Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Beatos Martišienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 51S-25 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiam M. J.“ (toliau – ir Sprendimas) ir grąžinti nagrinėti iš naujo klausimą dėl lygiaverčio vandens telkinio suteikimo.

Pažymėdamas ginčo faktines aplinkybes nurodo, kad pareiškėjas yra mirusio pretendento atkurti nuosavybės teises į V. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę ir vandens telkinį) (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), M. J. teisių perėmėjas. Prašyme atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą M. J. išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę į 40,43 ha plotą (duomenys neskelbtini), iš jų: ariamos 15,08 ha, pievų ir ganyklų 8,91 ha, miškų 3,53 ha, tvenkinių ir ežerų 3,03 ha. Formoje „Pretendentų į žemę valia“ M. J. išreiškė valią susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, kas reiškia ir valią gauti natūra turėtą vandens telkinį. Utenos apskrities viršininko administracijos Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 12 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų“, nustatė, kad M. J. turi nuosavybės teisę į 28,00 ha žemės (duomenys neskelbtini) M. J. 2002 m. vasario 27 d prašymu, adresuotu Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui, paprašė atkurti nuosavybės teisę į 29,45 ha žemės (miško, vandens) plotą, suteikiant žemės (miško, vandens) sklypą natūra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2004 m. balandžio 27 d. prašymu, adresuotu Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui, paprašė jam priklausantį, paveldėtą po tėvo mirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) paženklinti natūra išskyrus negrąžintą (duomenys neskelbtini) rajone 2,5 ha ežerą (be pavadinimo), inv. Nr. 32-125, kurį norėtų susigrąžinti natūra. Pareiškėjas 2005 m. rugpjūčio 9 d. prašymu, adresuotu Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui, paprašė sudaryti ekspertų komisiją ir nustatyti buvusio savininko P. J. (duomenys neskelbtini) vietovės, (duomenys neskelbtini) iki 1940 turėtos žemės ir ežero (duomenys neskelbtini) nuosavybę pagal pridedamą 1931 m. planą. Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti 2005 m. spalio 14 d. pasiūlymu nutarė, kad esamų dokumentų – Zarasų apskrities žemės ūkio komisijos archyvo fondo, žinių apie ūkius, turinčius 5 ha ir daugiau žemės, (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkių 1940 m. spalio 19 d. sąrašo ir Vilniaus srities (duomenys neskelbtini) vietovės žemės 1932 m. sausio 28 d. plano dėl buvusio savininko V. J. turėtos 3,03 ha vandens telkinio (duomenys neskelbtini) kaime pakanka nuosavybės teisėmis atkurti. Komisija pasiūlė parengti pažymą dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų apie V. J. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) turėtą 3,03 ha vandens plotą. Valia atkurti nuosavybės teisę natūra reiškia, kad M. J. (vėliau – pareiškėjas) pageidavo atgauti turėtą vandens telkinį. Be to, pareiškėjas prašė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius patikslintų 2001 m. spalio 12 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų“, nurodant, kad nuosavybės teise buvo valdomas ir vandens telkinys. Utenos apskrities Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 6-15 „Dėl Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 12 d. parengtos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų“ pakeitimo“ minėtą pažymą pakeitė ir nustatė, kad buvęs savininkas V. J. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 37,40 ha žemės ir 3,03 ha vandens, o pilietis M. J. turi nuosavybės teisę į 25,77 ha žemės ir 3,03 ha vandens telkinio nuosavybės teisės atkūrimą.

2006 m. liepos 5 d. žemės sklypo ribų parodymo-paženklinimo aktu buvo paženklintos natūra gražintino žemės sklypo ribos, parengtas abrisas. 2006 m. liepos 5 d. sutartimi tarp pretendentų atkurti nuosavybės teises į V. J. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), 0,70 ha namų valda (projektinis Nr. 116-1) atiteko M. J. paveldėtojui pareiškėjui. Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 13-17812 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pil. M. J.“ pretendentui buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, suteikiant neatlygintinai 25,77 ha žemės ir 3,03 ha vandens telkinį (duomenys neskelbtini), suteikiant neatlygintinai 0,70 ha žemės sklypą, 13, 67 ha žemės ir 11,93 ha miško žemės sklype. Sprendimu nutarta 2,50 ha vandens telkinį suteikti patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pareiškėjas 2006 m. kovo 20 d. prašymu paprašė parengti išvadą dėl vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn už valstybės išperkamo vandens telkinio 2,50 ha plotą (ežeras). Pareiškėjas prašė lygiaverčio vandens telkinio Vilniaus rajone. Likusį plotą prašė pamatuoti natūra (duomenys neskelbtini). Taigi, kaip nurodo pareiškėjas, jis prašydamas duoti išvadą už valstybės išperkamą vandens telkinį, aiškiai išreiškė valią dėl atlyginimo būdo – gauti lygiavertį vandens telkinį. Utenos apskrities 2006 m. gegužės 2 d. buvo parengta išvada Nr. 18-1391 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ dėl V. J. nuosavybės teise valdytos 37,40 ha žemės ir 3,03 ha vandens telkinio, iš kurių 2,50 ha priskirta valstybės išperkamam vandens telkiniui. Išvada buvo pateikta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono skyriui, tačiau su 2009 m. lapkričio 18 d. atžyma, kad išvada Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje nėra panaudota, buvo perduota Elektrėnų žemėtvarkos skyriui. Atkreipė dėmesį, kad per visą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą, tiek pareiškėjo tėvas M. J., tiek jo teisių perėmėjas – pareiškėjas, pageidavo atkurti nuosavybės teisę į vandens telkinį. Išvadą pareiškėjas prašė išduoti, kad gautų lygiavertį vandens telkinį, valios dėl atlyginimo už valstybės išperkamą vandens telkinį būdo nekeitė.

Pareiškėjas 2009 m. gruodžio 8 d. įgaliojimu įgaliojo A. T. atstovauti pareiškėjui atkuriant nuosavybės teises į žemę Vilniaus apskrityje. Įgaliojimu pareiškėjas A. T. neleido keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Įgaliojimas buvo išduotas 2 metų laikotarpiui. Įgaliotas asmuo informacijos ir/ar ataskaitų dėl nuosavybės teisių atkūrimo eigos neteikė. Po įgaliojimo termino pabaigos 2013 metais pareiškėjas sužinojo, kad M. J. vardu Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2,3-8165-(42) patvirtintu (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte projektuojamas 2,32 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. 2594). Pareiškėjas pateikė šio žemės sklypo atsisakymą. Su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir NŽT Elektrėnų skyriumi vyko susirašinėjimas, tačiau žemės sklypo projektavimas M. J. buvo tęsiamas. Pareiškėjas 2020 m. spalio 12 d. gavo skundžiamą NŽT 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 51S-25.

Pareiškėjo teigimu, jis aiškiai išreiškė valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą vandens telkinį būdo ir niekada nekeitė savo valios atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį suteikiant lygiavertį žemės arba miško sklypą, o pageidavo gauti lygiavertį vandens telkinį. Tačiau atsakovė, vadovaudamasi trečiojo suinteresuoto asmens A. T. parašais suteikė su vandens telkiniu net nesiribojantį žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Be to, NŽT skyrius pareiškėjo neinformavo, jog nuosavybės teisių atkurti jo pasirinktu būdu (ekvivalentine natūra suteikiant lygiavertį vandens telkinį) nėra galimybių, ar, kad pareiškėjo išreikšta valia dėl būdo atsakovei yra neaiški ir dėl to nėra galimybių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Pareiškėjui nebuvo pasiūlyta rinktis kitų būdų (vietoje vandens telkinio suteikiant žemės sklypą) ar tikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pažymi, kad pareiškėjas 2006 m. kovo 20 d. prašyme išreikštos valios dėl atlyginimo būdo nepakeitė ir ekvivalentinės natūros vietove vandens telkinio suteikiant lygiavertį žemės sklypą neišreiškė.

Pareiškėjas pagrįsdamas savo reikalavimus remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 3 punktu, kuriame nustatyta, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, 105 punktu, kuriame nustatyta, kad perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojai seniūnijose išnagrinėja piliečių prašymus, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus ir pagal kiekvieno piliečio pasirinktą atlyginimo būdą parengia nuosavybės teisių atkūrimo bylą.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog turi teisę atsisakyti jam (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8165-(42) M. J. suprojektuoto 2,32 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Pažymi, kad tokios galimybės nenumato nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojusios Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika) nuostatos. Nurodo, kad apie tai, jog pareiškėjas neturi galimybės atsisakyti jau suprojektuoto sklypo, pareiškėjas buvo informuotas NŽT Elektrėnų skyriaus 2013 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 51SD-(14.5.2.)-959, taip pat NŽT 2016 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 1SS-1015-(7.5), 2020 m. kovo 17 d. raštu Nr. 51SD-769(145.92), 2020 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 1SS-1005-(7.5), kurių pareiškėjas administracine tvarka neskundė. Pareiškėjai apie tai pakartotinai buvo informuotas ir NŽT Elektrėnų skyriaus 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 51S-25.

Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnį, pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti valią arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo. Taigi, po 2003 m. balandžio 1 d. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalėjo būti keičiama, todėl pareiškėjas neteisus teigdamas, kad NŽT turėjo vadovautis pareiškėjo 2006 m. kovo 20 d. prašyme išreikšta valia. Šiuo atveju NŽT turėjo vadovautis M. J. 2000 m. vasario 27 d. prašyme išreikšta valia.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 51S-25 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiam M. J.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei grąžinimo pareiškėjo prašymą dėl lygiaverčio vandens telkinio suteikimo nagrinėti iš naujo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad M. J. (pareiškėjas yra jo teisių perėmėjas) 2000 m. vasario 27 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į V. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę ir vandens telkinį) (duomenys neskelbtini). Prašyme M. J. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į 40,43 ha plotą (duomenys neskelbtini), iš jų: ariamos 15,08 ha, pievų ir ganyklų 8,91 ha, miškų 3,53 ha, tvenkinių ir ežerų 3,03 ha. M. J. išreiškė valią susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, tame tarpe ir gauti natūra turėtą vandens telkinį.

Utenos apskrities viršininko administracijos Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 12 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. J. iš V. J. valdyto 40,43 ha žemės ploto turi teisę atkurti nuosavybės teises į 28,80 ha žemės.

Pareiškėjas 2004 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė po tėvo mirties paveldėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), paženklinti natūra, išskyrus negrąžintą (duomenys neskelbtini) 2,5 ha ežerą, kurį nori susigrąžinti natūra.

Pareiškėjas 2006 m. kovo 20 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė parengti išvadą dėl vandens telkinio grąžinimo ir nurodė, kad pagal išvadą nori gauti lygiavertį vandens telkinį Vilniaus rajone.

Utenos apskritis parengė 2006 m. gegužės 2 d. išvadą Nr. 18-1391 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad M. J. turi teisę atkurti nuosavybę į 2,5 ha vandens telkinį, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui.

Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 13-17812 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pil. M. J.“ pretendentui buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, suteikiant neatlygintinai 25,77 ha žemės ir 3,03 ha vandens telkinį (duomenys neskelbtini), suteikiant neatlygintinai 0,70 ha žemės sklypą, 13,67 ha žemės ir 11,93 ha miško žemės sklype. Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į 2,50 ha vandens telkinį bus atkurtos patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą.

Pareiškėjas NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė 2009 m. lapkričio 19 d. raštą, kuriuo prašė Utenos apskrities parengtą 2006 m. gegužės 2 d. išvadą Nr. 18-1391 persiųsti Elektrėnų skyriui.

Pareiškėją atstovaujantis A. T. Elektrėnų skyriui 2010 m. vasario 19 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje suprojektuoti žemės sklypą pagal M. J. vardu paskaičiuotą išvadą.

Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8165-(42) (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte M. J. suprojektavo 2,32 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 30 d. prašymu NŽT Elektrėnų skyrių informavo, kad atsisako suprojektuoto žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kadangi atstovas pareiškėjo neinformavo apie projektuojamą žemės sklypą.

NŽT Elektrėnų skyrius 2013 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 51SD-(14.51.2.)-959 pareiškėją informavo, kad Metodikos nuostatos nenumato galimybės atsisakyti patvirtintame žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo.

Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 23 d. prašymu Elektrėnų skyriaus prašė panaikinti atliktus kadastrinius matavimus, kadangi jis atsisako nuo suprojektuoto žemės sklypo.

NŽT Elektrėnų skyrius 2016 m. sausio 20 d. raštu Nr. 51SD-122-(14.51.92) pareiškėją pakartotinai informavo, kad pareiškėjas neturi teisės atsisakyti suprojektuoto sklypo ir taip pat, vadovaujantis Metodikos 107 punktu, suprojektuotas sklypas turi būti paženklintas. Skyriaus sprendimo teisėtumą NŽT patvirtino 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 1SS-1015-(7.5).

Pareiškėjas 2020 m. vasario 20 d. prašymu NŽT Elektrėnų skyriaus prašė neformuoti sklypo ir atidėti visus darbus. Skyrius 2020 m. kovo 17 d. raštu Nr. 51SD-769-(14.51.92) pareiškėją pakartotinai informavo dėl galimybės atsisakyti sklypo nebuvimo. Skyriaus sprendimo teisėtumas buvo patvirtintas NŽT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 1SS-1005-(7.5).

Bylos medžiaga nustatyta, kad tiek NŽT Elektrėnų skyriaus sprendimai, kuriuose pareiškėjui išaiškinta, kad teisės aktai nenumato galimybės atsisakyti patvirtintame žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo, bei tuo pačiu pagrindu priimti NŽT sprendimai administracine tvarka apskųsti nebuvo.

Skundžiamu sprendimu M. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,8428 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kurio projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas skundo teismui argumentais Sprendimo neteisėtumą iš esmės grindžia tuo aspektu, kad, tiek pareiškėjo tėvas, tiek pats pareiškėjas visą nuosavybės teisių atkūrimo eigos laikotarpį norėjo ir siekė, kad nuosavybės teisės į vandens telkinį būtų atkurtos būtent vandens telkiniu ir valios dėl atlyginimo už valstybės išperkamą vandens telkinį būdo niekada nekeitė. Įgaliotam asmeniui pareiškėjas niekada neleido keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o sužinojęs, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8165-(42) (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte M. J. suprojektavo 2,32 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kreipėsi dėl šio sklypo atsisakymo. Taigi, pareiškėjas prieštarauja, kad atsakovė nepagrįstai, vadovaudamasi pareiškėjo atstovo parašais, vietoje pageidaujamo vandens telkinio suteikė žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Pareiškėjo teigimu, atsakovė privalėjo vadovautis pareiškėjo 2006 m. kovo 20 d. prašyme išreikšta valia – gauti lygiavertį vandens telkinį Vilniaus rajone.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) bei jį įgyvendinanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

Vadovaujantis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jei pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Įstatyme nustatytus terminus.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra išaiškinęs, jog terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra naikinamasis ir Įstatymo nuostatos nesudaro prielaidos atnaujinti terminą jį praleidus dėl objektyvių, svarbių ar kitų priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-552/2017; 2009 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1048/2009 ir kt.) Taigi, tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau galioja prašymai pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d.

Ginčo faktines aplinkybes įvertinus aukščiau aptartų teisės aktų ir teismų praktikos kontekste, darytina išvada, kad atsakovė pagrįstai vadovavosi M. J. 2000 m. vasario 27 d. prašyme išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į 29,45 ha žemės, grąžinant žemę natūra (duomenys neskelbtini) ir neturėjo teisinio pagrindo vadovautis jau po 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėjo pateiktu 2006 m. kovo 20 d. prašymu, kuriuo pareiškėjas prašė lygiaverčio vandens telkinio Vilniaus rajone. Taigi, nors pareiškėjas ir teisingai remiasi Tvarkos 3 punkto nuostata bei nurodo, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, tačiau ši Tvarkos nuostata turėtų būti vertinama atsižvelgiant į Įstatymo 21 straipsnio nuostatą, kurioje įtvirtintas imperatyvas, kad pilietis valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turėjo teisė pareikšti, arba ją pakeisti vėliausiai iki 2003 m. balandžio 1 d. Vėliau pateikti prašymai neturi būti nagrinėjami.

Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Byloje nėra ginčo, kad dalis nuosavybės, t. y. 2,5 ha vandens telkinio buvo priskirta valstybės išperkamai žemei (kita dalis buvo atkurta natūra turėtoje vietoje). Pagal Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą, už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių į 2,5 ha vandens telkinį atkurti nebuvo galimybės (priskirta valstybės išperkamai žemei), todėl Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8165-(42) M. J. suprojektavo 2,32 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Minėta, kad Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas numato galimybę už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu, todėl atsakovė vėliau priimdama Sprendimą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į likusią neatkurtą nuosavybės dalį (2,5 ha), turėjo teisinį pagrindą už valstybės išperkamą vandens telkinį atlyginti vienu iš Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytu atveju, kaip šiuo atveju – už turėtą vandens telkinį atkurti žemės plotu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra konstatavęs, kad Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr., pvz., EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją).

Įvertinus nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjui atkurti nuosavybės teises ir už valstybės išperkamą vandens plotą atlyginti suteikiant žemės ūkio paskirties žemės sklypą (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo ginčijamu administraciniu aktu (Sprendimu) atlikta teisinių santykių kvalifikacija yra pagrįsta aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei suformuota teismine praktika.

Pažymėtina, kad Įstatymo 21 straipsnio redakcijoje (galiojusioje iki 2012 m. sausio 31 d.), nustatančiame piliečiams iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, nebuvo įtvirtinta pareiga institucijai pranešti asmeniui, kad šis iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštų, ar pakeistų valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1778-525/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais vertintini pareiškėjo argumentai, kad NŽT skyrius pareiškėjo neinformavo, jog nuosavybės teisių atkurti jo pasirinktu būdu (ekvivalentine natūra suteikiant lygiavertį vandens telkinį) nėra galimybių, ar, kad pareiškėjo išreikšta valia dėl būdo atsakovei yra neaiški ir dėl to nėra galimybių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, ar tai, kad pareiškėjui nebuvo pasiūlyta rinktis kitų būdų (vietoje vandens telkinio suteikiant žemės sklypą) ar tikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Pažymėtina ir tai, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti laiku bei tinkamai pagal įstatymus ar sutartis, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui. Kaip ne kartą pabrėžė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka ir patiems pretendentams (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-89-261/2015). Taigi, pareiškėjas skunde teismui bei susirašinėjime su atsakove nors ir nurodo, kad atsakovė neturėjo pagrindo vadovautis trečiojo asmens (pareiškėjo įgalioto asmens) galimai vienasmeniškai priimtais sprendimais, tačiau, kaip jau minėta, tam tikrų atstovavimo teisių perdavimas kitam asmeniui neatleidžia ir pačio pareiškėjo nuo savalaikio domėjimosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Į bylą nėra pateikta tokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo atstovo pateiktus sprendimus.

Pareiškėjas nors ir nesutinka su jam suprojektuotu sklypu ir siekė jo atsisakyti, tačiau pareiškėjas nenurodo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jis turėtų galimybę atsisakyti jam Ausieniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu suprojektuoto sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Nei Metodika, reglamentuojanti žemės reformos žemėtvarkos projektų ir žemės sklypų planų, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui turinį, rengimo, svarstymo, derinimo, tvirtinimo ir įgyvendinimo tvarką, nei Įstatymo, ar Tvarkos nuostatos tokios galimybės nenustato. Ši aplinkybė pareiškėjui ne kartą buvo išaiškinta ir NŽT Elektrėnų skyriaus bei NŽT raštais dėl kurių teisėtumo patikrinimo pareiškėjas administracine tvarka nesikreipė.

Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y., savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą ir nenustačius Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Netenkinus reikalavimo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, šiame sprendime išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo grąžinti nagrinėti iš naujo klausimą dėl lygiaverčio vandens telkinio pareiškėjui suteikimo.

Netenkinus pagrindinių reikalavimų bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.