta po vieną abiejų apeliantų atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę. BK 61 str. 1 ir 2 dalyse yra nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kolegijos nuomone, pagal pobūdį D. A. ir V. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės ryškiai nenusveria. Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmes teismas atsižvelgė ir į visas kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes: į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nuteistųjų kaip bendrininkų dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas formą ir rūšį ir kt., taip pat atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes. Iš bylos matosi, kad nuteistasis V. B. jau du kartus yra teistas pagal BK 259 str., antrą kartą buvo nuteistas už neteisėtą disponavimą nedideliu narkotinių medžiagų kiekiu, padarytą jau vykstant ikiteisminiam tyrimui šioje byloje. Nors kitos V. B. nusikalstamos veikos kitokio pobūdžio ir žymiai lengvesnės, tai vis tiek jo asmenybę apibūdina neigiamai ir patvirtina šio nuteistojo antivisuomenines nuostatas. Iš bylos taip pat matyti, kad V. B. daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis. Apeliaciniame skunde šis nuteistasis prašo sušvelninti pagal BK 135 str. 1 d. paskirtą bausmę ir šį prašymą vėl grindžia teismo išvadomis apie rizikingą vieno iš nukentėjusiųjų asmenų elgesį. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad teismas ir į jo atsakomybę lengvinančią, ir į visas kitas aplinkybes jau atsižvelgė, įvertino dar ir tai, kad nusikalstamų veikų padaryme V. B. vaidmuo nebuvo pagrindinis ir pagal BK 135 str. 1 d. paskyrė bausmę, kuri yra artima sankcijos žemutinei ribai. Skiriant bausmę D. A. , į jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes taip pat buvo atsižvelgta. Nuosprendyje įvertintas D. A. jaunas amžius, tai, kad jis gerai charakterizuojamas, anksčiau neteistas. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismui dar buvo pateikti dokumentai apie D. A. santuoką ir jo žmonos nėštumą. Tačiau ir atsižvelgiant į šiuos papildomus duomenis, švelninti D. A. paskirtą bausmę nėra pagrindo, nes jam jau paskirta bausmė yra labai švelni atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį. BK 135 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama sunkiems nusikaltimams, o šio baudžiamojo įstatymo sankcija numato tik vienintelės rūšies, t. y. laisvės atėmimo, bausmę iki 10 metų. Jau atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, teismas pagal BK 135 str. 1 d. V. B. paskyrė 1 metų, o D. A. 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Šios bausmės tiek artimos sankcijos minimumui, kad net ir panaikinus nuosprendžio dalį dėl vienos iš atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymo, tas bausmes dar labiau švelninti nėra pagrindo. Skirti šiems nuteistiesiems švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant BK 62 str. nėra galimybės nesant visų būtinų šiame įstatyme numatytų sąlygų, o skirti tokią bausmę remiantis BK 54 str. 3 d. nuostatomis irgi nėra pagrindo, nes nenustatyta jokių nei padarytos nusikalstamos veikos, nei nuteistųjų asmenybes apibūdinančių išimtinių aplinkybių. Nors jų vaidmuo padarant sunkų sveikatos sutrikdymą D. V. nebuvo pagrindinis, vis dėlto abu apeliantai pakankamai aktyviai dalyvavo nusikaltimo padaryme, patys sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą ir buvo nusikaltimo bendravykdytojai. BK 75 str. pilnamečiui asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą, taip pat nenumato galimybės atidėti paskirtos bausmės vykdymo. Pagal BK 140 str. 1 d. D. A. ir V. B. teismas paskyrė sankcijoje numatytos švelnesnės rūšies arešto bausmes, galutinės subendrintos bausmės jiems paskirtos apėmimo būdu. Ir už atskiras nusikalstamas veikas apeliantams paskirtos bausmės, ir galutinės subendrintos bausmės negali būti laikomos per griežtomis, todėl jas dar labiau švelninti pagrindo nėra.
Nuteistojo V. B. apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiajam D. V. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio sumažinimo kolegija taip pat atmeta. Iš nuosprendžio matosi, kad nukentėjusiojo D. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas patenkino tik iš dalies, o nustatydamas šios žalos dydį teismas jau atsižvelgė į visas CK 6.250 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Savo prašymą sumažinti neturtinės žalos dydį V. B. apeliaciniame skunde ir vėl grindžia ta pačia teismo nustatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, t. y. nukentėjusiojo A. B. rizikingu elgesiu. Atmesdama šiuos apelianto argumentus kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nustatė būtent A. B. , o ne D. V. rizikingą elgesį, be to, byloje nustatyta, kad D. V. nedalyvavo net žodiniame nuteistųjų ir nukentėjusiųjų konflikte, o buvo sumuštas ir sužalotas vos priėjęs prie konfliktuojančių asmenų. Nors apie tai nuosprendyje ir nenurodyta, vis dėlto akivaizdu, kad nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas turėjo reikšmės ir neturtinės žalos dydžio nustatymui. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad D. V. pasveiko, atsižvelgta ir į nuteistųjų turtinę padėtį. Kolegijos nuomone, visas šias aplinkybes teismas irgi jau įvertino nuteistųjų naudai. Nors D. V. ir pasveiko, tačiau būtina atsižvelgti į jam padarytų kūno sužalojimų pobūdį ir į tai, kad sunkios galvos traumos pasekmes nukentėjusysis dar jaus ilgą laiką. Pagal galiojančią teismų praktiką žalą padariusio asmens turtinė padėtis nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo atveju nelaikoma lemiamu kriterijumi. Iš dalies patenkinęs nukentėjusiojo civilinį ieškinį, teismas priteisė D. V. 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo solidariai iš visų trijų nuteistųjų. Atsižvelgiant į visas CK 6.250 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nuteistieji jauni ir darbingi asmenys, iš jų solidariai priteista neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, todėl ją dar labiau mažinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 3 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų D. A. ir V. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.