- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-28
- Bylos Nr.
- 1A-33-491/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Meidus, Valdas Ciesiūnas, Jolanta Raščiuvienė
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo ji, padariusi nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 40 straipsniu, ir perduota A. Š. atsakomybei pagal laidavimą be užstato 1 metams 6 mėnesiams, o baudžiamoji byla jai nutraukta.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsnio 1–3 dalimis, jai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:
- 2 metams uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones;
- konfiskuotas jos automobilis „Toyota Auris“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. Š. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad 2019 m. liepos 6 d., (duomenys neskelbtini), vairavo savo automobilį „Toyota Auris“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai apie 18.15 val., ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), visuomenės pagalba sustabdžius jos vairuojamą automobilį ir policijos pareigūnams patikrinus jos blaivumą alkotesteriu, 19.10 val. jai buvo nustatytas 1,67 promilių girtumas, 19.28 val. – 1,68 promilių girtumas.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. prašo : sutrumpinti laidavimo terminą iki 1 metų; sutrumpinti uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą iki 1 metų; panaikinti automobilio „Toyota Auris“ konfiskavimą. Apeliaciniame skunde ji nurodo :
2.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nesivadovavo teismų praktika, todėl nustatė per ilgą laidavimo terminą. Nors skundžiamame nuosprendyje teismas vertino jos asmenybę bei nusikalstamos veikos pobūdį – ji neteista, nebuvo bausta už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, dirba, charakterizuojama teigiamai, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, visiškai nebevartoja alkoholio, kuriuo ir nepiktnaudžiavo, tačiau į visus šiuos duomenis teismas atsižvelgė nepakankamai ir laidavimo terminą individualizavo netinkamai. Pagal teismų praktiką, esant ir didesniam girtumo laipsniui, laidavimo terminas nustatomas minimalus – 1 metai.
2.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo ir šią baudžiamojo poveikio priemonę, nepakankamai atsižvelgė į pirmiau išvardintus duomenis apie jos asmenybę bei nusikalstamos veikos pobūdį, nesivadovavo teismų praktika, kuomet, esant didesniam girtumo laipsniui, kartu skiriant ir bausmę, nustatomas minimalaus 1 metų termino uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Ši speciali teisė jai yra reikalinga nuvykti į darbą (duomenys neskelbtini), prižiūrėti sodybą, kitiems darbams atlikti. Įvertinus tai, jai turėjo būti paskirtas trumpesnis už vidurkį ir artimas minimaliam uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminas.
2.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar ši baudžiamojo poveikio priemonė atitinka jos asmenybę, nusikalstamos veikos pobūdį ir proporcingumo principą. Taip pat teismas nepagrįstai nesivadovavo BK 54 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Savo veiksmais ji niekam pavojaus nesukėlė, automobilis nebuvo specialiai tam pritaikyta nusikalstamos veikos priemonė, tai buvo atsitiktinė, o ne tyčinė jos veika, jai buvo paskirtos kelios baudžiamojo poveikio priemonės. Kadangi jai automobilis yra reikalingas darbui, jo konfiskavimas turės neigiamos įtakos šeimai ir jos finansinei padėčiai. Be to, kaip teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, jau pats baudžiamasis procesas turėjo jai didelį auklėjamąjį poveikį. Įvertinus tai, šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas jai yra netikslingas, neproporcingas, nepadės pasiekti jos skyrimu siekiamų tikslų, neužtikrins teisingumo principo įgyvendinimo.
3. Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde atleista nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jai nustatė per ilgą laidavimo terminą, per ilgą uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą ir nepagrįstai konfiskavo jos automobilį „Toyota Auris“. Laikydamasi apeliacinio skundo ribų, šiais klausimais teisėjų kolegija toliau ir pasisako.
5. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog R. Š. nustatytas laidavimo terminas ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės neatitinka jos valios ir interesų, dar nesudaro pagrindo teigti apie skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą. Teismo pareiga yra tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, aiškiai išdėstyti išvadas dėl byloje sprendžiamų klausimų bei nuosprendį motyvuoti. Teismas neprivalo apsvarstyti visų galimybių ir versijų, kurias pateikia proceso dalyviai. Tokiu atveju konkuruoja kaltininko interesai patirti kuo mažiau suvaržymų ir praradimų dėl nusikalstamos veikos bei valstybės ir visuomenės interesai, kurie įtvirtinti baudžiamajame įstatyme. BK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio kodekso paskirtis yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Be to, BK 41 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose numatyta, kad bausmės paskirtis yra atimti ir apriboti kaltam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis taip, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti šią bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti apeliantės asmeninius bei valstybės prioritetus ir tuomet spręsti tiek dėl konkrečių baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo, tiek dėl laidavimo termino nustatymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pareigos pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepažeidė.
6. Skundžiamu nuosprendžiu R. Š. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 metų 6 mėnesių laidavimo terminą. Pagal BK 40 straipsnio 4 dalį laidavimo terminas nustatomas nuo 1 iki 3 metų. Taigi, pirmosios instancijos teismo R. Š. nustatytas laidavimo terminas yra mažesnis negu įstatyme numatytas jo vidurkis. Iš nuosprendžio matyti, kad sprendimą atleisti R. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas priėmė pripažinęs, jog yra pagrindas manyti, kad ji ateityje daugiau nedarys nusikalstamų veikų. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad R. Š. neteista, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, priklausomybės ligų centre neregistruota, yra dirbanti, darbdavio charakterizuojama teigiamai. Esant visoms privalomoms sąlygoms, numatytoms BK 40 straipsnio 1–3 dalyse, teismas sprendė, kad R. Š. gali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskiriant užstato, tačiau nustatė ilgesnį negu įstatyme numatytas minimalus laidavimo terminą. Spręsti dėl laidavimo termino yra teismo diskrecija. Teisėjų kolegija, vertindama laidavimo termino pagrįstumą, atsižvelgia į tuos pačius pirmiau išvardintus bylos duomenis, apibūdinančius tiek R. Š., tiek jos nusikalstamą veiką. Be viso to, įvertintina ir tai, kad ji šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET), nors ir labai nenutoldama nuo namų, tačiau vairavo automobilį būdama neblaivi, kai jai buvo nustatytas 1,67 promilių girtumo laipsnis, taip sukeldama pavojų ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir turtui. Nuo tolesnio vairavimo ją sulaikė kitas asmuo atimdamas iš jos raktelius. R. Š. patvirtino, kad, vairuodama automobilį, suvokė, jog tokios būsenos vairuoti ji negali ir tai yra pavojinga. Vadinasi, tik per atsitiktinumą buvo išvengta skaudžių pasekmių. Nors ji yra suaugusi ir turinti pakankamai gyvenimiškos patirties, ji nesugebėjo tinkamai įvertinti vairuotojui tenkančios atsakomybės, kai prie automobilio vairo sėdo vos tik išgėrusi daug alkoholio (gėrė tiek šampaną, tiek trauktinę). Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad 1 metų 6 mėnesių laidavimo terminas laikytinas optimaliu tam, kad laiduotojas padarytų teigiamą įtaką R. Š. elgesiui ir jos asmenybės formavimuisi. Trumpinti šį terminą teisėjų kolegija neturi pagrindo.
7. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais (t. y. ir BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp kurių – uždraudimas naudotis specialia teise bei turto konfiskavimas. Pagal teismų praktiką dėl nusikalstamų veikų pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialia teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės.
8. Nors apeliaciniame skunde atleista nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jai nustatytu uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminu 2 metams ir prašo jį sutrumpinti, teisėjų kolegija tam pagrindo nenustatė. Pagal BK 68 straipsnio 3 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą R. Š., įvertino šios nutarties 6 punkte jau aptartą jos asmenybę, nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir padarymo aplinkybes, jai nustatytą girtumo laipsnį, gerokai viršijantį leistiną vairuoti normą, todėl pagrįstai nustatė jai ne minimalų, o artimą jam uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą. Sprendžiant šio termino pagrįstumo klausimą, apeliaciniame skunde kaip precedentu teisėjų kolegijai siūloma vadovautis teismų procesiniais sprendimais baudžiamosiose bylose, kuriose, apeliantės nuomone, esant toms pačioms bylos aplinkybėms teismai nustatė mažesnio termino specialios teisės atėmimą kaltininkui. Visgi skunde išvardintos bylos buvo priimtos 2017 – 2018 m. laikotarpiu, kai pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas galėjo uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 3 metų. Šio termino maksimali riba buvo padidinta 2019 m. sausio 11 d. įstatymu Nr. XIII-1929 priimtais BK pakeitimais, įsigaliojusiais 2019 m. balandžio 1 d., t. y. dar prieš R. Š. padarant nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija pažymi, jog valstybė jau daug metų skiria didelį dėmesį kovai su neblaiviais vairuotojais šviesdama visuomenę, griežtindama atsakomybę, vykdydama dažną jų kontrolę. Tuo tarpu R. Š., turinčiai amžių ir patirtį, valstybės pastangos apsaugoti visuomenę nebuvo svarbios. Atsižvelgiant į tai, toks šios specialios teisės atėmimas 2 metams R. Š. yra tikslingas, siekiant užtikrinti, kad baudžiamosios atsakomybės paskirtis būtų pasiekta, atitinka jos asmenybę bei padarytą nusikalstamą veiką.
9. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl R. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio „Toyota Auris“ konfiskavimo, proporcingumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šio automobilio konfiskavimu. Byloje nustatyta ir ginčo nėra, kad automobilis „Toyota Auris“ priklauso R. Š. ir yra nusikalstamos veikos pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį padarymo priemonė BK 72 straipsnio prasme. Siekiant tinkamo įstatymų leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas daugiau kaip 1,5 promilės neblaivumo laipsnis, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, automobilio konfiskavimas yra privalomas. Teismas neskirti privalomo transporto priemonės konfiskavimo ar nepriteisti piniginio ekvivalento transporto priemonės vertei, gali tik konstatavęs, kad šių priemonių taikymas aiškiai prieštarautų proporcingumo ir teisingumo principams, neatitiktų siekiamų teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų, varžytų asmenį akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės – R. Š. pirmą kartą traukiama baudžiamojon atsakomybėn už automobilio vairavimą esant neblaiviai, anksčiau ji teista nebuvo, jau pats baudžiamasis procesas jai turėjo teigiamą poveikį, sudarė pagrindą atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą automobilio konfiskavimą, nesudaro galimybės jai neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės.
10. BK 54 straipsnio 3 dalis, kurią apeliantė prašo jai pritaikyti, gali būti taikoma tik tuo atveju, jei kaltininkui skiriama bausmė, o ne baudžiamojo poveikio priemonė. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad R. Š. darbo pobūdis, sodybos priežiūra bei kitos aplinkybės reikalauja vykti į kitus miestus, daug važinėti, todėl dėl šių priežasčių jai reikalingas tiek automobilis, tiek teisė vairuoti transporto priemones. Tačiau šios aplinkybės jai jau buvo žinomos ir tuo metu, kai ji būdama neblaivi vairavo automobilį, ir tai jos nuo nusikalstamos veikos nesulaikė. Negana to, iš R. Š. parodymų nustatyta, kad galimos problemos dėl susisiekimo jai pakankamai lengvai išsprendžiamos, kadangi jos sugyventinis (laiduotojas) turi tiek teisę vairuoti transporto priemones, tiek savo automobilį, jis irgi dirba (duomenys neskelbtini), todėl ji į darbą gali nuvažiuoti tiek su juo, tiek su viešuoju transportu. Be to, jokių kitų turtinio pobūdžio pasekmių nagrinėjamoje byloje apeliantei nekilo. Ji nepatirs ir iš apkaltinamojo nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų, t. y. jai nebus skirta bausmė ir ji neturės teistumo. Taigi, R. Š., atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio „Toyota Auris“ konfiskavimas ir uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams, yra tarpusavyje suderintos, proporcingos padarytai nusikalstamai veikai ir pakankamos pasiekti, kad ji laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. Š. paskyrė dar vieną baudžiamojo poveikio priemonę – konfiskavo jos automobilį „Toyota Auris“.
11. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, laikėsi formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. apeliacinį skundą.