- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-11
- Bylos Nr.
- 2A-209-278/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-01212-2009-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pirm.), Ramunė Čeknienė, Birutė Valiulienė (pran.)
- Ieškovas
- A. Č.
- Atsakovas
- A. Č.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui, Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-3612-400 pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovui A. Č., tretiesiems asmenims Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui, Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimi ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B. Valiulienės pranešimą apie bylą, ieškovės ir jos atstovo paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė nurodė, kad 2009-02-13 atsakovo A. Č. atstovas teismui ir vaiko apsaugos tarnyboms, be jos sutikimo pateikė jos ir Kauno apskrities priklausomybės ligų centro sudarytą gydymosi sutartį bei ranka rašytą dienoraštį. Mano, kad pateikdamas dienoraštį, atsakovas pažeidė jos privataus gyvenimo konfidencialumą ir teisę į privatų gyvenimą. Ieškovė nurodė, kad į Kauno apskrities priklausomybės ligų centrą kreipėsi sustiprėjus potraukiui vartoti alkoholį, kur gydėsi pagal specialią Minesotos programą. Šios programos esmė pripažinti sau, kad esi alkoholikas. Pripažinimas išreiškiamas minčių išliejimu dienoraštyje. Informacija esanti dienoraštyje yra griežtai asmeninė, kitas asmuo jos nei analizuoti, nei komentuoti neturi teisės. Atsakovas šį dienoraštį pasisavino ir be jos sutikimo pateikė į bylą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja, disponuodama informacija apie šias privataus gyvenimo aplinkybes, išjuokė ją, pasakoja Atžalyno vidurinės mokyklos socialiniam pedagogui apie jos nuopuolius, grasina, kad paviešins dienoraštyje išdėstytas aplinkybes, ji gali būti atleista iš darbo. Ieškovė teigia, kad dėl atsakovo tyčinių veiksmų ji patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, kurie pasireiškia įvairiais psichologiniais išgyvenimais - baime, grėsme, kad gali būti atleista iš darbo. Ieškovė nurodė, kad jos motina yra gerbiamas ir dideliam pedagogų ratui žinomas žmogus, todėl ji jautusi baimę, kad informacija, jog garsios Panevėžio miesto pedagogės dukra - alkoholikė, gali būti paviešinta Panevėžio miesto pedagogų tarpe. Nurodė, kad serga pasikartojančiu depresiniu sutrikimu, depresijos epizodais be psichozės simptomų. Po privataus gyvenimo paviešinimo fakto, prasidėjo nemiga, vyrauja slogi nuotaika, pagrįstai bijo, kad nepaaštrėtų depresijos priepuoliai. Teigia, kad neigiamos psichinės reakcijos atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Prašė teismą konstatuoti, kad atsakovo pateikimas į civilinę bylą Nr. 2-1647-657/2009 jos asmeninio dienoraščio yra jos teisės į privatų gyvenimą pažeidimas ir priteisti iš atsakovo 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, atstovavimo bei bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad atsakovo A. Č. atstovas advokatas V. B. 2009-02-13 Kauno miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-1647-657/2009 pagal A. Č. ieškinį atsakovei A. Č., išvadą teikiančioms institucijoms Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui ir santuokinio turto padalinimo ir atsakovės A. Č. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui ir santuokinio turto padalinimo, Kauno ir Panevėžio miestų savivaldybių administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriams pateikė Kauno apskrities priklausomybės ligų centro ir ieškovės A. Č. sudarytą paslaugų teikimo sutartį dėl ieškovės dalyvavimo psichoterapinės reabilitacijos pagal „Dvylikos žingsnių“ programą bei programos metu ieškovės rašytą dienoraštį. Teismas konstatavo, kad ieškovės dienoraštis, rašytas jai dalyvaujant psichoterapinėje reabilitacijoje, priskirtinas slaptų asmeninių faktų kategorijai, todėl jo paviešinimas ribojamas bendrais pagrindais, reglamentuojančiais asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę bei slaptumą. Nurodė, kad ieškinyje, parengiamųjų teismo posėdžių metu ieškovė teigė, kad atsakovas, pateikdamas jos asmeninį dienoraštį į civilinę bylą Nr. 2-1647-657/2009 be jos sutikimo, pažeidė teisę į privatų gyvenimą. Teismas nustatė, kad atsakovas, vesdamas bylą per advokatą, ieškovės dienoraštį pateikė atstovui, kuris ir sprendė dėl jo pateikimo į bylą tvarkos, tačiau A. Č. atsakovo atstovui advokatui A. B., nusprendusiam jos dienoraščio nuorašus pateikti teismui ir tiesiogiai persiųsti Kauno ir Panevėžio miestų Vaiko teisių apsaugos skyriams, ieškinio nereiškia. Iš A. Č. ieškinio dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, turto padalijimo, šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimų teismas nustatė, kad ginčas Kauno miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-1647-657/2009 tarp šalių vyko dėl nepilnamečio vaiko – dukros U. Č. gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas A. Č. dienoraštį į bylą pateikė kaip ieškovę charakterizuojančią medžiagą, siekiant atskleisti ieškovės asmenines savybes, sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų. Konstatavo, jog iš Kauno miesto apylinkės teismo 2009-07-02 nutarties matyti, kad ruošiantis bylos nagrinėjimui Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui buvo pavesta pateikti teismui savo išvadą dėl ginčo, t.y. dėl nepilnametės U. Č., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo, tuo tikslu pavesta surinkti žinias apie tėvų asmenines ir dorovines savybes, išsiaiškinti kaip abu tėvai įgyvendina įstatymuose įtvirtintas vaiko ir tėvų tarpusavio teises ir pareigas vaiko ugdymo, švietimo, lavinimo srityse ir kitas faktines aplinkybes. Aplinkybės, kad atsakovas dienoraštį į bylą pateikė siekdamas ją pažeminti, ieškovė neįrodė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutuoktinių asmeninės savybės, teisių ir pareigų vykdymas, kai tai susiję su vaikų interesų užtikrinimu, nėra vien sutuoktinių privatus reikalas, turi ir viešojo intereso elementų bei konstatavo, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas neįrodytas, o neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas pažymėjo, kad civilinė byla Nr. 2-1647-657/2009 dėl santuokos nutraukimo buvo išnagrinėta viešame teismo posėdyje, ieškovė uždaro teismo posėdžio neprašė, todėl pati jokių priemonių savo asmeninio gyvenimo slaptumui apsaugoti nesiėmė. Byloje nėra specialisto ar eksperto išvados apie tai, kad ieškovė dėl jos dienoraščio pateikimo į civilinę bylą Nr. 2-1647-657/2009 patyrė didelius fizinius ar dvasinius išgyvenimus, kurie turėjo neigiamos įtakos jos psichinei būsenai, darbingumui ar bendravimui su aplinkiniais. Teismas darė išvadą, kad duomenų, jog ieškovės pergyvenimai dėl savo ateities, sveikatos problemų paaštrėjimo, dėl neigiamų pasekmių motinai darbo ir socialinėje aplinkoje yra pagrįsti ir ji negali gyventi visaverčio gyvenimo, byloje nėra. Konstatavo, jog priimdamas sprendimą teismas negali vadovautis nepagrįstais teiginiais ar samprotavimais, spręsdamas apie ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė A. Č. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą dalyje dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo panaikinti, priimti naują sprendimą ir šioje dalyje ieškinį patenkinti. Mano, kad jai pareiškus du reikalavimus, teismas išaiškino ir atmetė tik reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nepriėmė aiškaus sprendimo ar atsakovo pateikimas jos dienoraščio be sutikimo civilinėje byloje Nr. 2-1647-657/2009 yra jos teisės į privatų gyvenimą pažeidimas. Nesutinka su teismo išaiškinimu, kad ji turėjo pati imtis priemonių savo asmeninio gyvenimo slaptumui užtikrinti. Mano, kad jos teisės į privatų gyvenimą pažeidimas buvo padarytas, atsakovo atstovui išsiuntus dienoraštį tretiesiems asmenims, o ne ieškovės atstovui (CPK 119 str.). Teigia, kad teismas nepagrįstai sprendime nurodo, jog ieškovė turi teisę pareikšti ieškinį atsakovo atstovui, tačiau to nedaro, nes įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis nurodytas įgaliojime, todėl už visus atstovo veiksmus atsako atsakovas. Ieškovė nurodo, jog A. Č. nepateikė įrodymų, kad ji pati davė atsakovui dienoraštį paskaityti. Mano, kad neteisėtas atsakovo disponavimas jos dienoraščiu yra įrodymas, jog pažeista jos teisė į privatų gyvenimą. Teigia, kad civilinėje byloje Nr. 2-1647-657/2009 dėl santuokos nutraukimo teismas nesivadovavo jos dienoraščiu, kaip įrodymu, nes konstatavo, kad dalis A. Č. pateiktų įrodymų, tame tarpe ir dienoraštis, nėra gauti įstatymo leistinais būdais. Nurodo, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas privalėjo išsiųsti dienoraštį byloje dalyvaujantiems tretiesiems asmenims.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. Č. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą, nagrinėjo ir vertino visus ieškovės ieškinyje pareikštus reikalavimus, kas aiškiai matyti iš sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies ir, įvertinęs bylos įrodymus, ieškinį atmetė, tai yra priėmė sprendimą dėl visų pareikštų reikalavimų. Nurodo, jog teismas darė teisingą išvadą, kad šeimos bylose neįmanoma išvengti asmeninių proceso dalyvių gyvenimo detalių atskleidimo, kadangi šeimos bylos yra asmeninės savo esme, todėl ieškovės dienoraščio pateikimas vaikų teisių apsaugos skyriams, negali būti vertinamas, kaip teisės į privatų gyvenimą pažeidimas. Be to, informacijos pateikimas apie asmeninį gyvenimą pateikiant šią informaciją ne viešai, o tik teismui ir išimtinai vaiko interesus atstovaujančioms vaikų teisių apsaugos institucijoms negali būti vertinamas kaip neteisėtas, nes šie įrodymai nebuvo pateikti plačiajai visuomenei. Nurodo, jog ieškovė klaidina teismą teigdama, kad jis pasisavino dienoraštį ir be jos sutikimo pateikė į bylą. Tvirtina, kad dienoraštį ieškovė jam davė laisva valia ir niekieno neverčiama.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų ir, nenustatęs absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, dėl neapskųstos sprendimo dalies nepasisako (CPK 320 str.).
Byloje nustatyta, to neginčija ir atsakovas A. Č., kad jo iniciatyva, Kauno miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1647-657/2009 dėl šalių santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir turto padalijimo buvo pateikti bei Kauno ir Panevėžio miestų savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyriams išsiųsti Kauno apskrities priklausomybės ligų centro ir A. Č. sudaryta gydymosi sutartis bei A. Č. ranka rašytas dienoraštis (b.l. 6). Iš mokamų paslaugų teikimo sutarties ir ranka rašyto dienoraščio matyti, kad ieškovė ir Kauno apskrities priklausomybės ligų centras sudarė sutartį dėl „12-kos žingsnių programos“ vykdymo, kuria ieškovei buvo teikiama medicininė pagalba ir gydymas nuo alkoholizmo, o šio gydymo laikotarpiu buvo rašomas dienoraštis. Ieškovės dienoraštis, kuriame išreikšti vidiniai išgyvenimai, mintys jausmai, priskirtini slaptų asmeninių faktų kategorijai. Slapti asmeniniai faktai, asmens sveikatos informacija, privatus susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai yra privatūs ir galimi naudoti tik asmeniui, kuriam šie duomenys priklauso sutikus, nes teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. 1 d. nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o šio straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Šiame pagrindiniame šalies įstatyme įtvirtinta nuostata, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Nuostata, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas, yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje. Kadangi ieškovės dienoraštyje buvo fiksuojamos jos mintys, jausmai, sveikatos būklė gydymosi laikotarpiu, laikytina, kad šiame asmeniniame dokumente fiksuota informacija yra konfidencialia, nes ji tiesiogiai susijusi su A. Č. sveikatos būkle. Asmens sveikata neabejotinai yra privataus gyvenimo dalis, todėl duomenys, susiję su asmens sveikata, gali būti renkami ir panaudojami tik vadovaujantis įstatymu ir tik įstatyme nustatytiems tikslams. Dėl to, kad informacija apie asmens sveikatą yra privataus gyvenimo dalis, rinkti tokią informaciją galima tik pagal įstatymą ir skelbti tokią informaciją paties asmens, apie kurį ši informacija, sutikimu arba vadovaujantis įstatyme nustatytu teisės į tokios informacijos konfidencialumą ribojimu, būtinu demokratinėje visuomenėje, siekiant teisėto tikslo. Atskleisti privataus gyvenimo faktus, susijusius su asmens sveikata, ribos yra nustatytos Sveikatos sistemos įstatymo nuostatomis. Pagal šio Įstatymo 52 straipsnio 1 dalį asmens sveikatos informacijos viešumas yra ribojamas, siekiant užtikrinti asmens privataus gyvenimo ir jo sveikatos paslapties neliečiamumą. Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 552, siekiant užtikrinti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, saugant informaciją apie jo sveikatą, patvirtinti Asmens sveikatos paslapties kriterijai (toliau – Kriterijai), kuriuose įtvirtinta sveikatos priežiūros darbuotojų pareiga saugoti paciento sveikatos paslaptį. Kriterijų 4 punkte nustatyta, kad visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita informacija apie paciento asmenį yra konfidenciali. Kriterijų 5 punkte išvardyti atvejai, kai konfidencialumo reikalavimas sveikatos priežiūros darbuotojams netaikomas, ir vienas iš tokių atvejų – kai informacija suteikiama reikalaujant teismui, komisijai ar kitoms valstybės institucijoms, kurioms teisę gauti tokią informaciją suteikta Lietuvos Respublikos įstatymais (5.2.5 punktas). Nors minėtu įsakymu asmens sveikatos paslapties kriterijai pirmiausia nustatyti sveikatos priežiūros darbuotojams, tačiau pagal Kriterijų 6 punktą šių Kriterijų 5.2 punkte įvardytos institucijos, tarp jų ir teisėsaugos, turinčios teisę gauti informaciją apie paciento sveikatą be šio sutikimo, gavusios tokią informaciją, įsipareigoja saugoti asmens sveikatos paslaptį. LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientų privatus gyvenimas yra neliečiamas; informacija apie pacientų gyvenimo faktus gali būti renkama ligos istorijai pacientų sutikimu ir, jei gydančio gydytojo nuomone, tai būtina diagnozuoti ligą, gydyti ar slaugyti. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia net ir po paciento mirties; tokios konfidencialios informacijos saugojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktai; konfidenciali informacija gali būti suteikta kitiems asmenims tik turint raštišką paciento sutikimą arba jei tai numatyta įstatymuose. Nors ieškovės A. Č. dienoraštis nėra gydymo įstaigos vedama paciento ligos istorija, tačiau joje užfiksuoti sveikatos ir elgesio būseną po Kauno apskrities priklausomybės ligų centro specialistų suteiktų konsultacijų ir užsiėmimų, kurių pobūdis leidžia daryti išvadą apie asmens psichinį sveikatos stovį, todėl asmeniniame dokumente esančių duomenų pagarsinimas gali būti vykdomas vadovaujantis aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatomis. Tačiau teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti ir galimybė riboti asmens teisę į privatų gyvenimą yra numatyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje. Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama, kai yra tokių sąlygų visuma: pirma, galimybė riboti tokią teisę (pagrindas) nustatyta įstatyme; antra, tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo (valstybės saugumo, viešosios tvarkos, valstybės ekonominės gerovės interesų apsaugos, užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti gyventojų sveikatą ar dorovę arba kitų žmonių teises ir laisves); trečia, toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. CK 2.23 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta išimtis, kai duomenys apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiami net ir nesant to asmens sutikimo, t. y. informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skleidžiama atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar jo padėtį visuomenėje ir jei tokios informacijos skleidimas atitiktų teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Iš atsakovo A. Č. paaiškinimo pirmosios instancijos teisme matyti, kad aukščiau paminėti dokumentai Kauno miesto apylinkės teismui bei Vaiko teisių apsaugos skyriams buvo pateikti tikslu siekiant apsaugoti vaiko interesus, t.y., sprendžiant dukters gyvenamosios vietos nustatymą. Ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisinis reglamentavimas grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.), todėl spręsdamas šio pobūdžio ginčą teismas turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo teiginį, kad ieškovės sveikatos būklė yra svarbus veiksnys sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos klausimą, nes teismui būtina nustatyti ar motina gali tinkamai, visapusiškai pasirūpinti savo vaiku, atlikti savo kaip motinos pareigas, tačiau CK 3.178 straipsnio 1 dalis nustato, kad nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas, o šio straipsnio 2 dalis nustato rajono, miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos pareigas ir teises nagrinėjant ginčus dėl vaikų. Minėtoms tarnyboms nustatyta pareiga ištirti šeimos aplinkos sąlygas ir pateikti teismui išvadą dėl ginčo. Ši pareiga glaudžiai susijusi su vaikų teisių apsaugos tarnybos funkcija ginti nepilnamečių vaikų interesus, todėl minėtos tarnybos privalo išsiaiškinti ne tik šalių dukters gyvenimo sąlygas, bet tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko ir tėvo bei motinos, taip pat brolių ir seserų ryšį, vaiko norus ir kt.. Kolegija konstatuoja, kad duomenis apie A. Č. gyvenimo būdą, jos elgesį, polinkius turėjo nustatyti Vaiko teisių apsaugos skyrius, o atsakovui žinant apie ieškovės priklausomybę nuo alkoholio, prašyti teismo išreikalauti duomenis tiek iš Kauno apskrities priklausomybės ligų centro, kitų gydymosi įstaigų bei Policijos komisariatų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius buvo įpareigotas atlikti A. Č. buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą reikalaujant pačiai ieškovei (b.l. 134, 141). Nors Civilinio proceso kodekso 42, 178 straipsnių nuostatos numato šalių teises ir pareigas bylose teikti įrodymus, tačiau įrodymai privalo būti renkami ir teikiami nepažeidžiant įstatymų nuostatų, o įvertinus, kad nagrinėjant šeimos bylas teismas privalo būti aktyvus ir A. Č. išreiškus abejones dėl A. Č. galimybių tinkamai auklėti dukrą bei sudaryti jai saugias ir sveikas sąlygas augti, atsakovas turėjo teisę rinkti įrodymus apie ieškovės sveikatos būklę, elgesį, gyvenimo būdą, nepažeidžiant A. Č. teisių ir dienoraščio pateikimas nebuvo būtinas. Nors atsakovas nurodo, kad sutartis bei ieškovės rašytas dienoraštis jam buvo įteikti pačios ieškovės, tačiau šiuos teiginius A. Č. neigia, o atsakovas savo teiginių jokiais įrodymais nepagrindė (CPK 178 str.). Tačiau net ir įvertinus aplinkybę, kad ieškovė pati leido atsakovui susipažinti su dienoraščiu, nereiškia, jog ji sutiko, kad minėti dokumentai būtų teikiami kitiems asmenims, tame tarpe teismui, vaikų teisių apsaugos institucijoms. Kolegija konstatuoja, kad A. Č. pažeidė A. Č. teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, nes nesant jos sutikimo ir nežinant, buvo pagarsinta informacija apie jos sveikatos būklę, nesant teisėto pagrindo. Ta aplinkybė, kad sutartį bei dienoraštį teismui ir vaiko teisių apsaugos skyriams išsiuntė ne pats atsakovas, o jo atstovas neduoda pagrindo konstatuoti, kad ieškovės teises pažeidė A. Č. atstovas, nes minėtus dokumentus atstovui įteikė atsakovas, kurį advokatas tik atstovavimo.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas veiksmų neteisėtumas nėra įrodytas, todėl dėl aukščiau nurodytų motyvų sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti, jog A. Č. pažeidė jos teises į privatų gyvenimą, naikintina ir ieškinys šioje dalyje tenkintinas, o sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistina, šias išlaidas priteisiant iš šalių proporcingai patenkintų reikalavimų dalimi (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.1 d., b.l.1).
Apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė tik vieną jos reikalavimą, atmestinas. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas sprendimą atmesti ieškovės abu reikalavimus išsamiai motyvavo ir rezoliucinėje dalyje nurodė, kad ieškinys yra atmetamas, atskirai reikalavimų neišskiriant, kas Civilinio proceso kodekso 270 str. 5 d. nuostatų nepažeidžia.
Ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos bei išlaidos valstybės naudai, priteistinos iš atsakovo (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., b.l. 231).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija
Nutarė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškovės A. Č. reikalavimas dėl jos teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, panaikinti ir priimti naują sprendimą, o sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų valstybei priteisimo, pakeisti.
Konstatuoti, kad atsakovas A. Č., be ieškovės A. Č. sutikimo į civilinę bylą Nr. 2-1647-657/2009 pateikdamas ieškovės asmeninį dienoraštį, pažeidė A. Č. teisę į privatų gyvenimą.
Iš ieškovės A. Č. priteistas išlaidas valstybės naudai sumažinti iki 33,05 Lt (trisdešimt trijų Lt 05ct) bei priteisti iš A. Č. (a.k. (duomenys neskelbtini) 33,05 Lt (trisdešimt tris Lt 05 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės bei 130 Lt (vieną šimtą trisdešimt Lt) žyminio mokesčio ieškovės A. Č. naudai.
Sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo, palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. Č. (a.k. (duomenys neskelbtini) 131 Lt (vieną šimta trisdešimt vieną Lt) žyminio mokesčio ieškovės naudai bei 5,60 Lt (penkis Lt 60 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.