- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-11
- Bylos Nr.
- 1A-312/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- V. P.
- Advokatai
- Viktoras Muravskis
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. (V. P. ) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p., 3 d. 1 p., nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. nuteistas už tai, jog neteisėtai įgijo ir laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, o būtent: V. P. 2005 m. rugpjūčio mėn. 27 d. (duomenys neskelbiami), iš tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai už 1700 litų nusipirko (įgijo) psichotropines medžiagas: 0,024 g metamfetamino bei įgijo labai didelį kiekį 109,747 g amfetamino, kuriuos laikė bute, esančiame (duomenys neskelbiami), iki 2005-09-15, kol tą pačią dieną 16.10 – 17.10 val. atliktos kratos metu minėtame bute policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtas psichotropines medžiagas.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. P. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, bei išlaiko senelę ir nepilnametę dukrą; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. P. pritaikytas Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p., 3 d. 1 p., ir paskirti V. P. bausmę – laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų, ją atliekant pataisos namuose. Nurodo, kad teismo nuosprendis dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir neteisingos bausmės paskyrimo yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai taikė V. P. Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p., 3 d. 1 p. straipsnį, nes nagrinėjamu atveju nebuvo nei minėtame straipsnyje, nei to pačio straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų visumos, kurios būtų pagrindas svarstyti dėl V. P. švelnesnės, negu įstatymo numatytos, bausmės paskyrimo. Teismo išvados, kad V. P. prisipažino padaręs nusikaltimą, išlaiko nepilnametę dukrą ir globoja senelę, kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Teigia, kad V. P. pats savo noru neatvyko ir nepranešė teisėsaugos institucijai apie padarytą nusikaltimą, kratos metu neigė turintis draudžiamų medžiagų, o V. P. nepilnametę dukrą pilnai gali išlaikyti jos motina, kuri dirba Didžiojoje Britanijoje. Be to, V. P. ir jo nepilnametės dukters nesieja ir tamprūs socialiniai ryšiai, nes jis gyvena atskirai. Taip pat byloje nėra duomenų, jog nuteistojo močiutei T. B. būtų reikalinga nuolatinė globa. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad V. P. močiutė T. B. yra iš tėvo pusės ir, būtent, pastarojo, o ne V. P. , pareiga būtų išlaikyti savo motiną. V. P. teisė globoti tėvo motiną buvo suteikta tik ikiteisminio tyrimo metu.
Apelianto teigimu, V. P. neteisingos bausmės paskyrimą sąlygojo tai, jog teismas neatsižvelgė, kad nuteistasis, skatinamas savanaudiškų paskatų, padarė tyčinį, baigtinį, priskiriamą prie labai sunkių nusikaltimą, susijusį su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kurios kelia didelį pavojų žmonių sveikatai bei gyvybei, padeda plisti narkomanijai ne tik tarp suaugusių, bet ir tarp nepilnamečių. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad V. P. veikos pavojingumą mažina ta aplinkybė, jog V. P. įgytų ir laikytų narkotinių medžiagų kiekis nežymiai viršija tą ribą, nuo kurios jis vertinamas kaip labai didelis. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 V. P. įgytų ir laikytų narkotinių medžiagų kiekis yra labai didelis. Taip pat mano, kad teismas, skirdamas bausmę, nepagrįstai atsižvelgė ir į tą aplinkybę, jog V. P. narkotinių medžiagų neplatino. Prokuroro teigimu, nagrinėjamu atveju V. P. baigė nusikaltimą neteisėtai įgydamas labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, todėl teismas neturėjo dar įrodinėti platinimo aplinkybių ir į šią aplinkybę atsižvelgti skiriant bausmę.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka prokuroras prašė tenkinti prokuroro apeliacinį skundą, nuteistasis V. P. ir jo gynėjas prašė atmesti prokuroro apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas nuteistojo kaltumas, jo nusikalstamos veikos kvalifikacija, ginčijamos aplinkybės, sąlygojusios bausmės skyrimą.
Bausmės paskirtis ir bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra numatyti Lietuvos Respublikos BK 41, 54 straipsniuose.
Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra svarbi baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Tačiau teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir atsižvelgti į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, į nukentėjusiojo elgesį ar jo poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai.
Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina per tam tikrą tikslų visumą. Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį.
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, ir kaltininko asmenybė, ir jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tokią, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje, nes teismas neturi teisės peržengti joje numatyto maksimalaus laisvės atėmimo bausmės dydžio ar paskirti joje nenumatytos rūšies bausmės, tačiau skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas jame turi aprašyti šioje konkrečioje byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o individualizuodamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Tačiau pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinti išimtiniai atvejai, kai teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatytą švelniausioji bausmė nėra teisinga, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, į V. P. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, nustatė, kad yra Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos V. P. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, tai yra nustatė, jog yra V. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga, - V. P. globoja senelę, kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo V. P. parinktos bausmės rūšimi ir dydžiu. Apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas negalėjo V. P. taikyti minėto straipsnio nuostatų, nes nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, V. P. nepilnametė dukra ir jo globojama senelė T. B. gali būti išlaikomos ne tik V. P. , nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Prokuroras apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad teismas negalėjo V. P. prisipažino padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailėjosi pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi šis savo noru neatvyko ir nepranešė teisėsaugos institucijai apie padarytą nusikaltimą, kratos metu neigė turintis draudžiamų medžiagų. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ar kaltininko asmenybės pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimas gali būti teismo pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą, bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos V. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neneigė savo kaltės, davė nuoseklius parodymus, padėjo išaiškinti nusikaltimą, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailėjosi. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas vertinto, kaip mažinančias V. P. asmenybės pavojingumą ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, ir atsižvelgė taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas. Neatitinka tikrovės ir prokuroro apeliacinio skundo teiginys, kad V. P. nepilnametę dukrą gali išlaikyti jos motina, senelę T. B. - V. P. tėvas, kuris yra jos sūnus. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, T. B. nuo 2003 m. balandžio 15 d. yra našlė ir turi dukrą I. N. , kuri yra V. P. motina, tai yra T. B. yra V. P. senelė iš motinos pusės, o ne iš tėvo. Kitų vaikų T. B. neturi. T. B. dukra Lietuvoje negyvena, vienintelis asmuo, kuris gali pasirūpinti T. B. , yra jos anūkas - V. P. . T. B. yra pensininkė, 81 metų amžiaus, jai diagnozuota koronarinė širdies liga, nestabili krūtinės angina, pirminė arterinė hipertenzija, todėl reikalinga nuolatinė priežiūra. Nuteistasis V. P. taip pat yra tas asmuo, kuris faktiškai išlaiko ir prižiūri savo nepilnametę dukrą, nes, kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, jos motina išvykusi iš Lietuvos Respublikos, - šiuo metu gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje ir neturi galimybės pasirūpinti savo nepilnamete Lietuvoje gyvenančia dukterimi, atsakyti už jos auklėjimą ir vystymąsi. V. P. dukra – M. P. – jau nėra mažametė, tačiau dar nepilnametė pati savęs išlaikyti negali. Ta aplinkybė, kad V. P. vienas išlaiko ir prižiūri nors ir ne mažametę, bet dar nepilnametę dukrą, nėra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, tačiau yra kaltininko asmenybę charakterizuojanti aplinkybė, kurią yra pagrindas pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 2 dalis).
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. P. atsakomybę švelnina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, vienas išlaiko, prižiūri ir auklėja nepilnametę dukterį, yra vienintelis asmuo, galintis išlaikyti ir prižiūrėti senelę, kuriai reikalinga priežiūra ir kurios nėra kam prižiūrėti, ir kad tai yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, yra pagrįstos, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.
Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, numatančias išimtį iš bendros taisyklės skiriant bausmę, teismas taikyti gali, bet neprivalo, tai yra jei nustatomi pagrindai taikyti šio straipsnio nuostatas, teismas gali paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, nustatęs, kad tokia bausmė atitinka bausmės paskirtį ir būtų teisinga.
Pirmosios instancijos teismas teisingai, - priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, -esant formalioms, apeliacinio skundo argumentais nenuginčytoms, Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo sąlygoms, sprendžiant bausmės V. P. skyrimo klausimą atsižvelgė, kolegijos nuomone, į dvi labai svarbias aplinkybes, kurios nebūtinos taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatas ir nelaikytinos atsakomybę švelninančiomis aplinkybėmis, tačiau yra esminės, nustatant padarytos veikos ir nuteistojo pavojingumo laipsnį – pirma, V. P. įgytų ir laikytų narkotinių medžiagų kiekis nežymiai – tik 9, 747 gramais viršija tą ribą, nuo kurios jis vertinamas kaip labai didelis, ir antra, nenustatyta, kad V. P. būtų platinęs narkotines ar psichotropines medžiagas.
V. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį. Minėto nusikaltimo objektyvusis požymis – veika – apibūdinamas keliais aktyviais veiksmais: didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda, kai atliekamas bent vienas iš minėtų alternatyvių veiksmų, ir tiek už narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą, gaminimą, perdirbimą, tiek už platinimą baudžiamasis įstatymas numato tokią pačią ir labai griežtą bausmę, - laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas V. P. švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą, atsižvelgė į tai, jog V. P. nusikalstama veika pasireiškė tuo, kad jis neteisėtai įgijo ir laikė 109, 747 g amfetamino, tačiau šių medžiagų neplatino. Prokuroras apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, jog vertinant V. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, į šią aplinkybę neturėjo būti atsižvelgiama. Nors, kaip jau buvo minėta, labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas ir platinimas yra alternatyvūs veiksmai, už kuriuos įstatymas numato tokią pačią bausmę, ir jie pagal pavojingumo pobūdį nesiskiria, tačiau šie veiksmai nėra vienodai pavojingi visuomenei. Nusikaltimo pavojingumas yra apibūdinamas dviem rodikliais: pavojingumo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Jei pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas, tai yra jo turinys, tai pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisingai konstatavo, kad V. P. nusikalstama veika – labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimas ir laikymas pagal pavojingumo laipsnį yra iš esmės mažiau pavojinga, negu Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta šiai veikai alternatyvi, - labai didelio narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas. Nors tiek labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimas, tiek jų laikymas yra pavojinga ir įstatymo uždrausta veika, tokie veiksmai su narkotinėmis medžiagomis yra pavojingi žmonių sveikatai, tačiau jų platinimas, kelia žmonių sveikatai nepalyginti didesnį pavojų, - platinant narkotines medžiagas yra sukeliami daug sunkesni, o kartais ir nepašalinamai žalingi ne tik pačio kaltininko, bet ir kitų žmonių sveikatai padariniai. Be to, nors įstatymo leidėjas tiek už narkotinių medžiagų įgijimą, jų laikymą, tiek ir platinimą, kai narkotinių medžiagų kiekis labai didelis, numato vienodą bausmę, tačiau analizuojant sisteminiu metodu baudžiamojo įstatymo normas, nustatančias atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis matyti, kad įstatymų leidėjas numato žymiai griežtesnę atsakomybę už narkotinių medžiagų platinimą, negu už narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, gaminimą, perdirbimą, gabenimą ar siuntimą. Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalis tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų, Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalyje tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas numatytas laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metu, o to pačio straipsnio 2 dalyje už analogiškų, Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų atlikimą, nustačius, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis buvo didelis, nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dešimties metų. Todėl, nors Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalis formaliai numato vienodą atsakomybę tiek už labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, tiek už jų platinimą, tačiau akivaizdu, kad labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimas, laikymas yra mažiau pavojingos veikos negu labai didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimas. V. P. įgytų ir laikytų narkotinių medžiagų kiekis nežymiai viršija tą ribą, nuo kurios įgytas ir laikomas narkotinių medžiagų liekis laikomas labai dideliu – 100 gramų amfetamino. Sisteminiu būdu analizuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normas reglamentuojančias atsakomybę už narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą matyti, kad už narkotinių medžiagų (amfetamino) įgijimą ir laikymą iki 100 gramų nustatyta atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalį bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, o už narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą virš 100 gramų jau laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų pagal Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį, tai yra net nežymiai viršijant formalų Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 nustatytą narkotinių medžiagų labai didelio kiekio ribą, teisinės pasekmės kaltininkui skiriasi iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti skiriant bausmės dydį, kad formali labai didelio narkotinių medžiagų kiekio riba viršyta nežymiai.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. P. , apeliacinio skundo ribose, teisingai taikė tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies (Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalies), tiek bendrosios dalies (Lietuvos respublikos BK 41, 54, 62 straipsnių) normas, paskirtoji nuteistajam V. P. bausmė neprieštarauja teisingumo principo įgyvendinimui ir nėra aiškiai per švelni.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliacinio skundo ribose teisingas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.