- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-02
- Bylos Nr.
- 2-570/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Artūras Driukas, Vytas Milius
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltisches Haus“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus plėtros grupė“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Artūro Driuko, Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltisches Haus“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr.2-1159-259/2006 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus plėtros grupė“ ieškinį atsakovui UAB ,,Baltisches Haus“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo ir nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas ir žemės sklypą pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,Vilniaus plėtros grupė“ 2006 m. rugpjūčio 1 d. ieškiniu kreipėsi į Kauno apygardos teismą ir prašė pripažinti sudaryta pirkimo-pardavimo sutartį ir nuosavybės teisę į negyvenamąsias patalpas bei žemės sklypą. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – prekybos patalpų bei žemės sklypo, esančių Gedimino g. 116, Kaišiadoryse areštą. Prašymą ieškovas motyvavo tuo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovui perleidus ar kitaip suvaržius nuosavybės teisę į ginčo pastatus, būsimo teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas, kadangi įstatymas draudžia išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2006 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą ir nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti, prekybos patalpas pažymėtas indeksais nuo 1-23 iki 1-62, nuo 1-65 iki 1-70, bendras plotas 1834, 85 kv. m., (duomenys neskelbtini) (pažymėtas plane -13) ir 56172/149360 dalių 1,4936 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), registruotas UAB ,,Baltishes Haus“ į/k 111543781, buveinė Jasinskio g. 16 A, LT-01112 Vilnius vardu, uždraudžiant atsakovui disponuoti (perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą apsunkinti) minėtu nekilnojamuoju turtu.
Teismas nutartyje nurodė, jog ieškinio reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra didelė, todėl egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovas gali perleisti turtą tretiesiems asmenims ar jį apsunkinti (CPK 148 str. 1 d.). Teismas taip pat nurodė, jog iš ieškinio priedų matyti, kad ieškovas bandė ginčą spręsti taikiai, tačiau to padaryti nepavyko.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovo UAB ,,Baltisches Haus“ prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. nutarties rezoliucinę dalį, išbraukiant žodžius : ,,perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą apsunkinti“. Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi iš esmės pažeidžia atsakovo teises, t.y. teisę valdyti ir naudoti ginčo patalpas. Taikomos ieškinio užtikrinimo priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t.y. teisingumas reikalauja užtikrinti kreditoriaus ir skolininkų teisėtų interesų pusiausvyrą. Be to, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip ir teismo nutartis, kuria taikomos šios priemonės, turi būti motyvuota. Tačiau nei ieškovas, nei teismas be didelės ieškinio kainos, nenurodė jokių kitų aplinkybių, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Be to, teismas, nemotyvuodamas savo sprendimo ir nurodydamas tik formalų pagrindą, laikinąsias apsaugos priemones taikė nepranešęs atsakovui. Atsakovas taip pat pažymi, jog atsakovas yra įmonė, kurios pagrindinė veikla yra nekilnojamojo turto vystymas, valdymas ir nuoma, todėl teismas neturėjo teisės uždrausti atsakovui gauti pajamas iš pagrindinės veiklos, t.y. nekilnojamojo turto nuomos. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas, suklydo ir prie disponavimo nuosavybe teisių priskyrė iš naudojimo ir valdymo kylančią teisę – turto nuomą. Dėl šių priežasčių, teismas iš esmės apribojo atsakovo galimybę normaliai funkcionuoti, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ne tik, kad nepasieks keliamų tikslų, bet priešingai – sužlugdys atsakovo verslą, padarys žalą atsakovo mokumui, o kartu ir realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Be to, teismo areštuotos patalpos yra prekybos centro dalis, sudaranti apie trečdalį viso prekybos centro. Šiuo metu dalis patalpų yra išnuomota ir jose vykdoma veikla, todėl uždraudus vykdyti veiklą vidurinėje prekybos centro dalyje, būtų pažeisti ne tik atsakovo, bet ir kitose prekybos centro dalyse įsikūrusių trečiųjų asmenų interesai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB ,,Vilniaus plėtros grupė“ ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo palikti Kauno apygardos teismo nutartį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl prekybos patalpų bei žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio, kurio preliminari vertė 2 296 853 Lt, sudarymo pripažinimo. Kadangi ginčo objekto perleidimas neabejotinai apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kita vertus, vadovaujantis CPK 145 straipsnio antrąją dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet tuo pačiu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas nutarė areštuoti ginčo patalpas ir žemės sklypą, uždraudžiant atsakovui disponuoti (perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą apsunkinti) ginčo nekilnojamuoju turtu (b. l. 27-28). Atsakovas atskiruoju skundu ginčija tokį teismo sprendimą ir prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. nutarties rezoliucinę dalį, išbraukiant žodžius: ,,perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą apsunkinti“, motyvuodamas tuo, kad teismas, nustatydamas draudžiamų atsakovo veiksmų ratą, iš esmės pažeidė atsakovo teises, t. y. teisę valdyti ir naudoti ginčo patalpas. Šį atsakovo argumentą teisėjų kolegija laiko nepagrįstu. Teismas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį, turi teisę savo nuožiūra parinkti labiausiai byloje siekiamus tikslus atitinkančią laikinąją apsaugos priemonę. Minėta, kad šiuo atveju ginčas kilo dėl prekybos patalpų bei žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio, todėl apygardos teismas, atsižvelgęs į laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamus tikslus bei ginčo objektą, atsakovui pagrįstai taikė CPK 145 straipsnio pirmosios dalies 1 bei 6 punktuose numatytas laikinąsias apsaugos priemones, o būtent, atsakovui priklausančio nekilnojamojo daikto (ginčo turto) areštą, uždraudžiant atsakovui imtis tam tikrų veiksmų areštuoto turto atžvilgiu.
Be to, teisėjų kolegija atmeta ir atsakovo argumentą, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, suklydo ir prie disponavimo nuosavybe teisių priskyrė iš naudojimo ir valdymo kylančią teisę – turto nuomą. Kaip žinia, nuosavybės teisės turinį sudaro teisė valdyti, naudoti ir disponuoti turtu. Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar kai kurias iš šių teisių (CK 4.20 str.). Valdymu laikytina teisė turėti daiktą savo žinioje ir teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį, naudojimu – teisė pritaikyti daikto naudingąsias savybes savininko poreikiams tenkinti ir teisė gauti iš daikto pajamas ir produkciją, o disponavimu – teisė nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę. Kadangi turto nuoma yra atlygintinis sandoris, o išnuomojant turtą yra pakeičiama jo teisinė padėtis, turto nuoma priklauso disponavimo turtu teisių grupei. Tačiau disponavimas turtu baigiasi nuomos sutarties sudarymu, o nuo to momento daikto naudojimas jau yra kaip turto nuomojimo teisės įgyvendinimas, kadangi turto buvimo pas nuomininką laikotarpiu savininkas nedisponuoja turtu. Taigi būtent dėl šios priežasties teismas ir nustatė atsakovui tam tikrus ribojimus, susijusius su galimais ginčo turto apsunkinimais. Be to, tuo atveju, jeigu atsakovas ginčo turtą išnuomos tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkins, o teismas priims ieškovui palankų sprendimą, teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkės, kadangi pirkimo-pardavimo sandoris automatiškai nedaro nuomos sandorio negaliojančiu (CK 6.494 str.). Dėl to neigiamos pasekmės ateityje gali kilti ne tik ieškovui, bet ir tretiesiems asmenims.
Apeliantas, taip pat nurodė, jog teismas neturėjo teisės uždrausti atsakovui gauti pajamas iš pagrindinės veiklos, t.y. nekilnojamojo turto nuomos, tačiau nagrinėjamu atveju, areštuotas ne visas, atsakovui nuosavybės teise priklausantis komercinis pastatas, o tik jo dalis, dėl kurios ginčijamas pirkimo-pardavimo sandoris, todėl tai nelaikytina aplinkybe, galinčia iš esmės sutrikdyti atsakovo ūkinę-komercinę veiklą. Atsakovui išaiškintina, jog pagal CPK 146 straipsnio pirmąją dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovas, manydamas, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam gali atsirasti realių nuostolių, turi prašyti teismo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Taigi atsakovas turi keletą procesinių galimybių išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsakovui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje išdėstytų absoliučių šios teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Palikti Kauno apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. nutartį nepakeistą.