Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo B. B. atskirąjį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovui B. B. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

1. Teismas nevisapusiškai įvertino bylos faktines aplinkybes, tik formaliai pažiūrėjo į visus duomenis ir nepagrįstai konstatavo, jog yra tikslinga taikyti būtent ieškovės nurodytą laikinąją apsaugos priemonę šioje byloje.

2. Teismas neatsižvelgė į didelį atstumą, skiriantį atsakovo ir jo sūnaus gyvenamąsias vietas. Mano, kad teismas turėtų nustatyti tikslias datas, kada atsakovas gali pasiimti sūnų.

Ieškovė R. D. teismo nustatytu terminu atsiliepimo į atsakovo atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumas ir teisėtumas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, nustatyti ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą. Konkreti laikinoji apsaugos priemonė gali būti pritaikyta tik tada, jei ji gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą arba padėti išvengti neigiamų padarinių, nes laikinosios apsaugos priemonės – tai įstatymo numatytos (CPK 145 str.) ir teismo taikomos prevencinės priemonės, kurių tikslas – apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, todėl yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Lietuvos Respublikos CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas reiškia, kad valstybė privalo nustatyti veiksmingą vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo sistemą. Laikinųjų apsaugos priemonių dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus bylos nagrinėjimo metu. Teismo pareiga ex officio kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti vaiko interesus. Vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, vystymasis, jam turi būti suteikta galimybė turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko vystymuisi reikalingais dalykais, todėl kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl vaiko interesų turi būti įvertinama reikšmingų faktų visuma.

CK 3.65 str. yra speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Laikinas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nepilnamečio vaiko bendravimo su vienu iš tėvų tvarkos nustatymas yra tik laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ši teisinius santykius laikinai sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas.

CK 3.170 str. 1, 2, 3 d. nustatyta, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. CK 3.156 str. nustatyta, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta.

Pažymėtina, kad tas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, turi didesnes galimybes jį auklėti, tačiau tai nesumažina kito tėvo teisės dalyvauti vaiko auklėjime ir neatleidžia jo nuo šios pareigos (CK 3.170 str.). Tokiu įstatymų numatytu reglamentavimu siekiama sudaryti sąlygas maksimaliam abiejų tėvų dalyvavimui auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.).

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į vaiko interesus, į tai, kad tarp bylos šalių yra nesutarimų, galinčių neigiamai paveikti šalių sūnų. Bylos šalių sūnus yra dviejų metukų, tokio amžiaus vaikui reikalinga itin didelė priežiūra. Atsižvelgiant į vaiko amžių vertintina, kad šiuo metu vaiko geriausius interesus užtikrina buvimas su mama didžiąją laiko dalį. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra aiškios, vertintina, kad nėra poreikio detalizuoti bendravimo su vaiku tvarkos dienų tikslumu. Aplinkybė, kad atsakovas gyvena toli nuo sūnaus, nesudaro pagrindo panaikinti teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi jomis nustatyta tik laikina, t. y. iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo, bendravimo su vaiku tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, nustatydamas laikiną ribotą bendravimo su vaiku tvarką, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.