Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi I. Š. (toliau – pareiškėjas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutarimo, kuriuo netenkintas I. Š. prašymas dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino sutrumpinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Š. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 straipsnio 5 dalį, 126 straipsnio 4 dalį, jai paskirta subendrinta administracinė nuobauda – 580 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu 2 (dvejiems) metams, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą skaičiuojant nuo nutarimo priėmimo dienos. I. Š. prašymas dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino sutrumpinimo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutarimu nebuvo tenkintas.

Skundo argumentai ir prašymai

Skundu I. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutarimą ir priimti naują sprendimą – sutrumpinti I. Š. teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.

Motyvuojamoji dalis

Aukštesniojo teismo argumentai ir išaiškinimai

Skundas netenkinamas.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja formalios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo termino sutrumpinimo sąlygos, numatytos ATPK 329 straipsnyje. Analogišką išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau ATPK 329 straipsnyje numatyti formalūs pagrindai yra tik prielaida svarstyti klausimą dėl specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimo ir teismo neįpareigoja priimti būtent tokį sprendimą. Svarstydamas ATPK 329 straipsnio nuostatų taikymo klausimą teismas pažymėjo, jog I. Š. prašymas yra kartotinis, nurodyti argumentai ir motyvai yra analogiški, pareiškėjos turima kirpėjos specialybė nėra tiesiogiai susijusi su transporto priemonių vairavimu, o pareiškėjos rūpinimasis močiute nėra išskirtinė aplinkybė, nes ja rūpinasi ir pareiškėjos mama, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad I. Š. net 12 kartų bausta už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, 2 kartus už vairavimą esant neblaiviai. Teismas padarė išvadą, jog nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, nėra pasiekti. Su tokia išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka. Visų pirma aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog kreipimųsi į teismą skaičius nėra niekaip susijęs su nuobaudos tikslais, numatytais ATPK 20 straipsnyje, todėl neturi jokios reikšmės sprendžiant ATPK 329 straipsnio nuostatų taikymo klausimą. Antra, kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimo, I. Š. už vairavimą esant neblaiviai, kuomet jai buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (2,63 prom.), teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta minimaliam įstatyme numatytam terminui – dvejiems metams. Pareiškėja padarė administracinį teisės pažeidimą, laikytiną vienu iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, keliančių pavojų ne tik transporto priemonių eismo saugumui, nuosavybei, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai. I. Š. nustatytas girtumo laipsnis (2,63 prom. po paklaidos), kuris daugiau kaip šešis kartus viršijo leistiną normą, rodo, kad ji, vairuodama automobilį būdama neblaivi, elgėsi itin neatsakingai bei neįvertino galimo pavojaus ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Šiuo metu pagal galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas tokie I. Š. veiksmai – vairavimas esant neblaiviai, kai nustatytas didesnis nei 1,5 promilių girtumas, būtų vertinami kaip nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 7 dalyje.Galiausiai viena svarbiausių aplinkybių, kuri turi būti įvertinta sprendžiant ATPK 329 straipsnio nuostatų taikymo klausimą I. Š. atžvilgiu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra jos asmenybė ir anksčiau jos padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai. I. Š. yra pakankamai jauno amžiaus, tačiau neblaivi automobilį vairavo jau ne pirmą kartą – 2009 m. lapkričio 27 d. nutarimu ji nubausta už vairavimą išgėrus, kuomet jai nustatytas 2,05 promilių girtumas, tuomet 2011 m. kovo 10 d. nutarimu ji dar kartą nubausta už vairavimą išgėrus, kuomet buvo nustatytas 1,55 promilių girtumas. I. Š. ne kartą bausta ir už kitokius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (11-13 b. l.). Taigi tai, kad po paskutinės nuobaudos paskyrimo ji daugiau pažeidimų nepadarė, nesudaro pagrindo jos asmenybę vertinti išskirtinai teigiamai. Didelis ankstesnių nuobaudų skaičius, ankstesnės nuobaudos už vairavimą išgėrus neigiamai charakterizuoja I. Š. asmenybę ir tik sustiprina aukštesniojo teismo abejonę dėl neva pasiektų administracinės nuobaudos tikslų. Dėl skundo argumentų, jog vairuotojo pažymėjimas I. Š. reikalingas, kad ji galėtų įsidarbinti, rūpintis savo močiute, teismas pažymi, kad padarius pažeidimą vien baudos paskyrimas faktiškai jokių apribojimų nesukelia. Todėl nuobaudos tikslai užtikrinami paskiriant tam tikrus suvaržymus. Nuobaudos vykdymo metu patiriami nepatogumai, suvaržymai yra natūralus nubausto asmens veiksmų rezultatas, kuris yra neišvengiamais, siekiant, kad asmuo suvoktų atsakomybės neišvengiamumą bei siekiant prevencinių atsakomybės tikslų. Pažymėtina, jog I. Š. pati pasirinko savo elgesio variantą ir prisiėmė tokio elgesio pasekmes. Įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad I. Š. prašymas sutrumpinti jai teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą buvo atmestas pagrįstai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutarimas yra teisėtas, naikinti jo dėl pareiškėjos skunde nurodytų motyvų pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutarimą nepakeistą ir I. Š. skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.