- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-12
- Bylos Nr.
- Ik-958-815/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-18817-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė, Ernestas Spruogis, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- UAB „Tele-3“
- Atsakovas
- Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos
- Trečiasis asmuo
- UAB „TV Pro Media“, R. Ž.
- Advokatai
- Rūta Andriulevičiūtė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Halinos Zaikauskaitės, sekretoriaujant Aistei Lunienei, dalyvaujant pareiškėjos – UAB „Tele-3“ atstovei – advokatei Rūtai Andriulevičiūtei, atsakovės – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atstovei – šios tarnybos vyriausiajai specialistei Ramintai Šulskutei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – UAB „Tele-3“ skundą atsakovei – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – UAB „TV Pro Media“, R. Ž. dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėja – UAB „Tele-3“ (toliau – ir pareiškėja, ir Bendrovė), atstovaujama advokatės Rūtos Andriulevičiūtės (2010 m. kovo 31 d. atstovavimo sutartis (b. l. 14)) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Žurnalistų etikos inspektorės 2011 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. SPR-81 „Dėl televizijos laidose „Akistata“ (TV3, 2010-11-03 ir 2010-11-17) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. SPR-81) dalį, kurioje nuspręsta įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Tele-3“ dėl 2010 m. lapkričio 17 d. laidoje „Akistata“ padaryto Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies bei 14 straipsnio pažeidimo.
2. Pareiškėja, nesutikdama su skundžiama sprendimo Nr. SPR-81 dalimi, savo poziciją grindžia tokiais argumentais.
2.1. Išnagrinėjusi A. T. pateiktą skundą ir 2010 m. lapkričio 17 d. UAB „TV Pro Media“ laidoje „Akistata“ (toliau – ir Laida) pateiktą informaciją, inspektorė nustatė, kad A. T. vardas ir pavardė buvo atskleisti keturis kartus, t. y. du kartus nurodant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutarties pirmąjį puslapį bei du kartus pateikiant dalį nutarties nustatomosios dalies. Tokia inspektorės išvada yra akivaizdžiai klaidinga, neprotinga ir neatitinkanti tikrovės.
2.1.1. Pirmąjį epizodą (28 min. 26 s Laidos eterio įrašo), kuriame, nors ir buvo atvaizduota tik A. T. pavardė, negalima vertinti kaip teisės į privatų gyvenimą pažeidimą, nes pagrindinis akcentas minėto laidos eterio įrašo vienos sekundės epizode buvo kitokiu šriftu ir spalva nei vaizdo visuma atvaizduoti teisėjos E. V. parašas bei spaudas „nuorašas tikras“. Be to, A. T. pavardė nurodyta žemiau centro, tai yra mažiausiai pastebimoje vietoje, todėl akivaizdu, kad tvirtinimai, jog, parodant minėtą epizodą, buvo pažeista A. T. teisė į privatų gyvenimą, yra neteisingi ir neatitinkantys tikrovės.
2.1.2. Antrąjį (28 min. 29 s Laidos eterio įrašo) ir trečiąjį (28 min. 31 s) epizodus, kuriuose, pasak inspektorės, buvo paminėti A. T. vardas ir pavardė, vertinti kaip teisės į privatų gyvenimą pažeidimą negalima, nes epizodai tetruko vieną sekundę, o nutarties puslapiai buvo parodyti ne statiškai, bet juos peržvelgiant, tai yra pašalinant bet kokias galimybes laidos žiūrovui ne tik kad įskaityti, kas parašyta nutartyje, bet ir identifikuoti asmenų duomenis. Tai taip pat nurodyta ir sprendime – parodytas blogos kokybės vaizdas, todėl paminėtuose epizoduose laidos žiūrovas negalėjo identifikuoti asmens duomenų.
2.1.3. Ketvirtąjį epizodą (29 min. 28 s Laidos eterio įrašo) vertinti kaip teisės į privatų gyvenimą pažeidimą taip pat negalima, nes epizodas tetruko vieną sekundę bei, kaip ir kiti minėti epizodai, buvo atvaizduotas ne statiškai, o peržvelgiant, t. y. pašalinant bet kokias galimybes laidos žiūrovui įskaityti nutartį ar identifikuoti asmenų duomenis.
Taigi, akivaizdu, kad Laidos transliavimo metu nebuvo atkleista A. T. tapatybė, t. y. laidos žiūrovai neturėjo jokios galimybės nustatyti A. T. vardo ir pavardės, nes epizodai tetrukdavo vieną sekundę ir nebuvo statiški, todėl inspektorė, konstatavusi faktus, kad A. T. vardas ir pavardė buvo atskleisti keturis kartus, akivaizdžiai suklydo ir priėmė klaidingą, neprotingą bei tikrovės neatitinkantį sprendimą.
2.2. Tai, kad inspektorė priėmė klaidingą ir tikrovės neatitinkantį sprendimą, patvirtina sprendime nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (bylose Von Hannover vs. Vokietija (2004 m. birželio 24 d. sprendimas Nr. 294), Burghartz vs. Šveicarija (1994 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. 280-B), Schussel v. Austrija (2002 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. 42409/98)), pagal kurią privataus gyvenimo sąvoka apima su asmens tapatybe (identifikavimu) susijusius aspektus, tokius kaip asmens vardas ar atvaizdas, t. y. teisė į privatų gyvenimą gali būti pažeista, kuomet galima identifikuoti asmenį. Konkrečiu atveju, kaip minėta, hipotetiškai buvo galima pastebėti tik A. T. pavardę. Atsižvelgiant į tai, kad pavardė „T.“ nėra ypatingai reta, A. T. vardas nebuvo atskleistas nei atvaizduojant nutartį, nei visos Laidos metu, pati A. T. nėra visuomenei žinomas žmogus, pavardės atvaizdavimas tetruko vieną sekundę, akivaizdu, kad pareiškėja nepažeidė A. T. teisės į privatų gyvenimą. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimų, šiuo atveju negali būti taikoma identiškai, nes minėtose bylose asmenys identifikuoti dažniausiai spaudos leidiniuose, t. y. medžiagoje, su kuria kiekvienas asmuo gali be jokių trukdžių (atvaizduojant statiškai) susipažinti po duomenų atskleidimo. Be to, šiuo atveju tariamas duomenų atskleidimas tetruko vieną sekundę ir neturėjo tęstinio pobūdžio, kaip kad galėtų būti pažeidimo spaudoje atveju.
Motyvuojamoji dalis
2.3. Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta, pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Tai reiškia, kad nustatant asmens duomenų apsaugos pažeidimą būtina asmens identifikacija. Kaip minėta, Laidos metu hipotetiškai vieną sekundę buvo galima matyti tik A. T. pavardę, t. y. tik vieną identifikacinį požymį, kurio, atsižvelgiant į visas aplinkybes, akivaizdžiai nepakanka, norint identifikuoti A. T. tapatybę, nes šio asmens pavardė nėra ypatingai reta, o ji pati nėra visuomenei žinomas asmuo, todėl vien tik iš vienos sekundės epizodo nebuvo galima nustatyti, kad buvo atskleisti A. T. duomenys ir pažeista jos teisę į privatų gyvenimą.
2.4. Net jei ir būtų nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neteisėtai paviešino A. T. pavardę, būtina atsižvelgti į Įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtina, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti atskleidžiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai informacijos pateikimas nedaro žalos asmeniui.
Nei A. T. pareiškime inspektorei, nei inspektorės sprendime neįvardyta, kaip pasireiškė žala A. T., t. y. pareiškėjai transliuojant Laidą nebuvo padaryta jokia žalia A. T., todėl skundžiama sprendimo dalis yra klaidinga ir nepagrįstai varžanti žiniasklaidos laisvę, įtvirtintą Konstitucijos 25 straipsnyje.
2.5. Pareiškėja, kaip viešos informacijos skleidėja, pagal norminius teisės aktus yra įpareigota sąžiningai informuoti visuomenę apie valstybės ir pasaulio įvykius, nenutylėti visuomenei reikšmingų faktų ar aplinkybių. Be to, Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime konstatavo, jog teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Taigi, tiek pareiškėjos, tiek laidų rengėjo pagrindinis tikslas – informuoti visuomenę tais klausimais, kuriais visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti. Laidos eterio metu visuomenė buvo informuota apie iš esmės pirmą ir beprecedentį įvykį nepriklausomos Lietuvos žurnalistikos istorijoje – draudimą transliuoti dalį jau parengtos laidos, t. y. pareiškėja pagal norminius teisės aktus, kaip sąžiningai veikiantis subjektas, buvo įpareigota pranešti apie šį valstybės mastu svarbų įvykį.
2.6. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (byla Von Hannover vs. Vokietija (2004 m. birželio 24 sprendimas Nr. 294)) būtina siekti visuomenės informavimo pareigos ir teisės į privatų gyvenimą suderinamumo. Remdamasi tuo ir siekdama patvirtinti nutarties tikrumą bei siekdama A. T. interesų apsaugos, pareiškėja atvaizdavo nutartį taip, kad iš esmės nebūtų galima nustatyti A. T. asmens duomenų, todėl inspektorės teiginiai, kad pareiškėja Laidos eterio metu, skelbdama nutartį, pažeidė pagarbos žmogui principą, yra akivaizdžiai klaidingi ir prieštaraujantys pareiškėjos visuomenės informavimo pareigai bei asmenų teisei į informaciją. Taigi, akivaizdu, jog skundžiama sprendimo dalis, kurioje pripažinta, kad pareiškėja pažeidė A. T. teisę į privatų gyvenimą, yra visiškai nepagrįsta, nes Laidos epizoduose nebuvo galima identifikuoti A. T. duomenų, jai nebuvo padaryta jokia žala, o informavimas apie nutartį buvo paremtas tinkama pareiškėjos visuomenės informavimo pareiga.
2.7. Dar iki 2010 m. lapkričio 17 d. Laidos pati A. T. spaudai (2010 m. lapkričio 5 d. „Kauno diena“) atskleidė savo tapatybę (vardą ir pavardę) bei paviešino savo tikslius giminystės ryšius („tikino esanti E. Ž. vyro močiutė“). Kai duomenų subjektas duomenis pats paskelbė viešai (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punktas), vėlesnis duomenų pakartojimas visuomenės informavimo priemonėse negali būti laikomas neteisėtu.
2.8. Faktą, kad priimta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo „Kauno dienos“ žurnalistams, 2010 m. lapkričio 5 d. paviešino teismo atstovas spaudai, kuris nurodė A. T. bei R. Ž. vardus bei pavardes, jų, kaip ieškovių, procesinę padėtį, teismo nutarties turinį. Pats faktas, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo atstovas spaudai „Kauno dienos“ žurnalistams gan detaliai komentavo teismo priimtą nutartį patvirtina, kad nutartis buvo vieša (Civilinio proceso kodekso 9, 10 straipsniai), taigi, jos turinys galėjo būti viešinamas ir jį paviešino tretieji asmenys dar iki 2010 m. lapkričio 17 d. Laidos.
II
Atsakovė – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir atsakovė) atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 29–34) nurodo, kad atsakovė priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą Nr. SPR-81, visiškai atitinkantį tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus, todėl sprendimas Nr. SPR-81 yra teisėtas ir turi būti paliktas galioti, prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.
1. 2011 m. gegužės 12 d. žurnalistų etikos inspektorė gavo A. T. skundą dėl televizijos laidose „Akistata“ (TV3, 2010 m. lapkričio 3 d., 2010 m. lapkričio 17 d.) paskelbtos informacijos, kuriame buvo nurodyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-23157-599/2010 (toliau – ir Nutartis) uždraudė viešai skelbti jos atvaizdą ir informaciją apie privatų gyvenimą bei sveikatos būklę ir uždengus jos veidą, televizijos laidoje „Akistata“ buvo paskelbti jos asmens duomenys teiginiuose: „Skubiai vykdydami šių metų lapkričio 2 dienos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjos E. V. nutartį šioje „Akistatos“ laidoje neskelbiame ieškovės A. T. atvaizdo ir informacijos apie jos privatų gyvenimą bei sveikatos būklės, t. y. viešai nepublikuojame filmuotos medžiagos, kurioje ieškovė yra užfiksuota žeminančiame kontekste“. A. T. teigimu, minėtą informaciją sugretinus su 2010 m. spalio 30 d.–2010 m. lapkričio 3 d. rodytais televizijos laidos anonsais buvo lengva identifikuoti, jog visa žeminanti ir tikrovės neatitinkanti laida, susijusi su privačiu gyvenimu, yra apie ją. Be to, skunde A. T. nurodė, kad televizijos laidoje „Akistata“ (TV3, 2010 m. lapkričio 17 d.) buvo tris kartus parodyta nenuasmeninta Nutartis, tokiu būdu buvo atskleisti A. T. ir jos dukters R. Ž. asmens duomenys: vardai, pavardės, asmens kodas, adresas ir pan., tokiais veiksmais pažeidžiant teisę į privataus gyvenimo apsaugą.
Atsakovė, įvertinusi A. T. skunde nurodytas aplinkybes, sprendime Nr. SPR-81 skundo nagrinėjimą dalyje dėl televizijos laidoje „Akistata“ (TV3, 2010 m. lapkričio 3 d.) paskelbtos informacijos sustabdė ir įspėjo viešosios informacijos skleidėją – UAB „Tele-3“ dėl Laidoje padaryto Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies bei 14 straipsnio pažeidimo.
2. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 1 (toliau – ir Senato nutarimas)), žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą yra ginamos, kai nustatoma šių faktų visuma: informacijos paskleidimo faktas; faktas, jog paskleista informacija yra apie pareiškėją; faktas, jog paskleista informacija yra apie privatų žmogaus gyvenimą; faktas, jog informacija paskleista be asmens sutikimo; faktas, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso.
Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad televizijos laidoje paskelbtos informacijos apie A. T. nepakanka jos tapatybei identifikuoti. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004 yra akcentavęs, kad jeigu publikacijoje tiesiogiai nėra paminėtas asmuo, apie kurį žinios paskleistos, tai šis faktas turi būti pakankamai patvirtintas netiesioginiais duomenimis, kuriais gali būti straipsnio ar kitos publikacijos faktai, iš kurių visumos daroma išvada, apie kokius asmenis yra paskleistos žinios; kai paskelbtose žiniose tiesiogiai nėra paminėtas asmuo, apie kurį žinios skelbiamos, jis nustatomas pagal įrodymų visumą, kurie patvirtintų konkretų asmenį pakankamai apibūdinančius kriterijus. Be to, pagal Senato nutarimo 9 punktą faktui, jog informacija yra paskelbta apie konkretų asmenį nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį yra paskleistos žinios. Nagrinėjamu atveju atsakovė, išnagrinėjusi A. T. skundą, nustatė, kad pirmą kartą atskiros Nutarties dalys televizijos laidoje buvo parodytos eterio 12 min. 16 s–12 min. 25 s, paskelbiant A. T. vardą ir pavardę. Vėliau dvi Nutarties dalys, kuriose matomas A. T. vardas ir pavardė, buvo pakartotos po du kartus, be to, Laidoje buvo paskelbta informacija ir apie A. T. ir E. Ž. giminystės ryšius, parodyta dalis A. T. atvaizdo, jos gyvenamoji vieta bei jos kaimynė. Televizijos laidoje parodyti keturi epizodai, kuriuose matomas A. T. vardas ir pavardė, apėmė šiuos elementus: eterio 42 min. 39 s – parodyta dalis Nutarties nustatomosios dalies, kurioje pateikta nuorašo tikrumo žyma, apimanti teisėjos vardą, pavardę, parašą, ir du kartus paminėta aiškiai matoma A. T. pavardė; eterio 42 min. 41 s – parodytas blogos vaizdo kokybės Nutarties nustatomosios dalies pirmasis puslapis, kuriame matomi kelis kartus paminėti A. T. vardas ir pavardė; eterio 43 min. 41 s – dar kartą pateiktas blogos vaizdo kokybės Nutarties nustatomosios dalies pirmasis puslapis, kuriame matomi kelis kartus paminėti A. T. vardas ir pavardė; eterio 43 min. 50 s – pakartota dalis Nutarties nustatomosios dalies, kurioje pateikta nuorašo tikrumo žyma, apimanti teisėjos vardą, pavardę bei parašą, ir du kartus paminėta aiškiai matoma A. T. pavardė.
Taigi, A. T. pavardė buvo aiškiai parodyta eterio 42 min. 39 s ir 43 min. 50 s: stambiu planu rodytoje Nutarties dalyje A. T. pavardė paminėta du kartus, ji yra aiškiai matoma ir įskaitoma, todėl akivaizdu, kad Laidos žiūrovams buvo sudaryta galimybė susipažinti ir realiai gauti tokią informaciją. Eterio laiku 42 min. 41 s ir 43 min. 41 s parodytame blogesnės vaizdo kokybės Nutarties nustatomosios dalies pirmajame puslapyje buvo apsunkinta galimybė žiūrovams įskaityti A. T. vardą ir pavardę, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad minėti duomenys Nutarties nustatomosios dalies pirmajame puslapyje yra paskelbti dešimt kartų ir į tai, kad didžioji šių duomenų dalis pateikta minėto Nutarties puslapio centrinėje dalyje, į kurią paprastai pirmiausia dėmesį atkreipia žiūrovai, ir į tai, kad šis puslapis su jame esančiais duomenimis Laidoje buvo pakartotas du kartus, darytina išvada, kad Laidos žiūrovai galėjo perskaityti A. T. vardą ir pavardę, juolab, kad pareiškėja transliavo Laidos kartojimą ir Laida kurį laiką buvo skelbiama tinklalapyje www.tv3.lt.
Taigi, pareiškėjos argumentai, kad Laidos epizodai, kuriuose buvo paskelbti A. T. vardas ir pavardė truko po vieną sekundę ir neturėjo tęstinio pobūdžio, todėl A. T. nebuvo įmanoma identifikuoti, laikytini nepagrįstais.
3. A. T. vardą ir pavardę atskleidė ne tik minėti Nutarties rodymo epizodai, bet ir eterio 14 min. 11 s–14 min. 17 s paskelbto žurnalistės rašomo el. laiško E. Ž. teiginys „Kokie ryšiai jus sieja su Kauno m. gyventoja A. T.?“. Minėtų duomenų visuma ir informacija apie A. T. ryšius su E. Ž., dalis A. T. atvaizdo, jos gyvenamosios vietos aplinkos vaizdai bei jos kaimynės atvaizdas neabejotinai leido nustatyti A. T. tapatybę visuomenei, todėl ji įgijo teisę skųstis dėl teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo. Aplinkybė, jog A. T. pavardė nėra ypatingai reta ir ji nėra visuomenei žinomas žmogus, yra visiškai nereikšminga, kadangi požymius, leidžiančius atpažinti A. T., apima ne tik jos vardas ir pavardė, bet ir kita paminėta informacija.
4. Pareiškėja nepagrįstai ir neteisingai vadovaujasi sena Įstatymo redakcija, kurios 14 straipsnio 3 dalyje buvo teigiama, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese. Be to, informacija apie viešojo asmens (valstybės politikų, valstybės tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų) privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.
Konkrečiu atveju Laidos paskelbimo metu galiojusio Įstatymo (Žin., 1996, Nr. 71-1706; 2010, Nr. 123-6262) redakcijos 14 straipsnio 3 dalis nustatė, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Taigi, minėta nuostata nebenumato informacijos apie asmens privatų gyvenimą skelbimo be jo sutikimo išimties, susijusios su žalos asmeniui nedarymu, ir tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, priėmęs Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 2006, Nr. 82-3254), materialiąją asmens teisės į privataus gyvenimo pažeidimo sudėtį pakeitė į formaliąją, nebenumatančią poreikio minėto pažeidimo kvalifikavimui nustatyti žalos atsiradimo fakto.
Neabejotina, kad pareiškėjos veiksmais pažeidus A. T. teisę į privataus gyvenimo apsaugą, A. T. buvo padaryta tam tikra žala, tačiau šio fakto ir padarytos žalos pobūdžio bei apimties A. T. neprivalėjo nurodyti ir įrodyti atsakovei ir ši aplinkybė neturėjo reikšmės konstatuojant Įstatymo 14 straipsnio pažeidimą.
5. Pareiškėja neteisingai ir nepagrįstai taiko Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punktą, numatantį, kad draudžiama tvarkyti ypatingus asmens duomenis, išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas asmens duomenis paskelbė viešai. Minėta nuostata reglamentuoja ypatingų asmens duomenų tvarkymo išimtį. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad ypatingi asmens duomenys – tai duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. A. T. skundėsi ir atsakovė priėmė sprendimą dėl neteisėto A. T. vardo ir pavardės paskelbimo, kurie vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, nepriskirtini ypatingų asmens duomenų kategorijai, todėl akivaizdu, kad minėta išimtis negali būti taikoma.
Be to, aplinkybė, jog A. T. kitai visuomenės informavimo priemonei atskleidė savo vardą ir pavardę bei giminystės ryšius su E. Ž., nesuteikia teisės visoms visuomenės informavimo priemonėms, tame tarpe ir pareiškėjai, viešai skelbti tokius duomenis, neturint atskiro A. T. sutikimo. Kiekvienu atveju, kai visuomenės informavimo priemonė ketina skelbti privataus pobūdžio informaciją, Įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka turi būti gaunamas asmens, apie kurį skelbiami duomenys, sutikimas ir toks asmens sutikimas, duotas visai kitai visuomenės informavimo priemonei, neturi jokios teisinės reikšmės. Tokį patį asmens sutikimą visuomenės informavimo priemonė turi gauti ir tuo atveju, kai ketinamą per visuomenės informavimo priemonę skelbti privataus pobūdžio informaciją atskleidžia valstybės institucijos atstovas, ir kai nėra teisėto visuomenės intereso sužinoti tokią informaciją. Konkrečiu atveju, esant abiem minėtoms aplinkybėms, pareiškėja negalėjo pateisinti privačios informacijos apie A. T. skelbimo minėtomis aplinkybėmis, neva pašalinančiomis pareiškėjos atsakomybę, tačiau privalėjo savarankiškai imtis atitinkamų veiksmų, užtikrinančių pateiktų duomenų paskelbimo teisėtumą. Pažymėtina, kad tai, jog Nutartis buvo priimta neuždarame teismo posėdyje ir buvo įteikta pareiškėjai vykdyti, pareiškėjai nesuteikė teisės viešai skelbti jos turinio ir ypač tos dalies, kuri apėmė privačius asmens duomenis, juolab, kad Nutartis buvo priimta, siekiant užkirsti kelią tų pačių privačių duomenų skelbimui anksčiau pareiškėjos transliuotoje televizijos laidoje „Akistata“ (TV3, 2010 m. lapkričio 3 d.). Akivaizdu, kad pareiškėja šiuo atveju turėjo imtis atitinkamų priemonių, apsaugančių A. T. teisę į privatų gyvenimą, arba tinkamai užtikrinti privačios informacijos skelbimo teisėtumą.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtinta teisė laisvai skleisti informaciją, kuri nėra absoliuti ir šios teisės suvaržymai yra aiškiai apibrėžti teisės aktuose. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jeigu tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalyje įtvirtinta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas ir kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Akcentuotina, kad analogiškus ribojimus taip pat nustato Įstatymo 14 straipsnis.
Europos žmogaus teisių teismas byloje Shabanov ir kiti prieš Rusiją pažymėjo, kad kiekvienas asmuo turi turėti galimybę naudotis teise į teisėtą lūkestį dėl savo privataus gyvenimo apsaugos ir gerbimo. Teisė į saviraišką negali būti interpretuojama vienpusiškai, teigiant, jog visuomenė turi viską žinoti apie asmenis.
Pareiškėja, naudodamasi teise skleisti informaciją, turėdama visas galimybes užtikrinti, kad viešai skelbiama informacija nepažeistų A. T. teisės į privataus gyvenimo apsaugą, privalėjo ja naudotis sąžiningai, tačiau nepaisiusi teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir ignoruodama pagarbos žmogui principą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir 14 straipsnį.
III
1. Teismo posėdyje pareiškėjos – UAB „Tele-3“ atstovė – advokatė Rūta Andriulevičiūtė, remdamasi pareiškėjos skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti, nurodė, be kita ko, jog: iš peržiūrėtų laidos dalių matyti, kad niekur nėra paminėti A. T. vardas ir pavardė, nei laidos vedėjas, nei kalbėję žurnalistai, nei kaimynė vardo ir pavardės žodžiu neatskleidė; dėl rodytų nutarties dalių – žiūrovas, kuris laidą mato vieną kartą, nebūtų spėjęs įsidėmėti tam tikrų nutarties dalių, nes akcentas buvo daromas į teismą, priėmusį nutartį, ir į teisėjos E. V. vardą ir pavardę, kadangi tie epizodai truko labai trumpai, paprastas žiūrovas pavardės negalėjo pastebėti, be to, tik iš pavardės identifikuoti asmenį toje laidoje negalima, nes reikia daugiau duomenų, o tų duomenų nei laidos vedėjas, nei žurnalistai neatskleidė; pagal Europos teismų praktiką, norint identifikuoti asmenį, reikalingi ne tik vardas ir pavardė, bet ir daugiau duomenų, pavyzdžiui, atvaizdas, o ginčo laidoje A. T. veidas buvo uždengtas, balso nebuvo, nebuvo parodyti nei gatvės pavadinimas, nei namo numeris, kai Laidoje buvo kalbama apie A. T., jos identifikuoti nebuvo įmanoma, nes jai įvardyti vartoti žodžiai „žmogus“, „senolė“; pagrindinis Laidos tikslas buvo informuoti visuomenę apie teismo nutartį. asmens duomenis pati A. T. atskleidė viešai, prieš rodant Laidą: lapkričio 5 d. laikraštyje „Kauno diena“ A. T. atskleidė savo vardą, pavardę, pasisakė, kas esanti, kokie yra jos tikslūs giminystės ryšiai su E. Ž.; jeigu asmuo viešai atskleidžia savo asmens duomenis, vėlesnis to pakartojimas informavimo priemonėse neturi būti laikomas pažeidimu ir neturi būti laikomas neteisėtu; A. T., iki Laidos atskleisdama savo neypatingus asmens duomenis, lyg ir sutiko, kad jos duomenys būtų tvarkomi ir kad juos gali naudoti kitos visuomenės informavimo priemonės; Nutartis buvo priimta bylą nagrinėjant viešai, A. T., teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neprašė, kad byla būtų nagrinėjama uždarame teismo posėdyje, neprašė neviešinti bylos medžiagos; teismo atstovas spaudai „Kauno dienos“ žurnalistams paviešino Nutartį, nes atsakė, kas yra tos bylos šalys, atskleidė jų pavardes, procesinę padėtį, atskleidė pačią Nutarties esmę, o teismo darbuotojui paviešinus duomenis, visuomenės informavimo priemonė turi teisę tuos duomenis naudoti; remiantis Įstatymo 54 straipsniu, viešosios informacijos rengėjui arba skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė, nurodant informacijos šaltinį, jeigu tie duomenys buvo paskelbti valstybės ar savivaldybės institucijų oficialiuose ir viešai paskelbtuose dokumentuose, pasakyti per posėdžius arba paskelbti anksčiau kitose visuomenės informavimo priemonėse, jeigu tose informavimo priemonėse informacija nebuvo paneigta; šiuo atveju turi būti taikoma analogija, nes kita informavimo priemonė tokius pačius duomenis paskelbė, o pareiškėja pakartojo tai, kas buvo paskelbta; lapkričio 3 d. laidoje nekalbėta apie Nutartį, nors Nutartis buvo priimta lapkričio 2 d. ir lapkričio 3 d. tiek informacijos skleidėjas, tiek rengėjas žinojo apie Nutartį; duomenis informacijos skleidėjas paskelbė tik tada, kai pati A. T. viešai duomenis atskleidė per spaudą ir kai teismo darbuotojas paviešino tuos duomenis; už Įstatymo 3 straipsnio pažeidimą pareiškėjai jau yra pritaikytos tam tikros poveikio priemonės, kadangi Komisija praktiškai už Kodekso pažeidimus yra priėmusi sprendimus, kuriuose nurodyta, kad UAB „Tele-3“ šiomis laidomis pažeidė Kodeksą, dėl to vyksta teisminiai nagrinėjimai, taigi, asmuo yra baudžiamas už tą patį veiksmą kelis kartus; civilinėje byloje yra sudaryta taikos sutartis, civilinė byla nutraukta.
2. Teismo posėdyje atsakovės – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atstovė – šios tarnybos vyriausioji specialistė Raminta Šulskutė (2011 m. gruodžio 29 d. įgaliojimas Nr. SK-119/S-1281 (b. l. 80)), remdamasi atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktais argumentais, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, be kita ko, kad: paskelbta informacija buvo pakankama A. T. tapatybei nustatyti; remiantis teismų praktika, iš paskelbtos informacijos turinio asmenims pakaktų informacijos tą asmenį identifikuoti; Laidoje buvo matyti vardas, pavardė, taip pat toje pačioje laidoje buvo matyti informacija apie A. T. ir E. Ž. giminystės ryšius, parodyta A. T. atvaizdo dalis, gyvenamoji aplinka bei jos kaimynė, parodytas žurnalistės rašomas klausimas E. Ž., aiškiai buvo matyti vardas ir pavardė, būtent minėtų duomenų pakanka, kad visuomenė identifikuotų A. T.; Įstatymo 14 straipsnio 3 dalis šiuo atveju negali būti taikoma, kadangi nagrinėjimas viešo posėdžio metu yra susijęs su informacijos skelbimu po tam tikro teismo posėdžio, nepraėjus tam tikram laikui ir nerodant teismo dokumento nuorašo; Įstatymo 54 straipsnis siejamas su asmens garbės ir orumo pažeidimu, bet ne su teisės į privataus gyvenimą pažeidimu; argumentas, kad pati A. T. atskleidė savo tapatybę kitai visuomenės informavimo priemonei yra nepagrįstas, kadangi pagal Įstatymo 14 straipsnį visuomenės informavimo priemonė, norinti skelbti privataus pobūdžio informaciją, turi gauti sutikimą iš to asmens, šiuo atveju sutikimas turėjo būti gautas; argumentas dėl to, jog teismo atstovas paskelbė informaciją, susijusią su privačiu gyvenimu, taip pat nepagrįstas, nes visuomenės informavimo priemonė, kuri gauna informaciją, visais atvejais turi įvertinti informacijos turinį; šiuo atveju pareiškėja nesiėmė tinkamų veiksmų, kad užtikrintų A. T. interesų apsaugą; parodyta Nutartis buvo susijusi su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ir privataus pobūdžio informacijos skelbimu, pareiškėja turėjo suprasti ir įvertinti Nutarties atitinkamų dalių skelbimą.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, vaizdo ir garso įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-23157-599/2010 (teisminio proceso Nr. 2-01-3-18817-2010-4) pagal ieškovių – A. T. ir R. Ž. ieškinį atsakovėms – UAB „Tele-3“ ir UAB „TV Pro Media“ (b. l. 52–54) nutarė inter alia:
1.1. ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti: uždrausti atsakovėms UAB „Tele-3“ bei UAB „TV Pro Media“ skelbti ieškovės A. T. atvaizdą ir informaciją apie jos privatų gyvenimą bei sveikatos būklę, t. y. viešai publikuoti filmuotą medžiagą, kuriose ieškovė (pareiškėja) A. T. yra užfiksuota žeminančiame kontekste;
1.2. nutarties vykdymą dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo dienos pavesti ieškovių A. T. ir R. Ž. pasirinktam antstoliui; nutartį vykdyti skubiai.
2. Interneto puslapyje http://kauno.diena.lt 2010 m. lapkričio 6 d. straipsnyje „E. Ž. močiutės detektyvas“ (b. l. 11–12, 48–49), be kita ko, nurodyta:
„A. T. dienraščio žurnalistams pripažino, kad susijusi su E. Ž.. Ji tikino esanti E. Ž. vyro močiutė. <...>90-metė puikiai pamena, kaip į namus užsuko ir nelemtieji „Akistatos“ žurnalistai: „Labai išsigandau, nes nesupratau, kas čia vyksta. Gal ir galėjau prikalbėti kokių nebūtų dalykų. <...> „Aš gerai gyvenu, nes esu viena. Man niekas netrukdo. Taip gyventi man labai gerai“, – žilą galvą užtikrintai krestelėjo senolė“.
<...> Nors teismas uždraudė TV3 laidai „Akistata“ rodyti tariamą vaikų teisių apsaugos kontrolierės E. Ž. močiutę, ji buvo parodyta, tiesa, pridengtu veidu, šiek tiek pakeistu balsu ir vadinama nebe močiute, o artima šeimos nare, artimiausios aplinkos žmogumi. „Moters tapatybė nebuvo atskleista, veidas neparodytas“, – dienraščiui aiškino TV3 programų direktorius Jurgis Jefremovas. Jo teigimu, teismo nutartis, šiek tiek pakoregavus laidą, nebuvo pažeista. Šią savo poziciją TV3 žada ginti ir teisme, jei jis prasidės. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo atstovas ryšiams su žiniasklaida ir visuomene Audris Kutrevičius teigia, kad teismai tikrai vyks – nes net savo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėja įpareigojo ieškoves tariamą E. Ž. močiutę A. T. ir jos dukrą R. Ž. iki lapkričio vidurio pateikti ieškinį. <...> Teismo nutartyje aiškiai parašyta, kad „Akistatai“ uždraudžiama rodyti A. T. atvaizdą ir skelbti informaciją apie jos privatų gyvenimą ir jos sveikatos būklę. Moters veido žiūrovai tikrai neišvydo, jis buvo šiek tiek pridengtas, truputį pakeistas ir jos balsas, tačiau daugiau pakeitimų nebuvo.“
3. Remiantis UAB „Tele-3“ priklausančio televizijos kanalo TV3 eteryje 2010 m. lapkričio 17 d. transliuotos UAB „TV Pro Media“ laidos „Akistata“ vaizdo ir garso įrašu įrašu (skaitmeninis videodiskas (administracinės bylos Nr. I-958-815/2012 priedas su kompiuterinėmis laikmenomis Nr. 2)), Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-23157-599/2010 fragmentai buvo parodyti keturis kartus: pirmą kartą – Laidos eterio 12 min. 16 s–12 min. 24 s, parodant Nutarties fragmentus, kuriuose yra, be kita ko, A. T. pavardė, vardas ir pavardė; antrą kartą – Laidos eterio 42 min. 37 s–42 min. 46 s, parodant Nutarties fragmentus, kuriuose yra, be kita ko, A. T. pavardė, vardas ir pavardė; trečią kartą – Laidos eterio 43 min. 36 s–43 min. 42 s, parodant Nutarties fragmentus, kuriuose yra, be kita ko, A. T. vardas ir pavardė; ketvirtą kartą – Laidos eterio 43 min. 49 s–43 min. 55 s, parodant Nutarties fragmentus, kuriuose yra, be kita ko, A. T. pavardė.
4. A. T. (mirusi (duomenys neskelbtini) d. (mirties liudijimas (b. l. 23))) pateikė žurnalistų etikos inspektorei 2011 m. gegužės 1 d. skundą „Dėl TV3 laidos „Akistata“ (2010-11-03 ir 2010-11-17)“ (b. l. 35–37), kuriame, be kita ko, prašė nustatyti, jog TV3 televizijos laidose „Akistata“ (2010 m. lapkričio 3 d. ir 2010 m. lapkričio 17 d.): buvo pažeisti pagrindiniai visuomenės informavimo principai, reglamentuoti Įstatymo 3 straipsnyje; buvo neteisėtai paviešinti jos, A. T., asmens duomenys, tokiu būdu nesilaikyta Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, taip pat informavo, jog kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą tik dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo ir garbės bei orumo pažeidimo 2010 m. lapkričio 3 d. laidoje „Akistata“, bet ne dėl šio skundo dalyko.
5. Žurnalistų etikos inspektorė 2011 m. gegužės 18 d. rašte Nr. SK-119/S-478 „Dėl paaiškinimų pateikimo“ (toliau – ir raštas Nr. SK-119/S-478) (b. l. 39) informavo Bendrovę, kad gavo A. T. skundą dėl televizijos laidose „Akistata“ (TV3, 2010 m. lapkričio 3 d.; 2010 m. lapkričio 17 d.) paskelbtos informacijos (pateikė Bendrovei ir skundo kopiją) bei prašė iki 2010 m. birželio 3 d. paaiškinti privataus pobūdžio informacijos paskelbimo aplinkybes ir pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos.
6. Žurnalistų etikos inspektorė 2011 m. birželio 13 d. rašte Nr. SK-119/S-584 „Dėl paaiškinimų pateikimo“ (toliau – ir raštas Nr. SK-119/S-584) (b. l. 42), be kita ko, nurodė Bendrovei, jog negavo jos atsakymo į raštą Nr. SK-119/S-478, bei pakartotinai prašė Bendrovę iki 2010 m. birželio 27 d. paaiškinti A. T. nurodytos privataus pobūdžio informacijos paskelbimo aplinkybes ir pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos.
7. UAB „Tele-3“ 2011 m. birželio 22 d. rašte (b. l. 43–47), atsakydama į raštą Nr. SK-119/S-584, nurodė, kad Bendrovė nepažeidė Įstatymo 3 straipsnyje numatytų pagrindinių visuomenės informavimo principų: informacija ginčo laidose buvo pateikta teisingai, tiksliai ir nešališkai, prašė atsisakyti nagrinėti A. T. skundą arba skundą atmesti kaip nepagrįstą. Bendrovė šiame rašte, be kita ko, nurodė:
7.1. Žurnalistų etikos inspektorius turi teisę spręsti tik dėl tų asmens duomenų, kurie liečia pačią pareiškėją A. T., bet ne jos dukrą R. Ž..
7.2. A. T. pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad Laidos metu tris kartus parodytos Nutarties turinys atskleidė asmens duomenis – vardus, pavardes, asmens kodus, adresus. Pareiškėjos nurodytų duomenų iš parodytų Nutarties ištraukų nėra galimybės nustatyti, nes jie rodytose Nutarties dalyse nebuvo pateikti. Pirmą ir antrą kartą parodytoje Nutartyje matyti ją priėmęs teismas, Nutarties priėmimo data, ją priėmusio teisėjo vardas bei pavardė, greitai slenkančia televizijos kamera iš toli parodytas Nutarties pirmasis puslapis (dalis aprašomosios dalies); trečią kartą parodyta Nutartis rezoliucinės dalies pabaiga, t. y. teisėjo vardas, pavardė, Nutartį patvirtinantis teismo antspaudas bei greitai slenkančia televizijos kamera iš toli parodytas pirmasis Nutarties puslapis. Nutartis yra iš trijų lapų su atspausdintu tekstu tik vienoje lapo pusėje. Pareiškėjos nurodyti asmens duomenys pateikti Nutarties rezoliucinėje dalyje, antro Nutarties puslapio apačioje (paskutinės 10 eilučių). Nurodyta Nutarties dalis Laidoje nebuvo rodyta jokiu būdu.
7.3. Asmens duomenys patenka į privataus gyvenimo apibrėžimą, tačiau asmens teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti, duomenys apie asmens privatų gyvenimą gali būti viešinami nustatytais atvejais, iš kurių vienas – kai informacija pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas pareiškėjų A. T. ir R. Ž. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo bei Nutartyje išspręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo teismui dienos pradėjo civilinį procesą. Tai, kad Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo priimta rašytinio proceso tvarka nepaneigia faktinės aplinkybės, kad bylos nagrinėjimui nėra taikomi įstatyme numatyti apribojimai dėl duomenų paviešinimo, nes reikalavimas dėl neviešo bylos nagrinėjimo turi būti sprendžiamas atskiroje ir motyvuotoje teismo nutartyje. Taigi, UAB „Tele-3“ turėjo teisę informuoti visuomenę apie viešame teismo posėdyje civilinėje byloje priimtą nutartį. Be to, prašyme pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio pareiškėjos R. Ž. ir A. T. neprašė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, neprašė įpareigoti atsakovus neviešinti teismo nutarties, teismas taip pat neturėjo pagrindų pripažinti teismo posėdį uždaru ar nustatyti apribojimus viešintį priimtą nutartį, nes toks motyvuotas sprendimas turėjo būti priimtas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo. Priešinga išvada, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis negali būti paviešinta, prieštarautų įstatymų nuostatoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą teismo nutartis yra privaloma valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims; tokia nuostata taip pat suponuoja, kad teismo nutartis pilna jos apimtimi galėjo būti paviešinta, siekiant jos įvykdymo. Pareiškėjoms pateikus Nutartį vykdymui, jos turinys neišvengiamai tapo prieinamas daugeliui asmenų.
7.4. Dar iki 2010 m. lapkričio 17 d. Laidos pati A. T. spaudai (2010 m. lapkričio 5 d. „Kauno diena“) atskleidė savo tapatybę (vardą ir pavardę) bei paviešino savo tikslius giminystės ryšius („tikino esanti E. Ž. vyro močiutė“). Kai duomenų subjektas duomenis pats paskelbė viešai (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo5 straipsnio 2 dalies 5 punktas), vėlesnis duomenų pakartojimas visuomenės informavimo priemonėse negali būti laikomas neteisėtu.
7.5. Faktą, kad priimta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo „Kauno dienos“ žurnalistams 2010 m. lapkričio 5 d. paviešino teismo atstovas spaudai, kuris nurodė A. T. bei R. Ž. vardus bei pavardes, jų procesinę padėtį, Nutarties turinį; pats faktas, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo atstovas spaudai „Kauno dienos“ žurnalistams gan detaliai komentavo Nutartį patvirtina, kad nutartis buvo vieša, atitinkamai, jos turinys galėjo būti viešinamas ir buvo paviešintas trečiųjų asmenų dar iki 2010 m. lapkričio 17 d. Laidos. Taigi, nepagrįstas yra pareiškėjos tvirtinimas, jog 2010 m. lapkričio 17 d. laidoje „Akistata“, paminėjus Nutartį, siekta dar didesnio pareiškėjos atpažįstamumo ar didesnių Laidos reitingų.
7.6. Nors, pasak pareiškėjos, į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą ji kreipėsi tik dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo ir garbės bei orumo gynimo „Akistatos“ 2010 m. lapkričio 3 d. laidoje, bet ne dėl skundo žurnalistų etikos inspektorei dalyko, šie ginčai dubliuojasi: ginčų dalykas nesutampa, tačiau tiek ieškinyje teismui, tiek skunde žurnalistų etikos inspektorei pareiškėja remiasi tais pačiais viešosios informacijos skleidėjo (UAB „Tele-3“) ir viešosios informacijos rengėjo (UAB „TV Pro Media“) veiksmais. Tas pačias pareiškėjos nurodomas aplinkybes tiria žurnalistų etikos inspektorė ir teismas, o visuomenės informavimo priemonei taikomos abiejų institucijų priimtų sprendimų pasekmės, todėl žurnalistų etikos inspektorė turi atsisakyti nagrinėti A. T. skundą Įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punkto pagrindu.
2010 m. lapkričio 3 d. ir 2010 m. lapkričio 17 d. laidų „Akistata“ atitikimą Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) nuostatoms nagrinėjo ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau – ir Komisija), dėl šių laidų priimti atitinkami Komisijos sprendimai. Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai yra atkartoti Kodekse, todėl ir dėl šios priežasties žurnalistų etikos inspektorė neturėtų vertinti tų pačių veiksmų, susijusių su 2010 m. lapkričio 3 d. ir 2010 m. lapkričio 17 d. laidomis „Akistata“.
Taigi, kai tuos pačius UAB „Tele-3“ bei UAB „TV Pro Media“ veiksmus vertina ir teisines pasekmes taiko trys skirtingos institucijos, akivaizdžiai pažeidžiamas konstitucinis proporcingumo ir adekvatumo principas.
Rezoliucinė dalis
8. Žurnalistų etikos inspektorė, išnagrinėjusi A. T. skundą, 2011 m. liepos 21 d. sprendime Nr. SPR-81 „Dėl televizijos laidose „Akistata“ (TV3, 2010-11-03 ir 2010-11-17) paskelbtos informacijos“ (b. l. 5–10, 56–61) padarė išvadą, kad, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punktu, A. T. skundo nagrinėjimas dalyje dėl televizijos laidoje „Akistata“ (TV3, 2010 m. lapkričio 3 d.) paskelbtos informacijos turi būti sustabdytas, o pareiškėjos skundas dalyje dėl televizijos laidoje „Akistata“ (TV3, 2010 m. lapkričio 17 d.) paskelbtos informacijos yra pagrįstas, kadangi viešosios informacijos skleidėjas pažeidė pareiškėjos teisę į privataus gyvenimo apsaugą ir pagarbos žmogui principą, bei inter alia nusprendė:
8.1. sustabdyti pareiškėjos skundo nagrinėjimą dalyje dėl televizijos laidoje „Akistata“ (TV3, 2010 m. lapkričio 3 d.) paskelbtos informacijos.
8.2. Įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Tele-3“ dėl televizijos laidoje „Akistata“ (TV3, 2010 m. lapkričio 17 d.) padaryto Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies bei 14 straipsnio pažeidimo.
9. Žurnalistų etikos inspektorė sprendime Nr. SPR-81 dėl 2010 m. lapkričio 17 d. Laidos, be kita ko, nurodė:
„Iš televizijos laidoje pateiktos informacijos ir Nutarties kopijos turinio matyti, jog duomenys apie pareiškėją – jos vardas ir pavardė – televizijos laidoje „Akistata“ (TV3, 2010-11-17) buvo paskelbti keturis kartus: eterio 42 min. 39 sek., 42 min. 41 sek., 43 min. 41 sek., 43 min. 50 sek., t. y. du kartus rodant Nutarties pirmąjį puslapį bei taip pat du kartus pateikiant dalį Nutarties nustatomosios dalies.
Pažymėtina, kad tiek Visuomenės informavimo įstatymo, tiek Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo prasme, asmens vardas ir pavardė yra laikomi privataus pobūdžio informacija, kuri aiškiai identifikuoja asmenį ir gali būti skelbiama tik šio asmens sutikimu. Minėta informacija televizijos laidoje buvo paskelbta keletą kartų, todėl visuomenė turėjo realią galimybę su ja susipažinti ir, sugretinusi šią informaciją su dalimi pareiškėjos atvaizdo ir gyvenamosios vietos vaizdais bei paskelbtais giminystės ryšiais su E. Ž., galėjo lengvai nustatyti pareiškėjos tapatybę. Iš ginčo situacijoje esančių aplinkybių yra aišku, kad viešosios informacijos skleidėjas, gavęs Nutartį, nesikreipė į pareiškėją, ketindamas gauti jos sutikimą skelbti privačią informaciją, ir neturėjo tokio sutikimo minėtoje televizijos laidoje skelbdamas konkrečią informaciją. Taip pat akcentuotina, kad ginčo objektu esanti informacija buvo paskelbta nesant teisėto visuomenės intereso, kadangi informacija apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, siekiant apsaugoti pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, niekaip nėra susijusi su kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad viešosios informacijos skleidėjas, neturėdamas pareiškėjos sutikimo skelbti jos asmens duomenis ir nesant teisėto visuomenės intereso, televizijos laidoje „Akistata“ (TV3, 2010-11-17) paskelbęs pareiškėjos vardą ir pavardę, pažeidė jos teisę į privataus gyvenimo apsaugą, t. y. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnį, bei minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytą pagarbos žmogui principą.
Viešosios informacijos skleidėjas nepagrįstai teigia, jog turėjo teisę skelbti pareiškėjos asmens duomenis, kadangi, jo teigimu, pati pareiškėja kitai visuomenės informavimo priemonei atskleidė savo tapatybę bei Nutartį priėmusio teismo atstovas tokią informaciją taip pat pateikė visuomenės informavimo priemonėms. Pažymėtina, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnį viešai skelbiant privataus pobūdžio informaciją kiekvienu atveju, išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytus atvejus, turi būti gautas asmens, apie kurį skelbiama informacija, sutikimas. Minėtas sutikimas turi būti duodamas būtent tai visuomenės informavimo priemonei, kuri ketina skelbti privačią informaciją apie asmenį, o negavusi tokio sutikimo visuomenės informavimo priemonė neturi teisės vadovautis asmens anksčiau duotu sutikimu kitai visuomenės informavimo priemonei. Be to, valstybės institucijos atstovo pateikta privataus pobūdžio informacija apie asmenį viešosios informacijos skleidėjui negarantuoja teisės tokią informaciją paskelbti visuomenei, kadangi kiekvienu atveju viešosios informacijos skleidėjas turi įvertinti ir užtikrinti informacijos skleidimo teisėtumą. Konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidėjas neturėjo pareiškėjos sutikimo televizijos laidoje „Akistata“ (TV3, 2010-11-17) paskelbti jos asmens duomenis ir neturėjo teisės savo veiksmų tariamo teisėtumo grįsti laikraščiui „Kauno diena“ duotu pareiškėjos sutikimu bei Nutartį priėmusio teismo atstovo privačios informacijos apie pareiškėją pateikimu.
Viešosios informacijos skleidėjo argumentas apie tai, kad žurnalistų etikos inspektorė neturėtų vertinti tų jo veiksmų, dėl kurių jau yra priimtas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – Komisija) sprendimas, taip pat yra nepagrįstas, kadangi Komisija priėmė sprendimą dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų, bet ne dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimo, be to, minėtas sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus R. Ž., bet ne pareiškėjos skundą.“
10. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės – R. Ž. ieškinį atsakovėms – UAB „Tele-3“ ir UAB „TV Pro Media“ dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, asmens garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių duomenų pripažinimo bei neturtinės žalos atlyginimo, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1769-129/2011 (teisminio proceso Nr. 2-01-3-1889-2010-4) patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį (dėl UAB „Tele-3“ priklausančio televizijos kanalo TV3 eteryje 2010 m. lapkričio 3 d. transliuotoje UAB „TV Pro Media“ laidoje „Akistata“ bei šios laidos anonsuose be ieškovės sutikimo paskleistos informacijos ir teiginių) ir bylą nutraukė. Remiantis teismo patvirtinta taikos sutartimi, R. Ž. atsisakė ieškinio ir visų reikalavimų atsakovėms, bet kokių pretenzijų ar reikalavimų, susijusių su sutartyje nurodyta paskleista informacija ir teiginiais, turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo bei patvirtino, kad ateityje nesikreips į žurnalistų ir leidėjų savireguliavimo institucijas su skundais dėl minėtos paskleistos informacijos ir / arba teiginių; taikos sutartyje visiškai ir galutinai išspręstas ginčas dėl visų ieškovės ieškinyje nurodytų reikalavimų.
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar Žurnalistų etikos inspektorės 2011 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. SPR-81 „Dėl televizijos laidose „Akistata“ (TV3, 2010-11-03 ir 2010-11-17) paskelbtos informacijos“ dalis, kurioje nuspręsta įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Tele-3“ dėl 2010 m. lapkričio 17 d. laidoje „Akistata“ padaryto Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies bei 14 straipsnio pažeidimo, yra teisėta ir pagrįsta, būtina patikrinti skundžiamame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą, taip pat išsiaiškinti, ar skundžiamame sprendime buvo teisėtai ir pagrįstai pritaikytos teisės aktų nuostatos.
2. Teismas, teismo posėdyje išanalizavęs vaizdo ir garso įrašus, konstatuoja, kad remiantis UAB „Tele-3“ priklausančio televizijos kanalo TV3 eteryje 2010 m. lapkričio 17 d. transliuotos UAB „TV Pro Media“ laidos „Akistata“ vaizdo ir garso įrašu (skaitmeninis videodiskas (administracinės bylos Nr. I-958-815/2012 priedas su kompiuterinėmis laikmenomis Nr. 2)), Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-23157-599/2010 fragmentai buvo parodyti keturis kartus: pirmą kartą – Laidos eterio 12 min. 16 s–12 min. 24 s, parodant Nutarties fragmentus, kuriuose yra, be kita ko, A. T. pavardė, vardas ir pavardė; antrą kartą – Laidos eterio 42 min. 37 s–42 min. 46 s, parodant Nutarties fragmentus, kuriuose yra, be kita ko, A. T. pavardė, vardas ir pavardė; trečią kartą – Laidos eterio 43 min. 36 s–43 min. 42 s, parodant Nutarties fragmentus, kuriuose yra, be kita ko, A. T. vardas ir pavardė; ketvirtą kartą – Laidos eterio 43 min. 49 s–43 min. 55 s, parodant Nutarties fragmentus, kuriuose yra, be kita ko, A. T. pavardė. Vadinasi, i6 bendro konteksto matyti, jog pareiškėja nepagrįstai skunde nurodo, kad TV3 eteryje 2010 m. lapkričio 17 d. transliuotos UAB „TV Pro Media“ laidos „Akistata“ metu buvo matyti tik A. T. pavardė. Šia prasme teismas daro išvadą, kad skundžiamame sprendime atsakovė pateikė tikrovę atitinkančius duomenis, kad juos įvertino teisingai ir pagrįstai.
Teismas kartu pabrėžia, kad nepaisant to, jog minėti duomenys buvo parodyti ganėtinai trumpai, tačiau, teismo vertinimu (ypač atsižvelgiant į tai, kad laida buvo kartojama, kad jos įrašas kurį laiką buvo pasiekiamas internete), vardo ir pavardės viešas atskleidimas nagrinėjamos bylos kontekste (atsižvelgiant į tai, kad buvo paviešinti vardo ir pavardės turėtojos senyvas amžius, jos giminystės ryšiai su E. Ž., jos kaimynė bei gyvenamoji aplinka) buvo pakankamas, kad tretieji asmenys būtų galėję identifikuoti A. T. asmenybę. Vadinasi, šia prasme asmens duomenys be asmens sutikimo buvo atskleisti taip, kad tretieji asmenys galėjo nustatyti A. T. asmenybę.
3. Pareiškėja skunde, be kita ko, nurodo, jog pareiškėja, kaip viešos informacijos skleidėja, pagal teisės norminius aktus yra įpareigota sąžiningai informuoti visuomenę apie valstybės ir pasaulio įvykius, nenutylėti visuomenei reikšmingų faktų ar aplinkybių, jog Laidos eterio metu visuomenė buvo informuota apie iš esmės pirmą ir beprecedentį įvykį nepriklausomos Lietuvos žurnalistikos istorijoje – draudimą transliuoti dalį jau parengtos laidos, t. y. pareiškėja pagal norminius teisės aktus, kaip sąžiningai veikiantis subjektas, buvo įpareigota pranešti apie šį valstybės mastu svarbų įvykį. Teismas sutinka, kad minėtas įvykis svarbus, kad apie jį galima buvo pranešti. Tačiau kartu pabrėžtina, kad šios nagrinėjamos administracinės bylos esmė yra tai, kaip buvo pranešta apie svarbų įvykį: teismo vertinimu, prieš žiūrovus Laidos metu nebuvo jokios būtinybės vartyti ir sklaidyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-23157-599/2010 puslapių. Juolab, kad tas puslapių parodymas žiūrovams atskleidė A. T. tapatybę. Būtent todėl Laidos transliavimas buvo neadekvatus, nepagrįstas ir neteisėtas. Taip pat ypač akcentuotina, jog pareiškėja žinojo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-23157-599/2010 (b. l. 52–54) buvo adresuota, be kita ko, jai, t. y. UAB „Tele-3“, tačiau vis tiek elgėsi neapdairiai ir neadekvačiai, vis tiek minėtos nutarties teksto fragmentus pateikė Laidos žiūrovams.
4. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Ši teisės nuostata yra labai bendro pobūdžio, todėl jos pažeidimas aiškintinas kitų, Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintų, nuostatų kontekste. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, jog rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (1 dalis), jog informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka (2 dalis), jog informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes (3 dalis).
Teismas pabrėžia, kad A. T. nebuvo viešasis asmuo, todėl jos sutikimas platinti informaciją apie jos privatų gyvenimą buvo būtinas, nes Laidoje viešinamos informacijos skleidimas nepadėjo atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat Laidos transliavimas negali būti prilyginamas viešam bylos nagrinėjimui. Pareiškėjos nurodomi argumentai, kad Laida buvo siekiama padėti A. T., atkreipti dėmesį į vaikų pareigą išlaikyti, prižiūrėti tėvus nesudaro teisinio pagrindo laikyti, jog informacija galėjo būti paskelbta Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pagrindu.
5. Pareiškėjos pateikti argumentai, jog dar iki 2010 m. lapkričio 17 d. Laidos pati A. T. spaudai (2010 m. lapkričio 5 d. „Kauno diena“) atskleidė savo tapatybę (vardą ir pavardę) bei paviešino savo tikslius giminystės ryšius („tikino esanti E. Ž. vyro močiutė“), jog faktą, kad priimta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo „Kauno dienos“ žurnalistams 2010 m. lapkričio 5 d. paviešino teismo atstovas spaudai, kuris nurodė A. T. bei R. Ž. vardus bei pavardes, jų, kaip ieškovių, procesinę padėtį, teismo nutarties turinį, nesudaro pagrindo taikyti Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies, pagal kurią, be kita ko, informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo, kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą: kaip minėta, Laidos transliavimas negali būti prilygintas viešam bylos nagrinėjimui.
Be to, pareiškėja nurodo, jog, kai duomenų subjektas duomenis pats paskelbė viešai, vėlesnis duomenų pakartojimas visuomenės informavimo priemonėse negali būti laikomas neteisėtu, nes tai leidžia Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos. Teismo vertinimu, pareiškėja neteisingai ir nepagrįstai taiko Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punktą, numatantį, kad draudžiama tvarkyti ypatingus asmens duomenis, išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas asmens duomenis paskelbė viešai. Minėta nuostata reglamentuoja ypatingų asmens duomenų tvarkymo išimtį. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad ypatingi asmens duomenys – tai duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. A. T. skundėsi ir atsakovė priėmė sprendimą dėl neteisėto A. T. vardo ir pavardės paskelbimo, kurie, vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, nepriskirtini ypatingų asmens duomenų kategorijai, todėl akivaizdu, kad minėta išimtis negali būti taikoma.
Be to, aplinkybė, jog A. T. kitai visuomenės informavimo priemonei atskleidė savo vardą ir pavardę bei giminystės ryšius su E. Ž., nesuteikia teisės visoms visuomenės informavimo priemonėms, tame tarpe ir pareiškėjai, viešai skelbti tokius duomenis, neturint atskiro A. T. sutikimo. Kiekvienu atveju, kai visuomenės informavimo priemonė ketina skelbti privataus pobūdžio informaciją, Įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka turi būti gaunamas asmens, apie kurį skelbiami duomenys, sutikimas ir toks asmens sutikimas, duotas visai kitai visuomenės informavimo priemonei, neturi jokios teisinės reikšmės. Tokį patį asmens sutikimą visuomenės informavimo priemonė turi gauti ir tuo atveju, kai ketinamą per visuomenės informavimo priemonę skelbti privataus pobūdžio informaciją atskleidžia valstybės institucijos atstovas, ir kai nėra teisėto visuomenės intereso sužinoti tokią informaciją. Šios bylos kontekste teismas pabrėžia, kad informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimo pakartotinumas ir intensyvumas taip pat turi būti laikomas teisės į privatų gyvenimą pažeidimu.
6. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė pabrėžė, kad pareiškėja yra nubausta už tą patį pažeidimą kelis kartus, o todėl yra pažeistas dvigubo baudimo už tą patį pažeidimą draudimo principas. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1769-129/2011 (teisminio proceso Nr. 2-01-3-1889-2010-4) patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį (dėl UAB „Tele-3“ priklausančio televizijos kanalo TV3 eteryje 2010 m. lapkričio 3 d. transliuotoje UAB „TV Pro Media“ laidoje „Akistata“ bei šios laidos anonsuose be ieškovės sutikimo paskleistos informacijos ir teiginių) ir bylą nutraukė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3206-580/2011 atmetė pareiškėjos UAB „Tele-3“ skundą dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 66 panaikinimo. Teismas pabrėžia, kad negalima painioti pareiškėjos civilinės, etinės bei administracinės atsakomybės, kuri gali kilti net iš to paties faktinio veiksmo.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog pareiškėjos – UAB „Tele-3“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjos – UAB „Tele-3“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.