- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-10-27
- Bylos Nr.
- Ik-841-480/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00317-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikatė (pran.), Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- I. M.
- Atsakovas
- Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
- Trečiasis asmuo
- V. U.
- Kategorijos
- 8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Albinos Rimdeikaitės, kolegijos teisėjų Jolantos Medvedevienės, Algio Markevičiaus,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. U. dėl rašto panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. M. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama pripažinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. kovo 28 d. rašte Nr. (15.3-14)-K-4642 „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo“ (toliau – Skundžiamas raštas) nurodytą atsisakymą spręsti klausimą dėl leidimo išdavimo mokestinės nepriemokos perėmimui neteisėtu ir jį panaikinti, bei įpareigoti Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją spręsti klausimą ir priimti sprendimą dėl leidimo mokestinės nepriemokos perkėlimui V. U.
Pareiškėja skunde (b. l. 35-38) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija (toliau – Kauno apskr. VMI) Skundžiamu raštu atsisakė spręsti pareiškėjos prašymą ir priimti sprendimą. Nurodė, kad toks atsakovo atsisakymas sukelia jai teisines pasekmes, t.y. prašomos perkelti kitam asmeniui mokestinės nepriemokos lieka jai, net neišsprendus prašymo (nepriėmus dėl to atitinkamo sprendimo), o jokia kita institucija to padaryti negali. Dėl šios priežasties pareiškėja mano, kad tai yra neveikimas, kuris sukelia jai teisines pasekmes. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 34 straipsnis nustato, jog mokesčių administratorius savo veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 51 „Dėl mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas) 20 punkte, yra nustatyta, kad dėl mokesčio mokėtojo prašymo dėl mokestinės nepriemokos perkėlimo kitam asmeniui yra priimamas sprendimas leisti arba neleisti perkelti piniginę nepriemoką. Pareiškėjos nuomone, atsakovo neveikimas užkerta jai kelią gauti leidimą dėl mokestinės nepriemokos perkėlimo arba jo negavus skųsti administratoriaus priimtą neigiamą į jos 2011 m. kovo 21 d. pareiškimą dėl mokestinės nepriemokos perkėlimo V. U., remdamasis argumentais, jog mokestinės nepriemokos negali perimti asmuo, kuris pats turi mokestinę nepriemoką, negauna jokių pajamų, yra bedarbis, neturi registruotino turto ir pats yra skolingas biudžetui, nurodė, jog negalima spręsti klausimo dėl mokestinės nepriemokos perėmimo aukščiau minėtam, tiesiogiai su mokestinės nepriemokos susidarymu susijusiam V. U. Pareiškėjos nuomone, atsisakymas leisti perkelti mokestinės nepriemokos mokėjimą V. U., remiantis aukščiau paminėtais argumentais būtų neteisingas, nes atsakovas prašymą leisti perkelti skolą turėtų spręsti remdamasi ne tik formaliai taikydamas Finansų ministro įsakymuose nustatytas taisykles, tačiau vertindamas visus jos pateiktus argumentus, faktines aplinkybes ir taikydamas MAĮ 6 straipsnyje nustatytus apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo pagrindinius principus: teisingumo bei turinio viršenybės prieš formą. Pareiškėja paaiškino, 2005 m.-2006 m. jos vardu buvo išimti verslo liudijimai, tačiau ji jokios veiklos nevykdė, pinigų iš to negavo. Pažymėjo, kad veiklą pagal verslo liudijimus vykdė, prisiėmė pilną atsakomybę už veiklos pasekmes, sudarinėjo sandorius bei visais iš veiklos gautais pinigais disponavo ir juos naudojo V. U. Nurodė, kad V. U. vykdė veiklą, iš kurios kilo mokestinės prievolės valstybei ir kad šio fakto neneigia bei atsakomybę prisiima jis pats, patvirtindamas savo pareiškimu, patvirtintu Kauno m. 28-ąjame notaro biure bei duodamas parodymus Kauno m. VPK ENT skyriuje. Pažymėjo, kad jokio bendro ūkio su V. U. nevedė, neturėjo bendrų pinigų, kiekvienas gyveno iš savo ašmenių lėšų. Nurodė, kad nuo 2006 m. antro pusmečio pradžios su V. U. daugiau kartu nebegyveno, 2010 m. iš Kauno apskr. VMI gavo pranešimą, jog reikia deklaruoti pajamas už 2005-2006 m., ko pasėkoje pareiškėja nuvyko į minėtą inspekciją ir Kauno apskr. VMI vyresnioji specialistė atlikusi mokestinį tyrimą, mokestinės nepriemokos susidarymą patvirtino, ir, gąsdindama baudomis, liepė nedelsiant deklaruoti pajamas, nors buvo informuota, jog ji yra apgauta ir negalėdama prisikalbinti V. U. atvykti į Kauno apskr. VMĮ deklaruoti pajamų, ruošėsi kreiptis į Kauno miesto vyriausiąjį policijos komisariatą, jį surasti, ir išsiaiškinti aplinkybes. Nurodė, kad po kreipimosi į komisariatą, V. U. pripažino vykdęs veiklą, gavęs iš veiklos pajamas bei betarpiškai dalyvavęs joje ir prisiėmė visišką atsakomybę dėl susidariusios mokestinės nepriemokos, tačiau atsakovas neatsižvelgia į realią situaciją, nenori leisti perkelti dėl mokestinės nepriemokos susidarymo tiesiogiai susijusiam ir už tai atsakingam asmeniui. Pareiškėjos nuomone, dėl V. U. veiklos susidariusi mokestinė nepriemoka turi būti perkelta jam, nepriklausomai nuo to, kokia šiuo metu yra jo socialinė padėtis, pajamos ir kitos aplinkybės. Pabrėžė, kad ne dėl jos veiklos atsiradusi mokėtina mokesčio suma yra nepakeliama finansinė našta, nes ji neturiu jokių finansinių galimybių, yra išsiskyrusi, viena auginu sūnų, taip pat ne visada turi darbą. Nurodė, kad jokio turto, kurį pardavusi, galėtų atsiskaityti su valstybe, neturi. Pažymėjo, kad esant tokiais situacijai turi būti taikomas MAĮ 10 straipsnyje numatytas turinio viršenybės prieš formą principas t.y. mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, o 8 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Pareiškėja teismo posėdžio metu prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b.l. 40) nurodė, o atsakovo atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad mokestinės nepriemokos perėmimą reglamentuoja MAĮ 86 straipsnis ir Įsakymas, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002-03-29 įsakymas Nr. 86 „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties, prašymo duoti sutikimą mokestinei nepriemokai perimti ir sprendimo dėl mokestinės nepriemokos perėmimo formų patvirtinimo“. Nurodė, kad pareiškėja nesilaikydama minėtų norminių aktų reikalavimų, pateikė pareiškimą, neatitinkantį patvirtintų formų FR0327 (prašymo duoti sutikimą mokestinei nepriemokai perimti) ir FR0326 (mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartis) turiniui, o taip pat nepateikė abiejų šalių pasirašytos sutarties bei dokumentų, patvirtinančių, kad tretysis asmuo turi pakankamai turto ar pajamų sumokėti mokestinę nepriemoką (Įsakymo 18 punktas). Nurodė, kad atsakovas Skundžiamu raštu informavo pareiškėją, jog ji turėtų pateikti užpildytą ir šalių pasirašytą centrinio mokesčių administratoriaus nustatytos formos tipinę Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį (FR0326), pagal reikalaujamą formą (FR0327), užpildytą prašymą ir dokumentus, patvirtinančius skolos perėmėjo turtinę padėtį, kas užtikrintų skolos sumokėjimą. Pažymėjo, kad atlikus skolos perėmėjo V. U., kaip mokesčių mokėtojo, patikrinimą, nustatyta, kad jis pats turi skolą valstybės biudžetui 35834,72 Lt, yra bedarbis, negauna jokių pajamų, neturi registruotino turto, o pagal atsakovo turimus duomenis yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Pažymėjo, kad šis ginčas kilo iš viešosios teisės normų (mokesčių administravimo), todėl LR CK normos šiuo atveju netaikomos. Nurodė, kad pareiškėja, kaip mokesčių mokėtoja, privalėjo susipažinti su MAĮ bei poįstatyminiais aktais, įvertinti realią skolos perėmėjo turtinę, finansinę padėtį ir, esant realiam pagrindui skolos padengimui, teikti atsakovui prašymą. Pažymėjo, kad Skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2005-2006 m. išsiėmė verslo liudijimą, o prieš išsiimant verslo liudijimą buvo pažįstamas su pareiškėja apie pusę metų. Paaiškino, kad abu nusprendė, jog verslo liudijimą išsiims pareiškėja, nes buvo areštuota jo sąskaita. Nurodė, kad pajamas išleisdavo pragyvenimui, už verslo liudijimą mokėjo mokesčius, o pareiškėja pasirašinėjo dokumentus, nes jos vardu buvo verslo liudijimas. Paaiškino, kad neturi iš ko mokėti mokestinę nepriemoką ir kad pats turi mokestinę nepriemoką, nes prieš tai dar turėjo verslo liudijimą, taip pat kad stovi darbo biržoje ir neturi turto. Teismo posėdžio metu pripažino, kad pareiškėjos skundas yra pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apskr. VMI 2011-03-21 gavo I. M. pareiškimą dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo perkėlimo kitam asmeniui, kuriame remdamasi LR CK 1.42 str. principais, prašė jos atžvilgiu vykdomą mokestinės nepriemokos išieškojimą perkelti kitam asmeniui – V. U., kuris prisiima atsakomybę už veiklą, vykdytą 2005-2006 m. jos vardu išduotų liudijimų pagrindu (b. l. 14). Kauno apskr. VMI 2011-03-28 rašte Nr. (15.3-14)-K-4642 pareiškėjai nurodė, kad šiuo metu spręsti klausimą dėl mokestinės nepriemokos perėmimo iš pareiškėjos V. U. nėra galimybių, nes skolos perėmėjas V. U. negauna jokių pajamų, yra bedarbis, neturi registruotino turto bei pagal 2010-12-02 pateiktą GPM deklaraciją skolingas biudžetui 1256,83 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (b. l. 9). Taip pat minėtame rašte Kauno apskr. VMI pateikė informaciją, kokiais atvejais ir kokius dokumentus reikia asmeniui pateikti, norint mokestinę nepriemoką perkelti kitam asmeniui (b. l. 9).
Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus rašto, kuriuo buvo atsisakyta perkelti mokestinę nepriemoką kitam asmeniui.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 86 str. įtvirtina teisę mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką perimti kitiems asmenims. Mokestinės nepriemokos perėmimas – tai mokesčių administravimo procedūra, kai trečiasis asmuo perima visas mokesčių mokėtojo teises ar pareigas, susijusias su perimamos mokestinės nepriemokos sumokėjimu, ir tampa mokesčių mokėtoju perimtos mokestinės nepriemokos atžvilgiu. Mokestinės nepriemokos perėmimo procedūros metu vietos mokesčių administratorius, gavęs mokesčių mokėtojo prašymą leisti perimti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, svarsto galimybę leisti ją perimti ir priima atitinkamą sprendimą – leisti ar neleisti perimti tą mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką kitam asmeniui (toliau – skolos perėmėjas). Iš šio straipsnio išplaukia, kad mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo procedūrą turi reglamentuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos finansų ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1052 „Dėl įgaliojimų patvirtinti Mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo tvarką suteikimo“, savo 2002 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 51 (toliau – Įsakymas Nr. 51) patvirtino Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo tvarką. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1K-184 „Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 51 „Dėl mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ , Įsakymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Minėto straipsnio nuostatos taikomos taip pat ir mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Mokestį išskaičiuojančio asmens sąvoka suprantama taip, kaip ji apibrėžta MAĮ: mokestį išskaičiuojantis asmuo – tai asmuo, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą (MAĮ 2 str. 16 d.). Mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, vietos mokesčių administratoriui leidus, gali perimti kiti asmenys – juridinis asmuo ar kita organizacija arba fizinis asmuo, tačiau mokestinių nepriemokų negali perimti bankrutuojančios ar likviduojamos įmonės statusą turinčios įmonės, taip pat įmonės, kurioms yra iškeltos restruktūrizavimo bylos, bei tretieji asmenys, turintys mokestines nepriemokas (Įsakymo Nr. 51 3p.). Mokestinė nepriemoka perimama mokesčių mokėtojo ir skolos perėmėjo sudarytos sutarties pagrindu (Įsakymo Nr. 51 7 p.). Sudarę sutartį, mokesčių mokėtojas arba skolos perėmėjas su prašymu duoti sutikimą perimti mokestinę nepriemoką ir papildomais dokumentais, įrodančiais, kad skolos perėmėjas turi pakankamai turto ir pajamų sumokėti mokesčių mokėtojo perimtą mokestinę nepriemoką, turi kreiptis į vietos mokesčių administratorių (Įsakymo Nr. 51 18 p.). Vietos mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į skolos perėmėjo galimybes sumokėti prašomą perimti mokestinę nepriemoką, priima sprendimą tenkinti / netenkinti pateiktą prašymą (Įsakymo Nr. 51 22, 23 p.). Tipinės sutarties, prašymo ir minėto mokesčių administratoriaus sprendimo formos yra patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 86 „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties, prašymo duoti sutikimą mokestinei nepriemokai perimti ir sprendimo dėl mokestinės nepriemokos perėmimo formų patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas Nr. 86).
Teismas pažymi, kad pareiškėja pareiškimą dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo perkėlimo kitam asmeniui pateikė atsakovui nesilaikydama minėtų norminių aktų reikalavimų – nepateikė pareiškimo, atitinkančio Įsakymu Nr. 86 patvirtintų formų FR0327 (prašymo duoti sutikimą mokestinei nepriemokai perimti) ir FR0326 (mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartis), taip pat nepateikė abiejų šalių pasirašytos sutarties bei dokumentų, patvirtinančių, kad tretysis asmuo turi pakankamai turto ar pajamų sumokėti mokestinę nepriemoką (Įsakymo Nr. 51 18 p.). Nors pareiškėja ir nepateikė reikalaujamos formos prašymo, tačiau atsakovas išanalizavo turimus duomenis ir Skundžiamu raštu informavo pareiškėją apie tai, jog mokestinės nepriemokos V. U. perkelti negalima. Iš skundžiamo rašto turinio pareiškėja suprato, kad Kauno apsk. VMI atsisako perkelti mokestinę nepriemoką. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ruošiant Skundžiamą raštą buvo atliekami būdingi sprendimo priėmimui veiksmai (analizuota V. U. turima mokestinė nepriemoka, jo pajamos, turtas), o jeigu pareiškėja ir būtų pateikusi reikiamus dokumentus – sprendimas jai nebūtų palankus, nes V. U. turėjo mokestinę nepriemoką, ką ir nurodė Skundžiamame rašte. Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime bei atsakovo atstovės teismo posėdžio metu išdėstytais argumentais, kad mokestinė nepriemoka negali būti perkelta trečiajam suinteresuotam asmeniui, nes mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos negali perimti trečiasis asmuo, turintis mokestinę nepriemoką (Įsakymo Nr. 51 3 p.). Byloje esantis mokesčių mokėtojo, t.y. V. U., 2011-05-26 dienos balansas patvirtina aplinkybę, jog tretysis suinteresuotas asmuo jau turi mokestinę nepriemoką – 24088, Lt, jam priskaičiuota 11746,72 Lt delspinigių, vadinasi, valstybės biudžetui jis yra skolingas 35834,72 Lt (b. l. 52). Teismo posėdžio metu šią aplinkybę taip pat patvirtino atsakovo atstovė bei pats tretysis suinteresuotas asmuo. Nurodytų aplinkybių pagrindu, teismas konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą mokestinę nepriemoką perkelti trečiajam suinteresuotas asmeniui, nes mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos negali perimti trečiasis asmuo, turintis mokestinę nepriemoką (Įsakymo Nr. 51 3 p.).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 str. 3 d. 1 p. įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 str. 1 d. numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.
Šiuo atveju iš Skundžiamo rašto turinio teismui akivaizdu, kad jis sukelia teisines pasekmes pareiškėjai – juo atisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą mokestinę nepriemoką perkelti kitam asmeniui. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d. apibrėžta, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, o to paties įstatymo 8 str. 2 d. numatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepažeidė aukščiau paminėtų nuostatų ir Skundžiamame rašte aiškiai suformulavo suteikiamas teises ir pareigas, nurodė minėto akto apskundimo tvarką. Tai, kad Skundžiamas raštas neatitinka Įsakymu Nr. 86 patvirtintos formos reikalavimų, teismo nuomone, nėra pagrindas jo panaikinimui. Teismo posėdžio metu proceso šalys sutiko, kad Skundžiamas raštas, nors ir neatitinka formos reikalavimų, laikytinas sprendimu, keliančiu teisines pasekmes pareiškėjai. Skundžiamu raštu buvo atsakyta pareiškėjai, kad mokestinė nepriemoka nebus perkelta trečiajam suinteresuotam asmeniui, t.y. buvo priimtas sprendimas neperkelti mokestinės nepriemokos kitam asmeniui. Teismas pažymi, jog Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, kad administracinio sprendimo formos trūkumai ar kiti formalūs jo priėmimo procedūros pažeidimai nėra pakankamas pagrindas tokiam sprendimui panaikinti, jeigu iš faktinių bylos aplinkybių nekyla pagrįstų abejonių, kad dėl šių pažeidimų galėjo būti priimtas iš esmės neteisingas administracinis sprendimas (žr. pvz. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2010 m. rugpjūčio mėn. 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-929/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A14–1757/05). Be to, teismo nuomone, jeigu atsakovas ir būtų užpildęs tinkamą formą, t.y. Įsakymu Nr. 86 patvirtintą formą FR0328, sprendimas nebūtų priimtas kitoks, nei buvo priimtas nagrinėjamu atveju. Taigi teismas konstatuoja, kad Skundžiamo rašto formos nesilaikymas nedaro jo neteisingu administraciniu sprendimu.
Įvertinęs administracinėje byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjos prašymas pripažinti Kauno apskr. 2011-03-28 rašte Nr. (15.3-14)-K-4642 „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo“ nurodytą atsisakymą spręsti klausimą dėl leidimo išdavimo mokestinės nepriemokos perėmimui neteisėtu ir jo panaikinimo negali būti tenkinamas ABTĮ 88 str. 1 p. pagrindu, todėl atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.). Kadangi teismas nenustatė atsakovo priimto rašto neteisėtumo pagrindų, todėl negali būti tenkintinas ir išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas – įpareigoti Kauno apskr. VMI spręsti klausimą ir priimti sprendimą dėl leidimo išdavimo mokestinės nepriemokos perkėlimui V. U. (ABTĮ 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p.,
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.