- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-28
- Bylos Nr.
- AN2-478-574/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-03323-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jurgita Mačionytė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta 1000 Eur dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. D. J. nubausta už tai, kad būdama UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktore, mažiausiai tris kartus – 2019 m. balandžio 29 d., 2019 gegužės 4 d. ir 2019 m. gegužės 27 d. leido dirbti M. G. (M. G.) padavėjo pareigose, teisės aktų nustatyta tvarka nesudarius su juo rašytinės darbo sutarties bei nustatyta tvarka nepranešusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritoriniam skyriui apie darbuotojo įdarbinimą. Šiais savo veiksmais D. J. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu D. J. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Nurodo, kad nebuvo įrodyta, kad ji padarė administracinį nusižengimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas buvo priimtas nepagrįstai.
3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad savo kaltės šioje byloje nepripažino ir nurodė, jog restorane dirbo M. G. sesuo, jis ateidavo pas seserį, paties M. G. dirbti restorane ji nekvietė ir jai nėra žinoma, kad jis dirbo restorane, galbūt jis tiesiog padėdavo seseriai. Kaip dažnai M. G. ateidavo į restoraną, ji nežino, matydavo, kad jis būdavo restorane, tačiau jis tik sėdėdavo. Jai taip pat nėra žinoma apie atsiskaitymus už darbą su M. G..
4. Jos parodymus patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Liudytoju apklaustas M. G. parodė, kad D. J. matė darbe, restorane (duomenys neskelbtini). Jis tame restorane dirbo, padėdavo sesei nunešti indus ir maistą, kaip padavėjas, įdarbintas nebuvo. Pagalbą suteikdavo savo iniciatyva, vėliau apklausos metu nurodė, kad jį padirbti kviesdavo sesuo. Už darbą gaudavo pinigus, jam mokėdavo ir sesuo, ir kita darbuotoja J.. Nežino, kiek dienų dirbo, kartais po 12 valandų sėdėdavo, dirbdavo ne kiekvieną dieną. Apklausta liudytoja A. G. parodė, kad ji dirbo restorane (duomenys neskelbtini) padavėja, o D. J. yra administratorė. Jos brolis M. G. ateidavo padėti dirbti. Kai jai buvo sunku, jį kvietėsi ateiti padėti, to D. J. nežinojo. Jam atlygį ji mokėjo iš savo arbatpinigių. Nurodė, kad yra bendravusi su D. J. per brolio telefoną. Kai ateidavo jis padėti, tada rašydavo. Ji naudojosi brolio telefonu, nes nuosavo apie 2 mėnesius neturėjo. Apie tai, kad brolis buvo atėjęs D. J. buvo sakiusi vėliau, ji nebuvo labai pikta dėl to. Brolis padėdavo, kai buvo banketai ir ateidavo dar žmonių, D. J. banketų metu patalpose nebuvo. Liudytoja apklausta J. P. parodė, kad 2019 balandžio - gegužės mėnesiais dirbo restorane (duomenys neskelbtini) administratore, direktorė buvo D. J.. M. G. ateidavo dirbti, kai ji (J. P.) jį pakviesdavo i pagalbą. M. G. ateidavo padėti porai valandų, jam už pagalbą mokėjo simboliškai, iš savo pinigų, D. J. apie tai nežinojo. Su M. G. susiekdavo per jo seserį A., jo numerio neturėjo. Ar jis padėdavo dirbti ir seseriai, nežino. Liudytoja A. S. parodė, kad yra mačiusi dirbant ir M. G., jis kartais ateidavo, kai A. būdavo, būdavo ir kai A. negalėdavo išeiti i darbą, kai jai (A. S.) reikėjo pagalbos, jis taip pat ateidavo padėti. Ji (A. S.) parašydavo A. ir ji paklausdavo M. G., ar jis gali ateiti. Yra susisiekusi ir tiesiogiai su M. G. dėl pagalbos. Vieną - du kartus buvo atėjęs padėti, 2019 m. pavasarį, vadovės tada nebūdavo. Ji pasidalindavo arbatpinigiais su juo. Nematė reikalo sakyti vadovei apie M. G. darbą, jis padėdavo tarnybinėse patalpose, salėje jo nebuvo. Nurodytos aplinkybės rodo, jog administracinio nusižengimo protokolas bei nutarimas buvo priimti nepagrįstai, kadangi pažeidimas konstatuotas, remiantis ne leistinais ir pagrįstais įrodymais, o prielaidomis.
5. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas iškraipo bylos medžiagą ir neteisingai cituoja byloje esančius įrodymus. Nutarime nurodoma, kad apklaustas liudytoju M. G. nurodė, kad „Neprisiminė ar prašydavo D. J. jo padirbti, bet ji žinojo, kad jis dirba restorane“. Tokių parodymų, kad ji žinojo apie jo darbą restorane, šis liudytojas niekada nedavė. Teismas, motyvuodamas savo sprendimą, nurodo, kad tariamai ji mažiausiai 3 kartus leido M. G. dirbti restorane be sutarties ir toliau nurodo tariamus įrodymus, kurie patvirtina šią išvadą. Kaip įrodymai toliau pateikiami teisme apklaustų liudytoju parodymai, kurie yra visiškai priešingai ir paneigia teismo padarytas išvadas. Be to, teismas, pažeisdamas galiojančius bylų nagrinėjimo principus, nutarime samprotauja, kad tariamai kai kurių liudytojų duoti teismui parodymai kelia abejonių ir yra nelogiški, t. y. teismas nurodo prielaidas, ignoruodamas byloje esančius įrodymus - liudytojų parodymus. Šiuo atveju teismas pažeidė in dubio pro reo principą. Teismas be jokio pagrindo daro išvadas, kurios pagrįstos ne byloje esančiais įrodymais, o išplėstiniais teismo samprotavimais, pavyzdžiui „Į bylą pateiktas D. J. susirašinėjimas su M. G. bei A. G. parodymai, jog ji buvo sakiusi D. J. apie M. G. darbą restorane dėl ko ji „nebuvo labai pikta“, rodo, kad restorano direktorei buvo žinoma, jog jos vadovaujamame restorane kartais be darbo sutarties ir nepranešus VSDFV dirba M. G.“. Ši išvada yra neteisinga ir negali būti padaryta iš byloje esančių įrodymų.
6. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-216/2011, 2011 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-619/2011). Šiuo atveju teismas ignoravo tą aplinkybę, kad nurodytą nusižengimą gali padaryti tik specialusis subjektas - darbdavio įgaliotas atstovas, o už padavėjų į pagalbą pakviestą asmenį, ji negali būti atsakinga. Nurodo, kad buvo pripažinta kalta neteisėtai, akivaizdžiai netinkamai traktuojant ir vertinant byloje esančius įrodymus.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) prašo netenkinti D. J. skundo ir 2019 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nors apeliantė savo kaltės nepripažino ir skunde pažymėjo, kad restorane dirbo M. G. sesuo, M. G. ateidavo pas seserį, paties M. G. dirbti restorane ji nekvietė ir jai nėra žinoma, kad M. G. dirbo restorane, tačiau pirmosios instancijos teismas šią D. J. iškeltą gynybinę versiją argumentuotai paneigė bei padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl D. J. kaltės, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma. Nors apeliantė skunde nurodė, kad jos versiją patvirtino ir byloje apklausti liudytojai, tačiau pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje apklaustų liudytojų parodymus, juos palygino su kitais byloje esančiais įrodymais bei padarė motyvuotas ir teisingas išvadas. Apklaustas liudytojas ikiteisminio tyrimo metu M. G. parodė, kad konkrečius pasiūlymus, kada gali padirbėti bendrovės (duomenys neskelbtini) valdomame restorane (duomenys neskelbtini) jam pateikdavo būtent apeliantė, M. G. pateikė susirašinėjimus tarp jo ir apeliantės, kurie patvirtina anksčiau nurodytas aplinkybes. Teismo proceso metu liudytojas M. G. taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau apklaustas pateikė jau kitokias aplinkybes, nurodydamas, kad prieš tai minėti susirašinėjimai vyko neva tarp apeliantės ir jo sesers A. G., t. y. iš esmės pakeitė parodymus, priderindamas juos prie apeliantės iškeltos gynybinės versijos. Liudytojas M. G. teismo proceso metu tvirtino, kad datas, kuriomis dirbo restorane (duomenys neskelbtini), atsimena būtent iš anksčiau nurodytų susirašinėjimų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtų duomenų visumą, pagrįstai nurodė, kad liudytojo M. G. teisme duoti parodymai kelia abejonių ir yra nelogiški. Šiai išvadai pagrįsti teismas pateikė konkrečius argumentus, kurie yra išsamūs ir motyvuoti. Apeliantės iškeltą gynybinę versiją paneigia ne tik liudytojo M. G. parodymai bei pateikti susirašinėjimai, bet ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai. Liudytoja A. G. parodė, kad ji mėnesio pradžioje žinojo savo darbo grafiką, jis nesikeisdavo, o tais atvejais, kai reikdavo papildomos pagalbos, dėl darbo buvo susitariama prieš savaitę ar dvi. Nepaisant to, anksčiau nurodytuose susirašinėjimuose dėl darbo buvo tariamasi prieš dieną arba kelias dienas bei iš susirašinėjimo turinio suprantama, kad bendraujama su vyru. Liudytoja A. G. taip pat parodė, kad ji naudojosi brolio (M. G.) telefonu, kadangi nuosavo apie 2 mėnesius neturėjo, buvo sudaužytas nuo kovo iki balandžio mėn., tačiau pateiktas byloje susirašinėjimas vyko balandžio - gegužės mėnesiais, t. y. tuo metu A. G. turėjo savo asmeninį telefoną. Apklausta restorano (duomenys neskelbtini) darbuotoja J. P. parodė, kad su A. G. visuomet susisiekdavo jos asmeniniu telefonu ir nėra buvę, kad nepavyktų su ja susisiekti. Anksčiau nurodytų duomenų visuma pagrindžia išvadą, kad byloje pateiktas susirašinėjimas vyko būtent tarp M. G. ir apeliantės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino minėtus duomenis kaip D. J. kaltę pagrindžiančius įrodymus bei pripažino teismo proceso metu liudytojų M. G., A. G., A. S., J. P. duotus parodymus, jog neva apeliantė nežinojo apie M. G. darbą, kaip nelogiškus ir keliančius teismui abejonių. Nemotyvuotas ir apeliantės teiginys, kad teismas be jokio pagrindo padarė išvadas, kurios pagrįstos ne byloje esančiais įrodymais, o išplėstiniais teismo samprotavimais. ANK 569 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Teismo nutartyje padarytos išvados paremtos išsamia ir argumentuota byloje esančių įrodymų analize. Visos išvados yra logiškos ir tiesiogiai išplaukia iš surinktų įrodymų visumos, kuria remiantis byloje nustatyti visi pagrindiniai administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. FNTT surinktus įrodymus dėl administracinio nusižengimo protokole nurodyto nusižengimo padarymo, patikrino pirmosios instancijos teismas, pats papildomai rinko įrodymus ir priimtame nutarime išdėstė ištirtus įrodymus, nustatytas aplinkybes ir motyvus dėl padarytų išvadų. Tai, kad apeliantė nesutinka su įstatymo nustatyta tvarka priimtame pirmosios instancijos teismo nutarime išdėstytomis išvadomis, nereiškia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų subjektų požymių, būtina pastebėti, kad apeliantė ginčija būtent savo kaltės klausimą dėl minėto nusižengimo padarymo. Nėra ginčo, kad įmonės direktorius patenka į anksčiau nurodyto nusižengimo subjektų ratą. Byloje surinktų duomenų visuma įrodo apeliantės kaltę, kuri administracinio nusižengimo padarymo metu ėjo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas, todėl skunde pateikti motyvai dėl jos nepagrįsto pripažinimo minėto nusižengimo specialiuoju subjektu, turi būti atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
8. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nutarimą ir teismui pateiktos administracinio nusižengimo bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad D. J. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
10. ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbinės funkcijos, kai darbdavys nustatyta tvarka nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną valandą iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą.
11. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus. Atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai.
12. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. G. realiai dirbo darbdavio naudai (nunešdavo lėkštes, maistą, dirbdavo ir tarnybinėse patalpose), jo ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens santykiai turėjo darbo teisinių santykių požymių. Kaip jau minėta, tam, kad darbą galima būtų vertinti kaip nelegalų, būtina konstatuoti, kad darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai.
13. Apeliantė nurodo, kad jos parodymus patvirtino byloje apklausti liudytojai, administracinio nusižengimo protokolas bei nutarimas buvo priimti nepagrįstai, kadangi pažeidimas konstatuotas, remiantis ne leistinais ir pagrįstais įrodymais, o prielaidomis.
14. Apeliantė nurodė, kad teisme liudytoju apklaustas M. G. parodė, kad D. J. matė darbe, restorane (duomenys neskelbtini). Jis tame restorane dirbo, padėdavo sesei nunešti indus ir maistą, kaip padavėjas, įdarbintas nebuvo. Pagalbą suteikdavo savo iniciatyva, vėliau apklausos metu nurodė, kad jį padirbti kviesdavo sesuo. Už darbą gaudavo pinigus, jam mokėdavo ir sesuo, ir kita darbuotoja J.. Apklausta liudytoja A. G. parodė, kad ji dirbo restorane (duomenys neskelbtini) padavėja, jos brolis M. G. ateidavo padėti dirbti. Kai jai buvo sunku, jį kvietėsi ateiti padėti, to D. J. nežinojo. Jam atlygį ji mokėjo iš savo arbatpinigių. Nurodė, kad yra bendravusi su D. J. per brolio telefoną. Kai ateidavo jis padėti, tada rašydavo. Ji naudojosi brolio telefonu, nes nuosavo apie 2 mėnesius neturėjo. Apie tai, kad brolis buvo atėjęs D. J. buvo sakiusi vėliau, ji nebuvo labai pikta dėl to. Brolis padėdavo, kai buvo banketai ir ateidavo dar žmonių, D. J. banketų metu patalpose nebuvo. Liudytoja apklausta J. P. parodė, kad M. G. ateidavo dirbti, kai ji jį pakviesdavo į pagalbą. M. G. ateidavo padėti porai valandų, jam už pagalbą mokėjo simboliškai, iš savo pinigų, D. J. apie tai nežinojo. Su M. G. susiekdavo per jo seserį A., jo numerio neturėjo. Liudytoja A. S. parodė, kad yra mačiusi dirbant ir M. G., jis kartais ateidavo, kai A. būdavo, būdavo ir kai A. negalėdavo išeiti i darbą, kai jai (A. S.) reikėjo pagalbos, jis taip pat ateidavo padėti. Ji (A. S.) parašydavo A. ir ji paklausdavo M. G., ar jis gali ateiti. Yra susisiekusi ir tiesiogiai su M. G. dėl pagalbos. Vieną - du kartus buvo atėjęs padėti, 2019 m. pavasarį, vadovės tada nebūdavo. Ji pasidalindavo arbatpinigiais su juo. Nematė reikalo sakyti vadovei apie M. G. darbą, jis padėdavo tarnybinėse patalpose, salėje jo nebuvo. Nors, kaip matyti iš liudytojų teisme duotų paaiškinimų, jie nurodė, kad apie tai, jog restorane periodiškai dirbo M. G., D. J. nežinojo, tačiau šiuos apeliantės nurodytų liudytojų paaiškinimus paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir padarė pagrįstas išvadas dėl apeliantės kaltės.
15. Pažeidimo tyrimo metu 2019 m. liepos 3 d. apklaustas M. G. nurodė, kad restorane vykdė padavėjo pareigas, nešiojo restorano klientams gėrimus ir patiekalus, pasiimdavo indus nuo stalų, plovė bokalus ir kita. Nurodė, kad tiksliai neprisimena kiek kartų dirbo restorane, tačiau sprendžiant iš susirašinėjimų jo asmeniniame telefone su asmeniu D., kuriuose atsispindi pranešimų laikas, restorane jis dirbo 2019 m. gegužės 2 d., 27 d. ir 29 d. (b. l. 10). 2019 m. liepos 9 d. M. G. paaiškinime nurodė, kad jo parodymai, duoti 2019 m. liepos 3 d. yra teisingi ir papildomai nurodė, kad nuotraukoje, kurią pateikė ir kurioje užfiksuotas susirašinėjimas tarp jo ir D., yra tarp jo asmeninio mobiliojo ryšio telefono minėto asmens D. mobiliojo ryšio telefonas (b. l. 4). Teisme 2019 m. rugpjūčio 14 d. liudytoju apklaustas M. G. nurodė, kad gali patvirtinti, ką nurodė apklausoje (2019 m. liepos 9 d. paaiškinime), taip pat nurodė, kad D. žinojo, kad jis dirba restorane (b. l. 41). Teisme liudytoja apklausta A. G. nurodė, kad paskui pasakydavo D., kad brolis atėjo padėti. Taip pat nurodė, kad D. nebūdavo labai pikta (b. l. 42). Iš liudytojų J. P. ir A. S. parodymų taip pat matyti, kad M. G. dirbdavo restorane (b. l. 43).
16. Byloje surinkti įrodymai (liudytojų apklausos, susirašinėjimas SMS žinutėmis, nuotraukos) patvirtina, kad M. G. mažiausiai tris dienas, t. y. 2019 m. balandžio 29 d., 2019 m. gegužės 4 d. ir 2019 m. gegužės 27 d., dirbo UAB (duomenys neskelbtini) restorane, adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje - nešiodavo lėkštes, maistą, padėdavo tarnybinėse patalpose, atliko padavėjo funkcijas, t. y. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) naudai. M. G. dirbo susitaręs (susitarus jam ir D. J.), dirbo atlygintinai, nors atlyginimas buvo mokamas ne iš įmonės lėšų, tačiau, kaip teisingai nurodo ir pirmosios instancijos teismas, tai nepaneigia D. J. atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pabrėžė, kad faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).
17. Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iškraipo bylos medžiagą ir neteisingai cituoja byloje esančius įrodymus, nurodydamas, kad apklaustas liudytoju M. G. nurodė, kad „Neprisiminė ar prašydavo D. J. jo padirbti, bet ji žinojo, kad jis dirba restorane“. Apeliantė teigia, kad tokių parodymų, kad ji žinojo apie jo darbą restorane, šis liudytojas niekada nedavė. Tačiau iš 2019 m. rugpjūčio 14 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoju apklaustas M. G. paaiškino, kad „Nepamenu ar prašė manęs padirbti D. J.“, „D. žinojo, kad dirbu restorane“ (b. l. 41). Šie M. G. paaiškinimai apie tai, kad D. J. žinojo apie tai, kad jis restorane, paneigia apeliantės teiginius, jog jai šios aplinkybės nebuvo žinomos.
18. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas ignoravo aplinkybę, kad nurodytą nusižengimą gali padaryti tik specialus subjektas – darbdavio įgaliotas atstovas, o už padavėjų į pagalbą pakviestą asmenį, ji negali būti atsakinga. Su šiais skundo argumentais apygardos teismas nesutinka. Administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį traukiamas specialus subjektas – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 ir 12 dalyse nustatyta, jog bendrovės direktorius atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės direktorius, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog bendrovės veikla bus organizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria šis nepadaro to, ką privalo padaryti. Įmonės vadovas turi užtikrinti, kad darbuotojų darbas būtų legalus. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra pagrindas administracinei atsakomybei kilti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbdavio įgaliotas asmuo dėl nelegalaus darbo teisės pažeidimo padarymo subjektu paprastai gali būti pripažįstamas tuo atveju, kai šiam asmeniui darbdavys yra pavedęs spręsti darbuotojų įdarbinimo klausimus. Kai įstatymai, įmonės vidaus dokumentai, pareiginės instrukcijos ir pan. nenustato konkrečios pareigos konkrečiam asmeniui sudaryti darbo sutartį, darbdavio įgaliotu asmeniu reikia laikyti įmonės administracijos vadovą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepime nurodytu argumentu, kad nėra ginčo, kad įmonės direktorius patenka į nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, subjektų ratą. Byloje surinktų duomenų visuma įrodo, kad administracinio nusižengimo padarymo metu D. J. ėjo UAB (duomenys neskelbtini) direktorės pareigas, todėl skunde apeliantės pateikti motyvai dėl jos nepagrįsto pripažinimo minėto nusižengimo specialiuoju subjektu, atmestini.
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti apylinkės teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
D. J. apeliacinio skundo netenkinti.