Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką jam pranešta tinkamai.

Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

4. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad 2013–2014 metais Lukiškių TI-K jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013-09-16 iki 2014-03-12.

5. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

6. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

7. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: 2013-09-16 S. D. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2013-09-17 perkeltas į kamerą Nr. 280, kurios plotas 7,82 m², kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2013-09-18 iki 2013-09-19 kameroje Nr. 280 buvo 3 asmenys; 2013-09-20 perkeltas į kamerą Nr. 324, kurios plotas 7,68 m², kurioje buvo 3 asmenys; 2013-09-21 perkeltas į kamerą Nr. 264, kurios plotas 7,80 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2013-09-22 kameroje Nr. 264 buvo 1 asmuo; 2013-09-23 perkeltas į kamerą Nr. 342, kurios plotas 8,10 m², kurioje buvo 3 asmenys; 2013-09-24 kameroje Nr. 342 buvo 4 asmenys; 2013-09-25 perkeltas į kamerą Nr. 122, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 2 asmenys; 2013-09-26 perkeltas į kamerą Nr. 287, kurios plotas 7,70 m², kurioje buvo 3 asmenys; nuo 2013-09-27 iki 2013-10-01 kameroje Nr. 287 buvo 3 asmenys; nuo 2013-10-02 iki 2013-10-04 kameroje Nr. 287 buvo 4 asmenys; 2013-10-05 perkeltas į kamerą Nr. 118, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 2 asmenys; 2013-10-06 kameroje Nr. 118 buvo 3 asmenys; 2013-10-07 perkeltas į kamerą Nr. 283, kurios plotas 7,69 m², kurioje buvo 2 asmenys; 2013-10-08 perkeltas į kamerą Nr. 287, kurios plotas 7,70 m², kurioje buvo 3 asmenys; 2013-10-08 perkeltas į kamerą Nr. 108, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2013-10-09 perkeltas į kamerą Nr. 374, kurios plotas 7,23 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2013-10-10 perkeltas į kamerą Nr. 342, kurios plotas 8,10 m², kurioje buvo 3 asmenys; 2013-10-11 kameroje Nr. 342 buvo 3 asmenys; nuo 2013-10-12 iki 2013-10-14 kameroje Nr. 342 buvo 4 asmenys; 2013-10-15 kameroje Nr. 342 buvo 2 asmenys; 2013-10-30 atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, kurios plotas 7,28 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2013-10-31 perkeltas į kamerą Nr. 174, kurios plotas 7,94 m², kurioje buvo 3 asmenys; nuo 2013-11-01 iki 2013-11-03 kameroje Nr. 174 buvo 4 asmenys; 2013-11-04 kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys; 2013-11-05 kameroje Nr. 174 buvo 4 asmenys; 2013-11-13 atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2013-11-14 perkeltas į kamerą Nr. 174, kurios plotas 7,94 m², kurioje buvo 3 asmenys; nuo 2013-11-15 iki 2013-11-19 kameroje Nr. 174 buvo 4 asmenys; 2013-11-27 atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, kurios plotas 7,45 m², kurioje buvo 3 asmenys; 2013-11-28 perkeltas į kamerą Nr. 384, kurios plotas 7,35 m², kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2013-11-29 iki 2013-12-03 kameroje Nr. 384 buvo 3 asmenys; 2013-12-11 atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2013-12-12 perkeltas į kamerą Nr. 384, kurios plotas 7,35 m², kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2013-12-13 iki 2013-12-21 kameroje Nr. 384 buvo 3 asmenys; 2013-12-22 kameroje Nr. 384 buvo 4 asmenys; nuo 2013-12-23 iki 2013-12-26 kameroje Nr. 384 buvo 3 asmenys; 2013-12-27 perkeltas į kamerą Nr. 377, kurios plotas 7,33 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2013-12-28 perkeltas į kamerą Nr. 327, kurios plotas 7,65 m², kurioje buvo 3 asmenys; 2013-12-29 kameroje Nr. 327 buvo 4 asmenys; nuo 2013-12-30 iki 2014-01-04 kameroje Nr. 327 buvo 3 asmenys; nuo 2014-01-05 iki 2014-01-07 kameroje Nr. 237 buvo 4 asmenys; 2014-01-22 atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2014-01-23 perkeltas į kamerą Nr. 264, kurios plotas 7,80 m², kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2014-01-24 iki 2014-01-25 kameroje Nr. 264 buvo 3 asmenys; nuo 2014-01-26 iki 2014-01-27 kameroje Nr. 264 buvo 4 asmenys; nuo 2014-01-28 iki 2014-01-29 kameroje Nr. 264 buvo 2 asmenys; 2014-01-30 perkeltas į kamerą Nr. 311, kurios plotas 7,75 m², kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2014-01-31 iki 2014-02-01 kameroje Nr. 311 buvo 3 asmenys; nuo 2014-02-02 iki 2014-02-03 kameroje Nr. 311 buvo 4 asmenys; 2014-02-04 kameroje Nr. 311 buvo 3 asmenys; 2014-02-05 kameroje Nr. 311 buvo 4 asmenys; 2014-02-06 kameroje Nr. 311 buvo 3 asmenys; 2014-02-07 kameroje Nr. 311 buvo 4 asmenys; nuo 2014-02-08 iki 2014-02-26 kameroje Nr. 311 buvo 3 asmenys; 2014-02-27 kameroje Nr. 311 buvo 2 asmenys; nuo 2014-02-28 iki 2014-03-02 kameroje Nr. 311 buvo 3 asmenys; 2014-03-03 kameroje Nr. 311 buvo 2 asmenys; nuo 2014-03-04 iki 2014-03-11 kameroje Nr. 311 buvo 3 asmenys.

8. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2013-09-16 iki 2014-03-12) Lukiškių TI-K buvo laikomas 128 dienas.

9. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia (lot. be kita ko) reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

10. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 23 dienas, vadinasi, 105 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.

11. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia (lot. be kita ko) nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.

12. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 105 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

13. Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

14. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

15. Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Įvertinus byloje esančią medžiagą, matyti, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.

16. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo per mažas stalas ir tik dvi kėdės, o asmenų buvo laikoma po keturis, nebuvo spintelių daiktams susidėti, buvo metalinės lentynos, ant kurių tilpo tik indai, kitus daiktus turėjo laikyti krepšyje. Atsižvelgiant į tai, kad teismas šioje byloje nustatė, jog t Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido 105 dienas pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą – buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios pagal plotą skirtos gyventi dviems asmenims, darytina išvada, kad pareiškėjui ne visada pakako vietos atsisėsti prie stalo, taip pat vietos susidėti daiktus, todėl šie argumentai vertintini pareiškėjo naudai.

17. Skunde pareiškėjas nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne didesne nei 1,5 m aukščio sienele. Tualete nebuvo durų, buvo matomas prižiūrėtojų ir kitų asmenų, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas. Dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, dvasinį nepatogumą.

17.1. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

17.2. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

17.3. Byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų įrengimu, įvertinus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

17.4. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje N. ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimą byloje M. prieš Rusiją, 2007-07-19 sprendimą byloje T. prieš Rusiją, 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

18. Skunde pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, vėdinti buvo galima tik per langus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovės atstovo pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, tinkamai užtikrinamas vėdinimas per langus (b. l. 54–94, 100–137). Atsižvelgdamas į tai, teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad vėdinimas per langus neužtikrina tinkamos ventiliacijos.

19. Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščioti buvo galima tik 1 val. ir tik kartą per parą, nors tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką, ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ( CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [ CPT/ Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore nėra, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

20. Skunde taip pat teigiama, kad maudytis duše buvo galima tik 15 min. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-05-22 įsakymu Nr. 1-64 patvirtintoje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje nustatyta, kad dušu laisvės atėmimo vietoje esantys asmenys gali naudotis iki 15 minučių. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės šia teise pasinaudoti, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos atmestini, kaip nepagrįsti.

21. Skunde pareiškėjas teigia, kad lovų ilgis buvo apie 1,8 m, o plotis apie 0,7 m, todėl galėjo miegoti tik ant šono ir sulenkęs kojas, dėl ko neišsimiegodavo ir nepailsėdavo. Dėl šios aplinkybės jautė didžiulį diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, fizinį nepatogumą bei moralinį pažeminimą. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose esančių lovų matmenys apie 1,9x0,7 m. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016-07-13 pažyma Nr. 24-5962 „Dėl S. D.“ patvirtina, kad Lukiškių TI-K esančių kovų plotis yra 1,9x0,7 m. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja lovų išmatavimų, teismo vertinimu, lovų išmatavimai turi atitikti protingumo principą. Iš į bylą pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjo ūgis 176 cm, svoris – 70 kg, taigi jis nėra nestandartinio ūgio ar svorio, todėl, teismo vertinimu, Lukiškių TI-K esančių lovų išmatavimai yra pakankami pareiškėjui išsitekti lovoje.

22. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 050 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 1 050 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. D. (S. D.) (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 050 (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.