- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-11-13
- Bylos Nr.
- I-446-342/2009
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00235-2009-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj, Irena Stulpinienė, Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kretingos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Irenos Stulpinienės, Irmos Čuchraj, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant pareiškėjai S. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. D. skundą atsakovams – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kretingos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja S. D. skundu teismo prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009-08-05 sprendimą Nr. (6.5)I-4873 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos apskaičiavimo“ ir įpareigoti VSDFV Kretingos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1991-01-24 iki 1993-03-17 į S. D. darbo stažą, ir per 1 mėnesį nuo teismo įsiteisėjimo dienos perskaičiuoti pensiją.
Pareiškėja nurodo, kad būdama pensininkė nuo 1991-01-24 iki 1993-03-17 buvo įregistravusi individualią įmonę (siuvinėtų dirbinių ir smulkių siuvinių gamyba, prekyba, komercinis tarpininkavimas). Pagal 1990-09-28 Vyriausybės nutarimą Nr. 300 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įnašų tarifų“ buvo nustatyta, kad individualių įmonių savininkai gali nemokėti valstybinio socialinio draudimo sumos, kai jų apmokestinamosios pajamos buvo mažesnės už minimalų darbo užmokestį arba jei įstatymų nustatyta tvarka jie buvo atleisti nuo pajamų apmokestinimo. Minėtame teisės akte nenustatyta, kad laikotarpiai, kai įmonių savininkai galėjo nemokėti įmokų, neįskaitomi į jo darbo stažą, todėl pareiškėja mano, kad minėtas laikotarpis jai turi būti įskaitytas į jos darbo stažą.
Pareiškėja S. D. prašo skundą tenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Kretingos skyrius atsiliepimu į skundą prašo skundo reikalavimų netenkinti. Nurodo, kad nepagrįstas pareiškėjos teiginys dėl Vyriausybės 1990-09-28 nutarimo Nr. 300 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įnašų tarifų“, nes pastarasis buvo pakeistas 1991-06-17 nutarimu Nr. 235, o nuo 1991-07-29 nutarimu Nr. 302 Vyriausybė patvirtino Valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo laikinąją tvarką. Minėtos tvarkos 6 punkte nurodyta, kad individualių įmonių savininkai privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, kurių dydis buvo 23 procentai nuo jų pačių pasirinktos sumos, kuri negalėjo būti mažesnė už minimalų darbo užmokestį. Taip pat buvo numatyta galimybė nemokėti įmokų, jei apmokestinamos pajamos buvo mažesnės už minimalų darbo užmokestį arba jei atleisti nuo pajamų apmokestinimo pagal įstatymą. Laikotarpiai, per kuriuos asmuo nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų, neįskaitomi į jo valstybinio socialinio draudimo stažą. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir 1992-11-19 Vyriausybės patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 18.3 punkte. Tokią pačią tvarką reglamentavo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (1991-05-21 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 7 punktas bei 34 straipsnis, Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Pastarojo įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje išvardyti iki 1991-06-01 buvę laikotarpiai prilyginami stažui, buvimo individualios įmonės savininku laikas neįrašytas. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, įskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą skiriant pensijas laikotarpius, kuriais individualių įmonių savininkai nemokėjo valstybinio socialinio draudimo į mokų, nėra teisinio pagrindo.
Atsakovo VSDFV Kretingos skyriaus atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, teisme gautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į atsakovo pateiktą išsamų atsiliepimą bei pateiktus dokumentus, byloje dalyvaujantiems asmenims neprieštaraujant, nutarė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovė – VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą prašo skundo reikalavimų netenkinti, remdamasi tais pačiais motyvais kaip ir VSDFV Kretingos skyrius. Atsiliepime nurodoma, kad atstovas bylos nagrinėjime nedalyvaus.
Byla nagrinėjama atsakovų – VSDFV Kretingos skyriaus ir VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovams nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Ginčas kyla dėl laikotarpio nuo 1991-01-24 iki 1993-03-17 įskaičiavimo į pareiškėjos S. D. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, todėl byloje nagrinėtini neginčo santykius reglamentuojantys teisės aktai - Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas bei su jais susiję poįstatyminiai teisės aktai.
Pareiškėjai S. D. VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009-08-05 sprendimu „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos apskaičiavimo“ Nr. (6.5)I-4873 valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas nebuvo įskaitytas už laikotarpį nuo 1991-01-24 iki 1993-03-17 vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio, Valstybinio socialinio draudimo nuostatomis, nurodant, kad minėtu laikotarpiu pareiškėja, būdama individualios įmonės savininke, nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų – kaip tai buvo nurodyta teisės aktuose.
Valstybinės socialinio draudimo pensijos yra apskaičiuojamos vadovaujantis 1994-07-18 priimtu Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu Nr. I-549 (Valstybės žinios, 1994, Nr. 59-1153; Valstybės žinios, 2005, Nr. 71-2555,toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), kurie įsigaliojo nuo 1995-01-01, o visos anksčiau paskirtos senatvės ir invalidumo pensijos nuo šios datos turėjo būti perskaičiuojamos pagal tų teisės aktų nuostatas, remiantis pensijos byloje fiksuotais stažo ir uždarbio duomenimis. Pareiškėjai senatvės pensija paskirta 1986-08-16, nuo 1995-01-01 buvo perskaičiuota atsižvelgiant į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Pareiškėja prašymą dėl darbo stažo įskaitymo, kai dirbo pagal individualią veiklą, į valstybių socialinio draudimo pensijų stažą pateikė 2009-04-28 (b.l. 45), todėl pagal šiuo metu galiojančio Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio nuostatas iki 1991-06-01 valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginamas visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas bei Nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas, o po 1991-06-01 – asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal nuo 1991-06-01 įsigaliojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas.
Darytina išvada, kad valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reglamentavimas Pensijų įstatyme numato, kad laikotarpiai, per kuriuos individualios įmonės savininkas nemokėjo socialinio draudimo įmokų, neįskaitomi į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (54 straipsnio 2 dalies 1 punktas), be to, tame pačiame įstatyme nenumatyta, kad laikotarpis, kuriuo asmuo buvo individualios įmonės savininku iki 1991-06-01, yra prilyginamas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui.
Pareiškėjai įregistravus individualią įmonę nuo 1991-01-24 negaliojo Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 1991-06-01 jau veikiant S. D. individualiai įmonei, tačiau iki to laiko galiojo Vyriausybės 1990-09-28 nutarimas Nr. 300 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo įnašų tarifų“ (Valstybės žinios, 1990, Nr. 29-706), kuris priešingai, nei nurodo pareiškėja, numatė, kad individualia veikla besiverčiantiems asmenims privaloma mokėti 23 procentų socialinio draudimo įmokas, jokių išimčių nebuvo numatyta. Tačiau tokia redakcija galiojo iki 1991-06-17, t.y. iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo priėmimo. 1991-05-21 priėmus Valstybinio socialinio draudimo įstatymą Nr. I-336 (Valstybės žinios, 2004, Nr. 171-6295; Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 17-447; Lietuvos aidas, 1991, Nr. 107) buvo nustatyti valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindai. Minėtame įstatyme buvo numatyta, kad valstybinio socialinio draudimo stažas – tai laikas, kai asmuo pats mokėjo ar už tą asmenį buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat kiti laikotarpiai, kuriuos valstybinio socialinio draudimo stažui prilygina galiojantys įstatymai. Sistemiškai analizuojant įstatymo nuostatas nustatyta, kad privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiami ir individualių (personalinių) įmonių savininkai (4 straipsnio 1 dalies 7 punktas), kurie moka valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo jų pačių deklaruotos valstybinio socialinio draudimo sumos, kuri negali būti mažesnė už Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą darbo užmokesčio minimumą (34 straipsnio 2 dalis). Valstybinio socialinio draudimo individualios įmonės savininkai gali nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų, jei Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos jų apmokestinamosios pajamos (apskaičiuotos iki atskaitant minėtų pačių asmenų socialinio draudimo įmokas) yra mažesnės už Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą darbo užmokesčio minimumą arba įstatymų nustatyta tvarka nuo apmokestinimo yra atleistos (34 straipsnio 3 dalis). Laikotarpiai, kuriais asmuo nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų, neįskaitomi į jo valstybinio socialinio draudimo stažą (34 straipsnio 4 dalis). Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nurodytos nuostatos taip pat buvo įtvirtintos ir 1990-09-28 Vyriausybės nutarime Nr. 300 (redakcija nuo 1991-06-17 iki 1997-03-08), tačiau jame nenurodoma, kad laikotarpis, kuriuo asmuo nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų, įskaitomas į jo valstybinio socialinio draudimo stažą. Esant tokiam reglamentavimui, nepagrįsta pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad jai Vyriausybės nutarimu buvo leista nemokėti socialinio draudimo įmokų, ir nutarime nebuvo numatyta, kad laikotarpis, kuriuo nemokamos socialinio draudimo įmokos, sudaro pagrindą jį įskaičiuoti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.
Pažymėtina, kad teisinėje literatūroje įstatymas paprastai apibrėžiamas kaip atstovaujamosios valdžios institucijos specialia tvarka priimtas pirminis teisės aktas, nustatantis teisės normas, reguliuojančias svarbiausius visuomeninius santykius ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Konstitucinis Teismas nurodė, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo įgyvendinamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Vyriausybės teisės aktas yra poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis (Vyriausybės aktų, kaip papildomų aktų, doktrina išdėstyta Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. liepos 15 d., 1995 m. spalio 26 d., 1997 m. gegužės 29 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. kovo 15 d., 2000 m. balandžio 5 d., 2001 m. balandžio 26 d., 2001 m. spalio 30 d. ir kt. nutarimuose). Šiuo atveju ginčo teisiniams santykiams, visų pirma, taikytinas įstatymas, o poįstatyminiu aktu tik įgyvendinama įstatyme nustatyta teisės norma nurodant 23 procentų valstybinio socialinio draudimo įmoką ir iš dalies atkartojant įstatymo normą. Taip pat šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas savo doktrinoje yra nurodęs, kad tik valstybinio socialinio draudimo įmokas mokantys asmenys turi teisę įstatymo nustatytais atvejais ir sąlygomis patys gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas ir (arba) kitas išmokas, vadinasi, jie įgyja atitinkamą teisėtą ir pagrįstą lūkestį (įtvirtintas solidarumo principas).
Įvertinus šias teisines ir faktines aplinkybes konstatuotina, kad tik sumokėjęs valstybinio socialinio draudimo įmokas, asmuo įgyja teisę gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas. Pareiškėja valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo, pasinaudojusi teisės akte nurodyta išimtimi, taigi VSDFV Kretindos skyrius ir VSFDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos jai pagrįstai neįskaitė laikotarpio nuo 1991-01-24 iki 1993-03-17 į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, todėl skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos S. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.