Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-10-18 · Byla Nr. N-662-1216-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-18
Bylos Nr.
N-662-1216-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Stasys Gagys, Audrius Bakaveckas (pran.)
Kategorijos
  • 50.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N662–1216/2010Procesinio sprendimo kategorija 50.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo B. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. nutarties N. T. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinė komisija (toliau – ir Institucija) 2009 m. kovo 19 d. nutarimu nutraukė N. T. administracinio teisės pažeidimo bylą nesant jo sudėties. Nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas N. T. buvo surašytas už tai, kad ji nuo 1999 m. gruodžio 9 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, trečiame aukšte, savavališkai, neturėdama leidimo, užėmė 6 kvadratinių metrų bendro naudojimo plotą, tuo pažeisdama kitų gyventojų teisėtus interesus. Atsakomybė už tai numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 188 straipsnyje.

II.

B. Ž. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama Institucijos nutarimą panaikinti. Nurodė, kad tiek, ji, tiek kiti namo gyventojai yra minėtų patalpų bendrasavininkiai, prieš 9 metus neprieštaravo, jog N. T. įsirengtų vonią, tačiau dabar su tuo nesutinka.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 9 d. nutartimi skundą atmetė ir Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Teismas priėjo prie išvados, kad N. T., pradėjusi įrenginėti 6 kvadratinių metrų patalpoje vonią, veikė gavusi bendraturčių sutikimą, kuris buvo patvirtintas 1999 m. gruodžio 9 d. sutikimu, taigi, nesavavaldžiavo. Konstatavo, kad, nesant N. T. veikoje pažeidimo, numatyto ATPK 188 straipsnyje, sudėties, tačiau kylant ginčams dėl bendraturčių nuosavybės, atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, susiję su bendra nuosavybe, kurie, esant būtinybei, turi būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme.

III.

B. Ž. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, pripažinti sutikimą dėl patalpos 3-2A perleidimo laikinai naudotis N. T. duotą dėl apgaulės ir dėl to negaliojantį bei priteisti iš N. T. bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad 1994 m. privatizavo kambarį bendrabutyje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir dalį bendro naudojimo patalpų trečiame aukšte, tačiau VĮ „Bursa“ nepasiteiravo, kokiu būdu gyventojai norėtų naudotis likusiu, neįtrauktu į privatizavimo sąrašą, turtu. Bendro naudojimo patalpoje 3-34 apsigyveno N. T., buvusi VĮ „Bursa“ valytoja, teigianti, jog minėtą bendro naudojimo patalpą 3-34 įgijo pirkimo-pardavimo sutarties su VĮ „Bursa“ pagrindu už 179 litus. Pabrėžia, kad nei jos, nei kitų bendrasavininkių sutikimas dėl šios patalpos N. T. nebuvo duotas.

Atkreipia dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) gyventoja R. B. be bendrasavininkių sutikimo atsitvėrė apie 6 m² bendro naudojimo patalpą 3-2A, kuri jau buvo privatizuota 1994 m., tačiau VĮ „Bursa“ dėl tokio R. B. elgesio nesiėmė jokių priemonių. B. Ž. teigimu, R. B., pardavusi savo kambarį, užgrobtos 3-2A patalpos negrąžino bendrasavininkiams, o slapta perleido N. T.. Pažymi, kad bendrasavininkiai nereiškė pretenzijų į minėtą patalpą, kadangi nežinojo, kokios konkrečiai patalpos jiems priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Nurodo, kad 1999 m. 44-52 ir 66-69 butų gyventojai nusprendė įsirengti 3-4 patalpoje dušą ir pareikalavo N. T. ją užleisti, tačiau ši slapstėsi, vėliau paprašė minėtų butų gyventojų parašų, kuriais jie įsipareigotų nereikšti pretenzijų į patalpą 3-2A. Tai, apeliantės manymu, patvirtina aplinkybę, jog N. T., prašydama gyventojų parašų dėl vonios patalpos, žinojo, jog ši patalpa priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise gyventojams. Kadangi gyventojai šio fakto nežinojo, patikėjo, jog patalpa priklauso N. T., ir, nenorėdami bylinėtis teismuose, pasirašė sutikimą leisti N. T. laikinai naudotis 3-2A patalpa. Pažymi, jog 2008 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į N. T. su pranešimu, jog nesutinka, kad ši savavališkai užimtų bendro naudojimo patalpas asmeniniais tikslais. Teigia, kad N. T. vonios patalpa neturi statybos leidimo. Pabrėžia, kad visi bendrasavininkiai bendrai moka už bendrojo naudojimo plotą, komunalines paslaugas.

Atsiliepimas

Vilniaus miesto savivaldybės tarnybos Administracinė komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Institucijos nutarimą bei pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus. Nurodo, kad gyventojai, iš pradžių neturėję pretenzijų dėl N. T. sumanymo įsirengti vonią, po 9 metų savo nuomonę pakeitė. Konstatuoja, kad N. T. nesielgė savavališkai, nepažeidė kitų gyventojų teisėtų interesų ir vonią įsirengė turėdama jų sutikimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatu o j a:

IV.

ATPK 188 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už savavaldžiavimą, kuriuo yra laikomas savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas teisės nepriklausomai nuo to, ar tokia teisė yra tikra, ar tariama. Tai vienas iš būtinų savavaldžiavimo objektyvių požymių, kuris yra susijęs su tuo, kad ta vykdoma teisė yra ginčijama kito asmens, o vykdant teisę sukelti neigiami padariniai nepadaro esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms įmonėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis Nr. N17- 101/2007).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad N. T., pradėjusi įrenginėti 6 m² patalpoje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vonią, veikė gavusi bendraturčių sutikimą (1999 m. gruodžio 9 d. sutikimas (b. l. 35); 2009 m. sausio 12 d. sutikimas (b. l. 40)). Aplinkybė, kad dalis bendraturčių 2008 m. lapkričio 29 d. jau atšaukė savo sutikimus (b. l. 39) nepaneigia N. T. teisėtų lūkesčių įsirengti vonią turint bendraturčių sutikimą ir neįrodo savavaldžiavimo fakto.

Pagal Civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Apeliantė nenurodė jokių teisinių argumentų ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų N. T. savavaldžiavimo faktą atliekant su bendrosios nuosavybės objekto naudojimu susijusius veiksmus, nesant kito bendraturčio sutikimo. Todėl N. T., įrengdama vonią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančioje patalpoje, turint bendraturčių sutikimą, jokios įstatymu ar bendraturčių sutarimu nustatytos naudojimosi nuosavybe tvarkos nepažeidė. Neįrodyta, kad N. T. tokiais veiksmais padarė kokią nors žalą B. Ž. teisėms ar teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog B. Ž. ar kiti namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojai būtų kreipęsi į teismą dėl įpareigojimo uždrausti N. T. naudotis atitinkamomis patalpomis ar kitokio pobūdžio reikalavimais, siekdami apginti savo civilines teises.

Atkreiptinas dėmesys, kad bendraturčio teisė atsisakyti duoti sutikimą teismų praktikoje pripažįstama pagrįsta tais atvejais, kai kito bendraturčio pageidaujamas daikto pakeitimas pažeidžia jo, kaip savininko, teises (apsunkina jų įgyvendinimą ar net padaro negalimą) arba prieštarauja viešosios teisės reikalavimams. Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą atlikti bendro daikto pakeitimus pagrįstas, t. y. kad bus pažeistos kitų bendraturčių teisės, tenka atsisakančiam duoti sutikimą asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009). Todėl apeliantės akcentuojamas 2008 m. lapkričio 29 d. pranešimas, kuriame dalis 1999 m. gruodžio 9 d. sutikimą pasirašiusių gyventojų tokį savo sutikimą atšaukia, nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis tokių sutikimų atšaukimo faktą ir N. T. veiksmų atlikimą, susijusį su bendrosios nuosavybės objekto naudojimu neturint bendraturčių sutikimų.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad N. T. vonios patalpą galimai įrengė neturėdama statybos leidimo, nenagrinėtina, kadangi šioje byloje sprendžiama dėl N. T. inkriminuoto ATPK 188 straipsnyje numatyto pažeidimo pagrįstumo. Savavališkos statybos fakto konstatavimas ar paneigimas nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas konstatuojant savavaldžiavimo faktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pagrindų tenkinti B. Ž. apeliacinį skundą nenustatyta, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

B. Ž. apeliacinio skundo nepatenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArtūras DrigotasStasys Gagys