Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde nurodytas aplinkybes.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad vertinant pareiškėjo veiksmus reikšminga yra tai, kad 2016-01-26 pareiškėjas, pasinaudodamas jam tarnybos tikslams suteikta prieiga prie PIS, POLIS II naršyklėje tikrino A. ir J. V. asmens duomenis ir jais pasinaudojo ne tarnybinei veiklai vykdyti; pareiškėjas informaciją apie A. V. buvimo vietą iš jo tėvo gavo ne kaip privatus asmuo, o kaip policijos pareigūnas (jis buvo uniformuotas, o tai patvirtino jo, kaip pareigūno statusą), ši aplinkybė įpareigojo J. V. suteikti informaciją apie sūnų; nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas veikė iš savanaudiškų paskatų, nes siekė padėti savo draugui E. B. realizuoti tikrą ar tariamą teisę atgauti pinigus, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Šie pareiškėjo veiksmai vertinami, kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, padarytas tyčia.

Skirta tarnybinė nuobauda yra proporcinga padarytiems pažeidimams. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 33 straipsnio 3 dalies 4 punktą tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, gali būti skiriama už piktnaudžiavimą tarnyba ir VPIDVTĮ reikalavimų pažeidimą. Paskirta tarnybinė nuobauda nėra per griežta padarytam pažeidimui, įsakymas paskirti šią tarnybinę nuobaudą priimtas įvertinus visus įstatymų keliamus reikalavimus. Skirtingai nei teigia pareiškėjas, lengvinančiomis aplinkybėmis nelaikytini jo veiksmai 2016-03-18 pateikiant tarnybinį pranešimą apie 2016-03-09 atliktą apklausą dėl jo veiksmų, kurioje jau dalyvavo Vilniaus AVPK imuniteto pareigūnai, nes šis pranešimas pateiktas po 10 dienų nuo sužinojimo apie atliekamą tyrimą ir jau žinant, kad įstaiga disponuoja informacija apie jo atliktus veiksmus, bei siekiant išvengti Etikos kodekso 14.5 punkto pažeidimo inkriminavimo. Pareiškėjo įvykdyta veikla yra nesuderinama su skaidria, nešališka ir disciplinuota vidaus tarnyba.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 2016 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 10-TE-445 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo jaunesniajam policininkui D. P.“ kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos ir 2016 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 10-TE-450 „Dėl jaunesniojo policininko D. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos – teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjo nuomone, jam skirta tarnybinė nuobauda yra per griežta, todėl jis prašo ją sušvelninti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra atkreipęs dėmesį, jog konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes, – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių) turi būti nurodyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Nustačius, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas VTĮ straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo ar paaiškėjimo diena, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda (pvz., LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2011 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje A62-200/2011).

Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių, kadangi jis nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti Įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad juos padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose (neveikime) yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr. 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, Administracinių teismų praktika, Nr. 6(16), 2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008 ir kt.).

Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis vėliau priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra šio akto (ginčijamo įsakymo) motyvuojamoji dalis. Todėl teismas, spręsdamas ginčijamo įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo klausimą vertina ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados – turinį (pvz., LVAT sprendimas administracinėje bylose Nr. A143-956/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje A146-1459/2010). Tai reiškia, kad tikrinant pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo klausimą, teisės taikymo požiūriu būtina vadovautis nurodytomis materialinės teisės normomis, o fakto nustatymo klausimu būtina patikrinti, ar išvadoje nurodytas pareiškėjo tariamai padarytas tarnybinis nusižengimas buvo padarytas iš tikrųjų ir ar jis pagal nurodytas materialinės teisės normas atitinka tarnybinių nusižengimų sampratą, t. y. ar jis gali būti laikomas tarnybiniu nusižengimu.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyrius 2016 m. gegužės 12 d. parengė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7S-119 (I t. b. 1. 10–16), kurioje nurodė, kad pareiškėjas, užimdamas Vilniaus AVPK PR vyriausiojo patrulio pareigas, 2016-01-26 tarnybos metu, pasinaudodamas jam tarnybos tikslams suteikta prieiga prie PIS, siekdamas padėti savo draugui E. B., tikrino A. ir J. V. asmens duomenis. 2016 m. sausio mėn. pabaigoje (tiksli data tyrimo metu nenustatyta), pasinaudodamas iš PIS gauta informacija, nuvyko pas V. į namus aiškintis su A. V. dėl jo skolos grąžinimo E. B.; pareiškėjas bendravo su J. V., nes A. V. nebuvo namuose; po poros dienų pareiškėjas ne tarnybos metu, vilkėdamas policijos pareigūno uniformą, vėl nuvyko į V. namus, kur A. V. tėvams parodė dokumentą, kurį pastarieji vertino kaip policijos pareigūno pažymėjimą; sužinojęs, kad A. V. nėra namuose, pareiškėjas išėjo; po keleto dienų pareiškėjas vėl buvo atėjęs pas V., šį kartą – kartu su E. B. ir bendravo su J. V.; J. V. ir J. V. teigimu, J. V. pareiškėjui pasakė sūnaus telefono numerį, o kito apsilankymo metu suteikė informaciją apie tai, kad sūnus yra sulaikytas ir atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje tik įvertinę jo, kaip policijos pareigūno, statusą. Pareiškėjas, užimdamas Vilniaus AVPK PR vyriausiojo patrulio pareigas, 2016-01-26 tikrino A. J. V. duomenis PIS registruose bei peržiūrėjo jų fotografijas ne tarnybos tikslais, be teisėto pagrindo. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą (jame nustatyta, kad duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis), Registrų naudotojų administravimo taisyklių 16.1 punktą (jame įtvirtintas draudimas registrų naudotojui naudotis registrų duomenimis ne tarnybos tikslais), Saugos nuostatų 37.2 punktą (jame nustatyta, kad POLIS naudotojai kompiuterius naudoja išskirtinai tik tarnybinėms funkcijoms atlikti). Nustatyti pareiškėjo veiksmai, pasireiškė piktnaudžiavimu tarnyba, Asmens duomenų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Etikos kodekso 14.2 punkto nesilaikymu, Registrų naudotojų administravimo taisyklių 16.1 punkto ir Saugos nuostatų 37.2 punkto reikalavimų nevykdymu, VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų pažeidimu, įvertinti kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, padarytas tyčia, už kurį pareiškėjui skirtina tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Patikrinimo išvadoje pažymėta, kad Statuto 33 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta, jog tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti skiriama už piktnaudžiavimą tarnyba ir VPIDVTĮ pažeidimą.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – VTEK) 2016-05-26 raštu Nr. S-853-(2.5) „Dėl tarnybinio patikrinimo išvados vertinimo“ (toliau – VTEK raštas) (I t., b. l. 55) pritarė Patikrinimo išvados teiginiui, kad pareiškėjas tarnybos metu (2016-01-26), tikrindamas fizinių asmenų duomenis valstybiniuose registruose ne tarnybinių funkcijų atlikimui, piktnaudžiavo tarnyba ir tokiais veiksmais pažeidė VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus.

Vilniaus AVPK 2016 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 10-TE-445 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo jaunesniajam policininkui D. P.“ skyrė pareiškėjui tarnybinė nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos (II t. b. 1. 30–34).

Vilniaus AVPK 2016 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 10-TE-450 „Dėl jaunesniojo policininko D. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos (II t. b. 1. 34–37).

Teismas atkreipia dėmesį, kad dėl daugumos Patikrinimo išvadoje nustatytų faktinių aplinkybių ginčo šioje byloje iš esmės nėra, t. y. pareiškėjas neneigia ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, užimdamas Vilniaus AVPK PR vyriausiojo patrulio pareigas, tarnybos metu naudodamasis POLIS II naršykle 2016-01-26, 2016-01-28 tikrino A. ir J. V. asmens duomenis (I t., b. l. 79–102). Šiuos veiksmus jis atliko siekdamas padėti savo pažįstamam (draugui) E. B.; šią aplinkybę pareiškėjas patvirtino skunde, tarnybinio patikrinimo metu teiktuose paaiškinimuose (I t., b. l. 17, 18, 61–63, 72, 73), tai matyti ir iš E. B. paaiškinimo Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriui (I t., b. l. 74). 2016 m. sausio mėn. pabaigoje pasinaudodamas iš PIS gauta informacija, nuvyko pas V. į namus aiškintis su A. V. dėl jo skolos grąžinimo E. B., bendravo su J. V., vieną kartą į V. namus buvo nuvykęs ir ne tarnybos metu, vilkėdamas policijos pareigūno uniformą, J. V. pareiškėjui pasakė sūnaus telefono numerį, o kito apsilankymo metu suteikė informaciją apie tai, kad sūnus yra sulaikytas ir atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje (I t., b. l. 17, 18, 61–63, 72–77).

Pareiškėjas teigia, kad, iš pokalbių Josifas ir J. V. aiškiai suprato, jog pareiškėjas jų sūnaus ieško privačiais reikalais ir jo tarnyba su tuo nesusijusi. Teismas pažymi, kad pareiškėjo teiginius paneigia Patikrinimo išvadoje nustatytos aplinkybės. Patikrinimo išvadoje nustatyta, kad pareiškėjas A. V. tėvams parodė dokumentą, kurį pastarieji vertino kaip policijos pareigūno pažymėjimą, o J. V. savo sūnaus telefono numerį pasakė ir buvimo vietą nurodė tik todėl, kad buvo įsitikinę, jog bendrauja su policijos pareigūnu. Šią aplinkybę patvirtina Josifo ir J. V. parodymai (I t., b. l. 75–77). Pareiškėjas nesutinka su išvada, jog jo veiksmai buvo atliekami dėl savanaudiškų paskatų. Nurodo, kad yra sąžiningas žmogus ir norėjo draugui padėti atgauti paskolintus pinigus. Teismas atkreipia dėmesį, kad savanaudiškos paskatos apibrėžiamos kaip siekimas turėti iš tam tikros neteisėtos veikos kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas elgėsi iš savanaudiškų paskatų, kadangi būdamas policijos pareigūnu, žinodamas, kad policijos pareigūnui taikomi aukšti moralės ir etikos standartai, siekė turtinės naudos savo draugui (E. B.) reikalaudamas skolos grąžinimo iš A. V., tokiu būdu piktnaudžiavo tarnyba.

Pareiškėjas teigia, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai buvo įvertinti griežčiau nei analogiški kitų pareigūnų padaryti pažeidimai ir pateikė medžiagą, susijusią su kitų pareigūnų tarnybinių pažeidimų tyrimais ir jiems pritaikyta tarnybine atsakomybe (I t., b. l. 126–178). Teismas pažymi, kad pareiškėjo tarnybinis tyrimas ir kiti pateikit byloje tarnybiniai tyrimai nėra analogiški, juos sieja tik neteisėtas naudojimasis policijos duomenų bazėje esančiais duomenimis, tačiau tolimesnis informacijos panaudojimas skiriasi. Kiekvienas asmens tarnybinės atsakomybės taikymo klausimas yra individualus, todėl pateiktoji medžiaga savaime negali būti pagrindu pareiškėjui skirtai tarnybinei nuobaudai sušvelninti.

Pareiškėjas nesutinka su išvada, jog jo veiksmuose nėra tarnybinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Viena iš tokių aplinkybių pareiškėjas nurodo tai, kad informaciją apie nagrinėjamus įvykius jis tarnybiniu pranešimu pateikė dar prieš pradedant tarnybinį patikrinimą, nieko neslėpė, pripažino savo klaidas, dėl jų gailėjosi, padėjo atskleisti tarnybinio nusižengimo aplinkybes. Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad tai, jog pareiškėjas 2016-03-18 pateikė tarnybinį pranešimą apie 2016-03-09 atliktą apklausą, nelaikytina lengvinančia aplinkybe, nes, kaip matyti iš paties pareiškėjo 2016-03-18 tarnybinio pranešimo turinio (I t., b. l. 60), 2016-03-09 vykusioje pareiškėjo apklausoje jau dalyvavo Vilniaus AVPK imuniteto pareigūnai. Pareiškėjas tarnybinį pranešimą pateikė jau žinodamas, kad apie jo atliktus veiksmus jau žinoma. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Statuto 34 straipsnio 1 dalies 1 punktą pranešimas apie tarnybinį nusižengimą gali būti pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tuo atveju, jeigu pareigūnas apie jo padarymą praneša nedelsdamas.

Pareiškėjas teigia, kad A. V. tėvams apklausos Vidaus tyrimų skyriuje metu buvo pateikta nuomonė, jog pas juos atvykęs pareiškėjas teigė esąs pareigūnas, nes visiškai lietuviškai nekalbančių rusakalbių A. V. tėvų parodymai išdėstyti ne tik sklandžia lietuvių kalba bet ir identiški savo turiniu, taip pat tuo, kad jiems pareiškėjas tariamai rodė kažkokį pažymėjimą, nors jis teigia to nedaręs. Teismas kritiškai vertina tokius pareiškėjo teiginius. Pažymėtina, kad pareiškėjas pirma kartą pas A. V. tėvus Josifą ir J. V. atvyko uniformuotas, dėl ko A. V. tėvai tinkamai suprato, kad pas juos atvyko policijos pareigūnas. Aplinkybė, kad A. V. tėvai nekalba lietuviškai, nesudaro pagrindo teigti, kad jie netinkamai įvertino pareiškėjo statusą, kadangi pirmą kartą pareiškėjas atvyko uniformuotas, ir kaip teigia J. ir J. V., parodė kažkokį pažymėjimą. Teismas atmeta pareiškėjo argumentą, kad bendravimas su A. V. pataisos namuose buvo ištirtas ir nenustatyta jokių pažeidimų. Aplinkybė, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnas 2016-03-14 nutarimu atsisakė pagal A. V. skundą pradėti ikiteisminį tyrimą (I t., b. l. 64–67) įrodo tik tai, kad, šio pareigūno nuomone, A. V. nurodytų aplinkybių ir pagrindų, susijusių su pareiškėjo veiksmais išieškant esamą arba tariamą jo pažįstamo (draugo) skolą, nepakako ikiteisminiam tyrimui pradėti, tačiau šis faktas nereiškia, kad pareiškėjui negali būti taikoma tarnybinė atsakomybė dėl piktnaudžiavimo tarnyba iš savanaudiškų paskatų.

Pareiškėjas teigia, kad tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu buvo atliktas neobjektyviai ir šališkai, todėl buvo pažeista tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūra. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių Patikrinimo išvadą surašiusių ar skyrusių pareiškėjui tarnybinę nuobaudą pareigūnų šališkumo ar neobjektyvumą patvirtinančių įrodymų. Patikrinimo išvadoje pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo kaltės forma – tyčia, o objektyviais įrodymais nustatyta tarnybinio nusižengimo sudėties elementų visuma, tarp jų ir esminis tarnybinio nusižengimo sudėties elementas – pažeidimo padarymo faktas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Įsakymu Nr. 10-TE-450, jį vertinant kartu su Patikrinimo išvada, teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamu atveju yra visos faktinės ir teisinės prielaidos taikyti Statuto 33 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir už nustatytus tarnybinius pažeidimus pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos.

Statuto 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas pažymi, kad atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo padarytus tarnybinius nusižengimus, tinkamai taikė materialias ir procesinės teisės normas ir pagrįstai pareiškėjui 2016 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 10-TE-445 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo jaunesniajam policininkui D. P.“ skyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos bei pagrįstai 2016 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 10-TE-450 „Dėl jaunesniojo policininko D. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos.

Įvertinus ginčo teisinį reglamentavimą, nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, darytina išvada, jog tarnybinės nuobaudos tyrimo ir skyrimo procedūra buvo atlikta iš esmės laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo už padarytą nusižengimą buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus tarnybinio nusižengimo aplinkybes, skiriant tarnybinę nuobaudą buvo atsižvelgta į valstybės tarnautojos kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius. Teismas jokių esminių įstatymo reikalavimų pažeidimų nenustatė.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad 2016 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. 10-TE-445 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo jaunesniajam policininkui D. P.“ kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos ir 2016 m. birželio 2 d. įsakymas Nr. 10-TE-450 „Dėl jaunesniojo policininko D. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo skundas netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo D. P. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.