- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-03-24
- Bylos Nr.
- 2A-387/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Specializuota komplektavimo valdyba“
- Atsakovas
- Vilniaus „Ąžuolyno“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vystymo kompanija“
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Specializuota komplektavimo valdyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-120-232/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Specializuota komplektavimo valdyba“ ieškinį atsakovui Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijai, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl įpareigojimo grąžinti pinigines lėšas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ prašė teismo taikyti vieną iš šių alternatyvių jo teisių gynimo būdų:
1) įpareigoti atsakovą Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnaziją grąžinti neteisėtai sulaikytas pinigines lėšas – 287 120 Lt;
2) netenkinus pirmojo reikalavimo ir pripažinus, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą skaičiuoti delspinigius – sumažinti jų dydį iki 0,02 procentų per dieną nuo uždelstų atlikti darbų kainos;
3) priteisti iš atsakovo 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad pagal su atsakovu 2010 m. gegužės 28 d. sudarytą Sutartį Nr. ŪKS-50 (toliau ir Sutartis) įsipareigojo atlikti Vilniaus „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos pastato, esančio Architektų g. 68, Vilniuje, renovavimo darbus. Pagal Sutartį ieškovas atsakovui sumokėjo 287 120 Lt dydžio Sutarties sąlygų įvykdymo užtikrinimą – užstatą. Nors savo įsipareigojimus ieškovas įvykdė tinkamai, nepažeisdamas Sutartyje nustatytų terminų, tačiau atsakovas neteisėtai negrąžina jam sumokėto užstato. Ieškovas pažymėjo, jog net ir laikant, kad jis pažeidė Sutartyje nustatytus darbų atlikimo terminus, šis faktas negali pagrindas atsakovui nevykdyti prievolės grąžinti užstatą, nes darbų atlikimo trukmė priklausė nuo to, kad Sutartimi pirktoms paslaugoms finansavimas buvo paskirtas pavėluotai, darbų atlikimo metu vyravo nepalankios klimatinės sąlygos, o juos atlikti trukdė suvaržymai dėl prasidėjusių mokslo metų bei kitų atsakovo pasitelktų asmenų vėlavimas atlikti remonto darbus. Anot ieškovo, atsakovo veiksmai priimant Sutarties pagrindu atliktus darbus, už juos visiškai atsiskaitant, nenutraukiant Sutarties anksčiau termino rodo, kad atsakovas konkliudentiniais veiksmais sutiko su Sutarties terminų pratęsimu, todėl jam kyla pareiga grąžinti ieškovui užstatą. Teismui pripažinus, kad ieškovas pažeidė Sutarties įvykdymo terminus ir atsakovas pagrįstai nutarė negrąžinti užstato, ieškovo nuomone, užstatas turėtų būti mažinamas iki protingo dydžio – užstatas laikytinas netesybomis, taikytinomis už laiku neįvykdytą Sutartį. Taigi atsakovas turėtų pagrįsti, kokius nuostolius patyrė dėl tariamo ieškovo įsipareigojimų netinkamo įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 2 904 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad Sutartyje šalys susitarė dėl savalaikio ieškovo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo užstatu ir delspinigiais. ES finansavimo pavėluoto skyrimo, klimatinių sąlygų, prasidėjusių mokslo metų teismas nevertino kaip aplinkybių sudarančių pagrindą pripažinti ieškovą nesant kaltą dėl vėlavimo užbaigti darbus Sutartyje nustatytais terminais. Teismas pabrėžė, kad ieškovas darbus pradėjo vykdyti nelaukdamas ES finansavimo skyrimo, atsakovas pratęsė darbų atlikimo terminą dviem mėnesiams. Ieškovas privalėjo organizuoti darbus, kad jie būtų baigti laiku. Anot teismo, mažinti ieškovo atžvilgiu pritaikytos sankcijos dydį nėra pagrindo, nes sankcija proporcinga pažeidimui ir ieškovas yra verslininkas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Sutartinius įsipareigojimus apeliantas įvykdė visiškai: darbai perduoti atsakovui, sudarytas statinio statybos užbaigimo aktas. Nors raštu sudarytas tik vienas susitarimas dėl darbų vykdymo terminų pratęsimo, tačiau šalys konkliudentiniais veiksmais sutiko su Sutarties termino pratęsimu. Tą patvirtina atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, atlikusio techninio prižiūrėtojo funkciją, veiksmai priimant darbus ir už juos atsiskaitant. Iki 2010 m. gruodžio 22 d., t.y. Sutartyje nustatytos darbų atlikimo pabaigos, apeliantas buvo neatlikęs vos 6,83 procentus visų darbų. Akivaizdu, kad galutinis Sutarties įvykdymo terminas, esant tokiam kiekiui nebaigtų atlikti darbų, nebuvo šalims esminė Sutarties sąlyga.
2. Užstato lėšos galėtų būti panaudotos tik tais atvejais, jei ieškovas neatliktų darbų pagal Sutartį arba juos atliktų netinkamai, o atsakovas dėl to patirtų nuostolių. Minėta, kad visi Sutartyje numatyti darbai yra atlikti bei atsakovo priimti.
3. Užstatas atliko ne tik Sutartyje numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, tačiau jis kvalifikuotinas kaip atsakovo ieškovui pritaikyta bauda (CK 6.71 straipsnis, 6.245 straipsnio 3 dalis). Teismas visiškai nepagrįstai atsisakė sumažinti netesybas, t. y. negrąžinamo užstato sumą. Atsakovo taikytos sankcijos dydis turėjo būti įvertintas ne tik jo veiksmų: vilkino apelianto atliktų darbų priėmimą, netaikė pastarajam delspinigių už darbų atlikimo termino pažeidimą, nenutraukė Sutarties ir kt., bet ir neatliktų darbų vertės kontekste – užstatas sudaro 125 procentus laiku neatliktų darbų vertės. Atsakovas dėl tariamo galutinio darbų atlikimo termino pažeidimo jokių nuostolių nepatyrė, taigi 287 120 Lt dydžio bauda yra neprotingai didelė ir turi būti mažinama iki 2 665,74 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija prašo skundą atmesti. Jis teigia, kad apeliantas pažeidė Sutarties nustatytus terminus, o taip pat ir pačią Sutartį. Sutartis buvo sudaryta viešųjų pirkimų pagrindu, todėl jos vykdymo terminai negalėjo būti pratęsti konkliudentiniais veiksmais. Ginčijamas prievolių įvykdymo užtikrinimas užstatu nėra draudžiamas įstatymų. Apeliantui užstato dydis buvo tinkamas, todėl nėra pagrindo jį mažinti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ prašo skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Jis teigia, kad Sutartyje nurodyti darbai buvo užbaigti pradelsus devynis mėnesius. Apeliantas kelis kartus buvo įspėtas apie netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą bei Sutartyje numatytų sankcijų taikymą, todėl apelianto teiginiai, kad darbų įvykdymo terminas buvo pratęstas neatitinka realybės. Kadangi apeliantas pažeidė savo prievoles, atsakovas pagrįstai ir teisėtai negrąžina jam užstato. Užstatas yra savarankiškas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuris negali būti prilyginamas delspinigiams ar baudai. Mažinti užstato, kurio dydis buvo atskleistas ir apeliantui priimtinas, nėra pagrindo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti. Jis remiasi atsikirtimais, analogiškais nurodytiems kitų asmenų atsiliepimuose į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje V. R. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliacinio proceso ribas – aspektus, kuriais tikrinamas apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nustato apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 straipsnis). Vykdydamas apeliacijos funkciją, apeliacinės instancijos teismas ne tik pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos, bet ir pakartotinai apeliacinio proceso ribose nustatinėja bylai reikšmingus faktus.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje keliami klaidingo faktų vertinimo bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, prievolių įvykdymo užtikrinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai. Dėl jų pasisakoma šioje nutartyje.
Dėl sutartinių prievolių vykdymo aplinkybių
Byloje nustatyta, kad apeliantas ir atsakovas viešųjų pirkimų pagrindu 2010 m. gegužės 28 d. sudarė Sutartį Nr. ŪKS-50 (t. 1, b. l. 50-59), kuria apeliantas, veikdamas jungtinės veiklos forma kartu su UAB „Dalsta“ ir UAB „Bikusta“ (t. 1, b. l. 47-49), įsipareigojo iki 2010 m. spalio 25 d. atlikti Vilniaus „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos pastato, esančio Architektų g. 68, Vilniuje, renovavimo darbus (Sutarties 1.1., 2.1. punktai). Darbų atlikimo vietų perdavimo – priėmimo aktą šalys pasirašė 2010 m. birželio 28 d. (t. 1, b. l. 61).
Apelianto vykdyti ir atlikti darbai pradėti aktuoti 2010 m. rugpjūčio mėn. pagal Sutartį pirktų darbų vykdymui paskyrus finansavimą (t. 1, b. l. 67). 2010 m. rugpjūčio 17 d., kai Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-161 paskirtas finansavimas Vilniaus „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos pastato energijos vartojimo efektyvumo didinimui, de jure laikytina Sutarties įsigaliojimo data (Sutarties 1.5. punktas). Apeliantui 2010 m. rugsėjo 20 d., 2010 m. spalio 26 d. raštais (t. 1, b. l. 68-71) prašant pratęsti renovavimo darbų atlikimo terminą, apeliantas ir atsakovas 2010 m. spalio 27 d. pasirašė Susitarimą prie 2010 m. gegužės 28 d. Sutarties Nr. ŪKS-50, kuriuo darbų pabaigimo data nukelta iki 2010 m. gruodžio 22 d. (t. 1, b. l. 60). Faktą, jog apeliantas darbų nebaigė Susitarime nustatytu terminu, patvirtina apelianto parengti ir šalių pasirašyti atliktų darbų aktai už 2011 m. sausio, vasario, gegužės mėn. ir juos lydintys dokumentai (t. 1, b. l. 133-151), 2011 m. rugsėjo 20 d. pasirašytas Statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-1825, kuriuo patvirtinta Vilniaus „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos pastato, esančio Architektų g. 68, Vilniuje, renovavimo darbus esant baigtus (t. 1, b. l. 152-153). Nustatytos faktinės aplinkybės tvirtina, jog apeliantas savo įsipareigojimus atlikti Vilniaus „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos pastato, esančio Architektų g. 68, Vilniuje, renovavimo darbus įvykdė, tačiau pavėluotai – jie užbaigti ne 2010 m. gruodžio 22 d., bet 2011 m. gegužės 17 d. (t. 1, b. l. 85, 149; Sutarties 5 skirsnis).
Pretenzijas dėl darbų atlikimo grafiko pažeidimo trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ – statinio statybos valdytojas (t. 1, b. l. 82; t. 2, b. l. 55-56), veikęs ginčo teisiniuose santykiuose kaip atsakovo atstovas, apeliantui pirmą kartą pareiškė 2010 m. lapkričio 22 d. (t. 1, b. l. 72), kartu įspėdamas apeliantą, jog laiku neatlikus darbų jo atžvilgiu bus taikomos Sutarties 12.5. punkte numatytos priemonės: negrąžinamas apelianto sumokėtas užstatas ir skaičiuojami delspinigiai. Apie nurodytų sankcijų taikymą trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ apeliantą informavo 2010 m. gruodžio 30 d. raštu (t. 1, b. l. 74). Iš apelianto ir trečiojo asmens UAB „Vilniaus vystymo kompanijos“ tarpusavio susirašinėjimo raštų, parengtų 2011 m. vasario 11 d., 2011 m. vasario 25 d., 2011 m. vasario 28 d., 2011 m. kovo 2 d. (t. 1, b. l. 75-80), matyti, kad apeliantas kartotinai informuotas apie Sutarties 12.5. punkte nustatytų sankcijų jo atžvilgiu taikymą ir jo pareikalauta pateikti naują Sutarties sąlygų įvykdymo užtikrinimą. Nepaisant to, kad apeliantas nepateikė naujo Sutarties sąlygų įvykdymo užtikrinimo, jam buvo leista tęsti ir užbaigti Sutartyje numatytus darbus.
Iš to, kas paminėta, aišku, kad apeliantas pažeidė Rangos sutartyje nustatytą darbų atlikimo terminą, apeliantui buvo leista tęsti darbus ir jis juos užbaigė 2011 m. gegužės 17 d., tačiau atsakovas remdamasis Sutarties 12.5. punktu nutarė negrąžinti ir panaudoti apelianto sumokėtą užstatą. Pagal bylos medžiagą delspinigių už kiekvieną pavėluotą dieną atlikti darbus atsakovas neskaičiavo. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apeliantą pažeidus savo sutartines prievoles, o šį fakto vertino kaip teisinį pagrindą atsakovui pasinaudoti Sutarties 12.5. punkte numatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone – užstatu. Faktas, kad apeliantui buvo leista užbaigti pradėtus darbus, negali būti traktuojamas kaip patvirtinantis esą atsakovas konkliudentiniais veiksmais pratęsė Sutarties 1.2. punkte nustatytą terminą darbams įvykdyti ar patvirtino termino pažeidimo nelaikantis įsipareigojimų netinkamu vykdymu. Priešingai, tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens UAB „Vilniaus vystymo kompanijos“ pozicija ginčo klausimu buvo nuosekli, t. y. jie aiškiai nurodė, kad užstatas nebus grąžintas.
Pirmiau nurodyta, jog Sutartis įsigaliojo tik 2010 m. rugpjūčio 17 d., tačiau iš šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovas darbus savo rizika pradėjo vykdyti po 2010 m. birželio 28 d., kai perėmė darbų atlikimo vietą. Iš apelianto 2010 m. spalio 26 d. rašto (t. 1, b. l. 71) turinio spręstina, kad darbų atlikimo terminą atsakovas sutiko pratęsti iki 2012 m. gruodžio 22 d. dėl kelių priežasčių: pirma, vėlavusio ES paramos paskyrimo, antra, prasidėjusių mokslo metų, trečia „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos sporto salės remonto. 2010 m. gruodžio 22 d. rašte (t. 1, b. l. 73), kuriuo prašė pratęsti terminą baigti „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos renovavimo darbus iki 2011 m. gegužės 31 d., apeliantas nurodė, kad darbai nebaigti dėl dviejų priežasčių, o būtent: UAB „Pažangi statyba“ nekokybiškai atliktų mokyklos sporto salės vidaus sienų tinkamo darbų ir blogų klimatinių sąlygų. Įrodymų, kurie patvirtintų darbų atlikimo metu buvus tokias klimatines sąlygas, kurios objektyviai būtų užkirtusios galimybę analogiškoje situacijoje vidutiniam statistiniam rangovui – verslininkui, kurio komercinė veikla yra statybos ranga, laiku atlikti darbus, ar jos būtų buvusios tokios, kurių nebūtų buvę galima įprastomis aplinkybėmis numatyti, apeliantas nepateikė (CPK 185 straipsnis). Taipogi nėra pateikta ir įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad „Pažangi statyba“ vykdyti darbai būtų objektyviai užkirtę kelią apeliantui statybos darbus užbaigti Sutartyje nustatytu terminu. Teisėjų kolegija pastebi, kad trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ dar 2010 m. lapkričio 22 d. rašte (t. 1, b. l. 72) nurodė, jog apeliantas atsilieka nuo darbų vykdymo grafiko – vėluojami atlikti darbai, priklausomi nuo oro sąlygų, ir tą sąlygoja nepakankamas darbuotojų skaičius. Šios faktinės aplinkybės implikuoja esant nepakankamai įrodymų konstatuoti esą dėl Sutarties 1.2. punkte nustatyto darbų atlikimo termino pažeidimo nėra apelianto kaltės. Priešingai, iš įrodymų visumos galima išvesti, kad darbų atlikimo termino pažeidimą sąlygojo paties apelianto, kaip verslininko, netinkamas veikimas organizuojant bei vykdant renovavimo/statybos darbus.
Dėl užstato funkcijos ir atsakovo veiksmų teisėtumo jo negrąžinant
Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau ir VPĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija gali pareikalauti, kad pasiūlymų galiojimas būtų užtikrinamas, ir privalo pareikalauti, kad pirkimo sutarties įvykdymas būtų užtikrinamas CK nustatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais.
Viešojo pirkimo, kurio pagrindu sudaryta Sutartis, sąlygų 34. punkte nustatyta, kad Sutarties įvykdymas užtikrinimas užstatu ne mažesnei negu 8 procentų sumai nuo sutarties kainos (t. 1, b. l. 25). Sutarties 12.5. punkte įtvirtinta, jog tuo atveju, jei apeliantas neatlieka darbų Sutarties 2.1. punkte nustatytu terminu, Sutarties sąlygų įvykdymo užtikrinimas apeliantui negrąžinamas ir atsakovas turi teisę juo pasinaudoti, taip pat apeliantas papildomai moka atsakovui 0,02 procentų delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo Sutarties 1.2. punkte nurodytos Sutarties objekto kainos. Teisė negrąžinti užstato atsakovui suteikta ir tuo atveju, jeigu apeliantas nepradėtų taisyti defektų pagal techninės arba projekto vykdymo priežiūros vykdytojų raštiškus reikalavimus dėl darbų kokybės ilgiau negu per tris kalendorines dienas (Sutarties 12.6. punktas). Taigi Sutarties įvykdymas buvo užtikrintas netesybomis (delspinigiais) ir užstatu.
Aptartas šalių susitarimas dėl Sutarties įvykdymo užtikrinimo užstatu įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenumatytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas pagal Sutartį mokėtiną užstatą klaidingai kvalifikuoja kaip vieną iš netesybų formų – baudą. Šios kvalifikacijos ydingumą suponuoja kelios priežastys:
pirma, ginčo užstatui, priešingai nei baudai, kaip vienai netesybų formų, būdingas turto išskyrimas, t. y. iš apelianto turto masės buvo išskirta pinigų suma ir perduota atsakovui. Teisėjų kolegija aptariamos aplinkybės kontekste pastebi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodytą funkciją atliekantis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas kaip rizikos mažinimo priemonė laikomas artimiausiu įkeitimui (žr. mutatis mutandis CK 4.198 straipsnį, 1.8 straipsnio 1 dalį; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Mažasis amerikoniukas“ v. AB „Baltic Shopping Centers“, bylos Nr. 3K-3-707/2013);
antra, iš ginčo Viešojo pirkimo sąlygų matyti, kad užstatas pradinėje stadijoje atliko pasiūlymo galiojimo užtikrinimo funkciją – atsakovas apsidraudė, jei apelianto pirminiai ketinimai dalyvauti konkurse pasikeistų. Vėliau – sudarius Sutartį, užstato funkcija modifikavosi ir jis atliko prievolių pagal Sutartį tinkamo įvykdymo užtikrinimą, t. y. kad bus pasiekti pirkimo tikslai (VPĮ 3 straipsnio 2 dalis). Taigi užstatas atliko funkcijas, kurios nebūdingos netesybos;
trečia, pagal Sutarties sąlygas atsakovo turtiniai interesai tiesiogiai apsaugoti delspinigiais (Sutarties 12.1., 12.5.-12.6. punktai). Tuo tarpu Sutartyje apie užstato tikslinę paskirtį expressis verbis nieko nėra nurodoma, apsiribojama tik nuostatomis, kad Sutarties sąlygų įvykdymo pažeidimo atveju užstatas apeliantui negrąžinamas ir atsakovas turi teisę juo pasinaudoti (Sutarties 12.2.-12.6., 12.8. punktai). Iš to, kas paminėta, aišku, kad lingvistinė Sutarties nuostatų, apibrėžiančių užstato funkcinę paskirtį, analizė suponuoja esą užstatas neturėtų būti vertinamas kaip civilinės atsakomybės forma, kurios tikslas kreditoriaus galimų praradimų neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus kompensavimas, t. y. užstatas neužtikrina atsakovo turtinių interesų apsaugos. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties sąlygų aiškinimas negali sąlygoti nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu ar jų ketinimų paneigimo, todėl nesant galimybės juos nustatyti – sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Nors iš Sutarties turinio matyti, kad užstato paskirtis formuojama autonomiškai atsakovo turtinių praradimų atžvilgiu, tačiau sutarties prigimtis, užstato panaudojimo sąlygos implikuoja, kad užstatas taipogi netiesiogiai skirtas kompensuoti atsakovo turtinius praradimus, kylančius apeliantui pažeidus savo prievoles. Dėl to prievolių pažeidimo atveju, jeigu apeliantas pasinaudoja užstatu jis turi būti įskaitomas į jo patirtus nuostolius. Detalizuodama šią išvadą teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantui įvykdžius savo prievoles užstatas jam turėtų būti grąžinamas nepaisant to, ar prievolių vykdymo eigoje buvo jų pažeidimų, ar ne, jeigu tik pastarieji yra ištaisyti. Priešingu atveju, užstatas atliktų baudinę funkciją, todėl jo atžvilgiu pagal analogiją turėtų būti taikoma baudinių netesybų mažinimo taisyklė (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Pažymėtina, kad tiek iš teisės unifikavimo ir harmonizavimo dokumentų (žr. pvz., Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1978 m. rezoliucijos „Dėl netesybų sąlygų civilinėje teisėje“ (angl. Penal clauses in civil law. Resolution No. (78) 7 straipsnį, Jungtinių Tautų UNCITRAL komisijos 1983 m. parengtų Vieningų taisyklių apie sutarčių sąlygas dėl iš anksto sutartų sumų neįvykdymo atveju (angl. Uniform Rules on Contract Clauses for an Agreed Sum Due upon Failure of Performance) 8 straipsnį), tiek iš CK V skyriaus nuostatų matyti, jog susitarimai dėl baudinio pobūdžio prievolių užtikrinimo būdų de jure yra ydingi bei nepageidautini, todėl esant ginčui dėl jų taikymo teismas ex officio turi užtikrinti skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros atkūrimą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas savo prievoles pagal Sutartį įvykdė, atsakovas pretenzijų dėl jų rezultato kokybės neturi. Iš atsakovo procesinių dokumentų matyti, kad jis neįrodinėjo apskritai patyręs kokių nors nuostolių dėl pažeistų darbų atlikimo terminų, be to, apeliantui nebuvo skaičiuojami ir delspinigiai. Iš pirmiau cituotos VPĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos pobūdžio matyti, kad įstatymų leidėjas perkančiosioms organizacijoms yra suteikęs diskrecijos teisę pasirinkti pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimo būdus. Vis dėlto nuostata suteikianti perkančiajai organizacijai savo nuožiūrą pasirinkti prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę negali būti įgyvendinama savitiksliai. Kitaip tariant, perkančioji organizacija prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą turėtų pasirinkti atsižvelgdama į jo adekvatumą prievolės esmei, verslo praktikos tendencijas bei savo poreikius. Taigi perkančiosios organizacijos pasirinktas pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimas negali sąlygoti situacijų, kurios būtų akivaizdžiai nesąžiningos ir neatitinkančios šalių interesų pusiausvyros, sukūrimo tiekėjo atžvilgiu. Analogiški reikalavimai inter alia taikytini ir sutarčių vykdymo praktikai.
Tarpusavio sutartiniuose teisiniuose santykiuose šalys, įskaitant ir perkančiąsias organizacijas, viešųjų pirkimų pagrindu sudarančias komercinio pobūdžio sandorius, turi laikytis sąžiningų ketinimų ir sąžiningos verslo praktikos principų (angl. good faith and fair dealing), kurie įtvirtinti ne tik UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų (angl. UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts) 1.7 straipsnyje, Europos sutarčių teisės principų (angl. The Principles of European Contarct Law) 1:201 straipsnyje, bet ir CK 6.158 straipsnio 1 dalyje. Sąžiningumą išreiškiantis teisės principas bona fides reiškia objektyvųjį sąžiningą elgesį, apibūdinantį tai, kad prievolės šalys tarpusavio santykiuose turi veikti vykdydamos sutartines prievoles vadovaudamosi tuo, kas laikoma protinga ir teisinga. Protingumas reiškia asmens apdairų, rūpestingą, atidų, teisingą ir sąžiningą elgesį – taip, kaip elgtųsi bonus pater familias. Teisingumas reiškia protingą skirtingų interesų pusiausvyrą, būtinybę atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į skolininko pagrįstus interesus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Urbico“ ir kt., v. Siemens Osakeyhtiö, bylos Nr. 3K-3-442/2013).
Šioje byloje nustatyta, kad apeliantas įvykdė savo sutartines prievoles, atsakovas įvykdymą priėmė, taigi pastarojo veiksmai (formaliai remiantis Sutarties sąlygomis) negrąžinant apeliantui užstato neatitinka bona fide elgesio reikalavimų, todėl jie negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas neįrodinėjo patyręs nuostolių dėl apelianto vėlavimo atlikti darbus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatant grąžintino užstato dydį jo mažinimo klausimas nėra aktualus.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas ginti apelianto teises ir interesus, teisiškai nepagrįstai sprendė pripažinti apeliantą neturint teisės į užstato grąžinimą, pažeidė materialiosios teisės normas jas netinkamai aiškindamas ir taikydamas (CK 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, atsisakydamas grąžinti apeliantui užstatą, veikia priešingai sąžiningų ketinimų ir sąžiningos verslo praktikos principų reikalavimams. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Tenkinus apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš naujo paskirstytinos šalims turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Apeliantas pirmosios instancijos teisme turėjo 6 742 Lt žyminio mokesčio išlaidų (t. 1, b. l. 16), 4 800 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 104-109). Tuo tarpu apeliacinės instancijose teisme apeliantas turėjo 6 742 Lt žyminio mokesčio išlaidų (t. 2, b. l. 128) ir 3 630 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 163-166). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Patenkinus ieškinį apeliantui iš atsakovo priteisiamos žyminio mokesčio išlaidos, turėtos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, t. y. 13 484 Lt.
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Byloje nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme advokatas apeliantui parengė ieškinį (t. 1, b. l. 1-15), dubliką (t. 2, b. l. 1-10), atstovavo apeliantą teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė 1 val. 50 min (t. 2, b. l. 76-77, 111-121). Remdamasi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau ir Rekomendacijos) 8.2., 8.18. punktais teisėjų kolegija sprendžia esant teisinį ir faktinį pagrindą iš atsakovo apeliantui priteisti visas jo turėtas (4 800 Lt) advokato teisinės pagalbos išlaidas pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.10. punktu bei atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, joje nebuvo keliami nauji teisės aiškinimo ar faktų vertinimo klausimai, kurie nebūtų buvę nagrinėti pirmosios instancijos teisme, apelianto šioje instancijoje turėtos advokato teisinės pagalbos išlaidos atlyginamos iš dalies – iš atsakovo priteisiant 2 000 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo akcinės bendrovės „Specializuota komplektavimo valdyba“ ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos (juridinio asmens kodas 190006395) grąžinti ieškovui akcinei bendrovei „Specializuota komplektavimo valdyba“ (juridinio asmens kodas 121420097) 287 120 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. sausio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 13 484 Lt žyminio mokesčio ir 6 800 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.