Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-11-26 · Civilinė byla Nr. 2A-2992-302/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-26
Bylos Nr.
2A-2992-302/2012
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-06154-2011-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
Ieškovas
B. T.
Atsakovas
AS „SMP Bank“
Civilinė byla Nr. 2A-2992-302/2012Teisminio proceso Nr. 2-03-3-06154-2011-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 11.5.6; 11.9.13; 11.10
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. T. ieškinį atsakovui AS „SMP Bank“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, piniginių išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė B. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 1-6), prašydama: 1) pripažinti darbo sutarties Nr. 5, sudarytos 2011 m. liepos 4 d. tarp jos ir atsakovo AS „SMP bank“, nutraukimą neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovo padidintą darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, delspinigius ir 7 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 3) nutraukti darbo sutartį ir priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; 4) priteisti iš atsakovo 0,06 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą sumokėti dieną, pradedant skaičiuoti nuo 2011-07-19 iki pinigų ieškovei išmokėjimo, 7 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 5) priteisti iš atsakovo 37000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, kad 2011-07-04 tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, pagal kurią ji buvo priimta į atsakovo klientų aptarnavimo specialistės pareigas. Pagal šią darbo sutartį ieškovė pradėjo dirbti nuo 2011-07-19, jai buvo nustatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. 2011-10-12 atsakovas įteikė ieškovei įspėjimą dėl atleidimo iš darbo nuo 2011-10-17 pagal DK 107 str. 1 d. Atsakovas 2011-11-16 įsakymu atleido ieškovę iš darbo nuo 2011-11-17. Pažymėjo, jog darbo specifiką ir funkcijas ieškovė įsisavino greitai, dėl ko jau po savaitės dirbo savarankiškai. Pasak ieškovės, su darbu ji susitvarkė puikiai, per išbandymo laikotarpį jai nebuvo skirta nei žodinių, nei rašytinių įspėjimų, nei drausminių nuobaudų. Be to, atsakovas po darbo sutarties nutraukimo pateikė ieškovei rekomendaciją, kurioje jos dalykines ir asmenines savybes įvertino labai gerai. Ieškovė nurodė, kad atsakovas pažeidė įstatyme nustatytą įspėjimo terminą ir nenurodė konkrečių darbo sutarties nutraukimo priežasčių bei aplinkybių. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovei nebuvo mokamas darbo užmokestis du kartus per mėnesį kaip numatyta darbo sutartyje, todėl prašė priteisti iš atsakovo 0,06 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą sumokėti dieną už tris mėnesius. Be to, ieškovė nurodė, kad atleidimo dieną su ja nebuvo visiškai atsiskaityta. Pažymėjo, jog dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovei sutriko sveikata, kankino nemiga, emocinė depresija, patyrė dvasinius išgyvenimus, dėl ko ji turėjo vartoti vaistus. Dėl nurodytų aplinkybių prašė priteisti neturtinę žalą.

Atsakovas AS „SMP bank“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 32-36). Nurodė, kad atsakovas surašė ieškovei rekomendaciją jos pačios prašymu, kadangi ieškovė nurodė, jog susirado kitą darbą. Banko vadovė, nenorėdama užkirsti kelio ieškovei susirasti kitą darbą, surašė rekomendaciją. Pažymėjo, jog ieškovei per išbandymo laikotarpį nebuvo skirta jokių paskatinimų, tuo pačiu ir drausminių nuobaudų. Įspėjime buvo padaryta klaida, nurodant 2012 metus vietoj 2011 metų. Pasak atsakovo, įspėjime buvo nurodytas tik atleidimo pagrindas, tačiau ieškovė suprato įspėjimo turinį, kadangi yra įgijusi teisinį išsilavinimą. Darbo užmokestis ieškovei buvo mokamas vieną kartą per mėnesį, kadangi ji nenurodė, kokio dydžio avansą norėtų gauti. Taip pat atsakovas nesutiko, jog nutraukus darbo sutartį nebuvo laiku atsiskaityta su ieškove, kadangi su ja buvo atsiskaityta 2011-11-17 ir ieškovė tą pačią dieną uždarė savo sąskaitą banke. Kompensaciją už nepanaudotas atostogas sumokėjo, kai tik ieškovė nurodė sąskaitą kitame banke. Atsakovas darbo sutarties nutraukimą su ieškove DK 107 str. 1 d. pagrindu grindė aplinkybe, jog ieškovė netiko nurodytam darbui, jog jos išbandymo rezultatai buvo neigiami. Ieškovė, pildydama kasos dokumentus, padarė daug klaidų ir grubių pažeidimų, kadangi ant dokumentų nėra klientų parašų, netinkamai nurodytos datos, be to, klientai skundėsi dėl ieškovės netinkamo, nepagarbaus elgesio. Pasak atsakovo, ieškovė būdavo nepareiginga, anksčiau išeidavo iš darbo, darbe tvarkė savo asmeninius reikalaus, dažnai eidavo rūkyti, bendraudavo grubiai, palikdavo pinigus seife, o ne saugykloje. Taip pat atsakovas nesutiko su neturtinės žalos atlyginimu, nurodydamas, kad neįrodytas priežastinis ryšys tarp ieškovės nusiskundimų ir įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo. Be to, ieškovė žinojo, kad jai yra nustatytas bandomasis terminas, todėl jos atleidimas iš darbo neišlaikius išbandymo negalėjo sukelti kažkokių sveikatos sutrikimų.

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, spręsdamas ar nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog ieškovė neišlaikė išbandymo, nustatyto 2011-07-04 darbo sutartimi nuo 2011-07-19 iki 2011-10-19 darbdavio iniciatyva ir atleisti ieškovę pagal DK 107 str. 1 d., nustatė, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog ieškovė yra netinkama darbui. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė, kurios darbas banke buvo susijęs ne tik su klientų aptarnavimu, bet ir kasos operacijų apskaitos dokumentų pildymu, pastarąją funkciją atliko netinkamai, nes apskaitos dokumentai nebuvo pildomi tinkamai: ant kasos išlaidų ir pajamų orderių nebuvo gavėjų parašų, banko antspaudo, konvertavimo kvitai buvo be ieškovės parašo ir banko antspaudo, klaidingai nurodytos finansinių operacijų datos, nors pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas tokie rekvizitai kaip parašai ir tikslios datos yra būtini, o klaidas taisyti pinigų apskaitos dokumentuose draudžiama. Tokią išvadą pagrindė ir liudytojų parodymai, patvirtinantys, kad ieškovė darbą atliko netinkamai, darydama klaidų, netinkamai aptarnaudama klientus. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad ji nebuvo pakankamai apmokyta darbui pas atsakovą, nes į bylą pateikti duomenys, kad ji buvo baigusi klientų aptarnavimo specialistų mokymo programą, įgijusi teisinį išsilavinimą, banko darbuotojos patvirtino, kad apmokė ieškovę darbui su klientais tol, kol ji pareiškė, kad gali dirbti savarankiškai. Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į komercinių bankų veiklai keliamus reikalavimus bei byloje nustatytas aplinkybes, atsakovas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė per išbandymo laikotarpį nesugebėjo tinkamai atlikti jai pavesto darbo ir įrodė darbo sutarties nutraukimo su ieškove DK 107 str. 1 d. pagrindu teisėtumą.

Sprendime nenustatyta, jog ieškovės atleidimas iš darbo 2011-11-16 įsakymu nuo 2011-11-17 buvo atliktas pažeidžiant DK 107 str. 1 d. nustatytą įspėjimo terminą bei sutarties nutraukimo terminą, nes dėl ieškovės ligos įspėjimo terminas prasitęsė (DK 130 str.). Taip pat teismas sprendė, jog ta aplinkybė, kad atsakovas 2011-10-12 įspėjime dėl atleidimo iš darbo nenurodė konkrečių priežasčių ir aplinkybių, nesudaro pagrindo pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu. Dėl ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovas jai mokėjo darbo užmokestį tik vieną kartą per mėnesį, nors pagal Darbo sutartį turėjo būti mokamas ir avansas, teismas pasisakė, kad ieškovė nebuvo pakankamai aktyvi, jo realizuotų jai priklausančias teises, pasidomėtų banko vidaus tvarka ir pasirūpintų jai priklausančia teise gauti avansą. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad atleidimo dieną su nebuvo visiškai atsiskaityta, nes juos paneigia į bylą pateikti įrodymai, jog su ieškove buvo atsiskaityta 2011-11-18. Teismas pažymėjo, kad ieškovė 2011-11-17 pateikė bankui prašymą dėl jos sąskaitos uždarymo, nėra duomenų.

Kadangi ieškinys dėl pagrindinio reikalavimo – pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 107 str. 1 d. neteisėtu, atmestas, o kiti reikalavimai – dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, delspinigių ir palūkanų bei neturtinės žalos priteisimo – priklauso nuo pagrindinio, teismas dėl jų nepasisakė, kadangi atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas dėl ieškovės atleidimo iš darbo DK 107 str. 1 d. pagrindu byloje nenustatytas.

Šalies argumentai

Ieškovė B. T. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos taikant Darbo kodekso 105 str. 1 d., 107 str. 1 d., neteisingai aiškino šių teisės normų įgyvendinimą ir taikymą.

Teismas, spręsdamas ar atsakovas įrodė, kad ieškovės išbandymo rezultatai buvo neigiami, vadovavosi tik atsakovo pateiktais keleto kasos operacijų kvitais, kuriuose nebuvo parašų ir antspaudų, tačiau nepaisė tos aplinkybės, kad ieškovė nebuvo apmokyta tinkamai dirbti su kasos aparatu ir buhalteriniais dokumentais, nebuvo pasirašytinai supažindinta su kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklėmis. Teismas, be to, neteisingai taikė LR DK 107 str. 1 d., nes šios teisinės normos prasme neigiami išbandymo rezultatai turi būti vertinami visu ieškovės darbo metu, tuo tarpu teismas vadovavosi atsakovo pateiktais kasos operacijų kvitais, kurie, pasak atsakovo, atrasti po atlikto ieškovės darbo patikrinimo, tačiau kada konkrečiai buvo atliekamas patikrinimas, nebuvo išsiaiškinta. Teismui taip pat nebuvo pristatytas nei vienas rašytinis įrodymas, liudijantis, kad ieškovė netinkamai vykdė tiesiogines darbo funkcijas: netinkamai aptarnavo klientus, ar dėl asmeninių ar dalykinių savybių netinkamai susitvarkė su darbo funkcijomis, tačiau buvo vadovaujamasi teismo posėdžių metu duotais liudytojų parodymais, tačiau nepaisyta tų aplinkybių, jog liudyti buvo iškviesti AS"SMP bank" Lietuvos filialo darbuotojai ir vadovė, kurie suinteresuoti teismo baigtimi, bei materialine gerove. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, jog visu ieškovės darbo metu jai nebuvo taikomos jokios rašytinės ar žodinės pastabos, papeikimai, baudos, darbdavys vadovaujantis DK 141 str. 4 d. išdavė ieškovei puikią rekomendaciją, kurioje nurodyta, kad banko klientai, darbuotojai ir vadovė ieškovės aptarnavimu patenkinti, neturi nusiskundimų ar priekaištų dėl jos darbo funkcijų atlikimo ir šios rekomendacijos turinys nepriklauso nuo ieškovės.

Teismas nepagrįstai neįvertino ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikant LR DK 130 str. Ieškovė teismui pateikė faktines aplinkybes, tai yra įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, kuriame atsakovo vadovė pažeidė LR DK 130 str. 2 d. 1 p., nes nurodė tik DK straipsnį, kuriuo vadovaudamasi atleido ieškovę iš darbo, nors įspėjime apie atleidimą iš darbo dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų, darbdavys privalo nurodyti konkrečias atleidimo iš darbo aplinkybes ir priežastis, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas, bei jas konkretizuoti. Teismo argumentai, kad ieškovė turi teisinį išsilavinimą dėl to turėjo pati suprasti dėl ko yra atleista neturi jokio teisinio pagrindo ir yra absurdiški. Be to, teismo argumentas, kad įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą buvo nurodytas tik pagrindas, kurio pakanka, nes įspėjimas buvo priimtas kompetentingo organo - AS „SMP Bank" filialo vadovės, yra nepagrįstas ir pažeidžiantys LR DK normas ir įstatymus.

Teismas netinkamai vertino atsakovo pateiktas aplinkybes, jog ieškovės nereikėjo apmokyti naujam darbui, nes ji buvo apmokyta SEB banke. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu, kuriame reglamentuota, jog naujai priimtas darbuotojas privalo būti apmokytas ir supažindintas su nauja darbo vieta, be to, nepagrįstai neįvertino tų aplinkybių, jog visi bankai vadovaujasi skirtingomis vidinėmis darbo programomis, skirtingomis vidinėmis banko politikomis, todėl SEB banko pažymėjimas patvirtina, kad ieškovė buvo apmokyta darbui konkrečiai SEB banke, o ne AS „SMP Bank" Lietuvos filiale, tuo tarpu kiti šio banko specialistai buvo apmokyti pagrindinėje AS „SMP Bank" buveinėje Latvijoje.

Teismas nepagrįstai neįvertino faktinės aplinkybės, jog ieškovė privalėjo atlikti papildomus darbus, tokius kaip bankinių dokumentų, vidaus tvarkos taisyklių, sutarčių vertimą iš rusų į lietuvių kalbą, nes atsakovas, reikalaudamas be tiesioginių darbo funkcijų atlikti papildomus darbus, trukdančius tinkamai vykdyti darbo sutartimi sulygtas darbo funkcijas, už tai negaunant jokio papildomo užmokesčio, pažeidė DK 119 str., kuriame įtvirtintas draudimas reikalauti atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi. Taip pat neįvertinta, jog ieškovė buvo išnaudojama papildomam darbui, nes buvo priimta klientų aptarnavimo specialistės pareigoms, o ne vertėjos pareigoms, kurių paslaugos labai brangiai kainuoja.

Šalies argumentai

Apeliantė taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai nevertino ieškovės pateiktus įrodymų, kuriuose užfiksuota, kad liudytoja AS „SMP Bank" Lietuvos filialo vadovė T. V. davė melagingus parodymus ieškovės atžvilgiu, jog ji buvo susisiekusi telefonu su buvusiu ieškovės darbdaviu ir darbuotojais, kurie teigia, kad ieškovė buvo atleista iš darbo, nes blogai dirbo, nepritapo prie kolektyvo, nesusitvarkė su jai pavestu darbu, kas neatitinka tikrovės.

Pasak apeliantės, teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškovės atleidimo datą. Ji buvo įspėta apie darbo sutarties nutraukimą 2011 m. spalio 12 d. todėl iš darbo turėjo būti atleista 2011 m. spalio 17 d. (DK 26 str. 1 d.). Kadangi ieškovė nuo 2011-10-13 iki 2011-11-15 turėjo nedarbingumo lapelį, dėl to įspėjimo terminas buvo pratęstas, tokiu būdu ji turėjo būti atleista 2011-11-16, o atsakovas ją atleido 2011-11-17, tokiu būdu praleidus įspėjimo terminą ir pažeidus DK 130 str. ir 26 str. 1 d.

Teismas netinkamai vertino aplinkybę dėl darbo užmokesčio mokėjimo ieškovei tvarkos. Ieškovė su atsakovu sulygo, kad darbo užmokestis ieškovei bus mokamas du kartus per mėnesį: 15-ją kiekvieno mėnesio dieną - darbuotojo nurodyto dydžio avansą už einamąjį mėnesį ir paskutinę mėnesio darbo dieną - likusią mėnesio darbo užmokesčio dalį (darbo sutartis Nr. 5, 3.3 d.), todėl teismo motyvai, kad ieškovė privalėjo rašyti papildomus prašymus, tam, kad gautų avansą, o nesant prašymo atsakovas neprivalėjo ieškovei mokėti atlyginimo du kartus per mėnesį, yra nepagrįsti ir pažeidžiantys įstatymus (DK 188 str. 2 d.). Pavėluotai mokamas darbo užmokestis pažeidžia darbuotojo teisę į visavertį gyvenimą, tinkamą jo ir jo šeimos poreikių tenkinimą.

Teismas nesivadovavo DK 141 str. 1 ir 2 d. ir nepagrįstai atmetė aplinkybę, kad paskutinę atleidimo dieną su ieškove nebuvo visiškai atsiskaityta dėl to, kad ieškovė paskutinę darbo dieną uždarė sąskaitą AS „SMP bank“. Ieškovė uždarė sąskaitą AS „SMP bank" po to, kai jai buvo pasakyta, kad su ja pilnai atsiskaityta ir tik vakare ieškovei susisiekus su buhaltere ir pasiteiravus dėl atostoginių, jai buvo pervesti likę neišmokėti pinigai į kitą ieškovės sąskaitą.

Teismas nepagrįstai neįvertino faktinės aplinkybės, kad atsakovas dar iki įspėjimo pateikimo apie darbo sutarties nutraukimą su ieškove, ieškojo naujo darbuotojo, tokiu būdu atsakovas naudojosi ieškovės paslaugomis, kol baigsis klientų antplūdis mėnesio pradžioje.

Šalies argumentai

Apeliantė taip pat nurodo, jog 2012 m. birželio 14 d. Vilniaus m. apylinkės prokuratūra pagal ieškovės prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto, melagingų parodymų, dokumentų klastojimo priėmė sprendimą Nr. 1.10-9640 pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-2-403-12 pagal LR BK 235 str. 1 d. (melagingų parodymų davimas) ir prašo priimti šį įrodymą apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepimas

Atsakovas AS „SMB bank“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nesutinka su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias išbandymo nustatymą darbuotojui, jo atleidimo iš darbo tvarką, tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė netinkamai atliko savo darbą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d.), arba tai numato atskirų kategorijų bylų – šiuo atveju darbo bylų – nagrinėjimo ypatumai (CPK 414 straipsnis). Kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių reiktų išeiti už skundo ribų, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl DK 107 straipsnio 1 dalies sąvokos „neigiami išbandymo rezultatai bandomuoju laikotarpiu“ aiškinimo; nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos taikant DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktą; netinkamai taikė DK 130 str. ir 26 str. 1 d. įspėjimo ir atleidimo iš darbo terminų prasme, netinkamai vertino įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. liepos 4 d. ieškovė ir atsakovas sudarė Darbo sutartį Nr. 5, kuria atsakovas priėmė ieškovę į Klientų aptarnavimo specialisto pareigas (Sutarties 1.2 p.) (b.l 8-13). Sutarties 2 ir 4 punktais darbdavio iniciatyva buvo nustatytas trijų mėnesių išbandymo terminas nuo 2011 m. liepos 19 d. - ieškovei pradėjus dirbti nuo 2011-07-19, iki 2011 m. spalio 19 d. Darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo įsigaliojo 2011-07-04, o (b.l. 8-13). 2011 m. spalio 12 d. ieškovė, vadovaujantis DK 107 str. 1 d., buvo įspėta dėl Darbo sutarties nutraukimo nuo 2011-10-17 (b.l. 14). Kadangi ieškovė įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino eigos metu buvo nedarbinga dėl ligos (b.l. 94-95), Darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta 2011-11-16 įsakymu Nr. 37 nuo 2011 m. lapkričio 17 d., DK 107 str. 1 d. pagrindu (b.l. 21).

DK 107 str. 1 d. numato ir savarankišką darbo sutarties nutraukimo pagrindą - jei darbdavys pripažino, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti jam išeitinės kompensacijos. Taigi darbuotojo atleidimo pagal šį straipsnį faktinis pagrindas - neigiami išbandymo rezultatai. Išbandymo rezultatų, t.y. darbuotojo tinkamumo dirbti sulygtą darbą vertinimas yra išimtinai darbdavio prerogatyva, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią aplinkybę konstatavo. Šią teismo išvadą patvirtina ir nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika nagrinėjamu klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2000; 2004-02-18. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2004; 2005-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2005; 2008-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2008; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2010).

Nors teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio teisių šioje srityje įgyvendinimo forma, t.y. jis negali pripažinti, kad darbuotojas buvo tinkamas darbdavio pavestoms funkcijoms atlikti, tačiau atsižvelgiant į darbo sutarties šalių lygiateisiškumą, darbuotojas gali teisme ginčyti jo atleidimą iš darbo pagal DK 107 str. 1 d. nuostatas. Tokiu atveju darbdaviui kyla pareiga įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t.y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir/ar asmeninių savybių nesugeba arba negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Kilus tokiam ginčui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo bei pagrįstumo, teismo pareiga apsiriboja patikrinimu, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog darbuotojas neišlaikė išbandymo, taip pat ar nebuvo pažeista atleidimo iš darbo šiuo pagrindu tvarka. Dėl prielaidų ieškovės atleidimui iš darbo pagal DK 107 str. 1 d. buvimo ar nebuvimo teisėjų kolegija ir pasisako.

Esminė apelianto skundo argumentų grupė yra susijusi su DK 107 str. 1 d. sąvokos „neigiami išbandymo rezultatai bandomuoju laikotarpiu aiškinimu netinkamai vertinant byloje surinktus įrodymus.

Nors darbo ginčuose nustatytas aktyvus ir paties teismo vaidmuo, tačiau byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Kaip matyti iš bylos, atsakovas (darbdavys) tą aplinkybę, kad ieškovė darė neleistinų klaidų tvarkydama finansinius dokumentus įrodinėjo atstovo paaiškinimais teismo posėdyje bei ieškovės darbo patikrinimo rezultatais, kur nustatė, jog apskaitos dokumentai nebuvo pildomi tinkamai: ant kasos išlaidų ir pajamų orderių nebuvo gavėjų parašų (b.l. 61, 63, 69, 70, 71), banko antspaudo (b.l. 68), konvertavimo kvitai buvo be ieškovės parašo ir banko antspaudo (b.l. 73-74), klaidingai nurodytos finansinių operacijų datos (b.l. 62, 64-67). Taip pat atsakovas, įrodinėdamas aplinkybę, jog ieškovė neišlaikė išbandymo, pateikė 2011-09-09 banko darbuotojos D. S. pranešimą, kuriame nurodyta, jog ieškovė baigusi darbą nenunešė pinigų į saugyklą, nors pagal Banko vidaus tvarką, darbuotojas, baigęs darbą, privalo pinigus nunešti į saugyklą (b.l. 53). Teismas tinkamai įvertino šiuos įrodymus bei liudytojų D. S. ir L. S., T. V. parodymus apie tai, jog ieškovė darė klaidas, kad klientai ne kartą T. V. skundėsi, kad ieškovė netinkamai juos aptarnauja.

Apeliantės argumentą, jog ji nebuvo pakankamai apmokyta darbui pas atsakovą, teismas vertino teisingai, jo išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų kontekste. Ieškovė yra gavusi SEB pažymėjimą patvirtinantį, jog ji buvo baigusi klientų aptarnavimo specialistų mokymo programą (b.l. 59), be to, buvo įgijusi teisinį išsilavinimą (b.l. 60). Liudytoja D. S. parodė, jog ieškovė buvo mokama darbui su klientais tol, kol ji pati nusprendė, kad gali dirbti savarankiškai. Kolegija sutinka su šiais teismo argumentais, jie pagrįsti įrodymų šioje dalyje analize, kolegija jų nutartyje neatkartoja. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad liudytojais apklausti asmenys yra atsakovo darbuotojai, todėl jie aiškina atsakovo naudai, nėra pagrindas abejoti tokių liudytojų parodymais, tuo labiau, kad jų parodymai patvirtinti byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b.l. 61-74, 53). Tokios įrodinėjimo priemonės yra tinkamos ir pakankamos (CPK 177 str.). Nors apeliantė nurodo, kad liudytoja T. V. davė melagingus parodymus, tačiau tokią išvadą daryti nėra pagrindo, nes jos parodymai iš esmės atitinka kitų liudytojų parodymus ir jau aptartus rašytinius įrodymus. Net ir nevertinant šios liudytojos parodymų kolegijos manymu yra byloje pakankamai duomenų, kad atsakovas turėjo pagrindą atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 107 str. 1 d. Papildomai apeliantės patekti įrodymai, kad ji kreipėsi į ikiteisminio tyrimo organus dėl baudžiamosios bylos šiai liudytojai iškėlimo už melagingų parodymų davimą, nekeičia teismo sprendimo esmės.

Taip pat teismas tinkamai įvertino atsakovo ieškovei išduotą 2011-11-16 rekomendaciją (b.l. 15), kurioje nurodyta, kokias konkrečias funkcijas ieškovė atliko, kokiomis darbinėmis savybėmis ji pasižymėjo. Nors ši rekomendacija neatitinka faktiškai nustatytų aplinkybių apie ieškovės konkrečių darbo funkcijų atlikimo įvertinimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu tikslu ji buvo išduota, kolegija sutinka su teismo vertinimu, jog ši rekomendacija nepaneigia atsakovo į bylą pateiktų įrodymų apie ieškovės neigiamus išbandymo rezultatus.

Įvertinus visus bylos įrodymus ir nustatytas aplinkybes visumoje, darytina išvada, kad darbdaviui buvo pakankamas pagrindas pripažinti, kad darbuotoja neišlaikė išbandymo, yra jam netinkama sulygtam darbui atlikti.

Atleidimo iš darbo nurodytu teisiniu pagrindu tvarka yra supaprastinta. Vienintelės privalomos procedūros - prieš tris dienas įspėti darbuotoją apie būsimą atleidimą. Nėra pagrindo nesutikti su apeliante, kad įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą turi atitikti DK 130 straipsnio 2 dalyje nustatytus turinio reikalavimus. Pagal DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktą, įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo su konkrečiu darbuotoju priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas. Atsakovas 2011-10-12 įspėjime dėl atleidimo iš darbo nurodė tik atleidimo pagrindą, t.y. įspėjo ieškovę dėl atleidimo nesilaikydamas įstatyme nustatytos tvarkos. Kita vertus, negalima nesutikti ir su teismo nuomone, kad šis pažeidimas pats savaime dar neleidžia konstatuoti atleidimo iš darbo neteisėtumo dėl atleidimo tvarkos (procedūros) pažeidimo, tuo labiau, kad, kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, tokia konstatacija atitinka kasacinio teismo praktiką, konkrečias šio teismo išnagrinėtas bylas, kuriose buvo padaryta analogiška Aukščiausiojo teismo išvada. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad ieškovė kompetentingai suprato tokio įspėjimo esmę, vėl gi teismas nurodė tokio sprendimo argumentus, kolegija su jais sutinka, todėl neatkartoja, tik pažymi, kad teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktiko panašiose bylose, kaip teigia skunde apeliantė. Toks formalus atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas, nesudaro besąlyginio pagrindo pripažinti apeliantės atleidimo iš darbo neteisėtu.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas atleisdamas ją iš darbo su ja laiku neatsiskaitė, dėl ko pažeidė DK 141 str. 1 d. nuostatas. Sutinkamai su DK 141 str. 1 d. darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. Nors atsakovas ieškovei priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas sumokėjo kitą po atleidimo dieną - 2011-11-18 (b.l. 80), tačiau teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog atsakovas vieną dieną vėluodamas ieškovei išmokėti kompensaciją pažeidė DK 141 str. 1 d., nes patys ieškovės veiksmai sąlygojo tokį vėlavimą. Ieškovė atleidimo iš darbo dieną, t.y. 2011-11-17, pateikė bankui prašymą dėl jos sąskaitos uždarymo (b.l. 55), tuo tarpu byloje duomenų, jog ji būtų nurodžiusi kitą sąskaitą atsakovui, nėra. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas pažeidė atsiskaitymo su ieškove tvarką, numatytą DK 141 str. 1 d.

Apeliantė skunde nurodė, jog atsakovas nesilaikė darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos sulygtos darbo sutartyje, nes mokėjo atlyginimą ne du kartus, kaip numatyta sutartyje, o tik vieną kartą. Šis skundo argumentas neįtakoja ieškovės ginčijamo jos atleidimo iš darbo DK 107 str. 1 d. pagrindu. Pažymėtina tai, kad jeigu buvo kilęs tarp ieškovės ir jos darbdavio ginčas dėl darbo sutarties sąlygų pažeidimo, nesutikdama su tuo, kad atlyginimas mokamas tik vieną kartą į mėnesį, ji galėjo kreiptis dėl ginčo sprendimo į darbo ginčų komisiją (DK 285 str.). Tačiau ieškovė neteikė įrodymų, kad ji pasinaudojo jai suteikta teise ir buvo išreiškusi kitokios formos nepasitenkinimą, kad jai buvo taikoma pas darbdavį nusistovėjusi tvarka, jog darbo užmokestis buvo mokamas du kartus tik darbuotojams prašant. Šis skundo argumentas bei kiti skundo argumentai, kurių kolegija neaptarė, neįtakoja ieškovės ginčijamo jos atleidimo iš darbo DK 107 str. 1 d. pagrindu teisėtumo ar pagrįstumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė buvo atleista iš darbo teisėtu pagrindu, todėl jos reikalavimai pripažinti atleidimą neteisėtu ir priteisti atitinkamas išmokas už priverstinę pravaikštą pagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo atmesti. Skundo motyvai bei jame nurodyti argumentai kitokiai apeliacinės instancijos teismo išvadai susiformuoti prielaidų nesudaro.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Romualda JanovičienėDalia KačinskienėDainius Rinkevičius